Onytės ataskaita Jos Ekscelencijai (visas tekstas)

Prezidentė girsis apie įstaigų vadovų rotacijas. Na, gerai, jie rotuoja. Nes ir mano vištos dedeklės rotuoja. Tai viena ant kiaušinių susėda, tai kita. Matyt, ir vadovai taip ėmė rotuoti. Pasėdi ant vienos laktos, o paskui pasiunčiami ant kitos. Arba teismai atgal atrotuoja į darbą. Kaip buvusį Valstybinės ligonių kasos vadovą. Bet mums, visos šalies Onytėms, kokia iš visų tų rotacijų asmeninė nauda. Tiek moralinė, tiek finansinė? Ogi jokios. Nes šv. Ona vis vien kasmet atrotuoja lygiai liepos 26-ąją. Ir tik vieną kartą per metus. Taip ir įrašau savo metinėje ataskaitoje. Bet galvoju, ai, kaip būtų gerai, jei už kiekvieną Lietuvoje rotuotą vadovą man ir mano „kaimynkoms“ pridėtų bent vieną eurą prie pensijos, o mano diedui - prie algos. Tų vadovų Lietuvoje tiek daug. Tuoj bus daugiau nei pavaldinių. Jei už kiekvieną Lietuvai išpopintą rotuotą, ratuotą vadovą gautume bent po vieną eurą, tada ir aš pajusčiau rotacijų naudą.

Dar prezidentė kalbės apie jos asmeniškai padidintas baudas bei sugriežtintą kovą su korupcija. Bet paprastam žmogui atrodo kitaip. Gal ne taip supratau? Gal aliejiniams griežčiams, žmonių vadinamiems rapsais, kažkokį leidimą sugriežtino? Nes tik išeini, žmogau, iš savo trobos į pasaulį - ir iškart duok. Griežtai. Anksčiau dar imdavo ir alyviniais obuoliais, braškėmis, laimingų vištų kiaušiniais, o dabar - tik eurais. Kiaušinio, išperėto ant kraiko, jau neįsiūlysi. Kyšis per prastas. Duok tik eurais. Kuo daugiau. Kad ne tik pupelės, bet ir „daktarkos“, ir mano draugės iš seniūnijos būtų laimingos. O aš irgi sulaukčiau „nemokamos“ dantų plokštelės dar turėdama bent kelis dantis.

Prezidentė kreipsis į visus šalies piliečius. Taigi ir į mane. Tačiau kaip prezidentė paaiškintų, kad per jos dvi kadencijas atotrūkis tarp turtingo žmogaus ir vargšo ne sumažėjo, bet dar labiau išaugo. Atitrūko kaip mano anūko kelnyčių guma. Visai kelnių nelaiko. Anūkas - sau, kaip ir visi šalies varguoliai jau beveik nuogu užpakaliu. O kelnės - sau.

Pastebėjau dar vieną dalyką. Kaip čia moksliškiau, įmantriau išsireiškus, dalyką, didžiai konfrontuojantį su prezidentės piešiama Lietuvos nūdiena bei visomis valdymo paradigmomis. Prisipažinsiu - prekybos centre apsižioplinau. Taip apsidžiaugiau, kad man „dykai“ įdėjo dantų plokštelę, kad užsimaniau patriaukšti riešutų. Buvau jau jų skonį pamiršusi. Įlėkiau į parduotuvę dar visa iš laimės apsalusi, stvėriau riešutų pakelį, o išaiškėjo, kad stvėriau ne vieną, bet du. O užmokėti norėjau už vieną. Tokie tie pakeliai plokšti, kad sulipo. Vaje, kas tada buvo. Ir kasininkės mane gėdino, ir apsaugininkas „kutavojo“, ir žmonės ratu apstoję rėkė „vagilka!“. O jei pavogčiau riešutų už šimtą tūkstančių, niekas manęs „nekutavotų“. Atvirkščiai. Gerbtų. Joks apsaugininkas manęs negėdintų, nes bijotų, kad į darbą nepriimsiu. Būčiau ne šiaip Onytė, bet visa Ona. Slaptas galios centras. Ir sėdėčiau per amžius Seime, Vyriausybėje. Na bent kokiuose geležinkeliuose ar uostuose.

Prezidentė dar pasidžiaugs, jog jai išmintingai vadovaujant, Lietuva atsidūrė tarp pažangiausių ir ekonomiškai stipriausių valstybių pasaulyje. Džiaugiuosi, kad Lietuva, matyt, ir mano kaimas bei mano troba įlindo į kažkokį tarpą. Tarp Angelos Merkel ir Donaldo Trampo pilvų ar krūtinių? Gal kaip apšiltinimo medžiaga. Tikiuosi, kad tas tarpas ne per daug ankštas. Dar ims ir sutrins. Kai mano diedas mūsų namuką dar jaunystėje statė, tai irgi pripylė tarp dviejų laukujės sienos lentų visokio intarpo. Šiaudų, skiedrų, akmens vatos. Tai ar man dabar labai džiaugtis ar liūdėti, kad senatvėje tapau šiaudu į kažkokį tarpą.

Tiesa, aš, Onytė, savo pareiškime-ataskaitoje labai džiūgauju, kad, prezidentei ir mūsų Bažnyčiai paprašius, į Lietuvą atvyks popiežius Pranciškus. Bet, kiek žinau, šis popiežius kaip ir šventasis Pranciškus linkęs lankyti pasaulyje labiausiai skriaudžiamus, ujamus, persekiojamus mažutėlius. Tad ta intencija aplankys ir trinamą tarpą. Vizitą galėtų pradėti nuo mano kaimo. Labai lauksiu.

Kaimo ONYTĖS mintis užrašė Olava STRIKULIENĖ