respublika.lt
 

Posovietinės nomenklatūros veidasnuotraukos (28)

2019 liepos mėn. 21 d. 14:20:06
Danutė ŠEPETYTĖ

Vienintelį savo pomėgį - „bergždžias tiesos ir teisingumo paieškas“ - išsiduoda turįs Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras ABARAVIČIUS, tačiau sakydamas „bergždžias“ jis veikiau turi galvoje tą foną, kuriam ženklios įtakos nepadaro viena kita apginta įstatymo raidė, nes jam pačiam šiame fronte, regis, ne taip prastai einasi. Šit neseniai verslo rykliai liko it musę kandę - jiems nepavyko pasipelnyti užgriozdinant miestą prekybcentriu. Žinoma, už tai G.Abaravičius pelno ne valstybės ordinus, bet turčių neapykantą, valdininkų nemeilę ir netgi pramogauti trokštančių tėvynainių apmaudą.

×
nuotr. 12 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

- Matyt, nacionalinio parko vadovui tiesiog lemta susitaikyti su nuolatine konfliktuojančiojo būsena?

- Ko jūs norite, jei toje pačioje Trakų valdžioje ne paskutiniais smuikais groja sovietinio elito palikuonys? Nereikia apsigaudinėti, kad štai 1991 metais mes tapome laisvi, nepriklausomi ir atsikratę viso, anot vienos veikėjos, sovietmėšlio. Neatsikratėme. Jis labai gražiai įropojo į mūsų laikotarpį. Sovietinis elitas labai gražiai transformavosi neva į modernius europiečius ir prisigimdė į juos panašių modernių palikuonių, kurie tęsia gajas tradicijas.

- Kitaip tariant, sovietinę nomenklatūrą pakeitė euronomenklatūra?

- Posovietinė. Kai į Trakus buvo atvažiavęs Seimas (birželio pradžioje Trakų r. savivaldybėje vyko išvažiuojamasis Aplinkos ir Kultūros komitetų posėdis - D.Š.), aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad didžiausia problema yra ta, kad Lietuvoje neįvyko desovietizacija, ir turbazių direktoriai kaipmat pasidarė verslininkais, milijonieriais, politikais. Pavyzdžiui, prie sovietų mums buvo labai lengva aiškinti, kodėl bažnyčios negali būti verčiamos sandėliais, kodėl negali tapti net paveikslų galerijomis, nes toks požiūris mums buvo primestas iš šalies, tačiau šiandien neva labai modernūs asmenys tame nemato nieko baisaus, nes esą visame pasaulyje bažnyčios perdarinėjamos į kavines, aludes, gyvenamuosius namus... To, kas nepavyko sovietams, Lietuvoje sėkmingai įgyvendina neva modernūs žmonės. Sovietmečiu skambėjo internacionalas, šiandien ant kulnų lipa tas pat internacionalas, bet kai girdi Jungtinės Karalystės diplomatijos korpuso atstovo prašymą neviešinti vidinių susirašinėjimų, nes tai kenkia Anglijos interesams ir galų gale yra nepatriotiška, suvoki, kad kitas pasaulis vis dėlto yra išsaugojęs svarbų matmenį.

- Tą patį, kurio trūksta ir Vilniaus valdžiai, sumojusiai alėjai atimti Kazio Škirpos vardą?

- Apskritai K.Škirpos situacija skatina pamąstymą apie valstybės santykį su žmogumi arba valdžiažmogių santykį su valstybei tarnavusiu žmogumi. Aha, Škirpa yra teigiamas, nes 1919 metų sausio 1-ąją Gedimino pilies kalne iškėlė Lietuvos vėliavą, tačiau iš principo jis yra niekšas, nors nėra aiškių įrodymų šiam valstybės veikėjui nuteisti - Škirpa nieko nenužudė, tik buitiniu lygmeniu nepalankiai atsiliepė apie bendrapiliečius (sakė pasakė; kas pasakė, gal KGB?). Tai ką mes vertiname? Žmogų, kuris atliko herojišką veiksmą ir uolią tarnystę įrodė Lietuvai ar insinuacijas? Pagal šitą logiką turėtume panaikinti ir Vytauto gatves, kur tik jos yra, nes Vytautas Didysis, beje, ir visi mūsų kunigaikščiai buvo tie, kurie užkariavo kitas tautas ir užkariaudami tautas žudė jų atstovus. Išeitų, Žalgirio mūšis - gerai, bet kad Vytautas ėjo į svetimas žemes ir žudė, yra negerai. Bendražmogiška prasme jis nusikaltėlis, ar ne? Sakykit, kaip galima išsegmentuoti žmogų nuo jo istorinės aplinkos ir jo darbų? Tiesą sakant, dabartiniuose valdžių viražuose matau žemiausios žmogaus prigimties pasireiškimą pasinaudoti aplinkybėmis savo naudai.

- Pasvajokime, kokie Trakai būtų šiandien, jeigu nebūtų buvęs tramdomas prigimtinis žmogaus savanaudiškumas?

- Pajuokausiu, kad čia matau dar vieną paradoksą, kai kaltu padaromas tas, kuris laikosi įstatymo, o ne tas, kuris tą įstatymą išleidžia ir įpareigoja jį ginti. Juk iš tiesų Atkuriamasis Seimas įsteigė Trakų istorinį nacionalinį parką ir kitas saugomas teritorijas, o dokumentus, pagal kuriuos yra įgyvendinama parko apsauga, priėmė Vyriausybė. Jie ir neleido turčiams Trakuose išrikiuoti nei Žvėryno terasų, nei Užupio terasų, nei Senamiesčio terasų, kitaip tariant, visoje tų terasų plejadoje Trakų terasų nėra. O iš tikrųjų, jeigu nebūtume buvę, kaip mūsų draugai sako „kieti“, o pasak nedraugų, niekšai, matyt, Užutrakis šiandien būtų jau išpirktas turčių ir, matyt, Užutrakyje turėtume nebe Andrė parką, bet kvartalą, vadinamą Andrė apartamentais, nes puikiai žinote: jei tik bus sandėliukas, vietoj jo išdygs nauja pilaitė, jei tik bus lauko tualetas, vietoj jo išdygs namukas. Per tą laikotarpį, per tą „stebuklingą“ laikotarpį, kai nebuvo nacionalinio parko, sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais Užutrakį ir naikino būtent tie, kurie norėjo turėti kažką savo; mes iki šiol kuopiamės ir šiukšlių, ir destrukcijos prasme, tebevalome, kas buvo pristatyta, ko nereikėjo pristatyt, ir iki šiol sprendžiame teismuose sukeltas socialines įtampas, nes tebesibylinėjame su keturiomis šeimomis. Jos nutarė, kad turi gauti butą, kurį pastatė valstybė ir dar mes jiems turime sumokėti 200 tūkst. ir daugiau eurų, kad jie išsikeltų iš Užutrakio, nors jie čia nieko nepastatė ir neturėjo jokios nuosavybės; jie skalbė turbazėje savo patalynę, valgė turbazės valgykloje, gyveno be jokių orderių grafo Juozo Tiškevičiaus pastatytuose namuose... Kas sakė, kad Lietuvoje komunizmo nebuvo?

- Ar pateisintumėte kylantį optimizmą, neva mūsiškis verslas darosi nebe toks godus, o kur kas, sakykime, pilietiškesnis?

- Aš nematau pokyčio. Ar tikrai jis tampa draugiškesnis, jei piliečius už kritinį žodį, net už nuomonę tampo po teismus (kalbu apie Vilniaus Šv.Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstiklinimo atvejį), reikalauja skirti baudą už neva šmeižtą, kad jiems niekas neaiškintų, kaip statyti UNESCO apsaugos zonoje. Ar tai vadintume pilietinės partnerystės pavyzdžiu? Vilniaus „Misionierių sodų“ likimas turbūt geriausiai atspindi, kaip „draugiškai“ nauja statyba įsikomponuoja į istorinį barokinį Vilniaus peizažą. Aš manau, kad verslininkai daro savo ir nereikia jų labai kaltinti, kad jie dirba, kad jie kombinuojasi ir prisikombinuoja, nes neįmanoma būtų daryti to, ką jie daro „Misionieriuose“. Kadangi tai įmanoma, vadinasi, problema - ne draugiški ar pikti verslininkai, o žmonės, galbūt net ne korumpuoti, žmonės, kurių pareiga saugoti, bet užuot saugoję jie nusprendžia, kad reikia statyti ir ima dalyvauti plėtros projektuose.

- Jūs, istorikas, archeologas pagal profesiją, turbūt senamiestyje apskritai uždraustumėte statybas?


- Netiesa. Pagal Vyriausybės patvirtintą istorinio nacionalinio parko planavimo schemą mieste turi būti skatinama statyba, - vadinasi, 1947 metais nudegęs Trakų senamiestis turi būti atstatytas. Yra 80 sklypų, kuriuose gali atsirasti 80 buvusių pastatų. Pavyzdžiui, atliepdami populiarėjančio dviračio srautams, esam savivaldybei patys pasiūlę vienoje buvusios Rotušės aikštės pusėje pastatyti priebėgas dviratininkams, kur jie galėtų pasidėti daiktus, dviračius, nusiprausti, apsilankyti koncerte Užutrakio rūmuose ar Pilyje, pernakvoti ir kitą dieną važiuoti toliau.

Jau buvome parengę dokumentus dėl Trakų Bernardinų vienuolyno atkūrimo, vienanavės bažnyčios vietoje projektuodami reprezentacinę miesto salę, o prie jos besišliejusio vienuolyno vietoje - viešbutį, tačiau vos tik projektą parengėme, tuos kelis likusius pastatėlius įsigijo neaiškūs žmonės ir „užmarinavo“ procesą. Tai ar mes prieš statybas? Mes už normalų tausojantį vystymąsi, nes tik taip ir gali paveldas išlikti.

- Jei neklystu, ketinama peržiūrėti ir keisti Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą; tą akcentavo ir išvažiuojamasis Seimo komitetų posėdis. Nebaisu, kad jis gali būti koreguojamas verslo naudai?

- Atvirkščiai, džiaugiuosi, nes jei bus rengiamas naujas planavimo dokumentas, kurį turės patvirtinti Seimas, mes pateiksime visus savo pasiūlymus, visas šitos teritorijos perspektyvas, kurios yra realios, pagrįstos ir gyvybingos...

- Kaip ir koncepcija Pilies salos miestą paversti ežerų miestu?

- Taip, įveiklintume visus ežerus ir aplink juos išsidėsčiusias sodybas, nes dabar Trakai dūste dūsta nuo transporto ir lankytojų Karaimų gatvėje. Be viso to, prašysime žmonių, kurie myli tiek gamtą, tiek paveldą, teikti savo pasiūlymus, ką jie nori matyti Trakuose. Be jokios abejonės, savo interesus pareikš ir nekilnojamojo turto statytojai, bet manau, kad juos nurungs noras išsaugoti kultūrinį kraštovaizdį, koks jis šiandien yra. Juk regint, kaip Vilniuje žalių erdvių sąskaita kyla daugiaaukščiai, norisi, kad už 25 km esantys Trakai būtų parkas, o ne dar vienas namų kvartalas. Matot, kai vyksta viešas planavimas, kai visi piliečiai gali pasakyti savo pastabas, savo sutikimą, nepritarimą, dirba visa populiacija, nesibaiminčiau sakyti, tauta, nes čia ne tik trakiečių klausimas, net ne vien vilniečių klausimas, - čia visos Lietuvos klausimas ir net tos vadinamosios globalios Lietuvos, - ką mes norime matyti mūsų istoriniame valstybingumo centre. Aš netikiu, kad būtų pasikėsinta į šventus jo kūrimo principus. Juk galų gale Trakų istorinio nacionalinio parko steigimo dokumentus pasirašė Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Aš nežinau, kas galėtų užsimoti prieš šitokį autoritetą. Kai Seimo narys Vytautas Kernagis mūsų parką prilygino aštuonkojui, tai kas tada yra to aštuonkojo „tėtis“... jeigu jau kalbėti iš esmės...

- Juokas juokais, Gintarai, jūs bent pagalvojate, kas bus, kai jūsų Trakuose nebeliks?

- Aš manau, ateis kitas, dar stipresnis. Lietuvoje dar yra žmonių, tebegyvenančių Atgimimo idėjomis, yra tebemanančių, kad mes, lietuviai, turime būti savarankiški ir nepriklausomi savo kultūros nešėjai, savo kalbos kalbėtojai ir turėtojai ir kad būtent tai ir daro mus išskirtinius šioje ašarų pakalnėje. Niekas neuneigs to potencialo, kuris nemačiomis, nejučiomis veikia tautą; kad ir kokie modernūs būtume, remiamės tuo, kas mus daro mumis. Kita vertus, Trakai yra fenomenas: per sovietmetį jį buvo galima labai lengvai ir labai greitai sunaikinti, bet buvo kritinė masė, visa paveldosauginė bendruomenė, sugebėjusi net sovietmečiu išsaugoti valstybės (ne LTSR) turtą. Kodėl? Todėl, kad jis yra per didelės vertės objektas, kad į jį galėtų pasikėsinti koks nors niekšiškas personažas.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (28)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis