respublika.lt

2018 balandžio 19, ketvirtadienis

Politikai laiko mus nevispročiaisnuotraukos (33)

2018 balandžio mėn. 15 d. 10:11:11
Danutė ŠEPETYTĖ

Kone kas vakarą LRT žiūrovas gali matyti žurnalistikos parodiją: kaip laidos vedėjas su parankiniais kaltina, teisia ir nuteisia, duoda nurodymus prezidentei, skiria ir atleidžia ministrus, o tie veblena melsdami pasigailėjimo. Su tokiu žurnalistikos porūšiu kiek kitokia forma priverstinai buvo supažindintas ir Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras ABARAVIČIUS, kai verslininko Dariaus Nedzinsko bendrovė „Trastas“ bei Trakų savivaldybės įmonė „Trakų autobusai“ pasirašė sutartį, pagal kurią, pažeidžiant visuomenės interesą, šalia autobusų stoties turėjo atsirasti parduotuvė „Rimi“.

 

- Galėtumėt džiaugtis - praėjusį pirmadienį Vilniaus apygardos teismas patenkino prokurorų ieškinį - pripažino, kad sutartis neteisėta ir turi būti nutraukta, tačiau daugelio akyse jūs tebesate vadovas, dėl kurio veiksmų STT buvo pradėjusi tyrimą.

- Tai buvo pati geriausia savaitės naujiena. Prokuratūra gynė viešąjį interesą ir teismas ją palaikė nutartimi, kad tokiais būdais kombinuojant valstybinį žemės sklypą privatiems tikslams pažeidžiamos moralės normos. O per tą laiką suinteresuoti asmenys bandė man užkrauti piktnaudžiavimą tarnyba, pajungdami net nacionalinę televiziją.

- Galėtumėt papasakoti, kaip tai vyksta?

- Pirmiausia skubama žmogų sukompromituot. Ligi tol šventai tikėjau, kad nacionalinis transliuotojas paiso profesinės etikos standartų, bet paaiškėjo, kad pagal įstatymą tai yra viešoji įstaiga su ekskliuzyviniu finansavimu. Net mokslinį darbą gali rašyti, kaip nacionalinė televizija žiūrimiausiu laiku „Panoramos“ vedamuoju reportažu parodo, kaip dėl neva nacionalinio parko direktoriaus veiksmų STT pradėjo tyrimą, nors dėl manęs nebuvo atliekamas joks tyrimas. Tai buvo melas. Tai buvo totali „antis“. Tada LRT naujienų tarnyba padarė minutės ir 11 sek. reportažą, o po metų prokuratūrai paskelbus, kad Abaravičius nepiktnaudžiavo tarnyba, ta pati LRT šiam faktui teskiria 21 sekundę dviem sakiniams ištarti. Kas tai yra? Tai yra manipuliacija, tai yra prekyba, tai yra nesąžiningas veikimas...

- Na, paskui įsijungia sunkioji ar lengvoji „artilerija“... Taip supratote Seimo nario Vytauto Kernagio norą pakrikštyti jus „progreso stabdžiu“?

- Buvau šokiruotas. Nepatikėjau, kad taip gali būti. Visą gyvenimą balsavęs už konservatorius, staiga susivokiau, kad ir jie tik reklamuoja savo principus, kad jų deklaracijos tėra tik afiša naiviems, nes tikrasis turinys visai kitoks. Žinokit, griuvo tada politiniai bokštai, griuvo mano nuostatos. Iš to nusivylimo net laišką parašiau Gabrieliui Landsbergiui. Atsakymo nesulaukiau, bet tai tik patvirtino, kad konservatorių atžvilgiu esu teisus. Dabar, matyt, būsiu tas, kuris prisijungs prie tų, kurie nebebalsuos. Nuoširdžiai sakau raginsiąs tam ir savo artimuosius... Politikai, remdamiesi savo darbo metodais, mano, kad visa Lietuva yra tokia pati, kaip jie. Kai jų pasiklausai, kartais atrodo, kad jie mus laiko sociopatais, kuriuos reikia valdyti. Jie nesusigaudo, kad žmonės Lietuvoje gali dirbti ne dėl karjeros, o dėl įsitikinimo, kad daryti tai, ką jie moka, yra teisinga ir tai yra jų paskirtis. Kai vienam buvusiam vyriausybės vadovui ir prezidentui aiškindamas, kodėl turime Užutrakio dvaro sodybą atstatyti, paminėjau žodį „misija“, jis sukluso. „Jūs misiją atliekat?“ - netikėdamas paklausė. Taip, tariau, aš atlieku misiją ir tai nėra nei liga, nei nušokimas nuo normos. Visi mes turime gyventi tarsi atlikdami misiją. Ir žmonės, santuokoje auginantys vaikus, taip pat atlieka misiją, nes jaučia, kad šeima - šventas reikalas. O kai penktas šeštas aštuntas sugyventinis atbulomis su traktoriumi pervažiuoja vaiką, sakom, jis nepažiūrėjo, - aišku, jis nepažiūrėjo, nes jam nerūpi, nes tai ne jo vaikas. Aš manau, kad didesnė dalis žmonių, kiekvienas atlieka savo misiją, o tik maža dalis daro karjerą per galvas, kitų sąskaita, nors galbūt labai teisingai maitinasi, labai stropiai sportuoja ir dažnai keičia savo politinius įsitikinimus, kad tiktai vėl patektų į kažkokias pareigas.

- Regis, jau dvi dešimtys, kai vadovaujate Trakų istoriniam nacionaliniam parkui?..

- Žinokit, neskaičiuoju metų, bet buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, žodžio virtuozas, kai mane dėl tos Trakų autobusų stoties Seime, neturėdami ką prikišti, taršė, kaip ir jūs, irgi užklausė: „Tai kiek metų jūs dirbat?“ Pasakiau datą - nuo 1997 metų rugpjūčio, skaičiuokitės...

- Matyt, jam, kaip ir man, parūpo, kaip jūs išsilaikote šiose pareigose, būdamas toks nepaslaugus ir nepatogus vadovas...

- Jūs sakote, aš nepatogus, bet, žinokite, aš būsiu dar nepatogesnis, kai būsiu nebe nacionalinio parko direktorius. Nes aš manau, kad mes, Lietuvos piliečiai, turime teisę klausti ir ieškoti atsakymų. To išmokė mūsų universitetas, ar ne? Ir aš, tiesą sakant, eisiu iki galo ir pasistengsiu išsiaiškinti, kas ir kodėl su manim šiuo atveju taip elgėsi, kad kitas žmogus nepatektų į tokią mėsmalę, kai siekiant tam tikrų interesų pilietis praranda bet kokias pilietines teises vien dėl to, kad apie jį skleidžiami melagingi prasimanymai. Taip, aš žiauriai nepatogus. Bet mes, visi lietuviai, žiauriai nepatogūs esam. Sovietų Sąjungą sugriovėm, nes buvome nepatogūs, mažiau okupantų integravome į Lietuvą, nes buvome nepatogesni už latvius... Galbūt toks žmogus visame kame ir turi būti, nes tik pasakose stebuklas gali rastis ir išnykti burtų lazdele pamojus. Režisierius turi priversti aktorius atlikti vaidmenį taip, kaip reikia režisieriui, scenografas turi priversti dailides scenovaizdį sukalti taip, kaip nupiešta, kad ir kaip tai būtų nepatogu dalidei...

- ...o kultūros ministras nacionalinio parko direktorių priversti dirbti taip, kaip reikia ministrui?..

- Jis negali priversti, nes ministras kaip ir nacionalinio parko direktorius, kaip ir eilinis žmogus, turi vadovautis teisės aktų reikalavimais. Trakų istorinis nacionalinis parkas turi savo asmens tapatybės dokumentą, t.y. planavimo schemą. Joje surašyta, kur kas gali atsirasti, kur gyvenamoji zona, kur parkinė, kur kraštovaizdžio draustinis, kur hidrografinis draustinis... Juk jeigu mes Trakus saugome, tai saugome, o ne deklaruojame, kad saugome.

- Negi turėčiau suprasti, kad per tuos metus, kai čia dirbate, nebuvo nusižengta šitai planavimo schemai?

- Oi, kiek dėl šito bylinėjomės teismuose, - dažniausiai laimim, bet kartais ir ne. Pasitaiko bangavimo, tačiau mes esam Vakarai ir viešieji instrumentai pakankamai stiprūs, kad apsigintume. Atsimenat, buvo skandalas, kai Trakų rajono savivaldybė patvirtino Trakų miškų išdėstymo schemą, kur nacionalinio parko pakraščiais buvo suplanuota totali urbanizacija. Kitaip tariant, parko riba būtų tapusi kažkokio miesto riba. Tada Vilniaus prokuratūra kreipėsi į teismą (buvo apie tris dešimtis bylų) ir viešąjį interesą apgynė.

- Bet bandymų patraukti jus nuo kelio buvo?

- Žinau iš kelių buvusių kultūros ministrų, kad jiems buvo daromas spaudimas atleisti mane iš darbo. Vienas iš jų neseniai perdavė linkėjimus ir džiaugėsi, kad nepasidavė. Be abejo, yra nemažai nepatenkintų žmonių, manančių, kad nacionalinis parkas, ir ypatingai aš, trukdo, neleidžia ir kaip gerai būtų, jei netrukdytų ar apskritai jeigu Abaravičiaus čia nebūtų. Bet paimkime ir palyginkime du variantus: Kuršių nerijos, kur buvo daug kas leidžiama, ir Trakų istorinio nacionalinio parko. Kokie tokios politikos rezultatai? Žmonės, kurie kišo į statybą pinigus, šiandien turi teisėtų lūkesčių, valstybė, kuri laimėjo teismus, nežino ką daryti, nes lyg ir privalu teismų sprendimą vykdyti, t.y. griauti, bet nesinori, nes labai brangu. Šiandieną turime tokią situaciją: visuomenė ne tik supriešinta, bet ir dar susimokėti turime visi solidariai. O kaip dėl Trakų nacionalinio parko? Taip, neleidom. Ne dėl to, kad turim tokią teisę, - dėl to, kad pati valstybė pasakė, kas yra galima ir kas yra negalima. Ir mes jau nuoširdžiai prižiūrėjom, kad tai, kas negalima, negalėtų vykti, bet kas galima, privalėtų vykti. Ir šiandien neturime bent jau tos skolos kupros, kuri užgulusi Kuršių neriją.

- Kas jūsų sąjungininkai šioje veikloje?


- Na, žinoma, prokuratūra, teismai, na, žinoma ir ta žiniasklaida, kuri objektyviai skleidžia informaciją. Iš pradžių jautėme labai didelį visuomenės palaikymą, paskui visuomenė darėsi abejingesnė ir abejingesnė, galbūt dėl to, kad tie žmonės, kuriems tai buvo svarbu ir kuriems dėl to skaudėjo, tiesiog išsivažinėjo iš Lietuvos. Čia šitoj vietoj aš matau didžiausią praradimą. Bet aš lig šiol tebetikiu šventai, kad gerų žmonių yra dauguma.

- Kaip ir tie Kultūros paveldo departamento darbuotojai, kurie ėmė ir kažkiek pakirpo Trakų senamiestį?

- Aš sakau, didesnė dalis žmonių. Be to, geri žmonės prie valdžios juk neprileidžiami, deja. Aš nuoširdžiai tikiu, kad tada, kai bet kurioje institucijoje pusė valstybės tarnautojų bus moterys, mes pradėsime gerai gyventi. Tiesa, man vis tenka susidurti ne su viena valdžios moterimi, ir ji beveik visada paneigia tobulos valingos ir teisingos moters įvaizdį. Tada aš galvoju, kad visomis prasmėmis gražių moterų nėra valdžioje dėl to, kad jos pačios nesiveržia į tą sferą. Iš tiesų, jei valdžioje rastųsi pusiausvyra, mes galbūt greičiau eitume progreso link.

- Žiūrint ką laikysime progresu?

- Tai tausojantis požiūris į viską: į paveldą, į artimą, į tėvus, į vaikus, į gamtą, į vartojimą. Na, žmogus iš prigimties yra vartotojas, bet pavyzdžiui, „vartodamas“ marmurą, jis gali jį paversti skalda, bet gali ir iškaldinti puikią skulptūrą.

- Tai negi jūs apskritai nieko neskaičiuojate?

- Aš kartais prisimenu, koks statistiškai vidutinis vyro amžius Lietuvoje. Tada sumetu, kiek laiko liko man, - šitoj vietoj, manau, visiems reikia skaičiuoti, - ir suprantu, kad nebėra laiko pradėti kardinaliai keisti gyvenimą. Žinoma, būna vyrų, kuriems 50 metų naujo žydėjimo pradžia - jie kuria naujas šeimas, leidžia į pasaulį palikuonis, bet tai išskirtinis atvejis. Kai tu žinai, kiek lieka, supranti, kad nebegali blaškytis. Nors jei manęs paklaustumėt, ar aš nesigailiu nuėjęs šiuo keliu, - sakyčiau, taip, gailiuosi, labai gailiuosi, žiauriai gailiuosi. Ir jeigu šiandien man kas sakytų „pakartok“, sakyčiau, nė už ką gyvenime.


Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (33)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRIGLAUDĖ: 2017 metais Europos Sąjungos valstybėse narėse apsaugos statusas buvo suteiktas šiek tiek mažiau nei 540 tūkst. prieglobsčio prašytojų, o tai 25 proc. mažiau nei 2016-aisiais.
  • DŽIAZAS: prasideda didžiausias džiazo festivalis Lietuvoje „Kaunas Jazz 2018“; iki balandžio 30 dienos rengėjai kviečia visus džiaugtis ir mėgautis švente net šešiuose miestuose.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Malta 2 proc

Ką manote apie premjero ir prezidentės nesutarimus?

balsuoti rezultatai

Ką manote apie kultūros padėtį Lietuvoje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6   +7 C

   +4  +8 C

 

   +3   +5 C

  +10   +15 C

   +12  +18 C

 

   +12   +20 C

  8-13 m/s

    7-12 m/s

 

     6-11 m/s

 

USD - 1.2388 PLN - 4.1697
RUB - 76.1846 CHF - 1.1979
GBP - 0.8711 NOK - 9.6095
reklama
Vėlykė 2018