Neišnaudotos triumfo valandos po Maskvos pučo

O jautėme visaip. Pesimistai skubėjo iškeisti į maistą tuometinius „vagnorėlius“. Laikinus mūsų pinigus su išpaišytais žvėriukais. Atribojančius mūsų trapiąją Nepriklausomybę nuo sovietinio rublio. Taip, mes buvome visokie. Nebūtinai drąsūs. Nebūtinai optimistai. Bet optimistų, matyt, buvo daugiau. Lygiai taip pat, kaip ir tuometėje Rusijoje. Iki šiol prisimenu televizijos veteraną Skirmantą Pabedinską. Maskvos centre skeliantį ugningą reportažą. Ir prisimenu drebančias, kretančias vieno pučisto, SSRS viceprezidento, rankas. Kai jų suformuotas Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas per televiziją kreipėsi į sovietų piliečius.

Bet Rusija jau nebuvo sovietinė. Borisas Jelcinas, tuometinis Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos prezidentas, taip pat jau nebuvo visiškai sovietinis. Rusai kariškiai, perėję į B.Jelcino pusę ir sutramdę pučistus, kažin ar net suprato, kad savo veiksmais gina Lietuvą. Mūsų trapiąją Nepriklausomybę. Kurią vis dar delsė pripažinti Vakarai.

Pučo metu mūsų Nepriklausomybei buvo kilęs dar didesnis pavojus nei Sausio 13-ąją. Bet tuometiniai žmonės buvo pasiruošę ją saugoti ir apginti. Pučas mums asocijuojasi su sovietų kariškių provokacijomis Kalvarijos ir Panemunės postuose. Su žuvusiu Parlamento gynėju alytiškiu Artūru Sakalausku. Ir dar su 11 sužeistųjų. Tomis dienomis į užsienį antrąkart buvo išsiųstas tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Kad jei pučistai laimėtų, jei mūsų valstybė vėl būtų istoriškai ištrinta, egzilyje atstovautų kitai Lietuvai. Laisvai. Nepavergtai.

Pučas suveikė kaip katalizatorius. Jam žlugus, pasaulis susivokė, kad Sovietų Sąjungoje dominuoja demokratijos siekiančios jėgos. Pripažįstančios tautų apsisprendimo laisvę. Jei taip, tai ir lietuvių. O tada užgriaudėjo. Lietuvos valstybės pripažinimų uraganai. Vien 1991 m. rugpjūčio 26 d. mus pripažino devynios valstybės. Rugpjūčio 27 d. - vienuolika. Tiesiog vyko mūsų pripažinėjų lenktynės. Tai buvo mūsų triumfo laikotarpis. Jau nesijautėme vienui vieni. Jau neatrodėme politiniai išsišokėliai. Palaikomi tik islandų. Mus jau traktavo kitaip. Kaip pirmąjį įžūlų akmenėlį, pradėjusį versti Sovietų Sąjungos griozdą. Ir savo veiksmais paskatinusį to griozdo griūtį.

Triumfo valandos trumpos. Istorija jų per daug neduoda. Šansų - taip pat. Nes po pučo visos sovietinės respublikos istoriškai ėmė klijuotis prie skirtingų magnetų. Vienos atsiskirti neišdrįso. Kitos (Armėnija, Baltarusija ir t.t.) liko savaip prilipintos prie Maskvos magneto. Dar kitos, kaip Gruzija, Ukraina, iki šiol blaškosi kryžkelėje. Ir nukraujuoja. Baltijos šalių magnetu jau tapęs Briuselis. Nors taisyklingiausia valstybės Nepriklausomybė, kai ji priklauso tik ją iškovojusiems. Kai valstybei leidžiama neprilipti prie jokio magneto. Tiesiog būti, gyventi, kurti. Nieko nebijant. Ar turėjome tokį šansą? Turbūt turėjome. Bet šansą atidavėme.