respublika.lt

Neramumai Europoje: priežastys, pasekmės, tendencijos

(0)
Publikuota: 2011 lapkričio 05 08:52:21, Parengė Janina GRIGAITYTĖ
×

ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo tema: „Neramumai Europoje: priežastys, pasekmės, tendencijos“. Mūsų svečiai: europarlamentaras Zigmantas BALČYTIS, ekonomistas profesorius Povilas GYLYS, teisininkas profesorius Alfonsas VAIŠVILA ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Dabartinė padėtis Europoje gerokai skiriasi nuo tos, kokią mes įsivaizdavome prieš 20 metų: Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje žmonės išeina į gatves. Neramu ne tik Europoje - Jungtinėse Valstijose, Volstrite, taip pat. Tai kas vis dėlto?

Z.BALČYTIS: Taip jau atsitiko, kad daugybę dešimtmečių mes gyvenome be karo, labai laisvoje visuomenėje. Buvo įvairių koncepcijų. Viena jų, Miltono Fridmeno (Milton Friedman), teigė, kad viską sutvarkys laisvoji rinka ir valstybė turi kuo mažiau kištis, bet per daugybę metų ji vis dėlto nepasiteisino, tai dabar pripažįsta ir patys didžiausi ekonomistai. Tam tikra bankų veikla iš esmės buvo nekontroliuojama, o kai imta mėginti bankus kontroliuoti, šie įkūrė antrinius fondus. Pati ekonominė sistema sukūrė vadinamąją finansinę ekonomiką, kuri nėra pagrįsta realiomis materialinėmis vertybėmis. Daugiausia pinigų buvo įdėta į Afrikos valstybes, šios trisdešimt metų plėtojo savo ekonomiką ir tikrai nesijaudino dėl to, kaip gyvens ateityje. Manyčiau, tai ir sukėlė tam tikrų problemų pasaulio mastu. Žinome, kad tam tikrų problemų turi ir JAV santykiuose su kitais regionais, ta pati Kinija labai sparčiai vystėsi, bet taip pat investavo į kai kurias gana problemines sritis. Taigi šiandien visi mes esame surišti viena virvute ir reikia ieškoti būdų, kaip išspręsti šitą situaciją.

P.GYLYS: Pasaulis išgyvena tokią pažintinę jutiminę krizę. M.Fridmenas ir kiti individualistinės mąstysenos žmonės manė, kad rinka viską išspręs ir kiekvienas iš mūsų turi rūpintis tik savo reikalais. Tai ir sukėlė viešųjų reikalų krizę. Viešieji, arba bendrieji, reikalai šeimoje, bendruomenėje, valstybėse, visoje Europoje nėra patenkinamai sprendžiami. Visi tikėjosi, kad viskas išsispręs savaime. Kai kas sako, kad tie, kurie kūrė Europos Sąjungą, galbūt manė, kad kai ateis sunkūs laikai, kiekviena politikų karta išspręs savo meto problemas. O gal tai buvo tiesiog iki galo nesuprasta tiesa - kas ta Europos Sąjunga, kam ji kuriama, ar galima ją kurti demokratijos deficito sąlygomis ir pan. Rinkos fundamentalizmas, mūsų Laisvosios rinkos institutas, Investuotojų forumas, individualistinė nuostata žiniasklaidoje ir lėmė tai, kad kiekvieną kartą tenka karštligiškai spręsti problemas. Buvo tokia nuojauta, kad specialiai laukiama paskutinės minutės priimant tuos sprendimus, kurie neišvengiami. Nes Europos Sąjunga griūva - euro zonos griūtis yra ES griūties pradžia. Reikia pasvarstyti, ar iš tikrųjų priimami sprendimai gali išgelbėti euro zoną ir vieningos Europos idėją.

A.VAIŠVILA:
Manyčiau, kad nieko naujo neįvyko, ši situacija yra modernizuotas XIX amžiaus kairiojo liberalizmo padarinys. Vakaruose neliko teisės tapatybės. Teisė visada buvo siejama su teisingumu, o teisė su teisingumu visą laiką sutapdavo tik dėl to, kad turėjo tą pačią vidaus struktūrą - buvo leidimų ir paliepimų pusiausvyra. Tai reiškia, kad žmogus gali vartoti tiek, kiek jis yra įvykdęs pareigų, t.y. kiek jis yra sukūręs to vartojimo gėrio. Bet štai Vakarai nuo pat liberalizmo laikų mano, kad žmogus turi teises. Šitos teisės, atskirtos nuo pareigų, praranda savo tapatybę, ir jau mes kalbame ne apie teises, o apie privilegijas, kurias kiti žmonės savo darbu ir pastangomis turi užtikrinti. Dabar mes Vakaruose turime dvi teisės koncepcijas, teisės kaip standarto nėra. Vadinasi, kiekviename teismo sprendime, kiekviename įstatyme kyla vis nauja teisė, neturime bendros vertybinės sistemos, tik pabiras. Kodėl mums dabar tos koncepcijos pabiros reikalingos? Vakaruose mes jau priversti pakartoti tą trivialią marksizmo tezę, kad šitame pasaulyje niekas kitas nevaldo, tik tas, kuris turi gamybos priemones. Turintieji gamybos priemones yra suinteresuoti kuo daugiau gaminti, o jeigu norima daugiau gaminti, būtinai reikia vartoti. Todėl štai dabar mes matome, kad Vakaruose yra didžiulis vartojimo bumas, to proceso ideologija - būtent žmogaus teisės. Visi stengiasi kuo daugiau vartoti, masiškai imami dalyti kreditai tam vartojimui palaikyti. Populiarus amerikiečių sociologas Neisbutas suformulavo labai paradoksalią tezę: iki šiol ateitį kūrė mūsų praeities ir dabarties darbas, o štai dabar dėl mokslinės techninės pažangos ir dėl liberalizmo šis santykis pasikeitė - dabartį kuria ateities darbas. O kas ta ateitis? Tai yra kreditai. Vadinasi, mūsų pareigų vykdymas nukeltas į ateitį. O kadangi ateitis, kaip žinote, neapibrėžta, gebėjimas grąžinti kreditus sunkiai prognozuojamas. Žmonės staiga netenka darbo, suserga, pralaimi konkurencinėje kovoje. Pareigos lieka, galimybių vykdyti tas pareigas nelieka. Graikijoje matome paradoksalią situaciją: žmonės protestuoja prieš Vyriausybę nežinodami, prieš ką jie iš tikro protestuoja. Juk jie reikalauja palaikyti tą patį vartojimo lygį, koks buvo imant kreditus. Vyriausybės dabar ragina prisiminti teisę, kad vartojimas turi būti subalansuotas, atitikti mūsų vykdomas pareigas, bet kyla didžiulė nuostaba ir kova už žmogaus pseudoteises. Visa Europa serga, nebėra teisės kaip leidimo ir paliepimo pusiausvyros. Vadinasi, vartotojų visuomenė pasidarė agresyvi ne tik kitų tautų, bet ir ateinančių kartų atžvilgiu. Ateinančios kartos turės mokėti už dabartinį mūsų vartojimo lygį.

G.JAKAVONIS: Strasbūre yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, o žmogaus pareigų teismo lyg ir niekas neįkūrė.

R.PAULAUSKAS:
Pasižiūrėkime pastaruosius 50-60 metų Europoje. Su kokia pirmiausia problema susidūrė civilizacija? Ėmus gamybą automatizuoti ir paskui kompiuterizuoti, daug žmonių tapo nereikalingi ir liko be darbo. Antra, progresuojant žemės ūkiui, daugybė žmonių iš kaimo perėjo į miestą, jiems taip pat reikėjo rasti vietą. Išeitis rasta - daugėjo biurokratų ir buvo kuriamas va šitas glamūrinis niekuo nepagrįstas gyvenimas. Maža to, sugalvota perkelti gamybą ten, kur mažesnės sąnaudos. Ji buvo perkelta iš JAV, iš Europos Sąjungos į Kiniją ir panašias valstybes, taip dar labiau apsunkinant tų nereikalingų žmonių būvį. Tai ačiū Dievui, kad gimstamumas sumažėjo. Bet atsirado noras gyventi glamūriškai. Jau net gydytojo specialybė Vakaruose pasidarė neprestižinė, niekas nenori dirbti atsakingų ar sunkių darbų. Tuomet pritrūko darbo rankų. Paradoksas: viena vertus, yra 10 proc. bedarbių Europos Sąjungoje, kita vertus, nėra kam dirbti. Vakarai prisikvietė imigrantų, kitos kultūros, kitos civilizacijos atstovų, bet šie važiuodavo dažniausiai ne tų juodų darbų dirbti, o gauti to glamūrinio gyvenimo, vartoti.

Problema dar labiau padidėjo. Kuo buvo maitinama šita masė nieko nedirbančių žmonių? Tie nereikalingi žmonės nuėjo į paslaugų sferą. Kodėl taip atsitiko? Dėl pačios demokratinės sistemos - kiekviena valdžia, renkama kas ketverius metus, atsiradus galimybei naudoti niekuo nepadengtus pinigus, labai lengvai žarstėsi pažadais. Bet iš kur atsirado tie pinigai? Štai keletas faktų. 1971 metais panaikinamas aukso standartas, pinigai niekuo nėra padengti. Apie 1970 metus valstybės ėmė skolintis iš pasaulinių rinkų, tai ir buvo valstybinės skolos šaltinis. Toliau - vadinamoji reigonomika (pradėta vykdyti JAV prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) valdymo metais - red. past.). Jos esmė - imta leisti pigius pinigus skatinant vartojimą. Dėl šių priežasčių vyriausybės rinkose labai lengvai galėjo skolintis pinigus ir dešimtmečiais šitais skolintais pinigais palaikyti vartojimą, išlaikyti daugelį šitų iš esmės nereikalingų specialybių žmonių. Kokie viso to rezultatai? Jungtinių Valstijų valstybės skola - 15 trilijonų, vienam amerikiečiui tenka 47 tūkst. dolerių šios skolos, lietuviui tenka tik 4 tūkst., ir tai tik pastaraisiais metais.

Laikotarpiu prieš skolinantis Andriui Kubiliui lietuvis, palyginti su amerikiečiu, iš esmės buvo nieko neskolingas. Europos Sąjungos valstybėse - Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje - situacija ta pati, vienam žmogui skola siekia apie 30-40 tūkst. dolerių, t.y. dešimt kartų daugiau negu vienam lietuviui. Trumpai tariant, problemos buvo sprendžiamos ne dirbant, ne gaminant produktus, o vartojant ir gyvenant glamūrinį gyvenimą iš skolintų pinigų.

Z.BALČYTIS: Sutinku, kad paskolos buvo sugalvotos vartojimui skatinti. Bet vis dėlto mes turime pripažinti ir teigiamus dalykus. Tiek Lietuva, tiek Vokietija ar Prancūzija puikiai supranta, kad pasaulio negalima suskaidyti į labai mažas teritorijas. Tos pačios JAV labai suinteresuotos, kad Europos Sąjunga išliktų. Yra kur kas geriau, kad pasaulis pasidalytų  į tam tikrus regionus, kad būtų užtikrintas stabilumas juose. Ta pati Kinija, Indija linkusios diskutuoti. Manau, dabartinę tokią situaciją lėmė, kaip buvo minėta, tam tikri praeities sprendimai ir, ko gero, nekorektiškumas arba ne itin geras supratimas, arba tiesiog netikėjimas, kad taip gali atsitikti. Ir šiandien, aišku, mes neturime kito kelio, kaip tik mėginti pertvarkyti daugelį savo sričių. Esu įsitikinęs, ne be reikalo sukurtas euro zonos mechanizmas - valstybės ateityje vis dėlto privalės atiduoti dalį savo funkcijų koordinuojant ekonomines, energetines, saugumo ir pan. strategijas. Natūralu, kad bus kokia nors fiskalinė institucija, ir Finansų ministerija turėtų būti. Mokesčių sistema turėtų būti gerokai ryškesnė. Taip ateityje pasieksime bendrą ekonomikos atsigavimą, tuomet galėtume efektyviau naudoti turimus išteklius. Manau, dabar kaip tik yra kuriamos visiškai naujos vizijos.

G.JAKAVONIS: Jeigu teisingai supratau, vis tiek jūs labai optimistiškai vertinate visų tų problemų Europos Sąjungoje sprendimą.


Z.BALČYTIS: Kas nors turi būti optimistas. Galų gale aš tikrai nematau kito kelio. Mes turime arba kairę kelio pusę, kurioje daugybę dešimtmečių jau esame buvę, arba kitą - demokratijos - kelią, nueitą išsivysčiusių valstybių. Aišku, vienas svarbiausių dalykų šiuo atveju yra solidarumas. Mes visi kartu šiandien turime mėginti sutelkti intelekto, gamybos potencialą, galbūt ir pinigus.

P.GYLYS:
Noriu pratęsti mintį įvesdamas antiekonomikos sąvoką. Tai tas tikrovės aspektas, kuris atspindi negatyvią ūkinę veiklą. Atsiranda turtas ir neturtas, gėrybė ir blogybė. Tarkim, šiandien mes turime tokias viešąsias blogybes kaip individualistinė filosofija, vartotojų visuomenės filosofija. Jeigu mes manome, kad šita planeta yra neribota ir kad joje gali gyventi 30 ar 40 milijardų žmonių, tai tada mes galime eiti tuo keliu, kuriuo dabar einame. Priešingu atveju, kaip profesorius sakė, mes gyvename ateities kartų sąskaita. Ir blogiausia yra tai, kad geriausiai gyvena tie, kurie kuria viešąsias blogybes. Pavyzdžiui, jeigu gini viešąjį interesą, tai turtingas nebūsi. O kai ginamas privatus interesas, kapitalas, pažiūrėkite, kaip gyvena Laisvosios rinkos instituto jaunimas. Vadinasi, jie gauna atlygį už neigiamą veiklą. Ir tai yra antiekonomika. Vienoje publikacijoje buvo sakoma, kad ligoninės valytoja visuomenei duoda daugiau naudos negu nevykęs bankininkas. Ir iš tikrųjų, kas sukėlė šią krizę? Tai žmonės, siūlę tuos finansinius produktus, ir nemanau, kad tai buvo gėrybės. Spekuliacijos genijus Vorenas Bafetas (Warren Buffett) yra pasakęs, kad išvestinės finansinės priemonės yra dalykai, kurių beveik niekas nesupranta, bet visi tai vertina. O žinote, kiek yra išvestinių priemonių pasaulyje? Per 600 trilijonų. Ir tai yra sprogmuo. Taigi finansų rinkos valdo dabartinę situaciją. Visi dreba, kaip sureaguos finansų rinkos. Šios drebėdamos blogina Graikijos, Europos padėtį ir t.t. Ir akivaizdžiai matyti, kad pasaulyje nėra režimų, institucijų, kurios tinkamai reaguotų į tą situaciją. Dabar karštligiškai bandome priimti euro zonos gelbėjimo planą. Viešoji blogybė individualizmas, viešoji blogybė vartotojų visuomenės filosofija, gyvenimas ateities kartų sąskaita rodo, kad mes nemylime savo vaikų ir anūkų. Įrodykite, kad yra kitaip.

A.VAIŠVILA: Ateitis negali atsirasti iš nieko kito kaip iš dabarties. Manyčiau, kils vartojimo priešybė. Panašiai sovietiniais laikais  pradėjo dalyti, dalyti ir vieną dieną žiūri, kad nebėra ką dalyti. Ar ne ta pati situacija šiandien formuojasi Vakaruose? Remiantis ta dalijimo, arba vartojimo, ideologija, buvo pradėta vadinamoji atvirų durų politika. O ta atvirų durų politika, kaip žinote, nesuinteresuotas niekas kitas, kaip tik stambusis kapitalas, kai jis nori laisvės. Pavyzdžiui, liberalizmas kyla ne iš individo, kaip kartais manoma, o būtent iš turtą turinčio ir jį siekiančio padidinti individo. Tai štai, stambiajam kapitalui reikia plėtoti gamybą, ir ji perkeliama ten, kur yra labai pigu. O ką turi daryti tie vadinamieji nereikalingi žmonės? Jie turi skatinti vartojimą. Pavyzdžiui, visa reklama dabar atsiduria tarp vartojimo ir gamybos. Ir pagrindinės lėšos reklamai skiriamos tik todėl, kad ji turi skatinti vartojimą. Matote, kapitalas visada yra internacionalinis. Globalizacijos siekis atrodytų patrauklus - kad žmonės laisvai judėtų, bes jos esmė ta, kad kapitalas nori laisvai judėti. O kai kapitalas nori laisvai judėti, jis pritraukia į šalis skirtingų civilizacijų žmones, pastarieji atvažiavę sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą negu vietiniai, tai sukelia tautų kraustymąsi. Noriu atkreipti dėmesį: ar mes nekartojame V, VI amžiaus situacijos, kai subyrėjo Romos imperija? Gal pamenate iš mokyklinių vadovėlių: apie V, VI amžių dar buvo rašoma, toliau tuščia, ir pasirodo IX amžius - Anglijoje atgimsta miestai ir prasideda civilizacija. Kur dingo tie tarpiniai amžiai? O jie dingo per karus ir suirutes, kai tautos pradėjo maišytis. Ir dabar vėl matome masinę migraciją, tautų maišymąsi.

Pavyzdžiui, prancūzai mano, kad jie įsileido musulmonus ir kad pastarieji nieko negali keisti, jie mano, kad gali mergaitėms musulmonėms uždrausti su parandžomis vaikščioti. Gerbiamieji, įsileidome kitus - nustojome būti tuo, kuo prieš tai buvome. Priversti keistis ne tik imigrantai, bet ir tos vietos tautos. Vadinasi, kai dėl kapitalizmo imamas slopinti nacionalizmas, kyla priešybė - labai radikalaus nacionalizmo atgimimas, ir jis neišvengiamai atgims, pradėdamas kurti naują Europą. Juk mes žinome, nacionalizmas sugriovė ne vieną imperiją, ir Sovietų Sąjungą taip pat, nors kai kas sako, kad daugiausia čia lėmė ekonominiai veiksniai. Nuo liberalizmo pradėsime judėti autoritarizmo arba valstybės vaidmens stiprinimo link.

Europa gali neatpažįstamai pasikeisti, jeigu nesiims staigių reformų ribodama vartojimą ir keisdama teisės sampratą. Dabar Vakarai teisės neturi, nes ją diktuoja kiekvienas turintis jėgos. Juk, pavyzdžiui, Amerikoje formuojama vadinamoji teisinio realizmo koncepcija: teisės nėra, teisė yra visa tai, ką daro teisėjas. O kiekvienas teisėjas daro vis kitaip. Mūsų tauta daug ką gali Vakarams pasakyti. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad Lietuvoje ne santuokoje gimsta 28 proc. vaikų, o štai visoje ES gimsta 35,1 proc. Sako, žiūrėkite, koks didžiulis atsilikimas. Aš sakau, ačiū Dievui, kad turime tokį atsilikimą, reikia jį palaikyti. Jeigu mes nesuvoksime šitos tendencijos, Europa gali pakartoti po Romos sekusį laikotarpį.

R.PAULAUSKAS: Neseniai visos televizijos su džiaugsmu pranešė - Europos gelbėjimo fondas padidintas iki trilijono eurų. Ir eilinis žmogus galvoja, kad geri dėdės iš Europos Sąjungos susimetė, bet, mielieji mano, neturi jie to trilijono. Kokia šito skolinimosi ir besaikio vartojimo pasekmė? Visos Europos Sąjungos valstybės, kartoju - visos, turi deficitinius biudžetus. Nėra nė vienos, kuri uždirbtų daugiau, negu išleistų. Prancūzijos, Vokietijos, vadinamųjų Europos Sąjungos lokomotyvų, biudžeto deficitas yra dešimtys milijardų eurų kasmet. Dar daugiau, užsienio prekybos balansas visur Europos Sąjungoje, išskyrus Vokietiją, yra neigiamas, t.y. visos valstybės daugiau perka, negu parduoda į užsienį. Tai jūs man pasakykite, iš kur tas trilijonas ateis? Tikimasi pritraukti kinus, kažkokius mistinius individualius investuotojus, o pagrindinis šaltinis - vėl iš oro gamins pinigus, kitaip sakant, skolinsis ateities kartų sąskaita. Nėra kito varianto. Kad būtų koks judėjimas į priekį, reikia pradėti taupyti. Bet tik pradėjus taupyti ims mažėti to paties biudžeto, ir taip jau mažo, pajamos, dar labiau didės deficitas. Perparduodant namus per trumpiausią laiką buvo galima užsidirbti didžiausius pinigus. Tuo užsiimti buvo kur kas naudingiau negu ką nors rimtai gaminti. Statistika rodo, kad 2005 metais JAV pradėta statyti 2 mln. namų, 2010-aisiais - 600 tūkst. Ar įsivaizduojate, kokią tai rodo situaciją šalyje? Prancūzijos skola sudaro beveik du trilijonus eurų, Vokietijos skola - daugiau nei du trilijonai eurų. Anglijoje, jeigu pridėtume dar ir išorės skolą, iš viso būtų siaubingi skaičiai. Čia tik viešoji skola, o privati skola yra dar didesnė. Beje, jei sudėtume visas šias skolas, tai kiekviena Jungtinių Valstijų šeima yra skolinga 660 tūkst. dolerių. O santaupų kiekviena šeima Jungtinėse Valstijose turi vidutiniškai 7 tūkst. dolerių. Įsivaizduojate skirtumą? Sukauptų skolų grąžinti neįmanoma, skolų didinti juo labiau, nurašyti skolų irgi neįmanoma. Vienintelė išeitis yra pradėti gyventi pagal galimybes. Kuris dabar politikas išeis ir pasakys: jūs valgote ateities kartų duoną? Tik truputį buvo sumažintas vartojimas, ir žmonės iš karto išėjo į gatves. Nelabai sutinku su ponu Z.Balčyčiu, taip optimistiškai žvelgiančiu į ateitį. Kas dabar gali išgelbėti Europos Sąjungą? Hiperinfliacija. Infliacija ir taip jau yra - spausdinami ir metami pinigai, bet tai negelbsti. Hiperinfliacija gali sumažinti skolų naštą, bet ji griauna visą gyvenseną. Pradėjus taupyti žmonės išeina į gatves, nes tų nereikalingų žmonių, gyvenančių ne pagal savo išgales, yra labai daug. Norėtųsi tikėtis, kaip sako ponas Z.Balčytis, kad mes visi - JAV, Kinija, ES - susivienysime ir ieškosime išeities. Šiandien JAV, norėdamos išsaugoti dolerį, turi skandinti eurą, kitaip skęs ir tie, ir anie. Reikia apsispręsti, ką ginti - ar abstraktų pasaulio žmogų, ar savo tautą, savo visuomenę. JAV bando spręsti savo problemas karais, vadovaudamosi kontroliuojamojo chaoso teorijomis. Per visus šiandien pasaulyje vykstančius karus JAV bando gelbėti dominuojantį dolerio vaidmenį. Ir Afrikos gaisras yra skirtas pirmiausia Europai ir eurui žlugdyti, - taip galima tikėtis išgelbėti dolerį. Dėl ateities. Prancūzijoje kitais metais vyks rinkimai. Viena iš kandidačių yra Marin Le Pen (Marine Le Pen). Ji į antrą rinkimų turą tikrai pateks, visi reitingai tai rodo. Pagrindiniai jos penki punktai: Europos Sąjungai - ne, eurui - ne, NATO - ne, emigrantams - ne, grąžinti iš Kinijos į savo šalį gamybą. Šie jos politiniai šūkiai - kova su individualizmu, su asmens iškėlimu virš „mes“. Tautos turi natūralų savisaugos instinktą. Kyla didžiulės riaušės, nes vartoti vis tiek reikės mažiau, režimai  neišvengiamai giežtės, o jiems griežtėjant Europos Sąjunga, aišku, subyrės. Kaip baigė savo kalbą Bundestage Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Ji pasakė: mielieji mano, 50 metų ramybės ir taikos anaiptol nėra garantuoti ateityje. Ir aš su ja šiuo atveju sutinku.

G.JAKAVONIS. Atsimenu, kitados Z.Balčytis buvo apkaltintas dėl to, kad Lietuva neįsivedė euro. Dabar jam reikėtų paminklą pastatyti, kad mes to euro neturime. Kokias matote Lietuvos perspektyvas?


Z.BALČYTIS: Kalbant taip kaip Rolandas, viskas yra labai paprasta. Grįžkime į savo 3,1 mln. gyventojų valstybėlę, prancūzai grįš į savo 70 mln. gyventojų teritoriją. Na, bus grąžintos į Prancūziją visos gamyklos, visi darbuotojai, bet reikia prekiauti tuo, kas pagaminta, reikia suteikti žmonėms tokią gyvenimo kokybę, kokią turėti jie yra įpratę. Šiandien yra iškilęs klausimas, ar mes iš tikrųjų ieškosime bendros išeities, atsisakydami dalies savo įtakos.

Ne paslaptis, kad ir Azijos valstybės nori įvesti savo valiutą, dėl to plačiai diskutuojama, ypač su Japonija, Kinija. Nesu jau toks absoliutus optimistas, bet matau, kad šiuo metu iškilo didelė grėsmė ne tik Europai ir euro zonai. Ar Lietuva prisijungs prie euro zonos, ar ne, gyvenimas parodys. Šiandien mes, nors ir nesame joje, vis vien mokame tuos pačius indėlius į Europos Sąjungos biudžetą, daugiau nei 2 proc. BVP. Kai kurios valstybės moka ir mažiau, nors sako, kad sumoka daugiau. Ta pati Jungtinė Karalystė taip pat moka į biudžetą mažiau. Yra daug tokių galbūt neteisingų dalykų, kuriuos ateityje Europos Sąjungoje reikėtų spręsti. Dėl žemės ūkio politikos, tiesioginių išmokų. Atrodytų, tai lyg šalutiniai dalykai, bet jie turi labai didelę įtaką kiekvienos valstybės ekonomikai. Šiuo metu Lietuva nepriklauso euro zonai, ir mes neturime jokios įtakos sprendimams, kurie bus priimami euro zonos valstybėse. Tai nėra labai gerai - mes neturime sverto apginti savo interesus. Manau, jei šitas darinys išliks, dėl ekonominės naudos, dėl galimybės veikti ekonominius ir politinius procesus mes tikrai turėtume būti šioje bendroje rinkoje.

G.JAKAVONIS: Ar iš tikųjų mes galime Europoje būti tik subjektai, o ne tos visos politinės, ekonominės veiklos objektai?

P.GYLYS: Iš esmės visi politologai sutaria dėl to, kad Europos Sąjungoje yra demokratijos deficitas, -  žmonės ir tautos per mažai dalyvauja priimant sprendimus. Kaip mechaniškai mūsų lyderiai kartoja, kad 2014 metų sausio 1 dieną mes įstosime į euro zoną. Aš, pavyzdžiui, esu ekonomistas, gal nesu valiutų specialistas, bet vis tiek atsirastų žmonių, su kuriais būtų verta šiuo klausimu diskutuoti. Šis terminas, mano supratimu, yra visiškai nerealus. Prieš keletą metų buvo viena situacija, dabar yra kita. Vadinasi, turime iš naujo sėsti diskutuoti, o to mes nedarome. Laisvosios rinkos institutas formavo viešąją nuomonę, kad individas pats protingiausias, jis vienas gali viską nuspręsti - kokia bus pasaulio ateitis, taip pat kokia aukštoji mokykla turės funkcionuoti su savo krepšeliu. Dėl tautiškumo. Mums formavo nuostatą, kad tauta yra išmonė. Paskaitykite Algirdą Degutį - jis tiesiogiai rašė, o Laisvosios rinkos institutas netiesiogiai sako, kad tauta yra neegzistuojantis subjektas. Ne tik žmogus nori išlikti. Kadangi tauta yra reali bendruomenė, ji taip pat kovos už savo būtį. Kovos būdai, kaip profesorius sakė, yra labai griežti.
 
R.PAULAUSKAS: Dabar lietuvis, norėdamas uždirbti eurą arba dolerį, turi ką nors realaus parduoti - ar savo darbo jėgą Vakaruose, ar kokią vietos pagamintą produkciją, ar žemę. O tie, kurie mums tą eurą ar dolerį duoda, visą pelną gauna iš emisijų. Dėl kompromisų. Ar galite pateikti pavyzdžių iš pasaulio istorijos, kai priimti kompromisai buvo išsprendę fundamentalius prieštaravimus? Jie sprendžiami labai negerais konfliktais. Dažnai stebimasi, kodėl Lietuvoje nėra tokių protesto akcijų, kokios vyksta visoje Europos Sąjungoje. Todėl, kad lietuviai, ypač jaunimas, nesieja savo ateities su mūsų šalimi. Jie ir neeikvoja energijos tai šaliai, kurioje neketina gyventi. Kai tik jie pradės sieti savo ateitį su šia šalimi, pradės eiti į gatves ir streikuoti. Aš optimistiškas esu dėl visai kitų dalykų. Mes gyvename pagal savo išgales, prisiskolinę esame palyginti mažai, o tie, su kuriais mes konkuruojame, yra paskendę skolose ir gerai gyvena tik dėl tų skolintų pinigų. Tai štai, kai kiekvienas pradės gyventi pagal savo galimybes, mūsų gyvenimo kokybės skirtumai susivienodins. Mūsų gyvenimo kokybė išliks blogesnė dėl gamtinių sąlygų ir t.t., bet bent jau tas skirtumas nebus toks ryškus, ir mūsų žmonės nemanys, koks geras gyvenimas užsienyje, kaip yra dabar. Tas geras gyvenimas dirbtinai sukurtas. Šventė baigėsi, cirkas išvažiavo ir laikas namo.

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s