Rolandas Paksas. Lietuva tampa ekonominių eksperimentų laboratorijanuotraukos (28)

2018 liepos mėn. 27 d. 16:12:40 Perskaitė 2506

Žinia, jog valdžioje bręsta sumanymas grakščiai „nurašyti“ per 100 milijonų eurų vadinamojo emigrantų nesumokėto Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio (PSD), visuomenėje buvo sutikta dviprasmiškiai.

 

Viena vertus, galėjome įsitikinti, kaip lengvai ne maža dalis šalies gyventojų prieš savo valią galėjo būti padaryti valstybės skolininkais. Kita vertus, eilinį kartą tapo akivaizdu, jog milžinas ant molinių kojų - „Sodra“ - tebėra beviltiškai įklimpęs neatskaitingos ir neefektyvios veiklos liūne.

Tai reiškia, jog valstybės institucija, kuriai patikėta disponuoti beveik visų gyventojų socialinių garantijų biudžeto ištekliais, neturi savyje gebėjimų skaidriai administruoti tiek lėšų surinkimo, tiek jų panaudojimo.

„Sodra“ iki šiol neturi aiškiai nustatytų principų ir kriterijų, kaip adekvačiai apibrėžti savo santykius su mokesčių mokėtojų baze, todėl ir nesugeba inicijuoti teisės aktų, kurie leistų operatyviai nustatyti bei pašalinti atsirandančius sistemos trūkumus.

Egzistuoja ydingas supratimas, jog geriau visus išvykusius iš Lietuvos piliečius paversti savo prievolininkais bei nukreipti išieškojimus ne ginčo tvarka, „nurašinėjant“ lėšas iš jų asmeninių sąskaitų, nei turėti visą informaciją ir grįžtamąjį ryšį su visais potencialiais mokesčių mokėtojais.

„Sodra“ visada naudojosi išskirtine padėtimi vienašališkai priskaičiuoti ar nurašyti pinigus tiek iš gyventojų, tiek iš verslo įmonių sąskaitų. Nuo šios invazijos yra nukentėjęs ne vienas pilietis, darbuotojas ar darbdavys, verslo savininkas, todėl šiandien jau nieko nebestebina, jog tarp kitų valstybės struktūrų savivalės ir piktnaudžiavimo formų egzistuoja ir „Sodros“ sankcijų grėsmė.

Kita vertus, tai reiškia, jog šalyje funkcionuoja neteisinga vienos krypties mokesčių administravimo sistema, tarsi pamirštant, jog bendrų mokesčių surinkimas, visų pirma, yra susijęs su bendrojo gėrio kūrimu, didžiule valdžios atsakomybe ir atskaitomybe už jų panaudojimą.

Konkretūs skaičiai byloja apie itin komplikuotą situaciją „Sodros“ finansų ūkyje. Praėjusių metų pabaigoje bendra Valstybinio socialinio draudimo fondo skola buvo 3,894 mlrd. Eur, kurios liūto dalį sudarė Vyriausybės suteiktos paskolos - 3,594 mlrd. Eur.

Kita vertus, dar šiais metais ši Lietuvos mastais kolosali skola turėtų būti paslėpta bendroje valstybės skoloje, kuri dabar sudaro apie jau 40 procentų bendrojo vidaus produkto ir siekia beveik 18 mlrd. Eur.

Iš dalies nenustebino, jog tokiai, sakyčiau, grėsmingai „Sodros“ padėčiai „gelbėti“ valdžia ruošiasi pritaikyti formaliai tą patį skolos nurašymo principą, kaip ir 100 mln. Eur nežinia kaip priskaičiuotų mokesčių išvykusiems lietuviams. Tik čia, žinoma, gerokai skiriasi mastelis. Pati „Sodra“ bus išvaduota nuo beveik 4 mlrd. Eur kupros, kurią sugebėjo užauginti (!) nuo 2009 iki 2017 metų.

Pasirodo, tokia finansinė ekvilibristika yra dabartinės sisteminės pensijų reformos dalis, o visas prievoles už „Sodros“ skolas, palūkanas ir įsipareigojimus kreditoriams turėtų perimti valstybės iždo tvarkytoja Finansų ministerija.

Šis, vienas iš daugybės, valstybės gyvenimo epizodų liudija, jog dabarties Lietuvoje niekas nenori prisiimti realios atsakomybės už šimtų tūkstančių žmonių, kurie buvo priversti emigruoti arba gyvena savo tėvynėje ir yra atsidūrę ties socialinės atskirties riba arba gyvena žemiau skurdo ribos ir yra praradę viltį dėl įvairių valdžių savivalės, ateities socialines garantijas.

Dažnai politiniuose sluoksniuose paprastų žmonių problemos paliečiamos tik labai paviršutiniškai ir yra nušviečiamos biurokratijos supratimo ir institucijų požiūrio šviesoje.

Reikėtų pasakyti, jog šios institucijos tikrai „nedega“ rūpesčiu perimti ir įsijausti į tikrąją socialiai jautrių sluoksnių, ypač nuskriaustųjų, padėtį. Kenčiančių žmonių rūpesčiai ir problemos šiandien yra paskutinėje vietoje ir dažnai neįtraukiamos į jokias valdžios darbotvarkes.

Sprendimai, kuriuos inicijuoja valdžios institucijų biurokratija, tėra naudingi pirmiausia tų pačių biurokratinių instancijų egzistencinei gerovei.

Taip iš dalies atsitinka dėl to, kad tiek profesionalai viešosios nuomonės formuotojai, tiek komunikacijos specialistai ir žiniasklaidos priemonių atstovai yra tarsi izoliuoti nuo žmonių ir tiesioginio sąlyčio su jų problemomis.

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie reformas, kurios turėtų būti įgyvendintos, tačiau ilgainiui atsitinka taip, jog visų šių pertvarkymų ir reformų esmė tik dar labiau atitolina jas nuo žmonių. Tai reiškia, kad dauguma gyventojų tampa savotiškais tokių „reformų“ įkaitais ir neturi kito pasirinkimo.

Vienas tokių pavyzdžių - tai kas dabar Lietuvoje vyksta su vadinamąja pensijų sistemos reforma. Jau pačioje pradžioje tapo nebeaišku, kokius įsipareigojimus ilgalaike prasme yra pasirengusi prisiimti valdžia, kuriai dauguma žmonių šiandien yra patikėjusi tvarkyti savo socialines garantijas.

Deja, šiandien pensijų sistemos pakeitimai tapo ne konstruktyvaus dialogo, kompromisų paieškos bei įvairių grupių politinio sutarimo išdava, o visuomenės supriešinimo ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų dalykas, kas gali atverti naujas socialines bėdas.

Apie kokią pertvarkos naudą visuomenei galima kalbėti, jeigu nėra piliečių sutarimo dėl esminių reformos principų?

Kas tokiu atveju, pagaliau, gali prisiimti politinę atsakomybę už klaidas, neabejotinai turėsiančias neigiamų pasekmių daugumos žmonių teisėtiems lūkesčiams?

Sakyčiau, jog skubotai, neapgalvotai ir nemotyvuotai kaitalioti socialinio draudimo ir pensijų sistemą yra nusikaltimas.

Kaip galėjo atsitikti, kad valstybės prižiūrima ir globojama „Sodra“ daugybę metų galėjo taip neracionaliai ir netvarkingai disponuoti milžiniškais resursais, suvarydama į „ožio ragą“ visą pensijų sistemą ir trukdydama susikurti privačiai pensijų kaupimo praktikai?

Akivaizdu, jog dabartinė pensijų sistema yra neefektyvi, tačiau užuot sprendę problemą iš esmės ir mąstę apie kitokią valstybę, mes murkdomės metodikose ir skaičiukuose, kuriuos tvarkys tie patys tvarkytojai, tesugebėję metų metais tik patys gerai gyventi pensininkų sąskaita.

Pirmiausia turėtų būti atliktas nešališkas auditas ir objektyvus padėties vertinimas, kuris turėtų būti išsamiai ir plačiai pristatytas visuomenei.

Seimas gali tiesiog paskęsti parlamentinių tyrimų akivaruose, tačiau, tai tikrai nesukurs pagrindo naujai pensijų sistemai Lietuvoje.

Ekonomikos technokratai negali lemti šių dalykų, nes jiems, visų pirma, rūpi ne realus žmonių padėties pagerinimas, o savo sukurtų konstruktų ir modelių įdiegimas.

Lietuvoje dar pakankamai gajus vadinamasis Čikagos ekonomikos mokyklos diegtas „Laissez Faire“ principas, kurio tikslas, „suardyti esamas visuomenės struktūras, grąžinti jas į grynojo kapitalizmo būklę, apvalytą nuo visų - valstybinio reguliavimo, prekybos barjerų ir pažabotų interesų - kliuvinių“.

Niekada nesutiksiu, kad Lietuva būtų paversta ekonominių eksperimentų laboratorija.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net