Kitąmet vėl rinksime Europos Parlamentą. Ką rinksime? Partijos paprastai išsiunčia į EP nusipelniusius savo narius, be kurių Lietuvoje laikinai gali apsieiti. Arba jie Lietuvai jau pakankamai atitarnavę, todėl laikas Briuselyje pasirūpinti kuo turtingesnėmis socialinėmis garantijomis. Partijos ir jų parinkti kandidatai žino, ką daro. Bet ar žinome mes, eiliniai rinkėjai? Balsuojame, renkame, tačiau vėliau savo europarlamentarus pamirštame. Tik blankiai nutuokiame, ką jie Briuselyje veikia, ar pakankamai veiklūs, naudingi Lietuvai ir t.t.
Tiesą sakant, populiariausi kriterijai, pagal kuriuos eiliniai piliečiai nustato politiko naudą, yra jo žinomumas. O kuo grindžiamas žinomumas? Pasisakymais per Seimo ar Europos Parlamento posėdžius. Tyleniui, nors ir nuoširdžiai triūsiančiam komitetuose ar komisijose, daug mažiau šansų, jog piliečiai rinkėjai jį įsidėmės. Tad pirmoji taisyklė, jei nori būti žinomas - kalbėk, šnekėk, plepėk! Ir visai nesvarbu, ką. Nes žmonės eilinę darbo dieną dirba ir to, kas kalbama Briuselyje ar Seime, dažniausiai negirdi. Geriausiu atveju, vakare per žinių laidą išgirsta kalbėjusio politiko pavardę. Būtent ją, o ne kalbos turinį ir įsidėmi. O jei kalba karšta, ugninga, tai pavardę, bet ne kalbos turinį įsidėmi dar labiau.
Patys plepiausieji
Tad kaip šis karšto ar ne tokio karšto kalbėjimo aspektas veikia mūsų politikų žinomumą? Labai lengva patikrinti. Kas labiau įsimintina. Seimo narė Guoda Burokienė ar Seimo narė Aušra Maldeikienė? Seimo narys Petras Gražulis ar Seimo narys Juozas Baublys? Matyt, lygiai taip pat vertiname ir mūsiškių europarlamentarų veiklą. Kuo daugiau Briuselyje pasisako, tuo geriau. Bent Lietuvą primena. Šiuo aspektu iš 11-os mūsų deleguotų politikų pati plepiausia yra Vilija Blinkevičiūtė - per ketverius metus 1060 pasisakymų. Antroje vietoje - Zigmantas Balčytis (943), o trečioje - Antanas Guoga (628). Ką kalbėjo ar kalba - ne itin svarbu. Nes 11-os Lietuvos piliečių kalbėsena EP, turinčiame 751 narį, nieko nelemia.
Mažiausiai buvo kalbus Algirdas Saudargas. Tik 37 pasisakymai. Tačiau ir kiti jo Europos liaudies partijos (krikščionys demokratai) kolegos nepasižymėjo kalbumu. Latvė Sandra Kalnietė kalbėjo 57 kartus, danas Bendtas Bendtsen - 44, ispanė Pilar Ayuso - 47. Tačiau pastebima, kad šalys ES naujokės stengiasi būti kiek galima daugiau aktyvios. Pavyzdžiui, A.Saudargo frakcijos kolega rumunas Danielis Buda pasisakė parlamente 721 kartą. Estas Tunne Kelan - 230 kartų. Tad bendroje pasisakančiųjų statistikoje lietuviai atrodo visiškai neblogai. Nes ketvirtoje lietuviško plepumo vietoje atsidūręs Valentinas Mazuronis pasisakė 308 kartus.
Patys dosniausieji
Tam tikros šalių ES senbuvių ir ES naujokių skirtingos tendencijos pastebimos europarlamentarų padėjėjų sąrašuose. Turtingų šalių europarlamentarai linkę turėti mažiau padėjėjų. Tiek akredituotų Briuselyje, tiek vietinių. Tarkime, turtingos Danijos atstovas B.Bendtsen turi du akredituotus padėjėjus. Ir vieną vietinį. Tad iš duoto mokos fondo gali jiems mokėti daniškas, tai yra, geras algas. Jei turėtų daugiau padėjėjų, reikėtų dalinti mokos fondą iš daugiau žmonių. Algos jau taptų nedaniškos. Danai jau nenorėtų dirbti. O šit neturtingų šalių europarlamentarai įdarbina kuo daugiau vietinių padėjėjų. Kad kuo daugiau pažįstamų gautų algeles. Rumunas D.Buda turi 10 vietinių padėjėjų, bulgaras Asimas Ademovas, per parlamento posėdžius pasisakęs tik 8 kartus, vis vien apsikrovęs 7 padėjėjais. O jo kolega iš daug turtingesnės Švedijos - nė vieno vietinio. Tik stažuotoją.
O mūsiškiai, lygiai taip pat kaip rumunas, prisikviečia padėjėjų kuo daugiau. A.Saudargas moka algas 15-ai vietinių, Bronis Ropė - 14-ai, Valdemaras Tomaševskis ir Petras Auštrevičius turi po 11 patikėtinių. Išimtis - tik Z.Balčytis. Politikas, matyt, ruošdamasis tolesnei tarptautinei karjerai, šiuo metu neturi nė vieno vietinio patarėjo. Tik du akredituotus Briuselyje.
Tad kokia išvada? Lietuviams verta rinkti tuos europarlamentarus, kurie negaili finansiškai paremti Lietuvoje likusių tautiečių. Vienas žmogus Briuselyje garantuoja šiokias tokias algas 11-15 tautiečių. Tokia finansinė paspirtis ypač jaučiama žemdirbiškuose šalies rajonuose, kur didesnis nedarbas. Nors logiškai galvojant, kuo mažesnis šalies gyventojų skaičius, tuo mažiau tos šalies europarlamentarams reikėtų vietinių patarėjų. Tačiau skurdžiose šalyse padėjėjai sutapatinami su skurstančiais dejuokliais? Nyderlandai to nesuprastų.
Tad ko piktintis, jog koks nors mūsų europarlamentaras per mažai kalba. Gal kai mažiau kalba, mažiau ir nusikalba? Tiesą sakant, jei ir visiškai nekalbėtų, kažin ar tai bent kiek paveiktų ES politiką. Lygiai taip pat kaip 15 patarėjų, kiek betarinėtų konkrečiam europarlamentarui, vis vien ES politika labiau priklausoma nuo Europos Komisijos pirmininko išialgijos priepuolių.