Paskutinė profesionalų Vyriausybė

Prieš 20 metų rinkimus laimėję sąjūdininkai ir komunistai nesiplėšė dėl ministrų portfelių, nes per Lietuvos ekonominę blokadą darbas įveikė politines ambicijas.

Šiandien, trečiadienį, sukanka 20 metų, kai tuometinio Parlamento - Aukščiausiosios Tarybos - sprendimu Kazimiera Prunskienė buvo paskirta pirmąja atkurtos nepriklausomos valstybės premjere.

Savo pavaduotojais K.Prunskienė pakvietė abiejų politinių jėgų - Sąjūdžio ir Komunistų partijos - atstovus Romualdą Ozolą ir Algirdą Brazauską.

Visas pirmasis Ministrų kabinetas Parlamente prisiekė balandžio 11-ąją ir išgyveno sunkiausią ekonominės blokados laiką - dešimt mėnesių.

Valstybėje trūkstant degalų, naftos, maisto produktų ir kitų pirmojo būtinumo prekių, Vyriausybė dirbo iš peties. Galbūt vien todėl, kad ministrų postai buvo išdalinti ne kam pakliuvo, vien dėl partinių apetitų kaip šiandien, o profesionalams. Be jokių rietenų ar politinių ultimatumų.

Beje, į pirmąją Vyriausybę neviliojo milžiniški atlyginimai ir gausios privilegijos, kurios politikus į aukštus postus traukia šiandien. Tuomet premjerė K.Prunskienė per mėnesį gaudavo apie 1000, o ministrai - apie 700 rublių atlyginimą. K.Prunskienė mano, kad tuometinį rublį reikėtų prilyginti 5 dabartiniams litams, bet jos Vyriausybės nariai negaudavo jokių priedų ar priemokų.

Vakar “Respublika” sveikino visą pirmosios Vyriausybės vadovybę - premjerę ir vicepremjerus, tačiau su prezidentu A.Brazausku pasikalbėti nepavyko. Sunkiai sergantis politikas šiuo metu beveik nekalba.

“Nieko gero, nieko ir labai bloga, - vakar “Respublikai” sakė prezidento žmona Kristina Brazauskienė. - Algirdas yra namuose, tik mažiau skaito, beveik nevaikšto.  Dabar labai sunkiai kalba, bet viską suvokia, supranta. Kai ką pasako, tačiau tyliai”.


Kazimiera PRUNSKIENĖ - pirmoji premjerė:

Darnus mūsų Vyriausybės darbas prasidėjo tikriausiai nuo pat mano paskyrimo premjere. Norėdama išvengti įtampos ir konsoliduoti ministrų darbą, į vicepremjerus nedvejodama pakviečiau A.Brazauską ir R.Ozolą. Ir Sąjūdžio, ir Komunistų partijos atstovus, nors į Parlamentą tuomet pateko du trečdaliai sąjūdininkų ir trečdalis komunistų.

Galbūt mūsų sėkmė priklausė ir nuo to, kad tada niekas neskaičiavo procentų - kam ir kiek tų portfelių priklauso. Atrankos kriterijus buvo labai paprastas - kompetencija ir profesionalumas.

Privalėjome atlaikyti sunkius laikus, rasti būdų, kaip išgyventi ekonominę blokadą. O būtent profesionalai visiškai kitaip elgiasi sudėtingoje situacijoje. Jiems nereikia išspausti iš savęs to, ko jie neturi, arba išsikovoti savo poziciją liežuvio plakimu.

Per tuos dešimt mėnesių, kol dirbo pirmoji Vyriausybė, nebuvo jokios nereikalingos įtampos ar pykčio. Sutarėme darniai, nes ta ministrų komanda buvo vien profesionalai, kuriems nereikėjo atėjus į Vyriausybę pradėti mokytis nuo ABC, kaip šiandien.

Šiandien Vyriausybei labai stinga kompetencijos, nes tik du ministrai kabinete yra savo profesijos atstovai. Į Vyriausybę naujokai ateina garsiai sakydami, kad visko galima išmokti.

Romualdas OZOLAS - pirmasis vicepremjeras:

Mano sritys Vyriausybėje buvo blokados reikalai, derybos su Maskva ir raudonųjų lenkų autonomininkų tramdymas.

Maskva ir mūsų Vyriausybės laikais labai daug statė ant lenkų, kurie, balsuodami už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, susilaikė. Jie vėliau ėmė reikšti jau kitą savo orientaciją - su Maskvos pagalba prisijungti prie Lenkijos paskelbiant autonomiją. Dabar lenkai veikia jau su Briuselio pagalba. Mūsų Vyriausybės kabinetas dirbo labai didelį kolektyvinį darbą. Nuolat tarėmės, ieškojome išeičių ir formuluočių. Ne taip, kaip dabar, kai sueina Vyriausybės nariai į pasitarimą ir suneša savo partijų suformuotus krepšelius, sumeta tai premjerui po nosimi ir balsuoja. Mes labai diskutuodavome dėl kiekvieno sprendimo.

Mūsų Vyriausybė neturėjo kuo pasikliauti, išskyrus save. Dabar iš visur galima skolintis, gauti dotacijų, kažką dalinti. Milžiniškos valstybės skolos yra ne tų vyriausybių, kurios skolinasi, reikalas. Tai tikriausiai bus mūsų vaikų vyriausybių galvos skausmas. Jeigu nesugebėsime atiduoti skolų, teks atiduoti namą. Arba ir valstybę.

Jeigu norėsime gyventi, galbūt laukia nelabai niūri ateitis. Tačiau reikia susiveržti ne diržus, o savo sąžinę, įtempti protą. Ir svarbiausia - norėti kartu gyventi.