Druskininkų valdžia pakilo į lemiamą mūšį. Tarpininkaujant buvusiam Druskininkų politikui, o dabar Seimo nariui, „valstiečiui“ Zenonui Streikui, dar kartą pabandė gelbėti Vijūnėlės dvarą nuo nugriovimo. Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui trečiadienį įteiktas prašymas, pasirašytas trijų tūkstančių druskininkiečių. Prašoma, kad centrinė valdžia perimtų privatų Vijūnėlės dvarą visuomeninėms reikmėms, kad jame būtų įkurdinta M.K.Čiurlionio menų mokykla. Ar druskininkiečiams pavyks centrinę šalies valdžią įtikinti šįkart?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) šių metų liepą antrąkart nusprendė, jog vadinamojo Vijūnėlės dvaro GYVENAMOJI paskirtis neatitinka teritorijų planavimo dokumentų. Todėl pastatą, LAT sprendimu, privaloma nugriauti. Premjeras Saulius Skvernelis, prezidentas Gitanas Nausėda ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika jau yra viešai pareiškę, kad teismų sprendimus privaloma vykdyti. Tačiau juk privaloma vykdyti teismo sprendimą dėl GYVENAMOSIOS paskirties pastato? Bet niekas teisiškai nedraudžia valdžiai sudaryti su Vijūnėlės dvaro savininku taikos sutartį. Ir, pakeitus GYVENAMĄJĄ paskirtį į VISUOMENINĘ, perimti dvarą visuomenės reikmėms. Kad čia pieštų, grotų, šoktų, įvairių menų mokytųsi druskininkiečių vaikai.
Griovimo psichozė
Aišku, ne vienas mano, kad Vijūnėlės dvaro statytojas šiuo teisiniu viražu siekia atgauti savo pinigus. Investuotus į pastato statybą. Aišku, jei dvaras vis dėlto būtų nugriautas, jo savininkas gautų piniginę kompensaciją. Tačiau Druskininkų valdžia tikina, jog kompensacija kainuotų mokesčių mokėtojams brangiau nei dvarą iš dabartinio savininko nupirkti. Ir nupirkus pakeisti jo paskirtį. Aišku taip pat, jog dalis druskininkiečių, o ir kitų šalies piliečių jaučia pasitenkinimą, kai kažkas viešai griaunama. Griovimą suvokia kaip atstatomą teisybę. Ar net kerštą. (Štai tau, turčiau! Pūteisi, įsivaizdavai, kad tau viskas galima, tai dabar kentėk). Ir šiaip kai kurie destruktyvūs asmenys jaučia vidinį pasitenkinimą, kai kažkas griūna, lūžta, trankosi. Mėgsta per televiziją regėti cunamius, suaktyvėjusius vulkanus ir kaip islamo fanatikai pjausto kitatikiams galvas. Kai Kaune, Laisvės alėjoje, buvo griaunamas prekybos centro „Merkurijus“ didžiulis pastatas, kasdien susirinkdavo minia žiūrovų. Nuo didingojo reginio apkvaitusių. Įskaitant turistus. Susėsdavo ant alėjos suoliukų ir žiūrėdavo valandų valandas. Tarsi stebėtų ne mūrą daužantį kraną, bet mažų mažiausiai Godzilą. O kiek žiūrovų kasdien spokso ne į griovimą, bet į statybas? Nebent būsimi namo gyventojai, jau sumokėję pradinį įnašą.
Ne visi ir ne visada griauna
Keblu rašyti, kai norisi likti visiškai neutraliai, tačiau griovimo Lietuvoje ir taip per daug. Griaunama istorinė atmintis. Triuškinami ne tik šeimos, bet beveik visi idealai. Ir tokiame chaose dar vieno pastato nugriovimas yra visiškas niekis. Na, kas tos plytos? Tačiau net visiški vandalai, kadaise užėmę Romos imperiją, neišgriovė jos viadukų, termų, vilų, amfiteatrų bei rūmų. Nesuskaldė statulų. Šis laiko ir klimato sąlygų paveiktas grožis išliko ir mums. Galų gale, ir bolševikai nenugriovė Lietuvoje dvarų, bažnyčių, gražiausių pastatų. Kaune liko visa tarpukario architektūra. Dvarai tapo kolūkių kontoromis, žemės ūkio mokyklomis ar internatais. Bažnyčios, vienuolynai - vaistų, įvairaus šlamšto sandėliais arba muziejų galerijomis. Netgi psichiatrijos ligoninėmis. Kaip bebūtų, jei Kaune išliko gotikiniai viduramžių pastatai, Pažaislio vienuolyno ansamblis, vadinasi, net per karus nekilo rankos vien griauti. Kažkas vertė nuo griovimo susilaikyti. Griaunančios rankos savaime atšoko nuo vertingų dalykų. O kas Druskininkams vertingiau? Vėl turėti tuščią, nuo griuvėsių apšvarintą, išlygintą Vijūnėlės pakrantę? Ar dailų, kurortą puošiantį pastatą, kur smuikais čirpina vaikai? Žvelgiant į situaciją valstybiniu, visuomeniniu požiūriu, pastatas visada vertingesnis, kai stovi. O ne tada, kai guli. Tapęs griuvėsiais.
Turime pavyzdį, kaip nugriovimo išvengė Preilos boteliai. Keturiolikos namukų. Skirtų poilsiauti ar nuolat gyventi. Nors juos nugriauti dar 2010 m. įpareigojo ir Lietuvos Apeliacinis Teismas ir LAT. Po LAT sprendimo statytojams pavyko sudaryti su Vyriausybe taikos sutartį. Sutikus kai ką pakeisti. Tad jei toks juridinis precedentas jau buvo, kas trukdo sudaryti taikos sutartį ir su Vijūnėlės dvaro savininku?
Baudžia už įžūlumą?
Matyt, trukdo didaktika. Siekiama savininkus skaudžiai pamokyti. Už įžūlumą. Už tai, kad, net kilus viešam visuomenės triukšmui, įvairių abejonių dėl legalumo, nesustabdė statybų. Įmerkė į jas daugiau nei 1,5 mln. Eur. Tad dabar, matyt, norima išsišokėlius demonstratyviai nubausti. Jog niekas daugiau nedrįstų taip neskaidriai statyti, kad statybų legalumo nepripažintų teismai.
Nugriauti? Nesileisti į jokius kompromisus, nes Lietuvoje teisingumą vykdo teismai? Taip jie vykdo ir įvykdo. Tačiau netrukdo sudarinėti taikos sutarčių, jei valstybė tokiam žingsniui pasirengusi. Nes ir teismai vadovaujasi racionalumo, teisingumo ir išmintingumo kriterijais. Bet ar valstybė pasirengusi taikingai taikos sutarčiai. Turbūt ne. Dvaro savininkas savo ruožtu taip pat nėra netaikingas. Nes kreipiasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Kaip „apžaisti“ ne vietoje stūksantį dvarą, kad jo stūksojimu būtų visi patenkinti? Sunkoka, nes dvaras vis dėlto ne Preilos boteliai. Dvaras buvo statomas ne daugeliui gyventi saugotinoje Kuršių nerijoje, bet tik „dvarininkui“ gyventi kurorto poilsio zonoje. Neturtingesniems druskininkiečiams ir poilsiautojams prieš akis. Visuomenę siutina, kad kai kurie išrinktieji į saugotinas teritorijas, įvairius nacionalinius parkus, net į gamtos rezervatus įlenda.
Bet pažiūrėkime į situaciją istoriškai. Druskininkai yra kurortas, kuris, skirtingai nei Palanga, negali pasigirti pastatais ar bažnyčiomis, kurių fundatoriai buvo grafai. Palangos rūmų, parko, oficinos bei dar kelių senųjų pastatų istorija - tai grafų Tiškevičių istorija. Nuo seno žinoma, jog visų valstybei reikšmingų pastatų fundatoriai yra arba valstybė, arba vienuolynų ordinai, arba didikai. Kas būtų dabartinė Plungė be grafų Oginskių įnašo. Pažaislio vienuolynas be didikų Pacų, o dabartinė Kretinga be Pranciškonų ordino įnašo. Todėl, visuomenei dėl socialinės atskirties vis labiau išsiskirstant į luomus, galime prigalvoti naujų fundatorių. Pvz., Druskininkai Vijūnėlės dvarą perduoda menų mokyklai, bet prie pastato sienos pakabina atminimo lentą. „XXI a. kultūros paminklas. Saugomas valstybės. Dvaras, perduotas mokyklai, 2018 m. pastatytas maloningojo fundatoriaus, iškilaus kultūros mecenato X.“. Nurodant konkrečią fundatoriaus pavardę. Nes visuomenė kol kas dar įtariai svarsto, kokia yra dvaro savininko pavardė. Sapiegos, Pacai, Oginskiai ir t.t. taip pat nebuvo angelai. Tačiau statė gražius rūmus. Kas pasakys, jog Druskininkų dvaras negražus? Juk gražutis ir iš nugaros, ir iš profilio.