respublika.lt

Lietuvai beliko egzistuoti tik pusmetį

(0)
Publikuota: 2016 gegužės 15 08:00:06, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 2 nuotr.
Juozas Gaudutis. Redakcijos archyvo nuotr.

Prieš kiek laiko tarp galimų kandidatų į vidaus reikalų ministrus nuskambėjo ir advokato Juozo Gaudučio pavardė. Nors jo kandidatūra nebuvo pateikta svarstyti, 20 metų prokuroro ir beveik tokios pat trukmės advokato praktiką turintis buvęs vidaus reikalų viceministras, pirmasis Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas J.Gaudutis būtų turėjęs ką nuveikti ministro kėdėje.

 

- Pamaniau - gal pasiilgot antpečių?

- Žinokit, ne. Aišku, kai pasiūlė, pajutau emocinį pasitenkinimą, bet kad nepaskyrė, - tik palengvėjimą. Mano kandidatūra buvo net nesvarstyta galbūt dėl amžiaus, galbūt dėl vadinamosios „švaraus lapo“ politikos. Juk manoma, jog per kadrų jauninimą vykdoma ir desovietizacijos programa, nors abejotina, ar tiems, kurie ją vykdo, patiems nereikėtų jos taikyti ir savo atžvilgiu. Paprastai norint pasiekti gerų rezultatų galioja tokia taisyklė: amžius, patirtis, sėkmė. Kol kas Lietuvoje jos nepaisoma, užtat ir žmonės nejaučia politikų rezultatyvaus darbo.

- Kadaise kalbėjote, jog sovietmečiu didelių šulų galvos lėkdavo dažniausiai dėl dviejų dalykų: kai jie prasigerdavo arba juos užklupdavo su gražia dama. Šiandien jos dažniausiai lekia dėl partinės neištikimybės?

- Žiūrint į partinę valstybės valdymo sistemą, kokia šiandien nusistovėjusi Lietuvoje, matyti, jog teisinis padorumas apskritai lieka antrame plane. Valdžia formuojama pagal formulę: savas, svetimas. Partietis ateidamas į valdžią atsiveda savo partietį (geras vyras, bus departamento vadovas, pavaduotojas ir taip toliau), - taip vadinamasis savas partinis klanas ima valdžią... Visa tai panašu į gaujų veiklą.

- Ir ką jūs būtumėt galėjęs padaryti tokioje sistemoje?

- Dirbdamas prokuratūroje atlikau teisinių institucijų priežiūrą kaip prokuroras kriminalistas ir buvau iš dalies atsakingas už kovos su nusikalstamumu darbo organizavimą Lietuvoje. Advokato praktika privertė pamatyti teisėsaugą ir iš kitos barikadų pusės, tad turiu idėjų, ką reikėtų keisti teisėsaugos sistemoje; didesnė tikimybė jas įgyvendinti būnant ministru.

- Kokius keitimus turite galvoje?

- Sakysim, vienas iš jų. Aš matau, kaip metų metais (penkerius ar septynerius metus) tiriamos bylos paralyžiuoja verslą, kaip žmonės, gan nelengvai įkūrę jį ir įlingavę, kartais dėl kelių sąskaitų neturi kitos išeities, tik jį uždaryti. Supraskit, teisingumas, nukeltas penkeriems ar septyneriems metams į priekį, praranda tikrąjį efektą. Mačiau, kaip teisinė sistema pradėjo žlugdyti verslą ir tai tiesiogiai atsiliepė ekonomikai. Praktika rodo, kad finansinių nusikaltimų bylose teismai dažniausiai apsiriboja baudomis, tad jas, manau, nevilkindamas laiko galėtų paskirti ir mokesčių administratorius. Jis išdėstytų ir verslo nežlugdančius baudų mokėjimo terminus. Aš manau, iškart būtų rezultatas: šis sprendimas 50 proc. sumažintų FNTT bylų ir sutaupytų daug valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų, pinigų. Be to, nereikėtų šitoje klampynėje murkdytis. Žinoma, dėl to tektų pakeisti baudžiamosios atsakomybės ribas, kai ką perkelti į administracinę atsakomybę. Byloms, kur kaltininkas prisipažįsta, manau, nereikia ikiteisminio tyrimo, jas iš karto galima nagrinėti teisme. Tik tam reikia išplėsti supaprastinto proceso įgyvendinimo ribas.

- O dėl pabėgėlių turėjote idėjų? Šiandienis ministras kone pats žada jų atsigabenti...

- Nežinia, ar ministras važiuos jų parsivežti, su arkliais ar be jų, tačiau akivaizdu, jog pabėgėliai - didžiulė problema. Ir kilusi ne Lietuvos iniciatyva, o primesta mums didžiųjų valstybių vykdomos politikos. Pavyzdžiui, pakeltas iš miegų galiu pasakyti, ką baudžiamojoje politikoje reikia padaryt, kur yra esminiai svertai, kuriuos reikia paspaust, o ši tema labai sudėtinga. Kas gali garantuot, kad su pabėgėliais į Lietuvą nebus įmesta teroristų?..

- Ką jūs!? Vidaus reikalų ministras ragina neįžvelgti pabėgėliuose jokio blogio!..


- O aš sakau: reikia į tą situaciją žiūrėti iš Lietuvos žmonių pozicijų ir labai atsargiai. Žinoma, Lietuvai, kaip Europos Sąjungos valstybei, teks prisidėti prie pabėgėlių programos įgyvendinimo, bet žmogiškumą vertėtų derinti su protingu atsakingumu.

- Grįžkime prie metų metus trunkančių bylų. Naivuoliui kiltų mintis, jog tai rodo nuodugnų aplinkybių tyrimą...


- Papasakosiu pavyzdį. Kartą teko atstovauti nukentėjusiajam metalo vogimo byloje. Ką jūs manote? Po 10 metų gaunu iš prokuratūros pranešimą: labai atsiprašom, bet suėjo senatis. Įsivaizduojat, per šitiek laiko net nesugebėjo nustatyti, kas ir kur išvežė žmogaus metalą, laikytą Klaipėdos uoste. Nukentėjusysis ateina, klausia, ką jam daryt, sakau, dabar teks su teisinėmis institucijomis bylinėtis dėl užvilkinto tyrimo. Šiandien ikiteisminiai tyrimai, kuriems vadovauja prokuroras, vyksta aiškiai per ilgai. Praktika rodo, kad tik apie 40 procentų pareigūnų tinka ikiteisminiam tiriamajam darbui atlikti, o kita yra balastas. Su tokiais tyrėjais tenka dirbti prokurorams. Jei pažiūrėsim į prokuratūros veiklos intensyvumą, neliks abejonių, kad ten tebevyrauja grynas socializmas.

- Kodėl taip manote?

- Nueini į prokuratūrą, atrodo, visi skendi darbuose, bet galima galvot, kaip dirbt, ir galima dirbti negalvojant. Padaro kažkokį darbą, gauna garantuotą atlyginimą, ir ramu. Žmonės sėdi ketverius metus, sėdi antra tiek, bylos tęsiasi ir tęsiasi; nėra užaštrinta atsakomybė. Manyčiau, vertėtų jiems pereiti prie terminuotų darbo sutarčių.

- Šaukiat revoliuciją?

- Taip, bet jei prokuroras žinos, kad po trejų metų bus sprendžiama, pratęsti su juo sutartį ar ieškoti kito, visai kiti bus jo veiklos rezultatai. Tas pats principas turi paliesti ir tyrėjus. Nebegali būti amžinai šiltų vietų. O grįžtant prie Vidaus reikalų sistemos, ministerija savo intrigomis neturėtų supanašėti su Madrido dvaru.

- Apskritai galėtumėte teigti, jog įstatymo valdžia yra stiprėjanti?

- Kaip mes vertinsim įstatymo galią? Teismuose iš tikrųjų situacija yra pagerėjusi, bet vis tiek dar nėra tokio su pareigingumu susijusio laisvumo, koks turėtų būti teisinėje valstybėje. Dar tebėra šešėlis baimės. Turiu omeny tik teismus: jie neturėtų jausti jokio spaudimo, jokių „vėjų“, teisėjams turi būt sudaryta galimybė priimti teisingą sprendimą; šiandien tai ne visada įmanoma.

Konkrečiose baudžiamosiose bylose matau politikų siekius savo poreikiams panaudoti teisinę sistemą ir įtakoti priimamus sprendimus.

- Beje, ir jūs esate tam tikra prasme nusipelnęs teisėsaugai, manydamas ir turbūt tebemanąs, jog kuo didesnės teisėjų algos, tuo daugiau teisingumo...

- Sugluminot... Maniau, priminsit, kad maniškėje prokuroro praktikoje šešiems žmonėms buvo skirta mirties bausmė. Šiandien šis faktas iš tiesų atrodo nekaip.

- Bet vis dėlto pamiršti negalite...

- Gal tokie dalykai niekad nepasimiršta. Nors visos buvusios mano, kaip prokuroro, bylos, kur priimti mirties nuosprendžiai, buvo žiaurios nužudymo bylos, bet tiek tada, tiek paskui ir ilgą laiką nesiliauji galvot, ar nepadarei klaidos, ar už tavo nugaros operatyviniai darbuotojai ko nors neprivėlė su įrodymais, kuriuos ištyręs perdavei teismui...

- ...O kaip dėl pinigų ir teisingumo santykio?


- Sugrąžinot mane atgal, prie aplinkybių, kai į valdžią atėjo Gedimino Vagnoriaus vyriausybė. Tada buvo gana daug informacijos, kad teisinės institucijos yra nuperkamos kyšiais ir t.t., ir tokią padėtį būtinai reikėjo taisyt. Buvo prieita prie nuomonės, jog reikia pakelt algas teisėjams iki tokio lygmens, kad jiems netektų galvoti apie kasdieninius „barščius“ ir gundytis kyšiais... Taip ir buvo padaryta: pakelti atlyginimai teisėjams, policijos vadovams. Iš karto pajutom rezultatą. Be abejo, valstybė nėra ir nebus pajėgi mokėt atlygius pagal kiekvieno pareigūno poreikius, šito nebuvo ir nebus, bet pareigūnai neturi būti alkani. Gal nenustebinsiu sakydamas, kad iš dalies žmogaus sąžiningumą, padorumą ir darbingumą lemia tai, kiek jis gauna atlygio už savo darbą. Žinoma, yra ir tokių žmonių, kuriems - duok ar neduok - vis tiek ims, kuriems kelk nekėlęs - visada bus alkanas, bet tokių yra mažuma.

- Specialiųjų tyrimų tarnybos, kurios vienas iš iniciatorių esate, šiandien daugeliui asocijuojasi su nepagrįstomis kratomis, antrankiais, suėmimais ir „smulkiomis žuvelėmis“, apeinant ar neturint įrankių prieš korupcijos banginius. Kokių minčių jums sukelia tokie veiksmai?

- Kai buvo įkurta STT, pirmuoju vadovu buvau aš. Pagrindinis principas buvo toks: jokiu būdu nepadaryt žalos žmogui, jo interesams, imti veikti tik surinkus visus įrodymus ir įsitikinus, kad žmogus kaltas ir kad byla atsidurs teisme. Šiandien neretai tariamas de facto pristatomas kaip padarytas nusikaltimas, nebėra pareigūnų griežtos atsakomybės už visas galimas pasekmes. Kiekvienas nekaltai patrauktas atsakomybėn asmuo griauna pasitikėjimą institucija. Jeigu tik kyla abejonių, kad įtariamasis nebus pripažintas kaltu ar atsiras kitų aplinkybių, tokia byla neturi pasirodyti nei teisme, nei žmonės turi būti vedžiojami su antrankiais po aikštes demonstruojant, kad jie galimai kažką nusikalstama padarė. Gana negatyvus momentas šiandien Lietuvoje tas, kad pareigūnas nejaučia kito žmogaus padėties ir mintyse nemato savęs jo vietoje. Jei būtų kitaip, rastųsi daugiau atsakomybės.

- Negi jūs būdamas prokuroru įsivaizdavote save kaltinamojo vietoje?

- Tiek dirbant prokuroru, tiek advokatu, tiek teisėju, pagrindinis momentas yra žmogaus likimas. Niekur nėra nurodyta žūtbūt Joną Petrą nuteist ir pasodint. Mano kartos teisinė sistema, ta sovietinė brežnevinio laikotarpio sistema, buvo gana griežta ir atsakingumo laipsnis buvo didesnis: jeigu neįrodai kaltės, geriau bylą nutrauk, negu perduok į teismą, nes lauks nemalonumai. Šiandien teismų sistema yra laisvesnė, teisėjai yra laisvesni, ir tie sprendimai, kuriuos jie priima, yra laisvesni, bet norėtųsi, kad žmonių, kurie atlieka ikiteisminius tyrimus, profesinis parengimas būtų kvalifikuotesnis.

- Ir kuo tai atsiliepia advokatui?

- Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad silpnos valstybės institucijos tik palengvina advokatų darbą, tačiau tai netiesa. Advokatas yra ir teisėtumo garantas. Pareigūnų profesionalumo stoka skaudžiai atsiliepia advokatų klientams, kuriems dažnai tenka kentėti nepagrįstai sukeliamas kančias. Toks ikiteisminių tyrimų lygmuo advokato netenkina, nes jis dirba žmonėms.

- Vadinasi, ministro algą užsidirbate?


- Užsidirbu, materialinė pusė man nėra aktuali. Man sukėlė apmaudą pats požiūris į ministro pareigas. Et, sako, šiuo atveju jis skiriamas tik penkiems šešiems mėnesiams, pagaliau tai nėra taip ir svarbu, kas juo bus. Ir taip kalba politikai! Tada man kyla klausimas: o po penkių šešių mėnesių - kas? Baigsis Lietuva? Baigsis mūsų valstybė, atsiras kita? Nėra suvokimo, kad valstybė nesibaigia ties manimi, mano kadencija, kad ateis kiti ir jie tęs mano pradėtus darbus. Darbai turi būti tęsiami. Esu įsitikinęs, kad tęstinumas sėkmingai valstybės raidai yra gyvybiškai svarbi sąlyga.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s