respublika.lt

Mokytojai seniai pratinti kentėtinuotraukos (4)

2018 gruodžio mėn. 20 d. 08:10:11
Irena BABKAUSKIENĖ

Rašytoją, eseistą akademiką Vytautą MARTINKŲ, šiemet pelniusį Nacionalinę kultūros ir meno premiją už intelektualiosios literatūros gylį, „Vakaro žinios“ pakvietė pokalbiui apie visuomenės gylį. Streikuojančius mokytojus palaikantis akademikas prisipažįsta, jam liūdna, kad streikuojama tarsi tik dėl didesnių pinigų. V.Martinkus mieliau matytų ministerijoje nakvojančius mokytojus po valstybinių egzaminų rezultatų, kai jie prastesni, nei tikėtasi, paskelbimo.

 

- Ar šiame technologijų amžiuje, kai įsigali „greitasis“ bendravimas mobiliaisiais ir „įveikiami“ tik trumpi tekstai, lengva išlaikyti literatūros gylį ir rasti skaitytoją?

- Greitis - modernumo ženklas. Bet ir jis turi ribą: niekada nepralenksime šviesos. Literatūra - kelionė, kurioje neverta skubėti. Tiek senieji, tiek modernūs, kaip ir tiek ilgi, tiek trumpi, tekstai (kūriniai) gali būti gilūs arba lėkšti. Autorius pasirenka, ką ir kaip rašyti, skaitytojas - ką ir kaip skaityti. Tad literatūros „gelmę“ įvairiai matuojame. Ar pramogauti, žaisti kviečianti knyga yra sekli? Manau, kad ne. (Prisiminkime Šerloką Holmsą!) „Sekli“ gali būti ir literatūra su intelektualumo kauke. Skirti nelengva.

Taip, šiandien daugiau skaitytojų, kurie „bijo“ storų knygų. Skaitydami ieško „poilsio“. Dažniau - vaizdų (kompiuteriuose), o ne sakinių (knygose). Atrodo, kad gana vien vaizdo sukelto jausmo. Bet kokio? Gilesnis jausmas visada gimsta per mintis - išgyventas, pajaustas. Todėl ir klasika, ir nauja „mąsli“ literatūra tebereikalingos. Ir jos grįžta.

- Literatūra ir gyvenimas visada greta. Ką pasakytumėte apie mūsų visuomenės gylį?

- Taip, greta. Norėčiau perfrazuoti - dažniausiai „du viename“. Mano galva, nuo tų laikų, kai tik gimė raštija ir literatūra, gyvenimas literatūroje užrakintas. Giliausia prasme. Ir tam, kas neskaito, gyvenimas neatsiveria, lieka „daiktas sau“. Geras kūrinys padeda apmąstyti gyvenimą, pamatyti jo vertę, suvokti jo prasmę, pamatuoti jo gylį. Ugdant empatiją literatūros niekas negali pakeisti. Labai liūdna, kai mūsų vaikai neapsiverkia, skaitydami Biliūno „Kliudžiau“. Nepajunta, apie ką tas kūrinys. Negerai, kad tikrai puikius literatūros kūrinius „laidojame“, pakeičiame juos bet kokiais tekstais, kuriuose nėra tų „dviejų viename“. Kai leidžiamės įtikinami, kad ir telefono abonentų knyga yra poema. Arba jei apsvaigina tariamai visavertė kompiuterių galia. Anksčiau ar vėliau tenka grįžti prie literatūros, pasakų ir kitokių pasakojimų, kad neužmirštume, kas yra kalbėjimas, nuojauta, logika, intuicija. O tai yra svarbu socialinėje erdvėje, be ko neatsiranda nei pilietiškumas, nei žmogiška ar kita - profesinė, tautinė ir kitokia - savivertė.

- Ką Jūs, buvęs ilgametis Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, manote apie šiandieninį mokytojų streiką ir atsiradusį naują standartą - „mokytojas ant grindų?“

- Dvidešimt penkeri metai prabėgo tame universitete rengiant lituanistus, tad pirmą sakinį ištarsiu kaip prisiekusysis teisme. Netiesa, kad ši, per 80 metų veikusi, aukštoji mokykla neparuošdavo gerų mokytojų. Toji viešų asmenų (Seimo narių, ministrų, „ekspertų“) ilgai ir dažnai kartota netikra žinia - tik klasikinis reiderių šūkis. Šiandien, kai prasidėjo sunaikinto universiteto turto „nacionalizacija“, akivaizdu: tas šūkis puikiai atliko savo vaidmenį. Pirmakursių (pradžioje vien medalininkų!) motyvacija ir pasirengimo studijoms lygis po 1990-ųjų nuolat žemėjo. Deja, net ir pasirengusieji būti mokytojais ne visi rasdavo darbo mokyklose. Tad ieškojo jo Gariūnuose, prekybos centruose, užsienyje. Tačiau tai jau ne vien universitetų, o ir švietimo sistemos, visos valstybės demografijos ir migracijos problemos, kurių, deja, taip pat daugėjo. Deguto šaukštą į medaus statinę visada galima surasti. Gal mums švietimas vien žodžiais berūpėjo? Lyg kažkoks prakeiksmas ištiko Meilės Lukšienės ir jos talkininkų kurtą tautinės mokyklos programos projektą.

Mokytojas ant („Sodros“, mokyklos, ministerijos) grindų buvo guldomas ir pratinamas kentėti visus tris dešimtmečius. Kiekviena vyriausybė ar jos ministras norėdavo laimėti imtynes su pedagogais, bent taškais. Palaikau mokytojus, bet man liūdna, kad jie šiandien streikuoja tarsi tik dėl didesnių pinigų, dėl apmokėjimo už etatą tvarkos ir pan. Tai svarbu, bet lygiai taip pat jiems, kaip ir mums visiems, turi būti svarbu (gal net svarbiau) pats mokinys. Mokymas ir jo rezultatai. Norėčiau matyti mokytojus, nakvojančius ministerijoje ant grindų, per kiekvienos ir visų mokymo programų svarstymus arba po valstybinių egzaminų rezultatų, kai jie prastesni, nei tikėtasi, paskelbimo. Svarbu, manau, kad streikuojantys mokytojai niekada neužmirštų: dėl mokinio verta ne tik gultis ant žemiausių grindų, bet ir atsikelti.

- Kasmet po abitūros egzaminų sakoma, jog auga neraštinga karta. Kai neišmokstama tinkamai skaityti, nebemokama ir mąstyti, ar ne?


- Neraštingumas formuojasi ne iš to, kad mokinys ko nors nežino, o dėl to, kad užgniaužiamas jo prigimtinis smalsumas ir neugdomas gebėjimas pačiam mokytis. Mokymasis pažymiui atveda prie tariamo išsimokslinimo. Štai, rodos, kiekvieną pradinuką išmokome skaityti ir rašyti, bet išaiškėja, kad abiturientas nesupranta, ką skaito, ir negeba užrašyti, ką galvoja. Bet jeigu jau taip nutinka, tai gal gyvenimas nespiria, kad būtų ir skaitoma, ir rašoma... kaip dera.

Girdžiu, per televiziją verslo ir kiti autoritetai moko švietimo programų rengėjus, bara mokyklas už tai, kad išleidžia gyvenimui (pramonei) neparengtus absolventus. Bet akivaizdu, verslininkai - vilkai avidėje, gimnazistams (ir studentams) jie kasa savą vilkduobę: nesukite galvų humanitariniais mokslais, daugiau kalkite matematiką ir fiziką, ruoškitės būti gerais statybininkais, vadybininkais, inžinieriais... Ir tokiems mokyklos akiratį siaurinantiems, pasaulėjautos gylį ribojantiems siūlymams plojama valstybės vardu! Gal todėl, kad valstybė taip pat sunkiai aprėpia savo taktinius ir ypač strateginius uždavinius, neturi aiškių prioritetų. Tad pati valstybė, deja, savo veikla nemoko matyti gyvenimo kaip visumos. Švietimas vargsta sau, kultūra, sveikatos ar krašto apsauga - irgi kiekviena sau. O dalinis žvilgsnis (darbas) visur ir visada traukia tik į seklumas.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DATA: Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pirmadienį paskelbė, kad 2026 metų žiemos olimpinės žaidynės vyks dviejuose Italijos miestuose - Milane ir Kortina d‘Ampece.
  • PRALAIMĖJO: Minske (Baltarusija) vykstančių antrųjų Europos žaidynių vyrų trijulių (3x3) krepšinio turnyro ketvirtfinalyje pirmadienį Lietuvos rinktinė 16:19 pralaimėjo Lenkijos komandai ir liko be apdovanojimų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar reikia prezidentus, baigusius kadenciją, saugoti iki gyvos galvos?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti gyvenimu Lietuvoje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13 +15 C

 +18 +20 C

 

 +18 +20 C

+27 +29 C

 +31 +33 C

 

 +20 +22 C

 0-2 m/s

 0-5 m/s

 

 3-8 m/s

 

USD - 1.1394 PLN - 4.2545
RUB - 71.7127 CHF - 1.1109
GBP - 0.8937 NOK - 9.6643
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis