Niekada nepamiršime iškilmingos 1990-ųjų kovo 11-osios akimirkos - Česlovas Vytautas STANKEVIČIUS - vienas iš 124 Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų - per mikrofoną į tiesioginį eterį pasauliui skelbia ką tik Aukščiausiosios Tarybos pasirašytą Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą...

Šiandien, prabėgus dvidešimčiai metų nuo tos akimirkos, kalbamės su Č.V.Stankevičiumi apie anas dienas ir apie Lietuvą, kokią mums per laisvės laikotarpį pavyko sukurti.

- Šiandien po Kovo 11-osios Akto paskelbimo praėję panašiai tiek laiko, kiek gyvavo laisva Lietuvos valstybė po Jono Basanavičiaus ir jo signatarų pasirašyto Vasario 16-osios Akto. Kaip manote, ar anų, ar šių laikų valstybei sekėsi geriau?

- Labai įdomu, kad jūs taip pat lyginate anų laikų ir šiandieninę Lietuvą... Aš esu skaičiavęs netgi dienų tikslumu. Argi nenuostabu, kad sureguliuoti santykius su užsienio valstybėmis, ypač su Mask-va, prireikė beveik tiek pat laiko? J.Basanavičiaus komandai tam prireikė 516, o mums - 506 dienų. Paskelbus nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, reikėjo įgyvendinti teisinį politinės valios aktą. Tam, suprantama, reikėjo nemažai pastangų ir laiko. Ir 1918-aisiais, ir 1990-aisiais šalis susidūrė su panašiomis problemomis... Pagrindinis skirtumas tas, kad Kovo 11-osios Aktas atkūrė valstybę, kuri niekada juridiškai nebuvo išnykusi - tarptautiniu mastu Lietuvos aneksija nebuvo pripažinta. Aukščiausiajai Tarybai tiesiog reikėjo atkurti demokratinę santvarką Lietuvoje, taip pat atkurti santykius su kitomis valstybėmis. Priešingai nei 1918-aisiais, mums nereikėjo kurti Steigiamojo seimo, tačiau Aukščiausioji Taryba turėjo tautos suteiktą mandatą ne tik paskelbti, bet ir atkurti nepriklausomybę, todėl prisiėmė atsakomybę už visus tuos darbus, kuriuos anomis aplinkybėmis turėjo atlikti Steigiamasis seimas.

Aukščiausioji Taryba leido įstatymus, kūrė demokratinę santvarką, ėmėsi vadovauti sureguliuojant santykius su Maskva, taip pat parengė Konstitucijos projektą, atidavė tautai svarstyti ir tautai patvirtinus ją, Aukščiausioji Taryba baigė kadenciją anksčiau laiko ir po beveik tūkstančio veiklos dienų pasitraukė, dar suspėjusi atkurti ir Lietuvos kariuomenę. Tuomet buvo demokratiniais rinkimais išrinktas Seimas.

- Šiandien žmonės piktai klausia: “Ar dėl tokios Lietuvos laisvės kovojome?” O jūs? Pasirašydamas Nepriklausomybės Aktą linkėjote Lietuvai tapti maždaug tokia, kokia ir tapo?

- Prisimenate J.Basanavičiaus Lietuvą - per du dešimtmečius jie padarė labai daug - atkūrė demokratinę santvarką, švietimo sistemą, išplėtojo ūkį, prekybos santykius su Skandinavijos valstybėmis, Vokietija, Didžiąja Britanija...

Negaliu pasakyti, kad mums pavyko pasiekti mažiau. Ar už tokią Lietuvą stojome priešais tankus? Na, mes pirmiausia norėjome nepriklausomos valstybės. Ją turime. Vadinasi, už tokią. Pažangos taip pat pasiekėme nemažai. Kad ir įstojimas į ES. Visi suprantame, kad tai - valstybės pergalė. Narystė mums garantuoja socialinę plėtrą, įsiliejome į Bendriją, gauname paramą, padedančią išlyginti tuos skirtumus, kuriuos paveldėjome iš praeities, atsirado įvairių visuomenės sluoksnių interesai... Na, jei šešiasdešimt procentų šalies gaminamos produkcijos eksportuojama, nemanau, kad tai prasti rezultatai. Net neįsivaizduoju, ar gali būti geriau...

Aš asmeniškai matau vieną pagrindinį trūkumą - žmonių savanaudiškumas, demonstruotas per dvidešimtį metų, buvo gerokai per didelis. Piktnaudžiauti laisve negalima. Šalia laisvės visuomet turi būti ir atsakomybė. Antraip tokia laisvė nuveda į korupciją, anarchiją, žlugimą.

O visa kita - manau, nė viena valstybė neparodė geresnio pavyzdžio, kaip iš okupacijos, iš totalitarinės santvarkos pasiekti demokratinę valstybę.

Tai, kad žmonės rodo nepasitenkinimą, taip pat yra demokratijos laimėjimas. Tai laisvė mąstyti, turėti savo nuomonę, galėti ją išsakyti. Tiesiog šiandien laisvė jau tapo savaime suprantamu dalyku, todėl jau nebemokame jos vertinti. O ta nuomonė, kad mūsų šalyje viskas blogai, padiktuota emocijų, o ne proto.

- Na, o jei kalbėtume apie ekonominę nepriklausomybę? Argi ją turime? Ignalinos atominė elektrinė, kiti prarasti strateginiai šalies objektai - nejaugi tai progresas?

- Kalbant apie atominę elektrinę - ją buvo būtina uždaryti. Šio tipo elektrinė niekur Europoje nepripažįstama saugia. Čia nebūtų padėję nei daugiamilijonės investicijos, nepaisant visų jau įgyvendintų saugumo priemonių ir dar galimų, ją bet kuriuo atveju būtų reikėję uždaryti. O štai kodėl mes nepasirengėme jos uždarymui - klausimas jau yra pagrįstas. Visiškai pasitikėjome dujinio kuro ištekliais - manėme, jie yra neišsemiami ir visuomet bus pigūs. Apsirikome. Derėjo plėtoti alternatyvią energetiką. O dabar valstybei tenka pripažinti savo klaidas ir daryti tai, kas turėjo būti padaryta anksčiau.

Kiti objektai?.. Na, naftos gamykla - visuomet geopolitinių naftos tiekėjų interesų objektas. Nieko nepadarysi, esame tokioje geopolitinėje situacijoje, kur priklausomybės klausimas tebesprendžiamas. Net ir šiandien, praėjus dvidešimčiai metų. Nors ir esame Europos Sąjungoje, mūsų lygiavertė integracija nėra užbaigta. Visiškai neintegruota transporto sistema, pirmiausia geležinkeliai... Visa tai taip pat jau turėjo būti padaryta.

Bėdų Lietuva išties turi, darbų - iki kaklo, esama dėl politinės valios stokos ar interesų konfliktų suvėlintų darbų, tačiau kaži kokios tragedijos aš nematau. Problemas reikia spręsti, o ne baisėtis jomis.

Suprantu žmonių nusivylimus - jie tikėjosi idealios valstybės. Greitas valstybės vystymasis laikinai sudarė greito gerovės augimo įspūdį. Iliuzija sugriuvo. Tačiau išties norėta nemotyvuotai ir gerokai per daug. Visuomenė piktinasi, sakydama: “Teisėtus lūkesčius reikia gerbti”. O aš sakau, kad tie norai, nors ir teisėti, bet nepagrįsti. Prisiminkime, juk iš aneksijos išėjome pliki basi: santaupos niekuo nepadengtais rubliais, nuosavybė atimta... Tokiomis sąlygomis pradėjus, manau, šiandien yra pasiekta gana daug. Tiesiog reikia stiprios politinės valios ir sąžiningo darbo.

Valstybės raida tebevyksta. Demokratinėje valstybėje labai svarbus aktyvus veikimas iš apačios. Aktyvi visuomenė dar tik kuriasi. Pamažu atsikuria socialinės bendruomenės, kurios ir yra tautos konsolidacijos židiniai. Tereikia sumažinti socialinę atskirtį visuomenėje.

- Kalbate apie naująjį Tadą Blindą? Revoliuciją?

- Ne, ne. Revoliucijos tikrai nereikia. Demokratinėje valstybėje visiems tikslams vykdyti pasirenkamos demokratinės priemonės. O jų tikrai esama.