respublika.lt

R.Karbauskio pirštai lenkti kitaip

(0)
Publikuota: 2014 vasario 10 08:16:11, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×

Ramūnas Karbauskis gali būti pavyzdys žmogaus, kurio žodžiai ir darbai neina kaktomušom. Kultūrai jis dovanoja milijonus. Jis ir mokyklinukams sako tai, ką galbūt primiršta kai kurie mokytojai: „Jūsų kiemas yra jūsų šalis. Jei savo kiemą padėsit susitvarkyt, jau būsite padarę, ką galite padaryti dabar. Tai reiškia, kad aš nesu išskirtinis, kad tiesiog šiandien aš galiu tiek. Jeigu kiekvienas suprastų, kad kiekviena pastanga, didelė ar maža, yra labai svarbi, - kiek mes daug nuveiktume“.

- Ramūnai, ir vis tiek jūs kai kam asocijuojatės su lietuvišku buržujumi...

- Su žemgrobiu, dar kažkokiu... Žinau... Tai yra politika. Buržujus ne buržujus, bet, trumpai sakant, kasmet per šimtą milijonų mokesčių sumoka valstybei - pora rajonų iš to gyvena. Nė vienas iš tų kelių tūkstančių dirbančių mano versle žmonių neemigruoja, išlaiko šeimas. Kita vertus, daugelis įsivaizduoja, kad verslas yra pinigų turėjimas. Jei žmonės pamatytų, kiek Karbauskis, kiek kitas verslininkas paėmęs kreditų, sakytų: o Dieve, kaip baisu. Nes tai pranoksta skaičiukus, reiškiančius, kiek jie turto turi. Apskritai verslas reikalauja nuolatinių investicijų, o Lietuvoje dar turi sugebėti jį auginti, kad tavęs nesumintų kažkas iš Vakarų, nes iš ten ateina su didžiuliu kapitalu, šimtamete verslo istorija, bankų parama, pigesniais kreditais ir t.t.

- O svetimas kapitalistas lietuviui, ne naujiena, kartais daug mielesnis negu savas.

- Aš nuomojuosi žemę, esu geras ūkininkas, tvarkingai moku nuomos mokesčius, tačiau kai kurie jos savininkai man sako: „Aš tau žemės niekada neparduočiau, aš parduočiau užsieniečiui“.

- Kodėl?


- Žmogus mano, kad tu ją dirbdamas galbūt uždirbsi. Svetimam negaila, o savam gaila - pavydas kalba jo lūpomis. Aišku, mane gali apmėtyt akmenimis, bet aš manau, kad skinant braškes ar kokioj Anglijoj, ar Lietuvoj pajamos nedaug skirtųsi, tik žmogus čia braškių neskins. Nes jis mano, kad čia gėda, o ten ne gėda. Kaimynui nusipirkus naują automobilį, tuoj apkalbės, o jei užsienietis nauja mašina atvažiuos, viskas bus normalu.

- Skaičiau, kad dirbdamas Seime parlamentaro atlyginimą pervesdavote paties įsteigtam Šiaulių rajono jaunimo centrui. Kiek jūs išleidžiate šiandien, remdamas kultūrą?

- Kadangi šiandien galiu daugiau išleisti tiems dalykams, tai daugiau ir išleidžiu. Kadaise bandžiau sumuoti, kiek kultūrai remti išleidžia valstybė ir kiek išleidžiu aš; skaičiai skiriasi, bet ne ypač. Aš kasmet išleidžiu milijonus litų tam, kad remčiau teatrą, kiną, knygų leidybą ir panašiai, ir dėl to visai nesigailiu.

- Jūsų vardas įrašytas pirmame turtingiausių Lietuvos žmonių dešimtuke. Kiti milijonieriai dėl tokios veiklos turbūt laiko jus lengvai pakvaišusiu?

- Nežinau, kaip jie žiūri į mane, nesu dalyvavęs jokiame verslininkų vakarėlyje. Tam, kad parodyčiau, ką turiu? Nejaučiu tokio noro. O pasidalyti patirtimi ten nebus su kuo, nes daugeliui tų, kurių pavardės yra dešimtukuose, žemės ūkis - svetima sfera. Na, o mes, žemaičiai, galim puikiai gyventi vieni patys, mums nereikia, kad šalia būtų koks „Rotary“ klubas ar koks nors kitoks. Aš galvoju: jeigu tu gali, darai ką gali. Ir vaikams mokykloje sakau: jūsų kiemas yra jūsų šalis, jei jūs savo kiemą padėsit susitvarkyt, jau būsite padarę, ką galite padaryti dabar. Kai paaugsite, galėsite padėti sutvarkyt kaimą, miestelį, jei kada ateis laikas, kai turėsite galimybę pradėti keisti savo šalį, jūs ir tai padarysite. Tai reiškia, kad to vaiko pastangos yra ne mažiau svarbios negu mano. Tai reiškia, kad aš nesu išskirtinis, kad tiesiog šiandien aš galiu tiek. Jeigu kiekvienas suprastų, kad kiekviena pastanga, didelė ar maža, yra labai svarbi, - kiek mes daug nuveiktume. Naisiai yra to pavyzdys. Aš galbūt esu tas keistas politikas, kuris nesiekia nei asmeninės naudos, nei konkrečių politinių tikslų.

- Kam tąsyk jums politika?


- Nereikia būt politiku, kad uždirbčiau, kad pasiekčiau tai, ko pasiekiau. Man pačiam užtenka visko, bet kai matai tiek šlykščių dalykų politikoj ir kai supranti, kad kažkiek gali būti įtakingas, nerandi, dėl ko turėtum nuo jos atsiriboti. Juo labiau kad yra žmonių, kurie tiki manimi ir kuriems aš tam tikra prasme galiu būti gal net nuoseklaus žmogaus (ne tik kalbančio, bet ir diegiančio tam tikras vertybes) pavyzdys. Turiu galvoje kultūrą, kuri Seimo rinkimuose buvo beveik pamiršta, nes jos tema neuždirba balsų.

- Jokių ambicijų tapti premjeru ar prezidentu?

- Yra žmonių, kurie sako, kad aš galėčiau. Gal ir galėčiau, nemanau, kad intelekto atžvilgiu esu silpnesnis už tuos, kurie valdo Lietuvą, bet šiandien padarau daugiau negu Seime būdamas. Sunkiausia ten buvo išsėdėt ilgus posėdžius, matant, kaip daug laiko nueina niekais. Būdamas partijos vadovu, aš ir be to galiu daryt politinę įtaką, bet nesakau, kad niekada nepagalvosiu apie tai. Gal kai sulauksiu 60, kai fizinės energijos bus mažiau, kai suprasiu, kad galiu būt filosofu, nes prezidentas, mano nuomone, turėtų būti filosofas, jis turėtų nukreipti tautą ar Vyriausybę tam tikrų vertybių ar prioritetų link. Na, jeigu aš darysiu tai, ką darau dabar, dar penkiolika dvidešimt metų, tikriausiai neliks Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų, ką aš darau ir kodėl.

- Manot, kad keisdamas Naisius galit pakeisti Lietuvą?


- Aš ją keičiu, aš neišvengiamai ją keičiu. Kiekvieną dieną Naisiuose turime daug svečių, turistų. Ir serialas, ir teatras, ir daug kitų dalykų traukia. Jeigu nuvežtume į Naisius manančius, kad kaimas - ne pati geriausia vieta gyventi, skeptikų liktų vienas kitas. Naisiuose šiukšlės nepamatysi, Naisiuose vienas kitam šypsosi, Naisiuose didelės ir mažos šventės praeina be alkoholio, ir pamatyt išgėrusį žmogų Naisiuose beveik neįmanoma. Žmonės aikteli ir sako, čia ne Lietuva tikriausiai. Čia Lietuva. Čia penkeri metai kryptingo darbo, pradedant vaikais. Kai kūrėm Baltų dievų muziejų, susišaukiau ir septynių aštuonių metų vaikiukus ir paprašiau, kad padėtų sodint medžius. Būtume apsiėję ir be jų, bet, manau, jei vaikas palaikė sodinamą ąžuoliuką, saugos jį ir kada nors anūkus atsives ir jį parodys. Beprasmiška tikėtis perauklėt suaugusį žmogų, vienintelis, kas gali jį perauklėt, - tai vaikas, užtat ir reikia investuot į vaikus.

 

Naisiuose, kai nueinu į mokyklą kalbėti apie „valančiukų“ judėjimus, jie iš manęs nesijuokia. Aš daug šneku su vaikais apie tai. Gaila, kai žmonės nuskandina alkoholyje savo galimybes. Juokauju, kad esu idealus modelis Valančiaus draugijai: žmogus šį tą pasiekęs ir niekada nevartojęs alkoholio.

- Mėgstat kartoti, kad jūsų darbo instrumentas yra protas. Juk protui būdingas smalsumas: išmėginti, pažinti...

- Yra dar tokie dalykai kaip žemaitiškas užsispyrimas, principai. Nors šeimoje dėl to problemų niekada nebuvo, mačiau, ką su žmogum padaro alkoholis, ir tos patirties gana, kad žinočiau taip ir mirsiąs jo neparagavęs. Jaunesnysis sūnus, galbūt žiūrėdamas į tėtį, galbūt matydamas draugus, irgi sakė niekad nevartosiąs alkoholio.

- Smalsumas nebūtinai dėl nuodėmės. Juk dideli pinigai pasaulio pažinimui atveria plačias galimybes. Šit Lietuvoje lankęsis milijardierius Ričardas Bransonas (Richard Branson) iš smalsumo kyla į kosmosą. Užuot tai daręs, jūs leidžiate knygas...


- Negalima lyginti Bransono verslo su mano ar su bet kurio lietuvio verslu. Aš, pavyzdžiui, bankams atsakau visu savo turtu, viskuo; aš nieko neturiu, ko bankas iš manęs neatimtų, jeigu bankrutuočiau. Žinoma, verslas uždirba pinigus ir aš galiu nutarti, kaip juos leisti, tai tiesa. Mano tikslas - palikt ką nors gero žmonėms. Baltų dievų muziejus arba kiti muziejai, kurie yra sukurti Naisiuose, pragyvens mane. Dėl savo buities aš per daug nesuku galvos, ji paprasta. Vidutinių pajamų Lietuvos piliečio buitis tikrai pranoksta manąją, tik daugelis mano, kad yra kitaip: kad aš, pavyzdžiui, vilkiu labai brangų kostiumą, kad garsaus dizainerio vardu pažymėti mano marškiniai. Tad kokio velnio turiu leisti daug pinigų kostiumui, kai visi ir taip mano, kad jis prašmatnus (juokiasi). Vieno sau neatsakau, nes daug keliauju - saugios mašinos; važinėju džipu. Dar čiužinys lovoje svarbu, nes jei bus niekam tikęs, nugarą įsiskaudės, bet kokia ta lova - itališka ar Lietuvoj gaminta, - man nesvarbu. O rodyt savo buities aš niekam nesirengiu. Niekas jos nematė ir nematys.

- Kodėl?

- Kiekvienas politikas apsisprendžia, kiek jis yra viešas. Kadaise pasakiau: nei mano šeima, nei mano asmeninis gyvenimas ar buitis nėra pasiekiami. Jei be to nebūtų galima tapti Seimo nariu ar partijos pirmininku, aš nebūčiau tapęs nei tuo, nei tuo. Nes šeima ir asmeninis gyvenimas yra brangios vertybės, kuriomis negalima rizikuoti. Man gaila tų žmonių, kurie savo šeimas padaro prieinamas ir jomis, net ir nepilnamečiais vaikais, naudojamasi aprašant, komentuojant jų žingsnius. Tokiame cirke nenoriu dalyvauti. Mano vaikai (vienam jau 18) patys nuspręs, kaip šiuo atžvilgiu jiems derėtų elgtis: norės - eis į viešumą, nenorės - neis.

- Dar viena intriga: daug metų ne tik rengiate jauniems stovyklas, bet ir stovyklaujat su jais. Ką partijos vadovas gali kalbėti su vaikais?

- Stovykloje susirenka keli šimtai vaikų nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Biurokratai pražiltų nuo šitiekos vaikų, ir dar miške, kur nėra jokių tvorų, ir miegas - palapinėse, o aš jau aštuoniolika metų stovykloms vadovauju, su jaunimu žaidžiu visus žaidimus. Jei nustosiu žaist, būti kartu, manau, prarasiu svarbų ryšį. Aš jiems - Ramūnas, draugas, mus sieja pasitikėjimas. Stovykla unikali, galėčiau patirtį perduot mokytojams, deja, Lietuvoje nebėra mokytojų patriotų. Mes neberuošiam jų. Kad ir kaip keista, sovietinėje sistemoje buvo rengiami mokytojai patriotai, nepriklausomoje Lietuvoje, matyt, - globalistai. Neseniai buvau kviečiamas paremti renginį moksleiviams „globalaus pilietiškumo“ tema. Aš niekada neparemsiu tokio renginio, pasakiau. Suprantu, kad vyksta smegenų plovimas mūsų vaikams, kad peršamas Europos piliečio naujadaras, bet aš manau, kad tai nukreipta prieš Lietuvą. Nežinau, kas nutiko mūsų švietimo sistemai, tik kaskart, kai tarp mokyklos sienų įvyksta savižudybė, girdime, kad reikia psichologų. Manau, reikia ne psichologų, o kontakto su vaikais. Juk kiekvienas pedagogas turi psichologijos pagrindų, tik ne kiekvienas turi ryšį su vaikais. Atsimenu, kaip mano mokyklos pedagogai stengdavosi būti artimi vaikams, stengdavosi juos pažinti. Atsisveikindama auklėtoja kiekvienam pasakė, kas ko galės pasiekti gyvenime, jeigu norės. Ramūnai, sakė, tu padarysi viską, ką norėsi...

- Taigi, Ramūnai, ko jūs norite?

- Noriu, kad mano vaikai ir anūkai gyventų Lietuvoje. Suprantu, jeigu viskas klostysis taip, kaip dabar, šita valstybė po 70 metų taps greičiausiai musulmoniška. Nesu ir niekada nebūsiu nei fašistas, nei nacionalistas iškreipta forma, bet esu prieš ES federaciją. Tą minutę, kai mes pasirašysime, kad Lietuva tampa federacijos dalimi, pasirašysime mirties nuosprendį tautai arba, kaip sakau, toms dviem tautoms - lietuviams ir žemaičiams.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s