Mokytojų streikas tęsiasi. Nors valdžia sako, kad prie streiko jungiasi maža dalis pedagogų, daug šiandien pamokas vedančių mokytojų širdyje palaiko streikuojančiuosius. Maži atlyginimai juos skaudina ne mažiau nei politikų požiūris. Nejaugi galima apeliuoti tik į mokytojų sąžinę?
Neseniai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis paskelbė, esą mokytojai gauna didesnius atlyginimus nei universiteto docentai, tad nėra ko dramatizuoti. Nenuostabu, nes ir pats Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis viešai pareiškė, kad pagrindo streikuoti nėra. Esą pradėjus etatinio mokėjimo įvedimą mokytojams iki 30 metų atlyginimai augo 29 proc. Premjero teigimu, jei visi mokytojai turėtų 36 val. darbo krūvį, vidutinis atlyginimas iki mokesčių būtų 283 eurais didesnis, nei dabartinis, ir siektų 1217 eurų. „Ir pabaigai. Vidutinis mokytojų atlyginimas 2016 metais buvo 783 eurai, 2017 metais - 822 eurai, 2018 metais - 934 eurai. Tai rūpi ar nerūpi? Manau, jog atsakymas akivaizdus“, - rašė S.Skvernelis. Šis jo įrašas sulaukė didžiulio nepasitenkinimo, po juo pasipylė mokytojų komentarai apie tai, kokias algas jie iš tiesų gauna.
Tarp tų, kurie kreipėsi į premjerą buvo ir daktaro laipsnį turinti Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos informacinių technologijų mokytoja ir Kauno technologijos universiteto dėstytoja, vadovėlių bendraautorė Renata Burbaitė. Tai mokytoja, kurios mokinius galima išvysti Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso finaluose, vėliau ir Kembridžo studentų sąrašuose. Ji neslepia, kad šiemet jos atlyginimas, lyginant su praėjusiais mokslo metais, sumažėjo. Nors krūvis padidėjo beveik 5 savaitinėmis valandomis, šiemet buvo nubraukti gimnazijoms mokami priedai, tad alga beveik 100 eurų mažesnė. O apie 1000 eurų siekiantį atlyginimo dydį galima tik pasvajoti.
„Visuomet apie žmones stengiuosi galvoti pozityviai. Todėl galvoju, kad gal premjeras gavo neteisingą informaciją. Gal pasakė taip iš nežinojimo, visko ir jis žinoti negali. Kokią informaciją jam pateikia pavaldiniai, tokią jis iškomunikuoja į viešąją erdvę. Kai premjeras pasakė, kad mokytojai nori turėti daug laisvo laiko ir gauti po 1000 eurų atlyginimo, tikiuosi, jis tik buvo suklaidintas.
Mūsų mokykla nestreikuoja, bet, manau, kad pagrindinė streiko priežastis yra ne atlyginimai, o betvarkė švietimo sistemoje“.
- Turbūt nėra Lietuvoje mokytojo, kuris iš namų į darbą neneša žirklių, rašiklių, popieriaus, tačiau jūs gimnazijoje iš savo lėšų įrengėte robotų ir mikrovaldiklių laboratoriją. Investavote savo honorarus, gautus už parengtus vadovėlius.
- Tiesa, kad mokytojai iš namų daug priemonių neša į mokyklą. Man, tiesą sakant, net nebuvo kitos minties, kur galėčiau panaudoti tas lėšas, kurias gavau už parašytus vadovėlius. Nes jeigu ne mano vaikai, tų vadovėlių nebūčiau parašiusi. Tai buvo mažas atlyginimas mano mokiniams, kad mokymasis jiems būtų dar efektyvesnis. Iki šiol niekaip nesuprantu vieno dalyko: mes gyvename XXI amžiuje, kai populiarėja dirbtinis intelektas, ateina robotizacija, o mes, kaip akmens amžiuje, prie tų pačių stalų palinkę sėdime.
- Pernai premjeras pareiškė, kad mokytojų algos didės tik tada, kai mokinių rezultatai pagerės. Šiemet Vyriausybės pozicija tokia, kad pedagogų algos, jeigu mažėjo, tai dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus. Ar būtų įmanoma surasti kitą darbo vietą, kurioje su kiekvienais patirties metais mažėtų atlyginimas?
- (Juokiasi.) Aš suprantu, kad jeigu mokyklai neskirta lėšų, jie man mokėti daugiau negali. Bet ar aš galiu bet kurią dieną paduoti pareiškimą ir išeiti iš darbo? Manoma, kad ne, nes sąžiningas pedagogas to nepadarys. Kažkodėl į sąžinę ir patriotiškumą apeliuojama tik vienai pusei. Juk, kaip kažkas sakė, jei esi patriotas, nereiškia, kad idiotas. Specialistas tikrai susimąstys, gaudamas mažesnį atlyginimą, bet didesnį krūvį, ar visgi verta investuoti savo laiką ir patirtį, jeigu nevertinamas jo darbas.
Mes esame pripratę ieškoti kaltų, o ne priežasčių, kurios leido susidaryti dabartinei situacijai. Manau, kad etatinis apmokėjimas buvo įvestas skubotai. Ir nereikėjo deklaruoti, kad bus sumokama už visus mokytojo atliekamus darbus. Žinoma, žiūrint iš kitos pusės, galime sakyti, kad sumokama už visus darbus, tik sumažintu tarifu.
- Kodėl į švietimą žiūrima kaip į verslą, visai nebegalvojant apie kokybę?
- Aš taip pat esu tos nuomonės, kad srityse, kur dirbama su žmogumi, taupyti negalima. Galima optimizuoti švietimo administravimą. Bet, pavyzdžiui, švietimo pagalbai turėtų būti skiriama kuo daugiau dėmesio. Mokyklose kasmet daugėja vaikų su specialiaisiais poreikiais, kuriems reikalinga pagalba, kad užaugtų pilnaverčiai Lietuvos piliečiai. Bet praktikoje matome kitas tendencijas. Ne viskas pinigais matuojama. Esminis teigiamų pokyčių variklis - požiūris į žmogų, suteikiant jam galimybes augti. Jei žmogus bus laikomas tik rezultatų generatoriumi, teigiamų pokyčių tikėtis neverta. Ne visi atsakymai slypi pinigų skaičiavime ir reitinguose. Yra mokyklų, kurias lanko daug vaikų iš socialinės rizikos šeimų. Mokytojai sugeba motyvuoti juos ateiti į mokyklą, pasiekti pažangą ir nuspręsti gyventi kitaip, nei gyvena jų tėvai. Ši ugdymo įstaiga, manau, turi daug daugiau geros mokyklos požymių, nei reitingų viršūnėje atsidūrusi ta, kuri atsirenka gabiausius vaikus.
- Mokytojai kasdien galvoja, kaip motyvuoti šiuolaikinį jaunimą, o kas motyvuoja patį mokytoją?
- Žinote, man pasisekė, kad galiu dirbti mėgstamą darbą, dalintis savo patirtimi ir žiniomis. Be to, galiu jauną žmogų įkvėpti tapti programuotoju, inžinieriumi, konstruktoriumi. Jeigu man pasiseka vaikus nukreipti ateityje dirbti Lietuvai - man tai yra aukščiausias mano darbo rezultatas. Žinoma, norėtųsi supratimo bei dialogo ir iš valdžios. Bet tai turbūt yra požiūrio į žmogų klausimas. Ir ne tik į mokytoją. Kiekvienas darbas, nesvarbu, jis kvalifikuotas ar ne, jeigu atliekamas gerai, atsakingai ir sąžiningai, turi būti gerbiamas.