Rietynės valstybės šimtmečiui paminėtinuotraukos (22)

2018 sausio mėn. 02 d. 07:45:32 Perskaitė 2968

Iki valstybės šimtmečio paminėjimo teliko du nepilni mėnesiai, tačiau atrodo, kad Lietuva ruošiasi švęsti ne mums visiems svarbią istorinę datą, bet profesinę kokios nors bendrovės gegužinę, dešimtmečio veiklos jubiliejų. Ar seniūnijos festivalį „Duokim garo, Kanapini!“. Kur iš tikrųjų ryškūs šimtmečio paminėjimo ženklai? Lukiškių aikštė per 27 atkurtos nepriklausomybės metus nesutvarkyta. Aikštės koncepcija iki šiol neišgryninta. Paminklas Jonui Basanavičiui nepastatytas. Nacionalinis stadionas nepastatytas.

 

Ką darysime? Ar nebus gėda? Sovietiniais laikais, kai reikėdavo kokį nors reiškinį, renginį ar kūrinį sureikšminti, jį paskirdavo TSKP N-tajam suvažiavimui. Ir renginį pradėdavo taip - „paroda atidaryta, remiantis TSKP N-tojo suvažiavimo tezėmis, priesakais, nubrėžtomis gairėmis. Valio, draugai! Paplokime!“

Keičiantis TSKP suvažiavimų kiekiams, o šiek tiek - ir suvažiavimų tezėms, nesikeitė tik tų suvažiavimų paminėjimai. Atidengiant bet kokią skulptūrą. Atidarant bet kokią parodą. Paminint bet kokią datą ir pagerbiant bet kokį žmogų. Tik reikėjo pridėti „ryšium su TSKP N-tuoju suvažiavimu, darbo žmonės sveikina, linki, atidaro, daro ir t.t.“.

Dabartiniai mūsų veiksmai vėlgi primena sovietmetį. „Ryšium su Lietuvos valstybės šimtmečiu“ Palangoje bus naujametinis fejerverkas. Vištytyje vyks paskaita „Nepriklausomybės Akto signatarai“. Kai kur „ryšium su Lietuvos valstybės šimtmečiu“ bus žygiuojama prie partizanų žieminių. Su tuo pačiu „ryšiu“ kai kur bus organizuojami protų mūšiai ir parodos. Pradedant fotografijų. Keliose vietose bus įveistos ąžuolų giraitės. Na, dar visus metus siuntinėjome atvirlaiškius „Ačiū!“. Socialiniuose tinkluose garsūs tėvynainiai skelbė, ką jiems reiškia Lietuva. Pradedant mamų didžkukuliais, ežerais, „Anzelmute“. Ryšium su jubiliejumi.

Ar kas nors originalaus? Visos datos paminimos vienodai. Šeimoje su tortu ir prisimenant mamos didžkukulius. O ne šeimoje - jubiliejiniais maratonais, žygiais prie žieminių, žvakutėmis prie paminklų ir sodinimais. Medžių. Ąžuolų ypač, bet galima ir sakurų. Jos bent originalesnės. Nes bėgame kasmet. Medžius, vieną ąžuolą ar J.Basanavičiaus tėviškės Ožkabalių ąžuolus sodiname ar atsodiname taip pat kasmet. Protų mūšiai organizuojami kasmet ir ne po vieną kartą. Parodos rengiamos kasmet. Paskaitos - taip pat. Naujametiniai fejerverkai - kasmet. Tortai valgomi irgi kasmet. Tad kuo 2018-ieji iš esmės skirsis nuo kitų metų? Nebent, kad Gedimino kalnas bus labiau pasmukęs. „Ryšium su valstybės šimtmečiu“. Kaunas jau dabar ruošiasi tapti Europos kultūros sostine, nors ja taps tik 2022 m. O valstybėje dėl jai daug svarbesnės datos kol kas vyksta tik nenuoširdus, apsimestinis bruzdėjimas. Nes kaip galima nuoširdžiai švęsti jubiliejų, jei dabartiniai „kultūrininkai“ Vytį vadina meniškai nemadingu arkliu. Tinkančiu agrarinei, archajiškajai Lietuvai. O J.Basanavičiaus skulptūros bijo, jos reikšmės nesupranta. Net tos epochos nesuvokia. Nes jei suprastų, neprigamintų tiek juokingų J.Basanavičiaus skulptūros maketų.

Tad kas belieka? Jei Lietuvoje vos ne kiekviename bažnytkaimyje stūkso melsvi stendai „Kuriame Lietuvos ateitį“ su ES simbolika, tai galime pristatyti ir stendų „Ryšium su valstybės 100-mečiu“. Prie kiekvienos perdažytos tvoros, perdengto šaligatvio ar jau stovinčios skulptūros. Tada ryšium su jubiliejumi mus sveikins ir Vilniaus berniukas, valgantis kaliošą, ir dar nenuverstas Petras Cvirka. Jubiliejui galime skirti visus savo ėjimus į prekybos centrus, asmeninę poilsinę kelionę į Egiptą. Asmeninį šeimyninį žygį prie Cheopso piramidės. Su asmenine intencija pagarsinti J.Basanavičių Kaire, o kitus signatarus - prie piramidžių.

Atkurtoji valstybė jau baigia 27-uosius metus. Keitėsi valdžios. Plušo kairieji, dešinieji, centriniai ir t.t. Bet kai kuriems valstybės ženklams buvo vienodai nejautrūs. Visais šonais. Tiek dešiniais, tiek kairiais. Tiek asmeninių memuarų apie savo istorines didybes prirašė, bet per tiek laiko nesugebėjo išsiaiškinti, kas mums bus Lukiškių aikštė. Bet jei aikštėje būtų suformuotas sklypas statyti daugiaaukščius, aikštė būtų įsisavinta per pusmetį. Bet kai nėra finansinio intereso, nesugebėta tinkamai pagerbti moderniosios mūsų valstybės kūrėjų. Atrodo, kad Lietuva, tiksliau, jos valdžia - pati stebisi, kaip atkurtai nepriklausomybei pavyko tiek ilgai išlikti. Taip riejantis ir nepriklausomybės negerbiant. Todėl bijo išsišokti. Ką nors sukiršinti. Jei pastatys „ne visiems priimtiną paminklą“. Tada pasiskolinkime iš Danijos „Undinėlę“. Bus visiems priimtina, nes vakarietiška. O ir figūra kaip misės. Galų gale, jei kultūriškai esame tokie drovūs, per 27 metus galėjome pastatyti visiems priimtiną nacionalinį stadioną. Ir bėgioti juo į valstybės antrąjį šimtmetį. Vos ne kasdien. Kaskart vis kito miestelio komanda. Būtų solidžiau nei uždegti 100 žvakučių ar išklausyti paskaitą apie signatarus.

Vienintelis tikras asmeninis pilietinis žingsnis - Vasario 16-osios Akto originalo atradimas Vokietijoje. Visa kita - projektėlių vykdymas. Ne todėl, kad vykdytojai jais tiki, bet todėl, kad finansuojami. Ar tiesiog nori save pareklamuoti. Ne „ryšium su šimtmečiu“, bet ryšium su būsimais šalies prezidento rinkimais.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net