respublika.lt
 

O.Strikulienė: Vis dar Baltijos kelyje. Duobėtame, bet savamenuotraukos (11)

2019 rugpjūčio mėn. 25 d. 16:00:53
Olava STRIKULIENĖ

„Respublikos“ savaitės akiratyje - visi Lietuvos žmonės, kurie bent mintimis paminėjo Baltijos kelio 30-metį. Juk nebūtina visais atvejais plevėsuoti trispalvėmis ar giedoti „ir šviesa, ir tiesa“. Kartais pakanka tiesiog jausti. Jog ir tu ten stovėjai, buvai. Jau ne žmogus, ne individas, bet simbolis. Simbolizuojantis iš istorijos ūkanų vėl kylančias tris Baltijos valstybes.

×
nuotr. 16 nuotr.
1989-ųjų rugpjūčio 23 d. Tądien Baltijos kelią lėktuvas AN-24 barstė gėlėmis. Valento Kabašinsko-Eltos nuotr.

 

Jubiliejus nužudo negyvos, oficialios kalbos. Jubiliejus atgaivina asmeninės piliečių iniciatyvos. Šiemet aiškiai buvo matoma, kad piliečiai Baltijos kelio jubiliejui nėra abejingi. Ir žygiavo, ir bėgo maršutu Vilnius-Talinas, ir važiavo. Ir prezidentas Gitanas Nausėda su Latvijos prezidentu Egiliu Levitu pasienyje susitiko. Tad ši 650 km distancija jau žada tapti pasaulietiniu piligrimų keliu. Su Širvintų, Panevėžio, Pasvalio ir Latvijos pasienio stotelėmis. Kai važiuojant ar einant patiri keistą „nušvitimą“. Tarsi regi XX a. pabaigos žmones, vis dar stovinčius pakelėse. Vis dar vasaros ore tvyrančius jų palinkėjimus mūsų valstybei atgimti.

Kai švęsime 50-metį...

Ir kuo daugiau praeis laiko nuo Baltijos kelio, tuo labiau ši piligriminė kelionė į praeitį mūsų naujas kartas „veš“. Šiemet iš Katedros aikštės Baltijos keliu pajudėjo 30 automobilių kolona. Pakeliui prie jų prisijungė pačios įvairiausios transporto priemonės. Kada nors, kai Lietuva minės kelio 50-metį, gal bus didesnės transporto spūstys nei karštais savaitgaliais į Palangą. O pakelėse tarp gausiai pristatytų ąžuolinių kryžių bus įsitvirtinę prekeiviai. Pardavinėjantys vaisvandenius, Baltijos kelio emblemas, lipdukus, trispalves kojines. O mes, jei dar būsime gyvi, piktinsimės, niurnėsime, kad Baltijos kelias tapęs gryna komercija. Esą jau neliko šiame pasaulyje šventų dalykų. Esą mes buvome kitokie. Taip, kitokie. Mums tiesiog pasisekė. Tokios psichologinės būsenos, panašios į visuotinį transą, jau nepakartosime. Pakito ne žmonės, nors daug kas norėtų būtent taip aiškinti. O iš tiesų pakito istorinės aplinkybės. Neliko visus vienodai vienijančio preteksto - sustoti į kelią. Nes tokie didingi pretekstai retai pasitaiko. Ir ne visoms žmonių kartoms. O komercija mėgsta šventus dalykus. Prekiaujama ir prie Lurdo, ir Fatimoje. Ir jei kada nors bus emblemomis prekiaujama prie Baltijos kelio, tai reikštų tik viena. Toli gražu ne pinigus. Reikštų, jog Baltijos kelias ateities kartoms jau tapęs šventu. Jau nepasiekiamu dvasiniu reiškiniu.

Kodėl jis reikalingas?


Baltijos kelio minėjimas reikalingas, kad trys Baltijos valstybės per daug viena nuo kitos nenutoltų. Besirūpindamos tik savo ekonominiais interesais. Ne veltui G.Nausėda nori vėl atgaivinti trijų valstybių prezidentų bendrus susitikimus. Žmonėms pakaktų ir nuotraukos, kurioje visi trys prezidentai stovi šalia. Nes dabar, kai galvojame apie estus ar latvius, tai traktuojame juos ne kaip politinius partnerius, to paties istorinio likimo brolius, bet kaip bėgimo varžybų dalyvius. Tai atsilikome nuo estų, tai pralenkėme ar nepralenkėme latvių. O Baltijos kelyje niekas nesipiktino, kad lietuvių atkarpa ilgesnė nei estų ar latvių. Ar estams stovėti vėsiau nei mums. Ir visai nesvarbu, kur gimė ta Baltijos kelio idėja. Mes tik džiaugėmės ir didžiavomės, kad nė vienas akcijos dalyvis kitų „neišdūrė“. Kelyje nebuvo nė vieno neužpildyto tarpo. Atvirkščiai. Tiek sustojo dalyvių, kad Baltijos kelias kai kur tapo šakotas. Žmonės susikibo rankomis ir kelio prieigose.

Vakar vėl jį prisiminėme. Nors ir namie, prie televizorių. Nebūtinai Katedros aikštėje. Visur. Įskaitant ir emigracijoje. Prisimename jį kažkaip hipiškai, senamadiškai. Akcentuodami gėles kaip „gėlių vaikai“. Tačiau tame kelyje tikrai netrūko taikingosios „gėlių vaikų“ dvasios. Ir būtent šiuo raktu - ne kardo, bet gėlės kardelio - tąkart atrakinome mums ganėtinai abejingus ir mūsų valstybes jau „pamiršusius“ Vakarus. Ne tų valstybių vadovų, bet gyventojų širdis. Jos tapo mums palankios.

Kodėl jis toks svarbus?


Pasaulis tiek pripratęs prie žudynių, sprogdinimų ar bent žodinio smurto, kad sudominti gali tik TAIKUS, MASINIS priešinimasis. Taikus, masinis pranešimas, ko žmonės nori. Taikingai priešinsies vienas - arba nepastebės, arba sutryps. Tačiau kaip nepastebėsi milijonų žmonių, sustojusių į 650 km ilgio liniją? Pasaulyje, kur lengvai gali mirtinai susirieti ir du, ir dešimt žmonių, taikingi keli milijonai yra stebuklas savaime. Ne bet kaip taikingi, bet tą pačią rugpjūčio pavakarę.

Įprasta, jog žmonės išreiškia savo poziciją balsuodami, mušdamiesi, ignoruodami, skųsdami vieni kitus, okupuodami ar gindamiesi. Tai įprastos bendravimo formos nuo pirmykštės bendruomenės laikų. Tokios įprastos, kad nestebina. Genuose šios formos seniai įrašytos. O trys Baltijos šalys pademonstravo tai, kas individo genuose neįrašyta. Pamiršti savisaugą. Paimti pirmąkart matomą žmogų už rankos. Ir kas genams būtų keisčiausiai - vienu metu, nuo 19 val. visiems milijonams imti galvoti vienodai. Štai kur didžiausias stebuklas! 650 km ilgio gyvoji linija galvoja vienodai! Tokio mąstymo vienodumo turbūt galima pasiekti tik per gamtines katastrofas. Kai žmonės smėlio maišais bando atremti upių potvynius. Bet tokiu atveju vienodai mąstoma dėl savisaugos. Kad nežūtų patys ar neprarastų turto. Tai vėlgi fizinė kova, nukreipta prieš gamtos agresiją. O Baltijos kelyje elgtasi visiškai atvirkščiai. Jokio agresyvumo nebuvo. Veikiau išdidi ramybė. Ten susirinkę žmonės mažiausiai rūpinosi savo privačia nauda. Jie taikingai reikalavo laisvės. Savo ištrintoms, paneigtoms valstybėms. Būtent šiuo neagresyviu, netipiniu, bet masiniu elgesiu pasaulį ir nustebinome. Tiek nustebinome, kad kažką panašaus jau išbandė katalonai. Ir protestuotojai Honkonge. Nors toks nesmurtinis kelias pavyksta tik visiškai taikingiems. Tokiems, kokie buvome mes. Vieną rugpjūčio vakarą.

Būtų skaudu, jei iš to masinio fenomeno, pavadinto Baltijos keliu, liktų tik imponuojantis ilgis ir imponuojantis dalyvių skaičius. Ir jaunesnėms kartoms teliktų spėlioti, ką jų protėviai tada jautė. Kiek tai buvo panašu į hipnozę, masinį fanatizmą ar apsirūkymą. Ne, jie jautė gražiai. Netgi naiviai. Kai dabar žiūri į fotomenininko Romualdo Požerskio tuometines nuotraukas, niekas gyvoje grandinėje nežinojo, kas jų ateityje laukia. Kaip jie augs, bręs, sens. Kartais gal ir pakeiksnos, nusivils. Bet jei liko iš tų laikų bent kelios nuotraukos, tikrai jų neišmes. Nes juk neišmesi, neišrausi savęs. Taip nuoširdžiai norėjusio laisvės savo Tėvynei.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: Klaipėdos „Neptūnas“ draugiškame susitikime namuose už uždarų durų 89:84 (22:16, 17:23, 26:21, 24:24) įveikė „Ventspils“ (Latvija) krepšininkus.
  • PRIEAUGIS: Federalinis atsargų bankas (FED) antradienį paskelbė apie JAV pramonės didžiausią produkcijos prieaugį rugpjūčio mėnesį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip vertinate prezidento iniciatyvas kuriant gerovės valstybę?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +5 +7 C

 

 +6 +8 C

+15 +13 C

+12 +13 C

 

 +12 +13 C

0-5 m/s

 0-5 m/s

 

0-4 m/s

 

reklama
Ūkis