1 nuotr.Vyriausybė dar tik ketina pradėti švietimo ir sveikatos apsaugos reformas, tačiau jos jau gąsdina.
Didžiųjų miestų, pvz., sostinės, pedagogai nenori etatinio apmokėjimo. Nes toks apmokėjimas esą palankus tik dirbantiems mažuose miesteliuose, kur trūksta darbo krūvio. Ten kontaktinių pamokų stygių kompensuos etate numatytas pedagogo darbas su socialiniais partneriais. O didžiuosiuose miestuose nei pamokų, nei mokinių trūkumo nėra. Kai kurie mokytojai dėl tokios reformos prarastų apie 200 eurų atlyginimo.
Medikus ir pacientus gąsdina ir neaiškus provincijos gydymo įstaigų likimas. Nes profesionaliausia pagalba ir dabar jau koncentruojama didžiųjų miestų klinikose, o provincija vis labiau tampa slaugos ligoninių tinklu. Na, dar lieka šeimos gydytojų, geriatrų ir privačių stomatologų-implantologų kabinetai. Pelninga grožio chirurgija - ir ta neaktuali. Negi puikuosiesi išlygintomis raukšlėmis prieš ožką ar vištą. Dar kas nors įtars, jog per jauna. Į slaugos ligoninę nepriims.
Galima galvoti ir kitaip. Filosofiškai. Esą reformos, kaip ir nežinomybė, visada kažką gąsdina. O vėliau piliečiai pripranta. Tačiau Lietuvoje piliečiai jau priprato, kad reformos jau tapusios chronišku, daugiau nei kelis dešimtmečius vykstančiu vyksmu. Vis vyksta, vyksta... ir nepavyksta! Nes po kiekvieno vyksmo kas nors nunyksta. Vienas vyksmas nušluoja iš provincijos ambulatorijas su felčerėmis-daktarytėmis. Kitas vyksmas iššluoja iš rajonų centrinių ligoninių ne tik retesnius specialistus, bet visus skyrius. Tad kiekvienas vyksmas tampa kažką nušluojančiu cunamiu. Pacientas vis bėga paskui medicinos paslaugą. Ir vis sunkiau ją paveja. Nes dzūkui dėl atšokusios akies tinklainės tenka bėgti į Kauną. Ir pakeliui apakti. O kupiškėnui dėl plyštančios aortos į Panevėžį. Kai kas taip bėgdamas pakeliui numiršta. Sutaupo Ligonių kasos pinigų. Vėlgi vertingas dalykas. Aurelijus Veryga džiaugiasi, kiek tokie specializuoti kardiologijos ar neurologijos klasteriai išgelbėjo žmonėms gyvybių, nors tikiu, bet nelabai. Vien dėl kilometražo. Tikiu, jog Kauno klinikas greičiau pasieks insultą patyręs kaunietis nei insultą patyręs zarasiškis. Be to, jei pacientas - senyvo amžiaus, galima užrašyti, jog mirė ne nuo infarkto ar insulto, bet nuo aterosklerozės. Pirma, tai ne melas. Rask senyvą žmogų be kraujagyslių pakitimo. Antra, gražiau skamba. Trečia, su tokia aptakia diagnoze visada į dešimtuką pataikysi. Ketvirta, gražesnė statistika. Negi užrašysi, kad žmogus tiek ilgai pas mediką važiavo, kad net nespėjo.
Vertinant filosofiškai, nė viena reforma mūsų valstybėje nepavyko. Vien iš šalies žiūrint, matome, jog kainos, nepaisant visų vyksmų, tik kilo. O žmonės gyvena vis nepatogiau. Toliau važiuoja. Į mokyklas, gydyklas. Brangiau moka. Už reformuotą energetiką, geležinkelį, autobusą, troleibusą, vaiko būrelį. Nors logiškas valstybės reformų tikslas - ne apsunkinti piliečių gyvenimus, bet juos palengvinti. Ar bent viena reforma palengvino? Nebent kišenę. Todėl žmonės ir nepatiklūs. Todėl ir šiaušiasi.
