Lietuvos užsienio politika „Miša iš Odesos“nuotraukos (11)

2018 sausio mėn. 13 d. 08:10:37 Perskaitė 1284

Nenuspėjama Lietuvos užsienio politika. Vienokia, kai apie kontaktus su Rusijos Federacija byloja premjeras Saulius Skvernelis, ir kitokia, kai apie ją prabyla Dalia Grybauskaitė. Po pažasčia pasikišusi užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių.

 

Premjeras prabilo apie Lietuvos santykius su Rusija: esą esame unikali valstybė, nes kitos valstybės su Rusija santykius palaiko.

O mes ką? Piliečiai išsigandę sukluso. Gal kažką švęsdami šventes pražiopsojome? Gal savo ambasadorių iš Rusijos atšaukėme? Ambasados pastatą užrakinome? Geležinkelį išardėme bei Klaipėdos uostą uždarėme? Boilerių, katilų ir kitokių lietuviškų prekių į Rusiją neeksportuojame? Reeksporto paslaugų Rusijos rinkai neteikiame? Tačiau statistika rodo, kad Lietuvos eksportas į Rusiją pernai buvo apie 11 proc. didesnis nei užpernai. Ne, pasirodo, S.Skvernelis kalbėjo ne apie ūkinius reikalus. Apie tai, kad reikėtų atnaujinti Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos veiklą, nutrūkusią 2011 metais.

Vienas pasakė, kiti du atsakė

Pasiūlė. Tačiau iškart, nepaisant jokios tarnybinės subordinacijos, premjeras buvo sugėdintas savo pavaldinio. Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus. Esą šiuo metu nėra jokių prielaidų tokios komisijos darbą atnaujinti. Premjerui nepritarė ir Dalia Grybauskaitė. Per savo atstovus pareiškusi, kad tik tada bus galima su Rusija glaudžiau bendradarbiauti, kai pakeis agresyvią politiką kitų šalių atžvilgiu, atsisakys okupuotų teritorijų ir t.t. Žodžiu, kai bent viena pasaulio valstybė taps visiškai ideali.

Na, ir ją supratote?

Tikite, kad kada nors Krymą atiduos? Jei Japonijai iki šiol Sachalino neatidavė. Jei pasaulio šalys nustotų tarpusavyje bendradarbiauti dėl okupuotų teritorijų, agresyvių politikų, tai pasaulyje beveik neliktų valstybių, su kuriomis būtų įmanoma politiškai bendradarbiauti. Valstybės sėdėtų neperšaunamuose burbuluose. Neliktų jokios užsienio politikos. Tad skirtinga S.Skvernelio, L.Linkevičiaus ir D.Grybauskaitės retorika įdomi tik tiek, kad tampa neaišku, kokia iš viso yra Lietuvos užsienio politika. Kas už ją atsako. Jei kiekvienas ištransliuoja savo asmeninę nuomonę. Kad ir kaip būtų, Vladimiras Putinas, Dmitrijus Medvedevas ir Sergejus Ivanovas viešojoje erdvėje tikrai nesusikapos - grąžinti ar negrąžinti Krymą Ukrainai. O ir brandžios demokratijos valstybės į viešumą ištransliuoja tik suderintą valstybės vadovų nuomonę. Pačiais svarbiausiais, strateginiais klausimais.

Ką primena Lietuvos užsienio politika duotuoju metu? Stebint neutraliai iš šono. Ogi didelį, simbolinį Michailą Saakašvilį (Michail Saakashvili). Įvairiose vystymosi stadijose vienu metu. Kas jis iš esmės? Demokratas? Anarchistas? Gruzijos patriotas? Ukrainos patriotas? Lietuvos draugas? Odesos draugas? NATO draugelis? Avantiūristas? Provakarietiškas? Reformatorius? Provokatorius? Abejoju, ar kas nors šios asmenybės viražus iš viso supranta. Supranta tik tiek, kad jeigu žmogus tai per sieną nešte įnešamas, tai ant stogo lipa, tai tokia užsienio politika negalima pasitikėti. O mes, kai M.Saakašvilis buvo Gruzijos prezidentas, aklai juo pasitikėjome. Neįžvelgėme jame politiko, kuris stogais lakstys. Nes mūsų užsienio politikai taip pat kartais stogais palaksto.

Politika ant stogo

Palakstymo stogais pavyzdys. 2011 m Lietuva balsavo PRIEŠ Palestinos narystę UNESCO. Palaikė Izraelį ir JAV. Bėgo stogu viena kryptimi. 2012 m., kai Palestina buvo priimta į Jungtines Tautas, Lietuva balsuodama SUSILAIKĖ. Sustojo ant stogo ir ėmė dairytis. 2017 m. gale L.Linkevičius tarpininkavo, kad Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu po 20 m. pertraukos susitiktų su Europos Sąjungos vadovybe ir praneštų apie Izraelio ketinimus perkelti savo sostinę į Jeruzalę. Nuo stogo tarsi duodama žinia, kad Lietuva palaikys JAV ir Izraelį? Tačiau ne. Lietuva pliumpteli nuo stogo žemyn ir poziciją pakeičia. Kaip Miša dėl Odesos. JT asamblėjoje balsuoja už Izraeliui ir JAV nepalankią rezoliuciją. Tad kokia mūsų galutinė pozicija, jei ne Lenkijos, tai bent Palestinos klausimu? Pozicija „Saakašvilis“! Nes niekada neaišku, kaip balsuosime.

Politika myliu-nemyliu

Dar visai neseniai taip politiškai rėmėme Ukrainą, kad net per siūles braškėjo. Tarsi Ukraina būtų paskutinė senmergės Lietuvos meilė. Dabar jau aptilome. Hormonų audros atvėso. Tampame kritiškesni. Bet Lietuvos užsienio politika vis vien yra linkusi audringai, besąlygiškai, beatodairiškai įsimylėti kokią nors vieną konkrečią tautą, valstybę. Romantiškai. Kadaise pradėjus „visada tauriais, laisvę mylinčiais čečėnais“. Lyg nužengusiais iš Lermontovo apsakymų. Saliutuoti įsimylėtai tautai, valstybei kaip pionierė. Viešai keikti jos priešus. Ir kurį laiką visiškai nepastebėti tos valstybės trūkumų, vidinių trinčių. Bet toks pats beatodairiškas temperamentas ir Saakašvilio. Arba viskas, arba nieko. Dar vienas simptomas - Lietuvos užsienio politika niekada neįsimyli Lenkijos. Na, beveik. Kaip ir Saakašvilis. Nes jį iš Lenkijos į Ukrainą nešte įnešė. Matyt, lenkų kontūzytą. Nepaeinantį. O vos grįžo į širdžiai mielą Ukrainą, ėmė lakstyti stogais. Tiesa, mūsiškiai politikai solidesni. Nė vienas, nuvykęs į Ukrainą, stogais nelakstė.

Dar visai neseniai, prieš JAV prezidento rinkimus, mūsų užsienio politika labai baidėsi Donaldo Trampo (Donald Trump). Atrodė, kad įvyks Apokalipsė, Trampas atiduos Lietuvą Rusijai, todėl mūsų vienintelis išsigelbėjimas - ponia Hilari Klinton (Hillary Clinton). Lietuva nepalaikė ir dabartinės ES vyriausiosios užsienio reikalų įgaliotinės Federikos Mogherini kandidatūros. O ar įvyko kažkas baisaus, kai D.Trampas ir F.Mogherini buvo išrinkti? Bet mes, tarsi būtume autoritarinės šalies atstovai, linkę užsienio politikoje pasikliauti vienu konkrečiu asmeniu. Diktatoriumi. Iš anksto svarstome, ar jis bus mums maloningas. Tarsi Trampas būtų Putinas, o Mogherini - Maroko karalius.


Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net