respublika.lt

2018 birželio 21, ketvirtadienis

Poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė: Drąsos reikės daugiau, negu jėgųnuotraukos (84)

2018 birželio mėn. 04 d. 09:55:44
Danutė ŠEPETYTĖ

„Drąsos reikės daugiau, negu jėgų“, - taip išskirtiniame interviu „Respublikai“ sako jaunesnioji Justino Marcinkevičiaus dukra, laikanti savo pareiga padaryti prieinamą skaitytojui itin gausų poeto rašytinį palikimą, kurį sudaro laiškai, užrašai, dienoraščiai ir panašūs liudijimai. Galbūt rytojaus skaitytojui jie padės geriau suprasti, kas ir kodėl užsakė puolimą prieš Just.Marcinkevičių anuomet ir dabar, kas galbūt gniaužė, anot poeto, pavydo žvėrį likdamas vieno didžiausių Nepriklausomybės atkūrimo dvasinių autoritetų, koks neabejotinai buvo Justinas Marcinkevičius, šešėlyje.

 

Susitikome su Jurga Marcinkevičiūte prieš gerą mėnesį ar du Rašytojų sąjungos klube Just.Marcinkevičiaus knygų sutiktuvėse. Viena jų - atsiminimų knyga „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“, kita gi - Just. Marcinkevičiaus rinktinė „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė“/Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius/. Abiejų knygų sudarytojas - literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Abi jos - didelė dovana Sąjūdžio trisdešimtmetį mininčiam žmogui.

Tąsyk netikėtai linksmais prisiminimais apie tėtę pasidalijusi J.Marcinkevičiūtė kalbėjo, kad su seserimi Ramune Marcinkevičiūte (teatro tyrinėtoja, profesore - red. past.) dar daug ko nepadarė, nes yra didžiulis kiekis medžiagos - dienoraščiai, laiškai, pirmieji Just.Marcinkevičiaus literatūriniai bandymai, - dėžių dėžės rankraščių, kuriuos reikia peržiūrėti.

Po knygų pristatymo važiavau autobusu: priešais klestelėjo visai neprašmatniu paltu vilkinti moteris, suvargusi, matyt, ir nuo metų naštos, ir nuo visuotinės nemeilės senam žmogui (čia tarp kitko), ir nekantraudama išsitraukė iš maišelio ką tik nupirktą Just. Marcinkevičiaus knygą (supratau, kad abi buvome tame pačiame renginyje); kaip ji vartė ją, žiūrėjo iš visų pusių, kaip stengėsi be akinių paskaityt kokį sakinį, ir kaip paskui laikė ją priglaudus, kažin ką sau galvodama - buvo graudu ir gera tai matyti. Ar yra, galvojau, šiandien kitas toks jai, lietuviams artimas poetas, kurį pasiekiame gyvais prisiminimais? Greičiausiai ne. Tikriausiai ne. Tikrai ne.

Norėjosi apie tai kalbėtis su J.Marcinkevičiūte.

- Kaip manote, kodėl kai kurie žmonės, bendravę ir buvę arti Justino Marcinkevičiaus, nepanoro pasidalyti prisiminimais knygoje?

- Tokia mintis toptelėjo: ar nemanote, kad keista - mes visi tikriausiai daugiau žinome apie savo draugus, kolegas, kaimynus - kaip ir kuo jie gyvena, o nelabai pažįstame savo tėvus. Aišku, galima pasitelkti tai, ką pamename konkrečiai - šventes, kasdienybę, ypatingus įvykius, tačiau ar tikrai pažįstame juos? Abejoju, siūlyčiau ir kiekvienam, dievinančiam ar smerkiančiam savo tėvus, taip pat suabejoti. Aš gi turiu galbūt unikalią galimybę pažinti tėvus po jų mirties. Tą ir turėjau omeny, kai kalbėjau apie dienoraščius, laiškus, kitus dokumentus. Ir mama, ir, žinoma, daugiausia tėtė kalba su manim būtent dabar. Ir tai ne mistika. Tai dokumentalu. Dabar matau ir tarsi girdžiu tas jo mintis, išgyvenimus, kartais ir tragiškus. Tada, kai buvo galima rėkti, draskytis, ieškoti teisingų ir klystančių, - to tėtė vengė. Žinau, kad nenorėjo mūsų apsunkinti ar „įtempti“. Ir mane išmokė, kad iš tikro niekam neįdomūs mūsų skausmai, netektys, nusivylimai. Tai turi likti tau pačiam. Atėjo tikriausiai laikas suvokti ir tai, kad niekam neįdomi tavo nuomonė, juo labiau koks nors komentaras internetinėje erdvėje. Gali tik padėkoti likimui ar paprasčiausiam atsitiktinumui, jeigu turi ką nors išklausantį ir suprantantį. Jei turite tokį žmogų šalia, jums pasisekė - tai neįkainojama. O įkainojami tiesiogine prasme tie, kurie gali skirti postą, lėšų projektams, madingą platformą gana kvailiems pasisakymams, eterį neva aktualiems klausimams, kurie niekada nebus išspręsti, nes jie tiesiog neturi sprendimo. Jie niekiniai. O niekinių klausimų sprendimams gaišti laiką, kurio ir taip esti mažai, dovanokite, ne tik gaila, bet ir kvailoka.

- Kaip jaučiate visuomenės santykį su šviesaus atminimo poetu ir jo kūryba? Ar jis keičiasi? Ir jei keičiasi, kaip manote, kodėl?

- Pamėginsiu atsakyti į šį klausimą - o gal nebėra santykio su Marcinkevičiaus kūryba? Gal jo nebereikia, to santykio? Kam reikalingas tas, kurio užrašyti, išspausdinti žodžiai, apmąstymai nepadeda tiems, kuriems reikia pasiekti savanaudiškų tikslų? Pats tėtė niekuomet neturėjo savanaudiškų tikslų, ir tai atėjus laikui įrodysiu dokumentais. Suvokiau, kad būtent tai yra pagrindinis ir paskutinis mano gyvenimo tikslas. Tebūnie jis niekam nereikalingas ir neįdomus. Tiesą sakant, jei tai bus nesuprasta - vadinasi, taip mums ir reikia. Dėl atsiminimų vėlgi ta pati priežastis. Kam jų reikia? Jeigu nereikia ir nesuteikia pelno jums patiems, reiškia, nenaudinga. Lipkite deklaruoti į reikalingą tribūną: tų tribūnų šeimininkai duos jums valdžią ir įtaką nors trumpam. Koks skirtumas, ar jie teisūs, nes kartu su jais pajusite šiokį tokį populiarumą. Gyvenimas gali baigtis kiekvieną minutę, o pigūs, neįdomūs ir niekiniai papostringavimai bus pamiršti iškart. Taigi, kalbant apie tuos, kurie greta mūsų, dabar jau suvokiu, kodėl tėtė apie mano darbą sakydavo: džiaukis ir vertink, kad dirbi aplinkoje, kur žmonės yra išmintingi, mąstantys aukščiausiais kriterijais, yra ne tik patys orūs, bet ir puikiai suvokiantys kitų orumą. Tėtė parašė preambulę Lietuvos Konstitucijai. Jis suvokė teisingumą plačiausia prasme, ir žmonės, vykdantieji teisingumą, buvo jo labai gerbiami. Labiau gerbiami nei tie, kurie turėjo galią duoti ar atimti postą, turėjo jėgų toms tikroms, o ne įsivaizduojamoms patyčioms.

- Tame vakare jūs pasakojote vieną kitą linksmesnį epizodą iš daugeliui nepažintos Just.Marcinkevičiaus kasdienybės; jie tik sustiprina mintį, kad tiek kūryboje, tiek kasdienybėje jis laikėsi tų pačių principų (kitaip tariant, nebuvo „gražus“ kūryboje, o „bjaurus“ asmeniniame gyvenime, kaip dažnai nutinka). Turbūt ir Lietuvos, vienintelių Tautos namų, atžvilgiu jis buvo lygiai toks pat nuoseklus?


- O kas yra tautos namai? Man tai skamba gana pompastiškai ir dirbtinai. Mus auklėjo paprastai, tik galbūt gana savotiškais metodais - bent jau ne ypač būdingais aniems laikams. Jokių dramatiškų kalbų, jokių deklaracijų ar imperatyvumo. Nepamenu ir garsiai ištartų pagyrų už gerai atliktą darbą. Tinkamai elgtis ir atlikti priklausančius darbus yra savaime suprantama, už ką girti tą vaiką? O jeigu blogas darbas, bjaurus poelgis, skundas, kad tave kažkas kieme ar mokykloj skriaudžia - pati kalta. Ieškok ydų savo elgesyje, tada rasi ir priežastis, kodėl buvai pažeminta ar nuskriausta. O tokius dalykus, kaip uždrausta tuomet literatūra, rasdavau „netyčia“ padėtus matomoje darbo kabineto vietoje. Garbės žodis, nesijaučiau disidente, skaitydama „Kronikas“, „Metmenis“, Solženyciną ar Maceiną. Skaityk ir mokykis - toks nerašytas auklėjimo būdas. Lygiai tas pats ir juokaujant: pavyko humoras, prajuokinai, pralinksminai ar lengvai pasišaipei - atlygis yra juokas, praskaidrėjusi nuotaika. Viskas yra paprasta. Ir tik dabar suprantu, kaip tai buvo sudėtinga tėvams.

- Pirmąkart perskaičiusi esė „Taburetė virš galvos“ tėtei nepasakėte nieko. Ir jis, anot jūsų, nepasakė nieko. Kas iš to, kas pasakyta šioje skaudžioje išpažintyje jums buvo negirdėta, nežinoma? Ar grįžote kada prie šitos temos vienudu?

- Viskas „Taburetėje“ buvo nežinoma. Kaip jau minėjau, tokių dalykų nebuvo priimta aptarinėti. Todėl, kad visa tai turėjai tarsi išgyventi ir suprasti pati. Tai sunku. Sunkiau, negu apkabinti tą, kuris parašė, ir paverkti. Man teks vienai grįžti prie šitos temos. Tai įpareigoja.

- Ar šitas jausmas, kuris užplūdo jus perskaičius „Taburetę virš galvos“, neatsikartojo, kai prieš kiek laiko vėl buvo inspiruotas puolimas prieš Just.Marcinkevičių? Galbūt nujaučiate, kodėl? Kam jis galėtų kliudyti netgi po mirties?

- Gali kliudyti, nes iš tikro tarsi ir nemirė? Reikia pulti, nes buvo ir yra teisus? Norima tokiu būdu užlipti į tą naudingą tribūną? Netiesiogiai nužudyti tuos, kurie yra gyvi, kuriems skauda? Manau, kad jūs patys žinote atsakymą.

- Ar jums buvo žinomi poeto priesakai, kuriuos jis palikęs po mirties - ginti ir saugoti lietuvių kalbą, Gedimino kalną, K.Donelaičio muziejų? Kaip mums sekasi vykdyti šį „testamentą“?

- Tą vakarą, 2010-ųjų lapkričio vakarą, kada jis paskutinį kartą kalbėjo Mokslų akademijoje ir kada tie priesakai nuskambėjo, teko nueiti ir išklausyti ne tėtės, o iš mandagumo (kartais prakeiktino, dievaži) dalyvaut kažkokios mažai talentingos knygos pristatyme. Iki dabar to gailiuosi. Jeigu neklystu, būtent „Respublika“ po poros dienų pirmame puslapyje atspausdino tuos priesakus. O kaip mums sekasi tą testamentą vykdyti, visi matome kasdien. Nelabai kaip, švelniai sakant. Bet dar galioja tikėjimas, kad stengiamės, ir ne dėl to „testamento“, kurį visi seniai pamiršo, bet dėl savęs, dėl mūsų visų ateities ir praeities.

- Ko galime tikėtis, kaip suprantu, iš dar neatskleisto Just. Marcinkevičiaus archyvinio palikimo? Ypatingai laukiami galėtų būti dienoraščiai. Kokiu periodu jie buvo rašomi? Jeigu skaitėtė vieną kitą puslapį - kuo jums atrodo jie dar vertingi (be to, kad rašyti talentingo, žmonių numylėto, tautos sąžine vadinamo žmogaus)?

- Tikėtis galima daug ko. Įdomaus, skaudaus, negirdėto ir netikėto. Savanaudiškai noriu tikėtis, kad pakaks jėgų tą darbą atlikti. Beje, drąsos reikės daugiau negu jėgų.

***

Justinas Marcinkevičiaus „Taburetė virš galvos“


Esė prasideda taip:

„Supratau: aš turiu būti sunaikintas.

Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu - ir kaip žmogus. Viskas priklausys nuo to, kiek aš išlaikysiu. Juk tai ne tik literatūrinė, bet ir politinė vendeta.“


Šis esė į Just. Marcinkevičiaus rinktinę „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė“ paimtas iš aplanko su užrašu „Tik po mano mirties!“ Kai kurie „Taburetės virš galvos“ fragmentai buvo spausdinti ir anksčiau, tačiau esė visuma knygoje, anot jos sudarytojo Valentino Sventicko, pateikiama pirmą kartą ir taip, kaip poeto buvo užrašyta. Šią skaudžią poeto išpažintį išprovokavo viena Lietuvos televizijos 1991-ųjų metų „Kranto“ laida, kurioje emigrantai Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas apšmeižė Just. Marcinkevičių neva jis savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašęs sovietinio saugumo (KGB) užsakymu.

Esė parašymo data: 1991 m. birželio-rugsėjo mėn., tačiau, matyt, prie jo poetas grįždavo iki gyvenimo pabaigos. Tą rodytų ir šios eilutės:

„Post post scriptum. Pabaigsiu, nuo ko pradėjau - atmintina „Kranto“ laida (1991 06 06). Po kelių metų vienas iš trijų jos dalyvių mano bičiuliui B.G. prisipažino, kad ją, tą laidą, inspiravęs V.L. (pabraukta mano - D.Š.). Tiesą sakant, aš jau seniai taip galvojau. Pasidarė dar liūdniau.“

Skaitytojų dėmesiui pateikiame kelis šios esė fragmentus.

„Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose? Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva už šitokią „dovaną“. O gal ir tu pati žiūri į mus apstulbus, netikėdama, kad tiek daug mumyse pykčio, pagiežos, keršto. Ir melo.

Žadėjome eiti už rankų susiėmę. Aš sapnavau šitokį mūsų kelią, aš kliedėjau juo. Džiaugiausi kaip vaikas, kai regėjau meilės ir santarvės šviesą žmonių veiduose. Žinau, tu, brolau, buvai nuskriaustas to „buvusio“ gyvenimo, bet ir aš buvau jo nuskriaustas. Kur, kada gyvenime buvo nenuskriaustas bent vienas žmogus? Sunku pasverti skriaudą, dar sunkiau ją atlyginti, nenuskriaudžiant kito.

Nelaiminga ta mano apysaka!

Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit - niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim. Į kiekvieną žodį įsiklausysiu, nė vieno priekaišto neatmesiu...


***

- Govori!- šaukia tardytojas, pašoka, griebia iš po savęs taburetę ir užsimoja. Susigūžiu, užsimerkęs, trokšdamas visas išnykti, laukiu smūgio į galvą ar į nugarą... (Šmėsteli mintis - juk nekirs, juk negalima šitaip... Tikrai - nekirto, tik skaudžiai spyrė...)

Tai buvo seniai, dar gimnazijos laikais. 1946-ųjų pradžioje. Antras mėnuo tardymo kameroje, atvežtas iš Prienų į Marijampolę. Nedidelė ta kamera, mūsų gal kokia dešimt ar dvylika - ūkininkai iš „Suvalkijos lygumų“. Tik aš - gimnazistas. (...)

-Prisipažink!- šaukia man dabar. Ir kas? - rašytojai, mano kolegos. Atleisk man, Viešpatie, už sugretinimą! - ir iškelia virš galvos (kaip taburetę) prasimanymų, šmeižto, apkalbų ir keršto vėzdą. Ne tik iškelia, ne tik užsimoja - kerta.


***

... bet štai atsibundi naktį, žiūri į tamsą ir supranti, kad gyvenimas jau praėjo. Tavo gyvenimas. Praėjo. Kad jau nieko nepakeisi, nepataisysi jame, kad jau taip ir bus. Viešpatie, Viešpatie (atsidūsti), bet juk tai GYVENIMAS, bet juk jis pamelavo man, atrodė - tikras, atrodė - amžinas. Žinojai, kad ne, kad ten, kažkur, yra pabaiga, bet tai kažkur... Ir staiga - ČIA. Ką daryti, kur bėgti, kur dėtis, kur paslėpti dalį to savo gyvenimėlio - gal ne visai gražią, murziną, susivėlusią - kaip ją atkirsti, nudaigoti, ką man veikti su ja - juk būtent jinai mane slegia, ir man nė kiek nelengviau, kai pagalvoju, kad ir kitiems nelengva. Likimas nubaudė (o gal išbandė) duodamas man būtent šį LAIKĄ, šią epochą, šią tamsą. Leiskit tikėti, kad buvau reikalingas toje tamsoje, kad gal ranką kam ištiesiau, ištariau žodį, kažką pašnibždom pasakiau, kas gal sutvirtino kitą, padėjo jam būti, ištverti, ateiti drauge ligi čia... Ar ne todėl ir šviesiau - nuo žmonių, čia atėjusių, nuo jų gal ir švinta?

Ir aš, ak ir aš ėjau Lietuvos pėdsakais, kaip šuo, uosdamas juos, kartais pamesdamas, tačiau suradęs siekiau, mėginau parodyt kitiems. Bandžiau juos pridengti savim ir žodžiu, kad prievartos vėjas neužneštų jų, neištrintų. Tai joks mano nuopelnas, tai pareiga, kurią geriau ar blogiau - ne režimui, ne konjunktūrai, net ne poezijai - vykdžiau Lietuvai (skamba per daug pretenzingai, atleiskit) ieškodamas būdų praeiti, prasmukti su tuo žodžiu, kaip su kryžium, nors kai kurie mano broliai rašytojai įrodinėjo, kad reikia plačiau, taip sakant, kalbėt „su pasauliu“, kad jau užtenka tos Lietuvos ir t.t.

***

Baisu, tačiau šitaip galima apkaltinti... visą Lietuvą, nes ji visa neemigravo, neišėjo į mišką, visa neatsidūrė tremtyje. Lenkiuosi skausmui, didvyriškumui, mirčiai, praradimui. Bet aš lenkiuosi ir tiems, kurie liko, t.y. Lietuvai: lenkiuosi mokytojui, mokiusiam mus, o paskui - mūsų vaikus, gydytojui, gydžiusiam mūsų tėvus, kolūkiečiui, auginusiam mums duoną, simfoniniam orkestrui, atlikusiam mums Bethoveno XI-ąją, teatrui, pakvietusiam mus į premjerą... Lietuva, ačiū Dievui, netapo išdeginta žeme, čia dygo ir augo gyvenimas. Sakom, netikras gyvenimas. Taip, reikėjo ir apsimesti, ir meluoti, ir prisitaikyti. O ar mes žinom, kas yra tikras gyvenimas? Ar maža apsimetimo, melo ir prisitaikymo šiandien, Nepriklausomoj Lietuvoj? Nebuvo, nėra ir nebus sterilaus gyvenimo. Sterili tiktai mirtis. (...)

Aš niekad nesutiksiu, kad šiandien ką nors laikytų nepilnaverčiu, neturinčiu pasitikėjimo todėl, kad nebuvo išvežtas, nuteistas, nepasitraukė į Vakarus, nepabėgo, nepasiliko ten, nors progų ir turėjo. Pasakysiu tai, ką visą gyvenimą kartojau: jeigu kur nors ir į gabalėlius mane sukapotų - aš vis tiek „susirinkčiau“ čia, Lietuvoje. Tuo labiau jeigu ji būtų pavergta ir nelaiminga. Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis, nevalgė mūsų duonos su ašakom, nepuldinėjo nuo vieno lango prie kito, vis žiūrėdamas, kas ir iš kur ateina. Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“ (žr. A.J.Greimas, „Baltos lankos - „Literatūra ir menas“,1991 m. rugsėjo 21 d.). Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį - be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate - 1940-aisias, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o Tautą mes vis dėlto išsaugojom.“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (84)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSTABDĖ: po istorinio viršūnių susitikimo tarp JAV prezidento Donaldo Trampo ir Šiaurės Korėjos vadovo Kim Čen Uno Japonijos žinybos sustabdė civilinės apsaugos pratybas, per kurias mokomasi, kaip reaguoti į galimas raketų atakas iš Šiaurės Korėjos.
  • PAREIGOS: buvęs žemės ūkio ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Bronius Markauskas vadovaus Seimo Migracijos komisijai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar Lietuvai reikia progresinių mokesčių?

balsuoti rezultatai

Ar kada buvote apgauti, kai nuomojotės būstą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +12   +16 C

   +12  +14 C

 

   +10  +12 C

  +23   +28 C

   +17  +20 C

 

   +15   +17 C

    8-13 m/s

   1-6 m/s

 

    1-3 m/s

 

USD - 1.1578 PLN - 4.3152
RUB - 73.6225 CHF - 1.1537
GBP - 0.8788 NOK - 9.4693
reklama
Prenumerat 2018