Pabėgėliai jau atkeliauja ir į mūsų namus

Aukščiausi šalies pareigūnai kurį laiką, it prie lentos iškviesti dvejetukininkai, painiojosi mėgindami įvardyti, kiek užsieniečių Lietuva pasirengusi priimti. Tašką sapaliojimams padėjo trečiadienį Vyriausybės priimtas sprendimas - Lietuva galėtų prig-lausti 250 pabėgėlių. Tik štai Ruklos pabėgėlių priėmimo centras - ne guminis. Jame yra 120 vietų, o prieš kelias dienas čia gyveno 47 prieglobstį gavę užsieniečiai: ir turintys pabėgėlio statusą, ir papildomą apsaugą. Kur dėsime kitus? Gal turėsime jiems plačiai atverti savo gyvenamųjų būstų duris?

ES nemokamų sūrių nedalija

Buvęs Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas, o nūnai - nepriklausomas migracijos ekspertas Dainius Paukštė sako net neabejojantis, kad Lietuva privalės priimti pabėgėlius. Tokia prievolė už narystę ES, už gautą struktūrinių fondų paramą. Nemokamas sūris gi tik pelėkautuose. Ir už tą patį vėliau ar anksčiau tenka susimokėti. Klausimas tik kuo susimokės Lietuva - tautos išnykimu globalizacijos katile, asimiliacija, tradicijų pamynimu, kalba? Viskas dėsninga. Juk šalies vadovė jau prieš kelerius metus įdiegė naują prievolę ministrams - egzaminavo juos angliškai. Ko gero, ne už kalnų laikai, kai lietuviškai kalbėti aukštuomenės sluoksniuose jau bus barbariškumo požymis... Kaip kažkada nebajoriška kalbėti lietuviškai buvo bendros Lietuvos ir Lenkijos Respublikos ponų sueigose. Tada lietuvių kalbą gelbėjo ir ateities kartoms perdavė varguomenė. Ar išlaikys šį išbandymą ji dar kartą? Ar neišsivažinės ji savo vargo vargti po anglijas, airijas ir kitus užsienius, palikusi Tėvynę svetimiems? Matyt, ne veltui specialistai iki 2170-ųjų lietuvių tautai prognozuoja išnykimą...

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Tėvynę jau paliko apie 1 mln. lietuvių. Beveik tiek pat, kiek Lietuva neteko Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencijos metais. Karo nebuvo, tačiau Lietuva nukraujavo taip pat. Akivaizdu, kad palikta vieta ilgai tuščia nebūna. Akivaizdu ir tai, kad užsieniečiai jau stumia lietuvius iš Lietuvos. Tą bene pirmieji pajuto tolimųjų reisų vairuotojai, kai į Lietuvą plūstelėjo jų kolegos iš karo draskomos Ukrainos. Ukrainiečiai vairuotojai Lietuvoje yra linkę dirbti už kur kas mažesnius atlyginimus, nei darbdaviai moka lietuviams. Palyginti su tuo, ką ukrainiečiai uždirbdavo savo Tėvynėje, jie bet kokiu atveju išlošia. Ką rinksis Lietuvos darbdaviai - pigiai kainuojantį užsienietį ar savo vertę žinantį lietuvį? Atsakymą diktuoja rinka. Todėl šalies tolimųjų pervežimų bendrovėse pagausėjo pigios darbo jėgos iš Ukrainos, o jų išstumtiems lietuviams teko pakuotis lagaminus ir ieškotis darbų užsienyje. Mažų mažiausiai keista girdėti Lietuvos europarlamentaro Petro Auštrevičiaus džiūgavimus, kad į Lietuvą iš užsienio plūsta puiki darbo jėga. Kad darbdaviai gal pagaliau nustos skųstis, jog nėra kam dirbti. Bedarbių - pilnos darbo biržos. Štai birželio 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose jų buvo registruota 154,6 tūkst.

Šoka aukščiau bambos?

Pasak D.Paukštės, akivaizdu, kad Ruklos pabėgėlių priėmimo centre užsieniečiams bus per ankšta. Tam, kad užsieniečiai Lietuvoje jaustųsi kaip inkstai taukuose, reikia naujų investicijų, naujų vietų, papildomo personalo. „Net jei mums sumokės po 3 tūkst. eurų už žmogaus priėmimą, Lietuva dar turės ir primokėti, - įsitikinęs D.Paukštė. - Kiek kainuos pabėgėlių integracija? Štai dabar ir bus proga susipažinti su tikrosiomis integracijos išlaidomis, nes patirties toje srityje neturime. Situacija, ant kurios slenksčio stovime, turėtų išblaivinti mūsų valdžią ir visus kitus, galvojančius, kad tai yra paprasti dalykai. Tyrimą atlikę Harvardo universiteto mokslininkai pareiškė, kad imigracija sukelia tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių, bet ilgainiui ima dominuoti būtent neigiami. Pastarieji kyla dėl integracijos problemų, kultūrinių skirtumų, kitų priežasčių.“

Į pabėgėlių priėmimą, anot D.Paukštės, šiandien jau turime žiūrėti kaip į neišvengiamą dalyką. Taip pat privalome gerai atlikti namų darbus ir stengtis, kad neigiamos imigracijos pasekmės mūsų šalyje būtų ne tokios aštrios. Tačiau ne viskas priklausys nuo Lietuvos valdžios ar visuomenės pastangų. „Mokytojai gali verstis per galvą norėdami išmokyti atvykėlius kalbėti lietuviškai, bet jei jie to nenorės, tai ir neišmoks, - teigia D.Paukštė. - Todėl atliekant pabėgėlių atranką labai svarbu įžvelgti, ar jie pasirengę integracijos procesams, ar nori išmokti kalbą, dirbti...“

Atsižvelgiant į plačius aukščiausių šalies vadovų užmojus priimti kuo daugiau pabėgėlių ir šitaip įsiteikti ES, kyla klausimas - o kur mes juos dėsime? Apgyvendinsime ištuštėjusiose kaimų sodybose? Pritaikysime jų gyvenimui bibliotekas ir mokyklas, šiandien žvelgiančias į prašalaičius užkaltais langais? Ar pagal mainų programą priimsime į savo namus? D.Paukštė sakosi negalintis to nei patvirtinti, nei paneigti. „Užsieniečius priimti savo namuose sutinkančios šeimos problemos neišspręs, - mano D.Paukštė. - Turi būti valstybės investicijos. Nesu įsitikinęs, kad Lietuva šiandien pasirengusi priimti net ir 250 pabėgėlių. Rukloje gyvenančių pabėgėlių skaičius niekuomet ir 100 neviršydavo.“

Laukia Amerikos indėnų likimas

D.Paukštė neatmeta tikimybės, kad pabėgėlių srautai ateityje tik augs. O ir dairytis jų po tolimąją Afriką nėra ko. Čia pat, Lietuvos pašonėje, šiuo metu tvinkčioja skaudulys Ukrainoje. „Jei nepavyks išjudinti reemigracijos, išvykusių lietuvių vietas užims užsieniečiai, - teigia D.Paukštė. - Kiek vandens ištekėjo, tiek jo turės pritekėti. Lietuva trauks žmones iš tų kraštų, kurie, lyginant su mūsų šalimi, yra ne tokie turtingi. Žmonės bėga iš Afrikos valstybių, kurias purto pilietiniai karai: Sirijos, Libijos. Afrikoje tokių karštų taškų yra gana daug. Pirmiausia reikia sutraukyti tuos saitus, kuriais naudojantis pabėgėliai gabenami nelegaliai. Reikia ieškoti būdų, kaip panaikinti tokios migracijos priežastis ten, Afrikoje. Būtina nuraminti konfliktus Afrikos žemyne. O tai, kad valstybės stiprina savo pakrančių apsaugą, problemos iš esmės neišsprendžia.“

O kaip mums išsaugoti savo tapatybę, išlikti lietuviais? D.Paukštės manymu, viskas yra mūsų rankose. „Jei renkame į valdžią tuos, kurie nesirūpina emigracija, akivaizdu, kad gali išsipildyti ir pačios niūriausios prognozės, - įsitikinęs D.Paukštė. - Reikia žmonių, kurie rūpintųsi tautos tęstinumu, kurie paliktų Lietuvą ateities kartoms lietuvišką. Reikia, kad visos valdžios struktūros trauktų viena kryptimi. Jei Vyriausybė priima globalios Lietuvos projektą, pagal kurį visa šalis turėtų persikelti į internetinę erdvę, - nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje yra lietuvis, - tada kalbėti apie kokį nors tęstinumą nevertėtų. Lietuviai turi gyventi savo Tėvynėje. Jei emigracija Lietuvoje siektų pasaulinį 3 proc. vidurkį, būtų viskas gerai. Bet šiandien Lietuvoje ji siekia arti 20 proc., iš Lietuvos emigruoja kas penktas žmogus! Šie skaičiai yra baisūs. O kur dar demografijos problemos? Lietuva ne tik mažėja, bet ir sparčiai sensta. Dėl abejingumo lietuvių tautos išlikimui mus gali ištikti Amerikos indėnų likimas - gyvensime rezervatuose ir gaminsime suvenyrus.“


Arūnas Gumuliauskas, Šiaulių universiteto profesorius:

Pabėgėlius reikia ne tik priimti, bet ir integruoti, o to padaryti mes išvis nesame pasirengę. Integruoti reiškia padėti tapti Lietuvos piliečiu. Kad jie negyventų atskiromis bendruomenėmis. Mes negalime kartoti Vakarų Europos klaidų. Į kokią didesnę Europos sostinę nuvažiuotum, ten pamatysi susiformavusius ištisus pabėgėlių kvartalus: afrikiečių, arabų... Turi būti planas, kaip juos integruoti, kad jie jaustųsi visaverčiais žmonėmis, su perspektyva tapti Lietuvos piliečiais. Štai čia ir yra svarbiausias uždavinys, kur kas svarbesnis už tai, kiek jų priimti. Juk jie yra gyvi žmonės, pabėgę nuo nelaimių. Jei pabėgėliai būtų priimami turint perspektyvą integruoti juos į mūsų visuomenę, manau, kad jų skaičiai turėtų būti kuo mažesni. Tačiau kol kas valdžios pamąstymai apie pabėgėlių integraciją gana paviršutiniški. Imigrantų neišvengsime. Bet kad imigracijos pasekmės Lietuvai būtų kuo mažiau skaudžios, turime pasirūpinti jų integracija. Jeigu jos nebus - turėsime Šiauliuose kinų kvartalą, sirų kvartalą ir taip toliau. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje tokie kvartalai dar greičiau atsiras. Būtina sustabdyti nelegalius vežėjus, gabenančius pabėgėlius į Europą. Jei Europa šito nesugebės padaryti - visa Afrika greitai čia persikels.


Saulius Skvernelis, vidaus reikalų ministras:

Šiuo metu yra EK pasiūlymai, kiek priimti žmonių, bet galutinį sprendimą priims Vyriausybė. Lietuvos pozicija yra nekintanti - mes esame prieš prievartinį kvotų nustatymą. Pabėgėlius reikės apgyvendinti, rūpintis jų mokymu, integracija, darbo vietų kūrimu... Valstybei yra numatyta ir ES finansinė parama už tos naštos prisiėmimą. Svarbu ne tik tai, kiek mes užsieniečių galime apgyvendinti, bet ir tai, kokiam skaičiui jų esame pajėgūs užtikrinti normalią, orią socializacijos ir integracijos į visuomenę programą. Pabėgėliai Lietuvoje gyventų penkerius metus. Jei jie čia norėtų pasilikti ir pasibaigus šiam terminui, tokie klausimai būtų sprendžiami atskirai. Ar nebus bandoma pabėgėlių apgyvendinti privačiame sektoriuje? Kol kas mūsų programa numato integravimą ir apgyvendinimą su valstybės pagalba, o paskui galimi įvairūs mechanizmai. Pirmajame etape pabėgėlių apgyvendinimas privačiame sektoriuje nėra svarstomas. Turėtume suprasti, kad jie bėga čia ne dėl ekonominių sumetimų, o gelbėdamiesi nuo realios grėsmės. Kažkada juk ir mūsų žmonės nuo sovietų okupacijos traukėsi į Vakarus. Ten jie buvo priimti, o juk galėjo būti ir grąžinti su palinkėjimu gražiai gyventi sovietiniame rojuje...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“