respublika.lt
 

„Respublikos“ archyvai: Kaip gauti Nacionalinę premiją? (4)

2019 rugpjūčio mėn. 12 d. 07:00:00
Sigitas GEDA, 1999 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Rugsėjo 16-ąją sueis 30 metų nuo pirmojo „Republikos“ numerio. Artėjant šiai datai, sklaidome laikraščio komplektus. Nieko nauja po saule, tiesa?

×
nuotr. 1 nuotr.
Sigitas GEDA

 

Būtų visai natūralus klausimas, jeigu jo formuluotėje neslypėtų ironijos... Išties ne taip jau lengva. Tačiau kai manęs žmonės to klausia rimtai, tada atsakau kaip tasai amerikietis, šiek tiek šypsodamasis ir atsainiai:

- Darykite viską gerai, taip gerai, kad būtų truputėlį geriau, nei visi kiti daro... Ir būtinai gausite.

Ar dideli pinigai?

Jeigu pradėjau cituoti daugybę nuostatų, reglamentuojančių Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto darbą (dvejus metus pirmininkauju, prieš mane tai darė kolega Marcelijus Martinaitis - pirmininkavo gal 10 metų...), būtų sausa, nuobodu, niekam neįdomu. Jų yra daug, apibrėžiančių, įpareigojančių, privalomų ir t.t. Tačiau ne vieni metai man tenka būti ir tokiose komisijose, kur premijos skiriamos laisviau, paprasčiau, žaismingiau, bet ten ir garbė mažesnė, ir... pinigai (kaip dabar sakoma „piniginė išraiška“) kuklesnė. Iš karto imkitės pieštuko tie, kurie įsitikinę, kad Lietuvoje Nacionalinė premija yra labai didelė. Šiemet buvo plačiai pagarsintas jos dydis (tokia pati kaip ir pernai) - 42 500 Lt. Iš viso - 9 premijos. Padauginkite tuos 40 iš 9 ir palyginkite su suma, kurią mūsų Seimo pirmininkas gavo už „teisingai“ jam paskirtą, vėliau skandalingai parduotą žemės sklypą! Maždaug tiek kainuoja 9 žymiausių Lietuvos meno ir kultūros žmonių darbo įvertinimas, penkerių, o gal ir viso gyvenimo darbo... Kiekvienas kandidatas turi teisę gauti tą premiją už penkerių paskutinių savo kūrybos metų darbus.

Neužmirškime, kad ši premija galioja nuo 1989-ųjų, yra buvę metų, kai laureatai gaudavo sumą, kuri, išvertus į „žaliuosius pinigus“, būtų 50 USD.

O gal visai be pinigų?

Vyriausybinės premijos jau spėjo sumažėti per pusę, bet aš noriu grįžti prie klausimo, kurį labai teisėtai man pateikė vienas parlamentaras.

- O ar negalėtų būti premijos be pinigų?

Žinoma, sutikau, o paskui pradėjau kažką aiškinti, apytikriai taip - galėtų, o ir yra tokių premijų pasaulyje, bet čia, matote, Nacionalinė, čia visa Tauta yra nutarusi per išrinktuosius, taip pripažįstame kultūros ir meno svarbą. Paskui dar pridūriau, kad nei iš šio, nei iš to atskirti garbę nuo pinigų būtų nelogiška. Vieniems jau duota, dabar reikia neduoti, paskui kas nors pagalvos, kad tie, kurie gauna, privalo už tą garbę mums, pavyzdžiui, Komitetui ar Vyriausybei, sumokėti...

Teisėtu panašų klausimą dabar daugelis laiko. Todėl, kad beveik įsivyravo nuomonė, jog... už nieką nereikia mokėti! Bet aš čia daugiau nediskutuosiu. Vis nauji, vis jauni ir šiek tiek „pasenėję“ tarnautojai, valdžios vyrai ima į rankas laivo vairą, ir pasaką reikia pradėti iš naujo. Tarsi neseniai būtume iš urvų išlindę arba vėl ten. Į pirmykštę visuomenę, į barbariškus laikus, taikytume.

Yra premijų, pavyzdžiui, Jotvingių, apie kurią skaitytojai beveik nežino. Įsteigiau ją „aš pats“, asmeniškai, 1985 metais, paskui ją perėmė Druskininkų miestas, premija tapo visuomeninė, paskui, suvešėjus poetinio „Druskininkų rudens“ renginiams, ėmė remti ir Kultūros ministerija. Premija irgi turi šiokią tokią piniginę išraišką, bet... nėra net rašytinių nuostatų. Yra tylus susitarimas galvose, širdyse (gal patetiškai skamba?) - įvertinti tą kūrėją, kuris, prieš tai gavusiųjų nuomone, labiausiai nusipelnęs, vertas... Ir visai neblogai pavyksta. Turime jau 15 laureatų.

Yra Rašytojų sąjungos premija - už geriausią praėjusių metų knygą. Pinigai irgi ne kažin kokie, o vertinimo mechanizmas irgi ganėtinai laisvas. Rašytojų valdyba kasmet išrenka, nubalsuoja už tris vertintojus. Šie ir lemia...

Gerai taip ar blogai? Sprendimų yra buvę ir tokių, ir kitokių. Kartais viršų ima ne kūrinio vertė, o tam tikros socialinės aplinkybės. Tarkim, daug padaręs žmogus sunkiai serga, premija galbūt tėra vienintelis būdas pripažinti jo darbus ir jį patį.

Tos premijos, kurios buvo skirtos man pačiam dalyvaujant, apie kurias turiu atsiminimų, patirties etc., visad buvo balansavimas, tam tikras balansavimas. Tebūnie sukurti tobuli nuostatai, tebūnie darbo, veiklos taisyklės, daugelio punktų reglamentas, vis vien - balsuodami slapta ar viešai, pakeldami ranką, žmonės elgiasi „savaip“. Pagal savo išmanymą, sąžinę, valią, ambicijas ir silpnybes. Visos šitos sunkiai „reglamentuojamos“ savybės savaip, kartais neracionaliai, spontaniškai ir neprognozuojamai lemia galutinį rezultatą.

Beveik kokteilis

Anksčiau, rausdamasis po perimtus iš kitų komitetų archyvus, tiesiog nesuprasdavau, kaip ir kokiu būdu pagamintas vienų ar kitų pavardžių, t.y. laureatų, „kokteilis“! Dabar imu justi, kad ir mes, gerą pusmetį įtemptai triūsiančių galvų „bukietas“, gaminame kažką panašaus. Čia truputėlį geriau, o čia - visai prastai...

Dar vienas momentas, kurio nebuvau patyręs. Pirmą sykį apie jį išgirdau vienoje konferencijoje Suomijoje. Buvo pakviestas jau pensinio amžiaus evangelikų vyskupas, daugelį metų lėmęs svarbius bažnyčios sprendimus, t.y. buvęs sinodo narys, vienas iš penkių.

Kaip visad aktyvios feministės jį stačiai užklupo:

- Ar dabar nejaučiate kaltės dėl kai kurių svarbių sprendimų?

Pražilęs, ramus ir taurus žmogus atsakė labai paprastai:

- Jaučiu. Gal ne tiek kaltę, kiek sąžinės graužatį.

- Kodėl?

- Todėl, kad diskusijose jausdavausi teisus, o ir kiti mane palaikydavo. Tačiau balsavimų rezultatai dažnai būdavo kitokie.

- Kodėl?

- Matot, viso ten teturėdavom po vieną balsą...

Šiokia tokia patirtis verčia mane viešai prisipažinti: džiaugiuosi, kai bet kokią premiją gauna „mano“ kandidatas, tas, kurį aš vertinau, širdyje palaikiau, tikėjausi, laukiau. Visada jaučiu graužatį, kai „kortų kaladė“ sugriūva ne taip. Apgailestauju ir įsivaizduoju save „neįvertintojo“ kailyje.

Esama ir paguodos

Kas mane guodžia? Ogi tai, kad yra nesustojantis laiko ratas. To, ko nepadarei šiemet, galima bandyti iš naujo. Kitąmet. Žinoma, jeigu tas kitas žmogus, neįvertintas laiku, dar kupinas jėgų ir sveikatos, gali stoti į šį išbandymą su naujais darbais. Jeigu per metus neatsiranda naujų ir „jėgingų“ konkurentų.

Niekad nepriklausiau tam pikto gaivalo ratui, kur džiūgaujama vieną ar kitą „pastūmus“.

Tuos džiūgavimus beveik atmintinai esu išmokęs, tas šypsenas beveik įsivaizduoju:

- O matai! Ir tas norėjo gauti premiją, bet nepavyko. Taip jam ir reikia!

Dar jaunystėje perskaityta Zigmundo Froido frazė, viena formulė, man tebesirodo didžiai svarbi, iš gelmės teisinga: „Žmonės labiausiai kenčia dėl to, kad patys savęs nepažįsta, o kiti jų nepripažįsta.“

Visi svajojame bent apie mažytį pripažinimą. Įvertinimą. Visi esame verti bent mažytės premijos... O ką kalbėti apie dideles ir pačias didžiausias!

Laimingas (bent jau per Kalėdas) yra tas žmogus, kurį aplanko premijos - net iš anksto nelaukiant. Šiek tiek šyptelėti turėtų tas, kuris už jas tūžmingai grūmėsi. Premijos neįsigeria į darbų formą ar turinį.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis