Nesibaigiančios diskusijos dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo jau finiše - Trišalė taryba sprendimą turėtų priimti jau rugpjūčio pabaigoje. Nors pagaliau atrasta formulė, pagal kurią turėtų kilti minimali alga, politikavimai ir toliau nesibaigia. Specialistai prognozuoja, kad 2019-ais rinkimų metais minimalios algos temą politikai linksniuos vis dažniau.
25-erius metus Lietuvoje minimali mėnesinė alga (MMA) buvo kaip rinkiminis saldainiukas, kurį politikai nuolat ištraukdavo jiems patogiausiu metu. Žinoma, dažniausiai prieš rinkimus. Tad pernai politikams pagaliau buvo atvertos akys, kad kitose šalyse egzistuoja daug civilizuotesnė praktika - formulė, pagal kurią galima apskaičiuoti minamalią algą šalyje. Pagal formulę - kad minimalus atlyginimas neturi būti mažesnis nei 45 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU), bet ir ne didesnis nei 50 proc.
Tačiau Trišalėje taryboje neseniai paaiškėjo, kad pritarę formulei, skirtingų krypčių atstovai ją interpretuoja nevienodai. Vyriausybė, siūlydama nuo kitų metų MMA kelti iki 420 eurų, remiasi Lietuvos banko rekomendacija VDU skaičiuoti be priedų, premijų ar viršvalandžių, kaip tai daro Europos statistikos agentūra „Eurostat“, ir darbdaviai linkę tam pritarti. O profesinės sąjungos mano, jog MMA formulėje VDU turi būti faktiškai gaunamas darbo užmokestis, ir siūlo MMA kelti iki 450 eurų. Beje, Vyriausybę palaikiusių Lietuvos banko atstovų buvo pasiteirauta, ar yra atlikti tyrimai, kurie aiškiai parodytų, kad perkopus 50 proc. VDU ir MMA santykio ribą, atsiranda koks nors pavojus ekonomikai. Pasirodo, tokių tyrimų nėra daryta, o minimas skaičius tėra rekomendacinio pobūdžio.
Buvęs ilgametis Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas sako, kad tokios diskusijos Trišalėje taryboje rodo, jog vis nepavyksta atsiriboti nuo politikavimo. „Pagaliau išėjome iš pavojingos politikavimo zonos, kai politikams MMA buvo rinkiminis įrankis. Artėja rinkimai - padidina kelis kartus, o paskui keletą metų vėl pamiršta. Labai džiaugiamės, kad pagaliau pavyko sutarti, jog minimalus atlyginimas būtų skaičiuojamas pagal formulę, kuri taikoma ir kitose šalyse. Ją pasiūlėme taryboje ir visos šalys pritarė. Bet dabar atsirado skirtingos interpretacijos dėl VDU ir kiekvienas „lenkia lazdą“ į savo pusę“, - sako A.Černiauskas.
Beje, vertindamas kitų šalių patirtį, A.Černiauskas pastebi, kad šalyse, kur egzistuoja oficialus minimalus užmokestis, jį tegauna apie 2 proc. dirbančiųjų. Lietuvoje šis skaičius daug didesnis. „Kai kurios šalys eina kitu keliu - didina darbo užmokestį nekreipiant dėmesio į infliaciją ir kainų augimą. Ir, žinoma, gauna geresnius rezultatus. Tokios šalys, kaip Lietuva, stengiasi viską reguliuoti. Gerų rezultatų tai neduoda, nors oficiali statistika teigia, kad minimalų atlyginimą gaunančių žmonių procentas Lietuvoje mažėja. Beje, didžiausia mūsų tragedija, kad didžioji dalis gyventojų gauna apie 600 eurų siekiantį atlyginimą, o tai net nesiekia VDU“, - sako A.Černiauskas.
Pasak jo, kol kas Lietuvoje atsisakyti minimalus atlyginimo nėra kaip: „Minimali alga dažniausiai yra tose šalyse, kur yra silpnas atstovavimas gyventojams. Kitaip sakant - Lietuvoje turi būti oficialiai įtvirtintas minimalus atlyginimas, nes kitaip, atlyginimų iš darbdavių išsireikalauti nepavyksta. Bet mums reikėtų sekti Estijos pavyzdžiu. Ten labai griežtai žiūrima į darbdavius, kurie neišgali sumokėti atlyginimų savo darbuotojams. Paprastai sakant - toks verslas ten nėra pageidaujamas.“
Pasak jo, Lietuvai jau pats laikas būtų susimąstyti ir apie kitą žingsnį, sprendžiant MMA klausimą, - diferenciavimą. „Siektinas dalykas būtų įtvirtinti kelių dydžių MMA. Pavyzdžiui, Vilniuje MMA galėtų siekti 500 eurų. Visgi pragyvenimo lygis skirtingose savivaldybėse skiriasi. O bet kurioje iš jų dirbančiam žmogui reikia sumokėti už transportą, maistą, gražiau apsirengti. Viską suskaičiavus, iš to minimalaus atlyginimo nekas ir lieka. Tai terpė pamąstymui apie tai, kad pradedančiam dirbti žmogui ir valstybė galėtų kažkiek pagelbėti išmokomis ar kompensacijomis. Žmogus gaus motyvacijos dirbti, o pinigus į biudžetą grąžins mokesčių pavidalu. Tai valstybei labiau apsimoka nei bedarbio išlaikymas“, - sako A.Černiauskas.
Situaciją komentuoja ekonomistas, VU profesorius Povilas GYLYS:
- Ar tikrai pakėlus minimalų atlyginimą sugriūtų Lietuvos valstybė?
- Kaimyninės šalys nesugriuvo, ir Lietuva nesugrius. Dabar Lietuvoje yra beveik žemiausias MMA, lenkiame tik bulgarus. Tačiau pagal bendro vidaus produkto (BVP) statistiką mes beveik neatsiliekame nuo Estijos ir Lenkijos. Nors šiose šalyse MMA siekia 500 eurų. O mes bijome pakelti iki 420 ar 450 eurų. Sakoma, kad taip nuskurdinsime verslą, bet kaimyninės šalys kažkaip su tuo susitvarko.
Labai svarbus ir kitas skaičius - pagal užmokesčio dalį BVP mes taip pat esame vieni paskutinių. Darbo užmokesčiui iš viso BVP skiriame apie 40 proc. Kai Europoje šis skaičius siekia apie 50 proc. Tos šalys taip pat nežlunga.
Be to, turime suprasti, kad darbo jėga yra vertybė, kuri kainuoja. Žmogus turi būti pavalgęs, išsimiegojęs, apsirengęs, galėti nupirkti vaikams kompiuterį. Žmogus nėra nemokamas. Bet kad mes skurdiname žmogų, turėdami didžiulę pajamų nelygybę, niekas nekalba. Todėl, manau, kad net neverta abejoti dėl minimalaus atlyginimo kėlimo iki 450, ir palaipsniui didinti, siekiant to paties dydžio, kaip kaimyninėse šalyse.
- Bet regionų verslininkai sako negalintys mokėti tokių atlyginimų, kaip didmiesčiuose?
- Kai kurie regiono verslininkai gal ir yra pažeidžiami. Bet tam ir yra valstybė. Ji turi sukurti mechanizmus kompensacijoms. Tačiau, tik silpniesiems verslams. Ne visi provincijos verslai yra silpni. Tam ir yra Trišalė taryba. Ji turi ieškoti sprendimų, kurie padėtų darbuotojams, bet nežlugdytų verslo. Deja, Lietuvoje diskusija apie tai užgniaužta.
- „Eurostat“ 2016 m. duomenimis, Lietuvos gyventojai maistui išleidžia lygiai tiek, koks yra visos ES vidurkis - 147 eurus per mėnesį. Tai reiškia, kad kainos pas mus jau eruopinės, tik algos dar ne?
- Taip. Nes verslas stipresnis. Didelė dalis žiniasklaidos, išskyrus „Respublikos“ leidinių“ grupę, nesupranta viešojo intereso. Net ir bankų ekspertai apie tai garsiai nepasakys, bet pastaraisiais metais labai stipriai pakilus kainoms, realus žmonių darbo užmokestis arba realios pajamos tik sumažėjo. Tie keliasdešimt eurų neatperka kelis kartus išaugusių kainų.
Kodėl niekas apie tai nekalba? Nes vis dar neturime nepriklausomo ekonomikos instituto. Ne Laisvos rinkos instituto, bet nepriklausomų ekspertų institucijos, atstovaujančios ne buržuazijos ar profsąjungų, bet viešąjam interesui, objektyviai nagrinėjančios tokius dalykus ir pateikiančios juos visuomenei. O šiandien turime tik propagandos laviną. Ji nukreipta prieš neturtingus žmones. Ir tai yra viena iš emigracijos priežasčių.
- Kas tuomet didesni patriotai: Lietuvoje verslą kuriantys darbdaviai, ar už minimalų atlyginimą ariantys gyventojai?
- Mes gyvename puslaukinio kapitalizmo laikotarpiu. XIX a. viduryje buvo laukinis kapitalizmas, o potarybinėje erdvėje, konkrečiai Lietuvoje, - puslaukinis. Negalima sakyti, kad dabar gyvename taip, kaip XIX a., nes valstybė dar tobulėja. Bet tai, kad kapitalo interesai dominuoja viešųjų interesų atžvilgiu, rodo, jog esame puslaukinėje situacijoje.
Tai reikia subalansuoti. Nereikia žudyti kapitalistų. Ekonomiškai. Nereikia ir žmonių į užsienį varyti. Mes nustekenome viešąjį sektorių ir provinciją per godumą. Visa tai daro galingi žmonės, kurie bijo tik progresinių mokesčių. Nors visame pasaulyje jie yra. JAV progresiniai mokesčiai jau gyvuoja daugiau nei 100 metų. Danijoje viršutinė sumokamų mokesčių riba nuo jų atlyginimo daugiausiai uždirbantiems, regis, siekia 63 proc.
Be to, juk gali būti prabangos mokesčiai. Nori važinėti su prabangiu automobiliu - prašom, tik susimokėk už jį didelius mokesčius. Kad ir pusę automobilio vertės siekiančius. Nori, nors jachtą ar malūnsparnį nusipirk. Niekas tau nepavydės. Žmonės pamatys ir žinos, kad tu prisidedi prie valstybės biudžeto. Ženkliai. Visame civilizuotame pasaulyje taip turėtų būti.
- Lietuvoje minimalaus atlyginimo tema tokia aktuali todėl, kad vis dar didelė darbdavių dalis nenori mokėti daugiau nei liepia valstybė?
- Taip. Nesakau, kad visi, pažįstu padorių verslininkų, kurie nemarina savo darbuotojų. Bet labai didelė dalis vis dar yra godi ir trumparegiška. Lietuvoje įprasta, kad verslininkas turi kelias dešimtis darbuotojų, jiems moka minimalų darbo užmokestį, bet pats turi namą Kipre. Tačiau, argi darbuotojai ne žmonės? Mes kažkodėl manome, kad verslininkas maitina darbuotojus, bet iš tiesų, darbuotojai maitina verslininką. Taip, verslininkas kuria turtą, nes jį organizuoja, bet turtą kuria ir darbuotojai. Todėl jiems priklauso teisinga sukurto turto dalis. O šito Lietuvoje nėra.