respublika.lt

Politikų pagaliai referendumo ratuose

2014 vasario mėn. 14 d. 14:38:05

Pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) turėtų paskelbti, ar pakanka surinktų parašų referendumui dėl draudimo užsieniečiams pardavinėti žemę. Nors referendumo iniciatoriai nuo pat pirmos dienos buvo įsitikinę, jog reikalingas skaičius parašų surinktas, jiems tenka įveikti dirbtines politinių jėgų ir VRK kliūtis, kad iškovotų Lietuvos žmonėms teisę pasisakyti tautai gyvybiškai svarbiu klausimu.


Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Vytautas GAPŠYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Egidijus BIČKAUSKAS ir Zigmas VAIŠVILA ir Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius PANKA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Politinė taryba priėmė sprendimą, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams turėtų įvykti. Ką dar norėtumėte pasakyti, kai sužinojote šią naujieną? Kokias matėte kliūtis?


J.PANKA: Kitokio sprendimo demokratinėje valstybėje ir neturėtų būti. Jeigu Konstitucija ir įstatymai nustato tam tikras taisykles, pvz., reikia surinkti 300 tūkst. parašų ir skelbiamas referendumas, tai kitaip demokratinėje valstybėje ir negalėtų būti.

Bet matome, kad iki tol buvo visokių kliūčių. Galima prirašyti daugybę straipsnių, kokie buvo tikslinami parašai, kaip vyko tas tikslinimas. Kartais sveiku protu sunku suvokti, kodėl Vyriausiajai rinkimų komisijai reikia, kad žmogus dar kartą pats perrašytų visus duomenis, nors viskas visiškai aišku.

Norėtųsi tikėti, kad Seime referendumo iniciatyva ilgai neužstrigs. Kaip žinome, Seimas turi mėnesį, kad priimtų vienokį ar kitokį sprendimą. Ir tada jau jis negali paskelbti referendumo anksčiau kaip po dviejų mėnesių ir vėliau kaip po trijų mėnesių. Seimo narių politinės valios, manau, dar prireiks. Ir mes, referendumo iniciatoriai, tikimės tos politinės valios.

Kita, kas šiek tiek kelia nerimą, užbėgant įvykiams už akių, - kad kai kurios politinės jėgos, tai yra liberalai ir konservatoriai, grasinasi paduoti į Konstitucinį Teismą dar būnant Seime tai iniciatyvai. Taigi Seimas turbūt padarytų pertrauką svarstyme ir daug kas priklausytų nuo Konstitucinio Teismo. Referendumo iniciatoriai ir didžioji dalis žmonių, kurie pasirašė dėl referendumo, prašytų Seimo surengti referendumą, atsiklausti tautos, o tada jau kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų, kaip mums toliau elgtis.

Z.VAIŠVILA: Pora žodžių apie Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbą. Be abejo, visur buvo žmogiškasis faktorius. Vienam VRK nariui vienas įrašas atrodė vienaip, kitam - kitaip. Galų gale konservatorių atstovas Valdas Benkunskas atvirai deklaravo savo poziciją, sutampančią su partijos, tai nenuostabu, kad ir toliau ieškoma kliūčių. Ir, beje, vakar buvo paskutinė diena, kai per 15 dienų po to, kai sausio 21 dieną iniciatyvinė grupė pateikė didžiąją dalį iš tų 4114 įrašų su neesminių trūkumų šalinimu, VRK turėjo priimti sprendimą. Įstatymas įpareigoja tai padaryti per 15 dienų. Jo nėra. Šiandien jau 16-a diena.

Antra, kai iniciatyvinė grupė skundė sausio 14 dienos VRK sprendimą, kuriuo praleidus visus terminus dar dalį iš 10 481 parašo pateikė iniciatyvinei grupei trūkumams šalinti ir nustatė dar vieną terminą, tai sausio 23 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nenagrinėtą tą skundą, kaip ir pirmąjį dėl gruodžio 14-osios sprendimo. Tačiau šioje teismo nutartyje yra nuostabus dalykas. Teismas VRK veiksmus įvertino savotiškai. Teismas pasakė taip: jeigu nustatytu laiku, sausio 6 dieną, iš 10,5 tūkst. pateikė tik 4114, tai reiškia, kad, sutikrinus su Registrų centro duomenimis, visi kiti pripažinti kaip šalintini trūkumai. O tada pamatėme kelių VRK narių iniciatyvą susirinkti savaitgalį ir dar perkratyti įrašus: dalį pripažino, paskui, sako, nepripažino tinkamais sutikrinus su Registrų centru. Porciją - 2,5 tūkst. - grąžino trūkumams šalinti.

Matome, kad tie manevrai tebesitęsia. Tik tiek, kad dabar pamatėme akivaizdžią takoskyrą. Politinė taryba vakar pasakė „taip“. Jeigu surinktas reikiamas parašų skaičius, turime gerbti tautos valią. Konservatorių partija, Liberalų sąjūdis ir dabar jau galų gale prašneko ir Prezidento kanceliarijos atstovai, kad, deja, jų nuomonė referendumo atžvilgiu kita. Tai rodo, kad kova tęsiasi.

Kalbant apie konstitucingumą ar nekonstitucingumą. LRT laidoje „Teisė žinoti“ atkreipiau dėmesį į paprastą tiesą. Stojimo sutartyje netgi nėra tokios nuostatos apie įsipareigojimą parduoti. Yra kalbama tik apie įsigijimą. O pardavimo sąvoka atsirado 2003 metų kovo 20 dieną konstituciniame įstatyme dėl šio straipsnio įgyvendinimo, kuriame atsirado nuostata apie pardavimą.

Dėl to, kalbant apie saugiklius ir kitus dalykus, reikia atsigręžti į tuos saugiklius, kurie jau buvo ten nustatyti. Todėl reikia atidžiai žiūrėti į Stojimo sutartį, negąsdinti žmonių negalimomis sankcijomis. Nes dabar jau akivaizdu, kad dauguma supranta, jog referendumas bus.

G.JAKAVONIS: Rolandas Paulauskas yra pateikęs informaciją, kada kilo žemės pardavimo idėja. Kovo 11-ąją Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Nepriklausomybę. Ir štai per mėnesį Vytautas Landsbergis teikia iniciatyvą - siūlymą leisti parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams. Nesu girdėjęs paneigimo. Gal prisimenate, kas buvo pradinis iniciatorius? Tada, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atsiskyrus nuo Tarybų Sąjungos, iš kur galėjo atsirasti štai tokios idėjos pardavinėti savo žemę?

E.BIČKAUSKAS: Atvirai pasakius, aš neatsimenu šito ir negalėčiau pasakyti. Ir net nenorėčiau šiame pokalbyje kalbėti apie patį pardavimą, apie patį referendumo rezultatą. Galiu pasakyti, kad aš pasirašiau. Ir pasirašydamas pasakiau tiems, kurie rinko parašus, kad aš dar nežinau, kaip balsuosiu. Aš dar pagalvosiu, kaip pasielgsiu referendumo metu. Bet už pačią iniciatyvą, kad klausimas vertas dėmesio, vertas svarstymo, aš pasirašau.

Pradėjome nuo to, kad Politinė taryba priėmė sprendimą. Aš, pasiremdamas prezidente, paklausčiau: o „prie ko“ čia jinai? O „prie ko“ čia Politinė taryba? Argi kažkoks politinis antstatas turi mums, tautai, leisti pasakyti savo nuomonę?

Akivaizdžiai parodyta, kad vyksta politiniai žaidimai. Politinė taryba nepritars šitam reikalui, vadinasi, Vyriausioji rinkimų komisija greičiausiai irgi nepritars. Nors Vyriausioji rinkimų komisija iš principo yra savarankiška, susaistyta savo įstatymais, Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymu. Politinė taryba ir prezidentė čia „ne prie ko“. Ačiū Dievui, kad, įvertinusi artėjančius rinkimus ir visa kita, prezidentė pasakė, jog 300 tūkst. žmonių parašų negalima mesti į šiukšlių dėžę. Galų gale galbūt suprato, kad visi tie žaidimai, kurie buvo daromi su referendumu stojant į Europos Sąjungą, - dvi dienos, milteliai, alus ir visa kita, - buvo tam tikri žaidimai, kurie nelabai švarūs ir gražūs.

Teisiniu požiūriu galima kritikuoti patį referendumą, kalbėti, kad čia mes išstojame iš Europos Sąjungos. Aš šį referendumą vertinčiau kaip svarbų klausimą Lietuvai. Kaip svarbų klausimą būtent nedidelėms valstybėms. Žemės, kalbos klausimai - itin svarbūs identiteto klausimai.

Tai galų gale mūsų, Lietuvos, nuoroda ir savo Parlamentui, ir europarlamentarams, kaip mes įsivaizduojame tą pačią Europos Sąjungą. Europos Sąjungą įsivaizduojame kaip sumetimą visko į vieną krūvą, kas, mano požiūriu, nėra priimtina, ar kažką kita. Tikiuosi, dabar atsiras galimybė pasakyti, kokie yra argumentai „už“ ir „prieš“.

Z.VAIŠVILA:
Sausio 24 dienos Konstitucinio Teismo sprendimu pasakyta labai svarbi nuostata: niekas Seime neturi teisės keisti referendumo iniciatorių formuluočių ir neteikti balsavimui, išskyrus lietuvių kalbos redagavimą. Nei padidinti, nei sumažinti, nei išmesti, nei keisti. Politinė taryba svarstė savo poziciją, nes tai labai svarbus klausimas. Primenu ir daugumai, ir mažumai Seime: Konstitucinis Teismas išaiškino - Konstitucija aiškiai nustato, Seimas neturi pasirinkimo. Konstitucinis Teismas neturi teisės vertinti projektų. Vienintelis kelias - pirmyn į referendumą. Jo rezultatą priimant įstatymu atsiranda teisinis kelias vertinti.

G.JAKAVONIS: Būtent Darbo partijos frakcija bandė be didelių parašų rinkimų šį sprendimą priimti Seime. Buvo surinkti 48 parašai. Daug lengviau tai padaryti su Seimo pataisa. Kodėl nepavyko Seime tiesiai padaryti? Kokios priežastys, kad reikėjo įsikišti Politinei tarybai?

V.GAPŠYS: Pirmiausia džiaugiuosi, kad piliečiai patys surinko parašus, o tai nebuvo Seimo sprendimas. Dėl ko? Nors juridiškai galbūt būtume pasiekę tą patį rezultatą, morališkai ir visuomenės brandos požiūriu tai yra skirtingi svoriai. Tauta yra suverenas. O Seimas vykdo tam tikras jam tautos pavestas funkcijas. Šiuo atveju tauta, kaip suverenas, pasako, kad mes norime referendumo, manau, tai aukščiausią konstitucinę galią turintis pasakymas. Ir tai aukščiau net nei Parlamentas. Galbūt per Parlamentą būtų buvę lengviau juridiškai teisingiau suformuluoti. Galbūt nebūtų atsiradusių tiek ginčų. Tebūnie tai pamoka ateičiai. Galbūt reikia tekstus labiau nugludinti ir pan. Bet tai dabar nieko nekeičia iš esmės. Nekeičia dėl iniciatorių teisės organizuoti referendumą.

„Prie ko“ Politinė taryba? Galbūt turiu šiek tiek praskleisti tą šydą. Tai nėra paslaptis. Politinėje taryboje diskusijos buvo palyginti trumpos, labai korektiškos, aiškios. Net nebuvo didelio nuomonių išsiskyrimo.

Bet galiu pasakyti viena: Parlamentas šitame procese vis tiek yra įtrauktas, turi priimti tam tikrus teisės aktus dėl referendumo. Vadinasi, mes turėsime vienaip ar kitaip balsuoti. Tai natūralu, kad tiek iniciatoriams, tiek tautai kyla klausimas, kokios galimos to balsavimo pasekmės. Nors aš esu įsitikinęs, kad mes privalome balsuoti šiuo atveju. Nelabai matau daug galimybių, gal su labai retomis išimtimis, balsuoti kitaip.

Aš sakiau, kad balsuočiau, jei parašai bus surinkti, patvirtinti, bet mes turime atlikti tam tikrus administracinius veiksmus. Mes tiesiog atsakėme ir iniciatoriams, ir tautai, kad tikrai nebus daroma jokių politinių techninių kliūčių. Visi koalicijos partneriai sutiko, mes puikiai suprantame - tai yra tautos sprendimas. Ir mes tiktai atsakėme į administracinius klausimus.

Dėl Konstitucinio Teismo ir kreipimosi į jį. Į Konstitucinį Teismą galima kreiptis įvairiais klausimais. Dėl kokio nors anksčiau buvusio išaiškinimo ar dėl kokio kito šalutinio įstatymo. Galima kreiptis dėl Seimo nutarimo, bet po to, kai jis yra priimtas. T.y. jeigu mes Seime priimame nutarimą dėl referendumo organizavimo, dėl jo teisiškai galima kreiptis, ar jis neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstituciją galima tikrinti, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Manau, galimybė patikrinti yra. Tai galima padaryti tik tada, kai teisės aktas yra priimtas. T.y. po Seimo balsavimo ir to akto įsigaliojimo.

Nuo to politinio pasakymo, kad tikrai neturi būti jokių kliūčių, prasideda kitas esminis momentas, kuriame pasireiškia demokratija. Yra diskusija, ar siūloma balsuoti „už“ ar „prieš“ ir pan. Ta diskusija turi vykti demokratiškai. Visiškai sutinku, kad jai turi būti suteiktas nacionalinis eteris - tiek referendumo iniciatoriams, tiek oponentams. Turi vykti debatai.

Lygiai taip pat natūralu, kad yra klausimų, kurie susiję ir su Europos Sąjunga. Nebūtinai išstojimo klausimai. Nebūtina kelti taip aštriai. Bet yra tam tikros galimos pasekmės, yra jūsų išsakytos mintys, tai pardavimas ar įsigijimas. Dėl visko galima diskutuoti. Tai ir yra demokratija. Aš už tai, kad ta diskusija būtų, kad referendumas būtų.

G.JAKAVONIS: Buvo referendumas dėl atominės elektrinės. Bent jau aš susidūriau tik su labai aktyvia šalininkų reklama. Tiek žiniasklaidoje, valstybinėje ir komercinėje, tiek gatvėse stovėjo palapinės apie atominės reikalingumą Lietuvai ir t.t. Referendumas įvyko ir žmonės labai tvirtai pasakė, kad Lietuvai nereikia statyti. Valdžios reakcija - nulinė. Kyla klausimas apie jūsų vykdytą akciją. Arba žiniasklaida renkant parašus tylėjo, arba būdavo informacija su ryškiai neigiamu atspalviu. Normalios argumentuotos oponentų diskusijos nemačiau. Ar jūs tikitės sėkmingos referendumo pabaigos ir šiuo laikotarpiu valstybės sudarytų sąlygų diskutuoti?

J.PANKA: Tikrai labai geras klausimas ir jis ypač aktualus būtent šiomis gal 2-3 savaitėmis, kai, atrodo, atsibudo visi - ir net vadinamasis nacionalinis transliuotojas, kuris turėjo mums duoti progą, kai buvo renkami parašai. Referendumo įstatymas aiškiai pasako, kad privalo duoti ne mažiau kaip po 7 valandas radijuje ir televizijoje oponentams ir referendumo iniciatyvinei grupei. Deja, kaip žinome, buvo skirtos 3 valandos radijuje. Ir tada buvo dalinė informacinė blokada.

Galiu iš dalies suprasti komercinę žiniasklaidą, nes ji atsiranda tarp kūjo ir priekalo. Pasirodo, referendumui galioja politinės kampanijos įstatymai. Ir jeigu kas nors parašo straipsnį ar parodo laidą, ir Zenonui Vaigauskui tai pasirodo kaip referendumo agitacija, tada jis ateina ir sako: parodykite, ar susimokėjote taip, kaip ir priklauso. Nes tai yra politinė reklama. Tačiau nacionalinio transliuotojo tai neriboja. Nacionalinis transliuotojas privalo duoti ne mažiau kaip 7 valandas, bet gali ir 77 duoti. Tuo metu buvo tyla, buvo blokavimas. Dabar, kaip matome, pasirodė labai daug informacijos, ganėtinai daug jos yra ir nešvarios.

Bet kas keisčiausia man, kaip vienam iš referendumo iniciatorių, kad diskutuojama kol kas dar necivilizuotai. Daugmaž taip: ateikite, žmonės, ir pasakykite „ne“, nes bus taip ir taip. Arba kita pusė sako: ateikite, pasakykite „taip“, nes bus taip ir taip. Galų gale mes visada sakėme, kodėl reikia pasirašyti, kodėl reikia referendumo. Dabar lygiai tą patį tvarkingai kartojame, kodėl reikia ateiti ir pasakyti „taip“.

Apskritai nesvarbu, kokia bus šio referendumo baigtis, bet aš jau matau tam tikrus neabejotinus laimėjimus. Vienas iš tų laimėjimų - premjeras pasakė, kad kovo mėnesį bus sudėti saugikliai. Vadinasi, kas nebuvo padaryta per 10 metų, net nesudaryta Seimo darbo grupė, kuri privalėjo būti sudaryta nuo 2003 metų, dabar jau bus sprendimai. Tai jau pozityvas.

Kitas dalykas - kai jau buvo įpusėti rinkti parašai, Seime prasiskynė kelią įstatymas dėl referendumui reikalingų parašų sumažinimo. Na, ne iki 100 tūkst., bet iki 200 tūkst. Tai irgi demokratijos laimėjimas. Manau, nesvarbu, kaip pasibaigs referendumas, Seimas tikrai tą įstatymą priims. Dar negirdėjau nė vienos politinės jėgos, kuri tam prieštarautų. Net ir tie patys konservatoriai, kurie šiaip demokratinėms idėjoms pastaruoju metu labai stipriai prieštarauja, palaikytų šitą dalyką. Bent jau dalis.

Tai čia jau du laimėjimai. Kitas laimėjimas, kuris irgi ne mažiau svarbus, - tai, kad tauta po truputį tampa piliečiais.

Dar kitas dalykas. Pvz., matau labai logiškas tendencijas. Šiandien sužinojome, kad tradicinės Kovo 11-osios eitynės bus leistos. Taigi valdžia tiesia ranką tautai, nes tauta jau tampa tauta, o nėra koks statistinis vienetas.

G.JAKAVONIS: Ar nereikėtų surengti referendumo ir dėl lito atsisakymo? Tautai įtikinti skirta 7 mln. litų, kad atsisakytų dar vieno valstybės atributo. Taigi kova dėl žemės - tam tikras lakmuso popierėlis. Tai yra pilietinės visuomenės gimimas, prie ko mes visą laiką ėjome. Bet ne valdžios pastangomis, pati tauta pamatė, kad toliau jau nėra kur. Čia paskutinės barikados. Prof. Povilas Gylys yra parašęs knygą „Lietuviai - tauta, kuriai valstybės nereikia?..“ Mes kūrėme nepriklausomą valstybę. Dabar prarandame viską. Po 2004 metų gegužės 1-osios, kai tapome Europos Sąjungos nariais, mes naikinami kaip tauta. Esant tokiam emigracijos mastui, atsirado žmonių, kurie padarė savo. Ne valdžios žmonės.

Z.VAIŠVILA: Emigraciją ir paskatino tie procesai, kad valdžia nekreipia dėmesio į žmonių nuomonę, tiktai rinkimų atveju. Tuo požiūriu referendumas labai naudingas. Nes žmonės atsibudo, susipurtė, susikaupė ir susivienijo. Tai yra svarbiausia.

Litas yra ne tik simbolis. Tai yra vienas iš mūsų valstybingumo pagrindų, ekonomikos reguliavimo svertas. Baisiausia, kad tai daroma vėl tylomis. Pateikiau skaičius, pateikiau įrodymus, kad yra sukaupta pakankamai lėšų ir pensijoms grąžinti, ir kitiems dalykams. Tačiau, kaip Finansų ministerija pripažįsta, viskas yra užspausta tam, kad įvykdytų Briuselio nurodymą įsivesti eurą. O pradinė kaina yra 800 mln. eurų įnašas ir 5 mlrd. eurų pagal pirmą pareikalavimą į stabilizavimo fondą.

Probleminiai euro zonos įsipareigojimai yra 4 trln. eurų. Po Vokietijos galutinio žodžio buvo sutarta, kad stabilizavimo fonde kol kas kaupiama 800 mlrd. Visi žinome problemą su nepadengtų eurų emitavimu. Visi pripažįsta, tokia ir oficiali Danijos pozicija, kad euro zona yra rizikinga zona. Ir kodėl mes iš palyginti stabilios savo valiutos zonos staiga šokame į nežinią ir didiname valstybės įsipareigojimus. Ir taip mes juos didelius turime.

G.JAKAVONIS: Danai, švedai, kurie vyrauja mūsų bankininkystėje, savo nacionalinės valiutos neatsisako.


Z.VAIŠVILA: Jungtinė Karalystė taip pat. Bankų sektorius ir gimdo tas problemas. Valstybės įsipareigoja ir reikalaujama, kad dengtų bankų įsipareigojimus. Iš čia pagrindinės problemos kyla. Islandai vieninteliai padarė precedentą - atsisakė valstybės vardu dengti bankų įsipareigojimus jų kreditavimui. Tai yra principinis dalykas, įvykęs 2012 metais. Vengrija sulaukė didelės nemalonės iš Europos Sąjungos, eurobiurokratų centro, dėl to, kad priėmė tokią Konstituciją, kurioje pasakė, kad jų centrinis bankas nebus pavaldus Europos centriniam bankui.

Tada prasideda diskusija. Šioje diskusijoje yra vienas rimtas argumentas. Ne tik dėl žemės įstatymo konstitucingumo. Yra kitas argumentas. Pasižiūrėkime į Stojimo sutarties sąlygas. Visi suprantame, kad Stojimo sutartimi atsisakome dalies suvereniteto. Tačiau tam, kad tai įvyktų, yra privaloma sąlyga. 1991 metų vasario 11-osios konstitucinis įstatymas dėl Lietuvos valstybės. Du straipsniai. Pirmas - Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Antras - šita nuostata gali būti pakeista tiktai trijų ketvirtadalių sąrašinių rinkėjų sprendimu, t. y. 75 proc. Už Stojimo sutartį, ne už sutartį, o už patį principą, kad stojame į Europos Sąjungą, balsavo 63 proc. su trupučiu rinkėjų, iš jų 89,25 proc. pasisakė „už“ - 57 proc. sąrašinių.

Todėl, manau, šis teisinės diskusijos klausimas nepaliestas. Ir bet kuris precedentas, ar dėl žemės, ar dėl euro, kur nėra jokio įsipareigojimo bent jau konkrečia data tai padaryti, yra tik įsipareigojimas stoti į ekonominę ir pinigų sąjungą. Tokia formuluotė Stojimo sutartyje. O kokiomis sąlygomis ir kaip, čia yra diskusijos klausimas. Galų gale toje pačioje Europos ekonominės zonos pinigų sistemoje funkcionuoja ir anglų svaras sterlingų, ir švedų krona, ir danų krona, ir t.t. Referendumu pasakyta tautos valia dėl euro įvedimo ar neįvedimo būtų dar viena parama valdžiai oriai ir dalykiškai diskutuoti su Europos Sąjunga. Nematau, kodėl to reikėtų bijoti.

G.JAKAVONIS: Vengrų, čekų savarankiškumas. Matau, kaip šios valstybės kovoja dėl savęs visose tarptautinėse organizacijose. Artėjantys Europos Parlamento rinkimai parodys, į kurią pusę nueis Europos Sąjunga. Galbūt jos sugriauti mes neturime tikslo, nes atsiras kitas darinys. Bet reikia ir save realizuoti, parodyti savo poreikius, kovoti už juos. Europos Sąjunga - konfederacija ar federacija, kokios teisinės galimybės?

E.BIČKAUSKAS:
Visi žingsniai rodo, kad einame prie vienos gana unifikuotos valstybės. Kaip jinai atrodys, sunku pasakyti, nes to galutinio taško niekas neapibrėžia. Jaučiu, kad tame galutiniame taške Lietuvai kaip tokiai vietos nėra. Lietuvių kalbai vietos nėra. Gal kaip dialektui ar kažkam panašaus.

Dėl piniginių klausimų. Taip, diskutuoti, be jokios abejonės, reikia. Mes kalbame apie vienintelį instrumentą ekonomikoje - litą. Bet ar gerai naudojame tą instrumentą esant dabartinei mūsų ekonominei situacijai? Pavydžiu žmonėms, kurie neabejoja. Aš daugiau linkęs viskuo abejoti.

Kitas gana svarbus momentas, kalbant apie referendumus. Daugelio pasaulio valstybių referendumų įstatymuose yra tiesiai pasakyta: ekonominiai klausimai referendumuose nesprendžiami. Ir pasakyta labai teisingai. Kas nebalsuotų, kad minimalus atlyginimas būtų padarytas 3 kartus didesnis? Tik kvailas nebalsuotų. Tokie klausimai gal iš dalies liečia ir eurą.

Kai nematome galutinio Europos Sąjungos vaizdo, ir susiklosto problema, prie ko einame. Ir ar reikalingi mums šie žingsniai. Ko gero, didžiosios valstybės diktuoja, ko nori. Šis parašų dėl referendumo rinkimas parodė, kad ir esantys valdžioje galų gale suprato, jog visa tai reikia išaiškinti ir žmonėms. Tik iki tam tikros vietos jie gali eiti kaip banda.

V.GAPŠYS:
Euras yra priemonė, kuria galima naudotis ir išnaudoti valstybės labui. Bet pasirenkant priemonę reikia pasvarstyti. Visi sutinka, kad tam tikras kainų šuolis bus. Gal nebus badmečio ar kažko tragiško. Bet tam tikras kainų susvyravimas yra įprastas reiškinys pereinant prie euro iš praeities praktikos.

Mes ir turime atsakyti į kai kuriuos klausimus. Ar tiems žmonėms, kurie nukentės, kompensuojame, ar ne? Aš esu tikras, kad verslui, kuris užsiima prekyba su Europos Sąjungos šalimis, įvedus eurą, greičiausiai bus tam tikra ekonominė nauda. Sumažės valiutos keitimo išlaidos ir panašiai. Bet žmogui, kuris daugelį metų gyvena Lietuvos kaime ir nevažiuoja atostogų į užsienį, tos kainos bus galbūt vienintelis įvykęs realus pasikeitimas. Todėl mes turime galvoti apie tuos žmones ir kaip mes jiems kompensuojame atsiradusius nuostolius. Jeigu mes galvojame, kaip kompensuojame kai kurioms institucijoms, valstybės įstaigoms, tai turime pagalvoti, kaip ir jiems kompensuosime.

Man teko kalbėti su Europos Sąjungos atstovais, kurie atsakingi už euro zoną. Ir jie labai aiškiai pasakė: taip, mes norime, kad jūs ateitumėte į euro zoną, bet norime, kad ateitumėte norėdami euro, o ne tai, kad ateisite ir būsite nepatenkinti. Dėl to, kad būtume patenkinti, mes turime susidėlioti visus pliusus ir visus minusus ir nuspręsti, kada tai darome.

Pvz., jeigu žiūriu iš savo asmeninės šeimos situacijos, nes mes, kaip ir daugelis jaunų šeimų, esame paėmę paskolą ir pan., aš dabar preliminariai skaičiuoju, kad man euro įvedimas būtų naudingas.

Bet negaliu kalbėti vien tik iš savo varpinės. Atstovaudamas rinkėjams turiu žiūrėti į visų interesus. Tiesiog noriu, kad tie interesai būtų subalansuoti. Nesu euroskeptikas. Esu eurorealistas, kuris supranta tam tikrus pliusus ir minusus, dėl to ir keliu diskusiją. Kaip ir referendumo iniciatoriai kelia diskusiją dėl žemės pardavimo. Kiek žinau, tarp jų irgi yra įvairiai mąstančių. Vieni aštriau nusiteikę, kiti galbūt labiau kompromisų ieško.

Su tauta reikia nuolat bendrauti. Reikia ieškoti dialogo. Nėra dviejų rūšių žmonių. Yra vienos rūšies žmonės. Ir kas šiandien man atrodo teisinga, rytoj gali pasirodyti priešingai. O tai, kas atrodė visai nerealu, gali pasirodyti kuo puikiausia realybė ir veikti. Dėl to negalima pasakyti, kad vienas žmogus žino geriau nei 300 tūkst. žmonių. Reikia diskusijos, reikia ieškoti kompromisų. Esu už tam tikrą stabilumą valstybėje, bet diskutuojant. Tai yra būtina.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKOS: šeštadienį Indijoje mažiausiai šeši turistai žuvo, o dar keliolika buvo sunkiai sužeisti, kai jų autobusas kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu.
  • MIRĖ: šeštadienį po ilgos ligos Pekine mirė žinomas branduolinės fizikas specialistas, Kinijos Mokslų akademijos narys Cheng Kaijia.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    -1   +2 C

 

   0 +1 C

  0  +61 C

   +1  +3 C

 

   +1  +2 C

 1m/s

 3m/s

 

   2-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018