Emigracijos mastai nemažėja. O kodėl turėtų mažėti, jei naujoji valdžia, iš kurios žmonės laukė permainų, pirmiausiai pasirūpino politikų ir valdininkų uždarbiu - didės nuo keliolikos iki keliasdešimties procentų? Ir tuo pat metu valdžia tvirtina naująjį Darbo kodeksą, kuris leis įsivežti į Lietuvą mažiau apmokamų darbuotojų iš trečiųjų šalių, kad nereikėtų didinti atlyginimų čionykščiams. Kaip turėtų elgtis „permainingoji“ valdžia, kad ne tik jai pačiai būtų gerai?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Virgilijus PODERYS, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, buvusi europarlamentarė, finansų ekspertė, mokslų daktarė Margarita STARKEVIČIŪTĖ ir Seimo narys Artūras SKARDŽIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Emigracija Lietuvoje susijusi su žemomis algomis. Ketinama didinti algas... valstybės įstaigų darbuotojų, nors jokie valdininkai ar politikai iš šalies neemigruoja...
V.PODERYS: Žmonių mažėja dėl emigracijos, o viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius auga. Todėl peršasi išvada, kad turi būti mažinamas šio sektoriaus darbuotojų korpusas. Tai padaryti yra užsibrėžusi mūsų Vyriausybė. Pirmieji žingsniai kol kas dar nematomi, bet jau daromi šia linkme.
Kita vertus, geriems specialistams viešajame sektoriuje tikrai per ilgai - jau dešimt metų - nedidėja atlyginimai. Kokie jie buvo prieš krizę, tokie ir liko. O geras darbuotojas viešajame sektoriuje taip pat kuria šaliai gerovę, kaip ir dirbantieji privačiose įmonėse. Kartais stebiuosi, kai sakoma, kad viešasis sektorius nieko nesukuria. Tada sakau, važiuokite į kokią Afrikos šalį, kur puikiausias klimatas, bet nėra išvystyto viešojo sektoriaus, ir ten darykite verslą, jeigu jums viešojo sektoriaus nereikia. Viešasis sektorius, kaip ir privatus, kuria produktą, kuris gal nėra taip lengvai pamatuojamas, bet už jį taip pat turi būti padoriai mokama.
G.JAKAVONIS: Nuo kitos kadencijos bus keliamos algos ir Seimo nariams. Vienas gerbiamas politikas yra pasakęs taip: reikia didinti, antraip tie žmonės nebeis į politiką, jie pasuks į verslą. Tikrai?
V.PODERYS: Turbūt būsiu nepopuliarus. Esu įsitikinęs, kad Seimo nario darbas, kaip ir viešojo sektoriaus darbuotojų, yra reikalingas. Ir jis turi būti padoriai atlyginamas. Tie 1900 eurų, kuriuos dabar gauna Seimo narys, manau, tikrai nėra per didelė alga.
G.JAKAVONIS: Nuo liepos 1-osios turime naują premjerą Saulių Skvernelį, atėjusį į šias pareigas iš vidaus reikalų sistemos. Ir štai policininkams jau numatyta kelti vidutinę algą iki 1000 eurų. Ar premjeru turėtų tapti ir kuris nors mokytojas, kad žinotų apie savo bendradarbių bėdas?
J.SOLNYŠKINIENĖ: Aš manau, kad apskritai reikia didinti darbo užmokestį. Bet jį būtina kelti visuose sektoriuose, o pirmiausia tuose, kur jis kriziniu laikotarpiu buvo sumažintas ir dar nėra atkurtas. Tačiau valdantieji, vos spėję kojas apšilti, - praėjo tik keturi mėnesiai, - pirmiausia susirūpino savo gyvenimo gerinimu. Vertinant socialinio teisingumo požiūriu, tokie veiksmai negali nekelti visuomenės nepasitenkinimo, juolab kad algos keliamos smarkiai, kai kur net 50 proc.: valstybės pareigūnams - nuo 37 iki 49 proc., žvalgybos pareigūnams - nuo 13 iki 40 proc., valstybės politikams - nuo 11 iki 13 proc. Vadinasi, toks projektas rodo išskirtinį požiūrį į tam tikrą asmenų grupę. Tai piktina kitus viešojo sektoriaus darbuotojus, tarkim, gydytojus arba dėstytojus. Argi kitos žmonių grupės nenusipelnė gauti padoraus atlyginimo?
G.JAKAVONIS: Manau, algų didinimas savo buvusiems pavaldiniams, dabartinį premjerą palaikiusiems rinkimuose, bet kurioje Europos šalyje būtų vadinamas aukšto lygio korupcija.
J.SOLNYŠKINIENĖ: Tai atviras korupcinis veiksmas. Su tuo ginčytis, ko gero, net neverta, šnekėkim tiesiai šviesiai: tai yra pamaloninimas savų - tam tikros elito grupės. Juk apie kitų socialinių grupių žmones net nekalbama. Tarkime, mokytojai pastreikavę išsitrepsėjo algų kilstelėjimą, bet kad būtų sistemiškai peržiūrima visa atlyginimų sistema - tokio projekto net nėra.
G.JAKAVONIS: Atsimenu, senais laikais Gediminas Vagnorius, būdamas premjeras, žmones nuramindavo pirmiausia visiems pakeldamas algas, ir tik po to būdavo didinamos kainos. Dabar per dvejus metus būtiniausių prekių ir paslaugų įkainiai staiga pakilo, o atlyginimai didėjo tik tiems, kurie išėjo streikuoti į gatves.
M.STARKEVIČIŪTĖ: Kai atgavę Nepriklausomybę pradėjome Lietuvos ekonomikos pertvarką, vienas iš esminių dalykų buvo atsisakyti tokių administracinių sprendimų ir pereiti prie rinkos modelio. Tas modelis reiškia, kad paskaičiuojama, kiek bus gauta pajamų ir kiek bus galima išleisti. Ir tada, atsižvelgiant į kainų lygį, visiems indeksuojami atlyginimai.
Toks modelis yra daugmaž sąžiningas. Jeigu susidaro disproporcija, atotrūkis tarp geriausiai apmokamų valdininkų ir mažiausiai uždirbančių žmonių, nustatoma riba, kad tas santykis negali būti daugiau kaip penki ar keturi su vienu. Kai kuriose šalyse tokia riba nustatyta įstatymu. Lietuva turėtų ją irgi nustatyti, kad nebūtų per didelės socialinės atskirties. Toks modelis pas mus veikė 1997-1998 metais. Paskui, kai atėjo papildomų Europos Sąjungos pinigų, buvo pradėta vis daugiau priimti kasmetinių sprendimų, nesusijusių su šiuo modeliu. O dabar jau visai nueita nuo normalaus ekonomikos valdymo, ji visiškai išbalansuota. Remiamasi tik tokiais vienkartiniais sprendimais. Ir tai - ne tik pats atlyginimų dydis, bet ir nesąžiningumas, nelygumas - lemia emigraciją.
Jeigu dabar visiems būtų aišku, kaip ir kas yra indeksuojama, žmonės žinotų, jog pakilus kainoms didės ir atlyginimai. Kiekvienas žinotų, kad viršininko alga negali viršyti tavo atlyginimo n kartų. Bent viešajame sektoriuje to būtų griežtai paisoma, bet paprastai tas santykis reglamentuojamas ir privačiame sektoriuje. Tada žmogus bent jaučiasi patekęs į sąžiningą aikštę, kur galioja aiškios, kaip yra krepšinyje, taisyklės. Nesuprantu, kodėl šito buvo atsisakyta.
Mano supratimu, ryšys tarp kainų ir tarp didžiausio bei mažiausio atlyginimo turi būti atkurtas ir įtvirtintas įstatymu, kuris būtų aiškus kiekvienam žmogui. Tada jis žinotų, ko gali tikėtis. Kai tokiu būdu viską buvome sutvarkę, atsimenu, maždaug 2000-ieji buvo labai geri metai, atsirado visiems viltis ir noras kažką daryti. Žmogus galėjo kažko siekti. O dabar tu pono malonėj...
A.SKARDŽIUS: Aš matau vykstant socialinį neteisingumą. Koalicijos partneriai priima nepamatuotus pertvarkų sprendimus, nepagrįstus sąnaudų analize. Kalbu apie tokias globalias permainas kaip miškų urėdijų bei geležinkelių pertvarkos, nauji energetikos projektai, regioninių kelių jungimas, kai kurias funkcijas atiduodant į privačias rankas. Bet viešajame sektoriuje viešieji finansai - mūsų mokesčių mokėtojų pinigai - turi būti skirstomi skaidriai ir socialiai teisingai. Parengtos studijos, kurios buvo pristatytos ir Seime, rodo, jog dabartinis viešasis sektorius galėtų aptarnauti 5 mln. gyventojų. Bet Lietuvoje liko tik 2,5 mln. žmonių. Ir nė vienai vyriausybei niekaip nepavyksta jo sumažinti efektyvinant darbą. Per tą laiką buvo įdiegtos informacinės technologijos. Rankinio darbo sumažėjo, komunikacijos priemonės jau visai kito lygio. Galima būtų efektyvintis. Tačiau aparatas tebėra gremėzdiškas. Nebūtų keista, jeigu viešasis sektorius sumažėtų, tarkime, perpus. Tuomet galima būtų, esant tiems patiems asignavimams, turėti didesnius atlyginimus.
Be to, dabar algos skirtinguose sektoriuose keliamos neproporcingai. Mokytojams, regis, 2017 metais jas numatyta didinti 6 proc., o dar kitais - 5 proc., nors ekonomika šiemet auga 3 proc., o kitais nebus ir 3 proc. augimo. Tad, jeigu specialiųjų tarnybų pareigūnams alga didinama keliolika arba keliasdešimt procentų, susidaro didžiulė disproporcija. Kaip socialdemokratas aš čia pasigendu socialinio teisingumo ir matau įtampos visuomenėje, ypač viešajame sektoriuje, didinimą.
G.JAKAVONIS: Visuomenėje vyksta diskusijos apie tai, kodėl mūsų elitas visada išduoda savo tautą. Kai buvo sprendžiamas Abiejų Tautų Respublikos likimas, kitų valstybių žvalgai savo valdžią informavo, jog šioje šalyje pasipriešinimo nebus, - atotrūkis tarp geriausiai ir blogiausiai gyvenančiųjų joje toks, kad niekas negins savo valstybės. O tarpukariu partizanas Justinas Lelešius-Grafas yra pasakęs, kad jei tuo metu mūsų valstybė būtų ne kariuomenei skyrusi pinigus, o socialiniams dalykams, 1940 metais visi būtų pasitikę Raudonąją armiją šūviais. Ir dabar istorija vėl kartojasi. Pagal atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų Lietuva yra trečia nuo galo po Rumunijos ir Bulgarijos. Kodėl taip yra?
V.PODERYS: Be abejo, tai priklauso nuo valstybės politikos ir nuo mūsų mokesčių sistemos. Ją reikia keisti. Po mėnesio kito pristatysime savo siūlymus. Man atrodo, jiems daug kas pritars. Kitas dalykas - tai mūsų verslininkų mentalitetas. Svarstantys, ar grįžti, mūsų migrantai teisūs sakydami, kad mūsiškių verslininkų požiūris į paprastą darbuotoją ne visada yra tinkamas.
J.SOLNYŠKINIENĖ: Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis sako, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tokia nuostata lyg įpareigoja viešojo sektoriaus reguliuotojus sukurti tokią sistemą, kad bent viešajame sektoriuje nebūtų darbo užmokesčio disproporcijų. Dėl privataus sektoriaus pasaulinė praktika labai įvairi - jame daug veiksnių, lemiančių darbo atlygio dydį.
Pastaruoju metu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad iki šiol neteisingai įsivaizduojama, jog šiuolaikinė ekonomika veikia kaip XX, XIX ar XVIII amžiuje ir kad darbo užmokestis tebėra susijęs su darbo našumu. Ši nuostata klaidinga, nes ekonomika pasikeitė. Didžiąją jos dalį sudaro paslaugos. Tad vadinamasis darbo našumas gali būti kiekybinis matas tik ten, kur gaminamos realios prekės.
Mes jau kalbame apie kūrybinę ir žinių ekonomiką, atsirado naujų sričių, naujų profesijų, daug darbų perėmė technologijos ir kompiuterizacija. Todėl nemažos dalies darbų atlyginimo matą jau labai sunku sieti su kiekybiniais rodikliais. Pamažu susiformavo trys darbuotojų grupės. Vienai jų priklauso dirbantieji primityvius darbus. Žmogaus su šluota darbo našumas per tris šimtus metų smarkiai nepakilo. Našumo prieaugį duoda technologijos. Kita dalis yra prižiūrintieji įrenginius, treti - kūrėjai. Visame pasaulyje yra trys tokios samdomų darbuotojų grupės, ir jų atlyginimai smarkiai skiriasi. Tą patvirtina, beje, ir mūsų statistika.
Kitas svarbus aspektas yra darbdavių nusiteikimas mokėti deramą darbo užmokestį, jų brandos lygis. Mes analizavome koreliaciją tarp pelno, darbo užmokesčio dydžio ir darbuotojų skaičiaus įmonėse. Didžiausia koreliacija yra būtent tarpsektorinė. Pavyzdžiui, įmonių sąraše pagal pelno dydį pirmame dešimtuke yra kai kurie didieji prekybos tinklai, o darbo užmokesčio vidurkis juose - tik 547 eurai. Tokį sektorinį išsibarstymą matome ir lygindami atlyginimus atskiruose sektoriuose. Tarkim, labai sunku paaiškinti kokią nors didesnę naudą visuomenei, didesnį našumą tokių sektorių, kaip bankai, farmacija, finansinės paslaugos arba informacinės technologijos, kur algos smarkiai viršija Lietuvos vidurkį, kai mažmeninėje prekyboje algos už šalies vidurkį yra gerokai mažesnės.
Kitas svarbus aspektas - dirbančiųjų derybinė galia. Štai mokytojai pastreikavo ir jiems buvo pakelta alga. Taip pat streikuoja pilotai, geležinkelininkai, net jėgos struktūrų darbuotojai ir Prancūzijoje, Vokietijoje bei kitose pasaulio šalyse, sustoja infrastruktūra ir jie išsidera didesnius pinigus. Tačiau darbuotojų derybinė galia yra nepakankama. Sakykime, Amerikoje darbo produktyvumas nuo 1950 iki 2010 metų išaugo 241 proc., o darbo užmokestis - tik 112 proc.
G.JAKAVONIS: Nuo seno galiojo dėsnis, kad atlyginimą lemia kvalifikacija ir darbo stažas. Ar tikrai jau kitos dimensijos atsirado Lietuvos ekonomikoje ir čia nebegalioja ta taisyklė?
M.STARKEVIČIŪTĖ: Nemanau, kad šis dėsnis nebegalioja, - darbo našumo ir užmokesčio ryšys yra akivaizdus. Kitaip negali būti, antraip valstybė tiesiog bankrutuotų. O kad ekonomikos pobūdis pasikeitė, dėl to nėra jokių abejonių, - atsirado skaitmeninė ekonomika. Daugelis tebeįsivaizduoja darbą kaip atėjimą į darbą ir sėdėjimą jame, bet atsiradus kompiuteriams viskas smarkiai keičiasi. Kiekviena namų šeimininkė, naudodamasi kompiuteriu, gali suderinti darbą su šeimos rūpesčiais. Dėl to keičiasi šeimos funkcija, tampa daug lengviau spręsti moterų užimtumą ir daugelį kitų klausimų. Bet tai atskira tema. Šiandien aktualiausia yra didžiulė socialinė atskirtis, dėl to ir buvo išrinkti „valstiečiai“.
Žmonės, kaip aš supratau, tikėjosi, kad jūs pradėsite spręsti rajonų problemas. Vilnius gyvena gerai, o rajonai - blogai. Šito iš jūsų nesulaukiu. Ir nesuprantu, kodėl. Paprasčiausias ir vienintelis ekonomiškai galimas žingsnis yra indeksavimas - mažiausi atlyginimai turi būti indeksuojami pagal vieną krepšelį, kaip yra daugumoje šalių. Nes skurdžiai gyvenantys žmonės perka visai kitas prekes nei uždirbantieji daug. Norint apskaičiuoti jų krepšelį, užtenka penkių minučių. Visi modeliai yra Finansų ministerijoje. Po to galima pasakyti žmonėms, kad dabar kas mėnesį ar kas tris mėnesius bus taip indeksuojama. Žmogus bent jaus, kad kažkas vyksta. O kaip geriau išdėstyti pašalpas, jūs veikiausiai žinote, nes dirbate rajonuose, dauguma ten jūsiškiai. Nuo to pradėkite, o ne nuo aukštų materijų.
Kitas dalykas - valdymo reforma, kuri vykdoma dėl to, kad keičiasi darbo pobūdis. Prezidentūra turi beveik 200 darbuotojų, Vyriausybė su savo kanceliarija irgi daugiau nei 100 darbuotojų, be to, jų darbus dubliuoja ministerijos. Kad ir kur nueičiau, jie visi tarp savęs ginčijasi, kuris yra didesnis vadas. Jau tiesiog ten nebevaikštau, nes nėra apie ką ir kalbėti. Reikia tai baigti - trigubo valdymo Lietuvoje neturi būti. Jūs gi žinote, kad galima konkurso būdu nustatyti, kuri ministerija ar žinyba geriau tas paslaugas atliks. Tokios reformos padarytos kitose šalyse, daugiausia mažose, ir jos labai sėkmingos. O tai, ką dabar daro Milda Dargužaitė, yra didžiulės korporacijos, o ne valstybės pertvarkymo strategija. Galima, kaip aš sakau, durniuoti, bet šitų trijų įstaigų vienam klausimui spręsti Lietuvoje nereikia. Be to, būtina žmonėms paskelbti prezidentūros, Vyriausybės kanceliarijos ir ministerijų darbuotojų atlyginimus, kad būtų šiuo klausimu skaidrumas, ir žmonės žinotų, kas šalyje priima sprendimus.
Mokesčių reforma reikalinga, bet aš nematau jos susiejimo su išlaidomis. Sako, kad pas mus bus deficitas, Europos Sąjunga barsis... Ekonomikos klausimus Europos Sąjungoje dabar kuruoja mūsų kolega iš Latvijos. Aš tikrai nemanau, kad latviai iš savo patirties daugiau žino nei mes. Mūsų patirtis vienoda. Kokia yra mūsų problema, kodėl trūksta pinigų? Europos Centrinis Bankas pastaruoju metu spausdino labai daug pinigų, kad išspręstų ES skolų problemas. Ir visos šalys tuo pasinaudojo, nes veikė speciali programa. Atlikus Lietuvos banko darbų tyrimą paaiškėjo, kad jie to nedarė, nors galėjo pagal atitinkamą programą išpirkinėti skolas ir taip palengvinti skolų naštą Lietuvos įmonėms, be to, daugiau pinigų būtų buvę galima skirti atlyginimams kelti.
A.SKARDŽIUS: Bet kodėl to nepadaryta?
M.STARKEVIČIŪTĖ: Jie nemoka. Su kuo čia apie tai išvis galima kalbėti? Nebent su Raimondu Kuodžiu, o daugiausia ten visai atsitiktiniai žmonės. Jūs norite tiesos, ir aš, kaip specialistė, jums sakau tiesą. Jie išmano savo sritį, bet makroekonomikos neišmano. Kaip ir dabartinis finansų ministras, kuris yra priežiūrininkas, t.y. puikiai išmano priežiūrą, bet nėra ekonomistas. Ministerijoje yra gerų specialistų, bet jei jie kažką pasako, jie baudžiami už tai, kad parodo iniciatyvą.
A.SKARDŽIUS: Manau, kad mums trūksta tam tikro politinio požiūrio į valstybės valdymą. Suprantu, kad profesionalai yra gėris, bet, kaip matome, jie ne visai turbūt profesionalai, jeigu, esant galimybei pasinaudoti Europos Centrinio Banko vykdoma politika, mes kažkodėl nenorime sumažinti savo valstybės skolos. Vien jos aptarnavimas mums kainuoja daugiau nei 600 mln. eurų per metus.
Technokratai negali valdyti valstybės, nes jie nesupranta politinio valstybės valdymo pagrindinių principų. Taip, Konstitucijoje parašyta, kad atlyginimas už darbą turi būti teisingas. Mes, socialdemokratai, laikomės būtent šio socialinio teisingumo principo. Jeigu mes nekuriame teisingos valstybės, jeigu žmonės nesijaučia gyvenantys teisingoje valstybėje, tai yra pagrindinė priežastis, verčianti juos emigruoti. Ne mažas atlygis, o teisingumo stoka. Nors tarsi imamasi įvairių represinių priemonių renkant mokesčius, trečdalis BVP tebėra sukuriama šešėlyje. Ir nuėjęs į prekybos centrą biudžetininkas, pensininkas ar socialiai remtinas žmogus mato, kad jo kaimynas, gaunantis minimumą, prisikrauna pilnus krepšius prekių.
G.JAKAVONIS: Ką reikia daryti, kad Lietuvai būtų geriau?
V.PODERYS: Visos šalys pateikia Europos statistikos agentūrai duomenis apie tai, kiek ir kam išleidžia savo biudžeto lėšų. Mes aiškiai skiriamės nuo kitų valstybių socialinei sričiai skiriama dalimi. Ji perpus mažesnė. Ekonomistai sako, kad mes tiesiog nesurenkame į biudžetą tiek lėšų, kiek kitos šalys. Jeigu mes iš principo nesurenkame tiek lėšų, niekada jokia valdžia iš savęs neišspaus stebuklų.
A.SKARDŽIUS: Žmonės nejaučia socialinės grąžos ir dėl to, jeigu gali mokėti mažiau mokesčių, moka jų mažiau.
V.PODERYS: Jaučiu, kad mes patekome į žemyn vedančią spiralę. Dabar mums gresia mažos pensijos, tai mažai ir mokės, o jeigu mažai mokės, tai bus dar mažesnės pensijos. Iš tokios situacijos galime išeiti tik per struktūrines reformas, kad ir kokios jos būtų skausmingos. Tai būtų ne tik mechaninis mokesčių procento didinimas, bet ir visa kita, kas susiję. Man atrodo, mes į tą spiralę žemyn po truputį papuolame, ir tai be galo pavojinga valstybei.
M.STARKEVIČIŪTĖ: Baikite kalbėti apie deficitus. Ten, Europoje, labai lengvai tai galima paaiškinti. Jeigu iš Lietuvos išvažiuos visi žmonės, deficitas bus daug didesnis. Tad priemones reikia taikyti dabar, tuojau pat. Nes laiko jau nebėra. O Europai tai reikia mokėti paaiškinti, o ne grįžus apsiputojus rėkti, kad mes viršysime pusę dešimtosios procento Europos standarto. Europoje visi puikiai supranta: jeigu iš čia išvažiuos visi darbingi žmonės, iš ko mes tas pensijas finansuosime? Deficitas bus dar didesnis, o problema dar gilesnė.
J.SOLNYŠKINIENĖ: Sutinku, kad būtina stabdyti emigraciją ir ieškoti būdų didinti bent bazinius rodiklius viešajam sektoriui. Vidutinis atlyginimas apskritai turėtų ūgtelėti. Jeigu viešasis sektorius padidins atlyginimus, tai ir privačiame sektoriuje jie kils be kokio nors atskiro reguliavimo. O jeigu kalbėtume apie bendrą priemonių planą, aišku, reikia vykdyti ir visas kitas priemones, kad būtų surenkama pakankamai mokesčių, - privalu iš esmės peržiūrėti mokesčių sistemą. Ir tikrai reikia apmokestinti didesnę kapitalo dalį...
G.JAKAVONIS: Įvesti progresinius mokesčius?
J.SOLNYŠKINIENĖ: Ne, mes progresyvumui nepriaugę, nes mūsų bendras algų lygis yra uodegoje, esame treti nuo galo Europoje. Kokia prasmė paimti iš tų, šiek tiek daugiau uždirbančių, žmonių ir padalinti milijonui visai mažai uždirbančiųjų? Tai žaidimas dėl žaidimo. Reikia iš principo išjudinti patį lygį, kad bent prie Europos Sąjungos vidurkio artėtume.
Dabar reformos viešajame sektoriuje vykdomos taip, kad dalis žmonių atleidžiami ir sutaupomas darbo užmokesčio fondas, o po to pinigai perskirstomi likusiesiems. O ką darys tie išeisiantieji iš darbo? Jiems reikia kurti darbo vietas. Vadinasi, mes turime skatinti sistemą save įdarbinti, ugdyti smulkųjį verslumą. Nobelio premijos laureatai Davose šneka apie tai, kad darbo našumas taip auga ir ekonomika taip stipriai keičiasi, jog mokesčio sistemą reikės peržiūrėti iš esmės, nes ateityje nuo darbo užmokesčio dalies surenkamų mokesčių tik mažės. Reikės sugalvoti iš principo naują mokesčių sistemą. Ir apie tai jau diskutuojama. Be to, tą atspindi ir mūsų rodikliai. Ten, kur galima išsiversti su paprastą darbą nekvalifikuotai dirbančiais žmonėmis, ir jų yra daug, darbdaviai moka labai mažus atlyginimus. Nes bet kurį žmogų iš gatvės, šiek tiek apmokę, gali pakeisti kitu.
M.STARKEVIČIŪTĖ: Kadangi gyventojų labai sumažėjo, mums reikia galvoti, kaip sumažinti visą mūsų ūkį. Tada ir lėšų reikės mažiau. Vienas iš būdų tai padaryti yra taikyti naujas technologijas. Bet jas taikant paprastų darbų neliks. Neliks vairuotojų, valytojų, buhalterių, net finansų patarėjų dabar nereikia, nes jų darbą atlieka algoritmai. Mašinos geriau suskaičiuoja, kur jums investuoti, negu žmogus.
Aš labai apgailestauju, kad Lietuvoje apie tai nekalbama. Neseniai Briuselyje vyko didelė konferencija, kurioje dalyvavo labai daug žinomų ekonomistų iš viso pasaulio ir buvo kalbama, kaip keičiasi darbas, kokių profesijų neliks, o kokios bus. Patikėkite, iš Lietuvos ten nieko nebuvo, nors į Briuselį turime delegavę tikrai nemažai žmonių. Štai toks Lietuvoje sustabarėjimo lygis.
O kelias yra vienintelis. Sakydamas „America first“, prezidentas Donaldas Trampas (D.Trump) remiasi realia situacija. Iš tiesų dabar kelti gamybą į Kiniją nėra jokio reikalo. Technologijos yra tiek patobulėjusios, kad galima tą patį pagaminti pigiai ir konkurencingai be kinų pagalbos.
Lietuva visada buvo pramonės šalis ir tebeturi pramonę. Pirmiausia, jeigu mes norime investicijų, reikia liautis rėkti, kad rytoj Lietuvoje bus karas su Rusija. Antra, reikia kalbėtis su investuotojais, derėtis. Iki šiol nemačiau, kad mūsų koks ministras būtų nuvažiavęs pasikalbėti su kuriuo nors žinomu investuotoju, kad šis ateitų į Lietuvą. Mums reikia gamybinių investicijų, o tai nepasiekiama jokiu kitu būdu, kaip tik aukštiems pareigūnams susitinkant su garsiais verslininkais. Mes taip darėme 1997-1998 metais, kai atkūrėme nepriklausomą Lietuvą. Visi važinėjo, kalbėjosi, kūrė bendras įmones. Dabar reikia veikti lygiai taip pat, ir atsiras gamyba, bus ir grįžtančių žmonių, nes pasikeis galimybės. Reikia sukurti galimybes, o atlyginimo kėlimas 10 ar 100 eurų nepriartins mūsų prie to atlyginimo, kuris mokamas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Mes dar negreitai juos pavysime.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“