Net 52 dabartinio Seimo nariai kandidatuoja rinkimuose į Europos Parlamentą, dominuodami beveik visų parlamentinių partijų sąrašų pirmuosiuose penketukuose. Akivaizdu, jog į svajonių parlamentą pateks nedaugelis, nes Lietuvai skirta tik 11 vietų. Akivaizdu ir tai, jog europarlamentaro atlyginimas (6824 eurai į rankas, plius apie 4 tūkst. priemoka bendrosioms išlaidoms) yra svarus argumentas nebaigti Seimo nario kadencijos ir numoti ranka į pažadus savo rinkėjams. Seimo nariai be skrupulų veržiasi ten, kur mažiau atsakomybės ir daugiau pinigų.
Socialdemokratų sąraše - beveik visa frakcija
Žvilgtelėjus į kai kurių parlamentinių partijų sąrašus, net suabejoji, ką skaitai. Pavyzdžiui, Socialdemokratų partijos keliamų kandidatų į Europos Parlamentą sąrašas primena šios partijos frakcijos Seime narių sąrašą - iš 8 frakcijos narių kandidatais EP rinkimuose įrašyti net 6. Frakcijos seniūnas Julius Sabatauskas, šiame sąraše einantis 4 numeriu, paklaustas, kaip vertinti tai, kad beveik visa frakcija, spjovusi į savo rinkėjus, norėtų atsidurti Europos Parlamente, atsakė: „Mielai atbūtume visą kadenciją ir tik tada kandidatuotume į EP, bet reikėtų laukti 4 metus, nes nesutampa EP kadencija (5 metai) ir Seimo nario kadencija (4 metai). Be to, visi supranta, kad į EP geriausiu atveju pateks - 1 ar 2 žmonės iš sąrašo. Nemanau, kad rinkėjus išduodame, atvirkščiai, jų atstovavimas bus dar ryškesnis, nes šiandien daug teisinio reguliavimo vyksta būtent Europos Sąjungoje.“
Lyg vazonai lange
Tai, kad į rinkimų sąrašus įrašyti Seimo nariai „dirba“ lokomotyvais, kurie ištempia mažiau žinomus partijos narius, konstatuoja ne vienas politikos apžvalgininkas bei politologas. To neneigia ir patys Seimo nariai. Antruoju numeriu kandidatų sąraše įrašytas Socialdemokratų darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Andrius Palionis, paprašytas patikslinti, kokie motyvai paskatino į kandidatų sąrašą įtraukti net 7 iš 11 frakcijos narių, paaiškino: „Yra tendencija į sąrašus įrašyti žinomesnius žmones, kad pritrauktų kuo daugiau balsų - mes elgiamės taip pat, kaip ir visi kiti.“
Tą patį, tik kur kas vaizdingiau, sakė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos, kurioje į EP kandidatuoja pusė frakcijos narių, seniūnė Rita Tamašunienė, sąraše įrašyta ketvirtuoju numeriu: „Vaizdžiai kalbant, visada yra vazonų priekyje - kitaip kaipgi atpažinti sąrašą, sudarytą iš visai nepažįstamų žmonių. Lyderis turi būti. Manau, žmonės susidaro nuomonę pagal tuos politikus, kurie yra matomi ir girdimi, nes būdamas Seimo nariu visada pasisakai ir tavo nuomonė daugeliu gyvenimo klausimų yra aiški. Dėl to žinomi politikai suponuoja ir kandidatų sąrašo vertybinį požiūrį daugeliu klausimų.“
„Vazonai“ šiame sąraše išties ryškūs. Tik neaišku, pavyzdžiui, ką darytų antruoju numeriu sąraše įrašyta Marija Rekst, jei patektų į EP, nes moteris ką tik išrinkta Vilniaus rajono mere. Matyt, tikimasi, jog praeis vienintelis sąrašo vedlys europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Išskirtinė „valstiečių“ taktika
Iš 50 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narių kandidatais į Europos Parlamentą įrašyta 12. Frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, paklaustas, kaip vertina Seimo narių ėjimą į EP rinkimus, kai dar nebaigti darbai Seime, atsakė: „Jei įdėmiai žiūrėjote, turėjote pamatyti, kad nė vieno Seimo nario pirmajame mūsų sąrašo penketuke nėra. Žiūrint objektyviai į rinkimų sistemą bei rinkėjų reitingavimo įpročius, tikėtis, kad į EP patektų kas nors ne iš pirmojo penketuko, nelabai galime. Tad mūsų sprendimas ir buvo toks - gerbti rinkėjų pasirinkimą, neišduoti jų pasitikėjimo, todėl Seimo nariai įrašyti pradedant nuo 6 sąrašo numerio. Ir įrašyti tik dėl to, kad jie mūsų rinkiminei diskusijai į EP suteiktų papildomos kokybės ir atspalvių. Šiuo požiūriu labai skiriamės nuo kitų parlamentinių partijų, kurios Seimo narius įrašė sąrašo pradžioje. Seimo nariai yra išrinkti dirbti Seime pirmiausia, todėl mūsų tarybos sprendimas ir buvo neleisti Seimo nariui būti pirmajame penketuke.“
Paprieštaravus, kad kartais rinkėjas ima ir išreitinguoja sąrašą kitaip, nei tikisi sąrašo sudarytojai, R.Karbauskis sakė: „Suprantu, bet pasidomėkite, kiek kartų Europos Parlamento rinkimuose buvo taip, kad į EP patektų žmonės ne iš pirmojo penketuko. Atrasite, kad to nėra buvę. Nes daugelis žmonių EP rinkimuose, jei ir imasi reitinguoti kandidatus, savaime pažymi pirmus penkis iš sąrašo pasitikėdami partijos, kuri kelia tuos kandidatus, sprendimu. Taigi mūsų Seimo narių dalyvavimas šiame sąraše yra solidarumas, o ne tikėjimas tuo, kad jie gali tapti EP nariais.“
Pasak R.Karbauskio, svarbu ir tai, jog jie nė vieno savo kandidato tokiu būdu „nesiunčia į pensiją“, kaip tai daro kai kurios partijos. „Pažiūrėjus į mūsų pagrindinių konkurentų sąrašą matyti, kaip gražiai sustatomi Seimo nariai, kurie išsiunčiami į užtarnautą poilsį - pavyzdžiui, konservatorių sąraše taip akivaizdu, kad jauni partijos lyderiai išlydi į EP senbuvius“, - sakė R.Karbauskis.
Kainos neskaičiavo
Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Vytautas Kamblevičius, paklaustas, ar jie neišduoda savo rinkėjų, kai daugiau kaip pusė frakcijos (4 iš 7 frakcijos narių), tarp jų ir jis pats, norėtų tapti EP nariais, atsakė: „Būkime atviri, dauguma į pirmumo eilę įrašo tuos, kurie yra žinomi. Nė vienos partijos nėra, kuri to nedarytų. Net „valstiečiai“, matydami, kad neturi lyderio, Šarūną Marčiulionį pasikvietė į sąrašą. Realiai mąstant, mes daugiau vienos vietos negausime, tad visi kiti einame tik kaip komanda, kuri padėtų.“
Ar reikėtų suprasti, kad visa komanda bandys padėti pirmu numeriu įrašytam partijos lyderiui Remigijui Žemaitaičiui, taip ir liko neatsakyta. Kaip ir tai, kad, pavyzdžiui, R.Žemaitaitį išrinkus į EP, Pietų Žemaitijos apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas į Seimą, reikėtų organizuoti naujus rinkimus. O jų organizavimas mokesčių mokėtojams kainuotų maždaug 300 tūkst. eurų.
Apie tokių rokiruočių Seime kainą nenoriai kalba ir kitų frakcijų atstovai.
***
Interviu su politologu prof. Algiu Krupavičiumi:
- Kaip vertinti tai, kad Seimo nariai, nebaigę darbo Seime, į kurį juos žmonės išrinko, jau nori būti kitur? Ar jie neapgauna rinkėjų?
- Išties tam tikro manipuliavimo rinkėjais yra. Kai esi išrinktas į Seimą ir dalyvauji rinkimuose į Europos Parlamentą, kuriame atsakomybės mažiau, o atlyginimai yra gerokai didesni, išties galima kalbėti apie balansavimą ant nesąžiningumo ribos. Kita vertus, EP yra didelė ir specifinė institucija, tad jeigu susirinktų tik politikos naujokai, neturėję jokios patirties, pirmiausia nacionalinės politikos, scenarijus taip pat nebūtų labai geras. Visur reikia tam tikros pusiausvyros. Rinkimuose į EP turėtų būti dalis kandidatų, turinčių patirtį, bet Europos Parlamento rinkimai galėtų tapti savotiška katapulta atsirasti naujiems lyderiams. Tik, žinoma, ne paveldėjimo būdu. Juk esame matę pavyzdžių, kai iš esmės EP rinkimuose vienas ar kitas postas yra paveldimas arba kokiais kitais nelabai gražiais būdais perduodamas. Apskritai einant į EP, svarbu pirmiausia turėti aiškią platformą, tam tikrą veiksmų ir vertybių programą. Dabar einančiųjų į rinkimus sąrašas yra itin margas. Matyt, nelabai suklysiu sakydamas, kad dviem trečdaliams kandidatų pagrindinis motyvas yra Europos Parlamento nario atlyginimas. O politinės nuostatos, programa, apskritai, ką jie ten darys, jei būtų išrinkti, šie klausimai gal net ne trečiaeiliai, dar tolesni.
- Ar Seimo nariai prisiima lokomotyvo funkciją, kad ištemptų sąrašą su mažiau žinomomis pavardėmis?
- Manau, kad taip. Nors galbūt ne tiek kaip lokomotyvai, nes tų lokomotyvų nedaug gali būti. Nedaug ir yra. Kai kur kandidatuoja jau esantys EP nariai, jie, matyt, ir vykdo lokomotyvo funkciją. Kai kur pasitelkti visuomenėje žinomi asmenys. Pavyzdžiui, profesoriaus Liudo Mažylio, atsidūrusio konservatorių sąrašo priekyje, kandidatūra nekelia nusistebėjimo, nes jis yra politologas, savo pažiūras reiškia nuosekliai. Arba europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, Socialdemokratų partijos sąrašo lyderė, sakyčiau, itin vaisingai dirbo EP, ypač paskutinę kadenciją, galima sakyti, ir karjerą padarė, tad dėl jos Lietuva yra apskritai labiau žinoma. Bet yra ir kitokių pavyzdžių, kur, tiesą sakant, jokios pridėtinės vertės nėra. Ir labiausiai, ko gero, toks komplikuotas atvejis yra valstiečių-žaliųjų sąrašas, kur antruoju numeriu įrašytas Šarūnas Marčiulionis. Taip, jis praeityje buvo labai garsus krepšininkas, bet politinei veiklai yra visiškai nepasiruošęs, griežtai kalbant, yra politiškai neraštingas. Ir kai toks žmogus sąrašo patrauklumui padidinti įtraukiamas į partijos, kuri yra valdžioje, sąrašą, tai rodo, kad partija šlubuoja abiem kojomis - neturi savo labiau žinomų žmonių, asmenybių. Tai milžiniška problema.
Arba imkime Centro partiją, kuri „išsinuomoja“ europarlamentarą Antaną Guogą. „Valstiečiai“ irgi ketino jį „nuomoti“ Vilniaus mero rinkimams, bet tas planas nesusiklostė. Dabar Centro partija „išsinuomoja“. Tai turi akivaizdžiai manipuliacinį paveikslą - A.Guoga pats gali savo rinkimų kampaniją finansuoti, kai partijai trūksta pinigų. Einama tokiu merkantiliniu keliu.
- Niekam ne paslaptis, jog partijos neretai į Europos Parlamentą lyg į pensiją išleidžia savo senbuvius.
- Taip ir yra. Ir čia ne tik Lietuvos bėda. Politikai turėtų būti labiau sąžiningi prieš save. Manau, tokios manipuliacijos iš partijų pusės apskritai nepraeina be pasekmių. Tuomet kyla tam tikra pasitikėjimo problema, galvojant apie partiją A, B ar C ir dalyvaujant kituose rinkimuose (ar būtų vietos rinkimai, ar Seimo). Jei konkurentai primintų tas istorijas, manau, tokie veiksmai mažėtų. Bet šiuose rinkimuose man labiausiai nepatinka ta lizinginė politika. Kai įtraukiamas „celebritis“, tai yra žinomas žmogus, pavyzdžiui, tas pats A.Guoga, kuris „ne prie ko“ prie Centro partijos, arba jau minėtas Š.Marčiulionis. Sukuriamas toks informacinis laukas, pozicijų triukšmas, kuris apskritai, ko gero, formuoja tokią skeptišką nuomonę apie Europos Parlamento rinkimus. Ir gal netgi potencialiai didina rinkėjų pasyvumą.