Lemtinga žinomo verslininko Igno Staškevičiaus klaidanuotraukos (33)

2018 vasario mėn. 11 d. 08:53:22 Perskaitė 6728

Kaip nutiko, kad visapusiškai užsigrūdinęs žmogus - maratoną bėgęs net už poliarinio rato, atlaikęs sunkią akistatą su Zuolitudės tragedija Latvijoje, be to, išmanąs žmogiškąją prigimtį (keturių knygų autorius) bei verslo užkulisius, netikėtai pateko į pavojingą srovę ir tapo pažeidžiamas.

 

Išskirtiniame interviu „Respublikai“ verslininkas Ignas STAŠKEVIČIUS dėsto, kaip jo vardas pateko į kriminalines kronikas. Kaip jis tapo nukentėjusiu vis dar nepradėtoje nagrinėti, tačiau jau plačiai nuskambėjusioje baudžiamojoje byloje dėl privataus pobūdžio informacijos rinkimo ir turto prievartavimo. Kaip kaltinamiesiems buvusiam ilgamečiui asmeniniam vairuotojui bei jo žmonai Dariui ir Patricijai Šulskiams verslininkas jau sumokėjo 312 tūkst. eurų. Bet ir to pasirodė per maža... Pareikalavo dar pusantro milijono!

- Dažnokai užklystu į jūsų blog’ą, kur randu jūsų interviu su iškiliais meno ir mokslo žmonėmis. Buvau nustebinta, kad šiam jūsų pomėgiui nė kiek nesutrukdė nemalonumai, susiję su valdiškais namais.

- Pokalbiai yra vienas įdomesnių dalykų gyvenime, kaip ir bendravimas su žmonėmis, kurie turi ką papasakoti...

- Gal ir maratono nesate užmetęs?

- Žinoma, ne, treniruojuosi po truputį.

- Tokiu atveju jūs man labiau primenate žmogų, kuris ruošiasi išleisti naują knygą, o ne nelaimėlį, įsivėlusį į teismus.

- Matot, tas procesas prasidėjo ne prieš mėnesį. Turbūt greitai bus pusantrų metų, kai aš patyriau tą nusikaltimą ir nebūdamas nusikaltėlis patekau į kriminalines kronikas. Mano statusas yra nukentėjusysis. Kadangi tas procesas ilgai trunka, nėra taip sudėtinga su juo susigyventi, juk ir šuo kariamas pripranta. Man patinka filosofo Merabo Mamardašvilio mintis, kad gyvenimas yra tuo tikresnis, kuo jis sudėtingesnis.

- Tuo, regis, nė negalėtumėte skųstis.

- Taip, negalėčiau. Nusikaltimas, kurį minime, buvo prievartavimas susimokėti už ramybę. Aš niekada ramybės neieškojau gyvenime, ir jos sąvoka man yra kitokia negu ta, kurią man siūlė nusipirkti. Dėl to šis „sudėtingumas“ yra kitoks, į tokį „sudėtingumą“ aš niekados nesivėliau. Aš niekados neieškojau kriminalinių kronikų. Man nebuvo įdomu bendraut su tokiais žmonėmis ir tokiuose procesuose. Matyt, dėl to ir pakliuvau.

- Tai buvo pirmas kartas, kai jūs pasijutote itin nesaugus?

- Pirmą kartą taip, tokiu būdu. Nepasakysiu nieko nauja: gyvenimas laikinas, trapus, viskas ant plauko kybo visada, bet čia galbūt aš pasijutau nesaugus dėl keleto aspektų. Vienas iš jų tas, kad buvau labai arti prisileidęs tą niekšą prie savo šeimos: žmogus turėjo prieigą prie visų durų, pažinojo visus artimuosius, žinojo ką jie veikia, filmavo, juos fotografavo, žinojo visas vietas, kur aš būsiu, ką aš veiksiu, įrašinėjo mano ir mano artimųjų pokalbius, ir, kas svarbiausia, privačiose situacijose... Taip aš nieko neįtardamas įvėliau į istoriją krūvą kitų žmonių ir, natūralu, kad pirmoji reakcija dėl to buvo gėda. Kai aš tą patyriau, iš tikrųjų pasijutau sutrikęs.

Kitas dalykas yra verslas. Aš, visada stengęsis būti profesionalus versle - saugoti verslo paslaptis ir tvarkingai vykdyti visas savo pareigas, - staiga supratau esąs apsileidęs, nes per savo patiklumą būsiu įsileidęs lapę į vištidę. Juk kiekvienas verslas turi savo paslapčių, yra net sąvoka „komercinė paslaptis“, ji ginama įstatymu. Galbūt ir man magėtų sužinoti kitų verslininkų komercines paslaptis, bet aš nedarau nusikaltimo, kad jas gaučiau. Šiuo atveju aš, slapta sekamas, sukėliau grėsmę toms paslaptims, nes tai, ką norėjo sužinoti kai kurie mūsų verslo konkurentai, kai kurie oponentai, neprieteliai visokie, galėjo būti paviešinta. Nuo minties, kas gali nutikti, man pasidarė baisu prieš kolegas, prieš verslo partnerius. Ir aišku, kad ta baimė buvo perdėta, nes tiek mano artimieji, tiek verslo partneriai mane suprato. Aš jiems dėkingas, kad jie nepuolė priekaištauti: kur tu žiūrėjai, kas tu toks, kaip iki to nusiritai, bet padėjo atsispirti šitai prievartai. Šiandien praėjo metai nuo tos dienos, kai kaltinamieji buvo sulaikyti, tai, galima sakyti, jau sena istorija, tik nesinori, kad kriminalinėse kronikose mano pavardė sudarytų įspūdį, esą aš darau kažkokį nusikaltimą, nenorėdamas paviešinti asmeninių ir komercinių detalių. Aš nedariau jokio nusikaltimo, bet juk natūralu - kiekvienas jokio nusikaltimo nepadaręs žmogus turi paslapčių ir nepageidauja, kad jo asmeninį gyvenimą viešai narstytų po kaulelį. Man tai irgi nepriimtina, kaip ir tai, kad mano verslo komercines paslaptis sužinotų tie, kas neturi sužinoti, ir tai yra normalus nenoras. Kai manęs paprašė už tai sumokėti, deja, pirmoji mintis buvo gal man iš tikrųjų verta nusipirkti tokią ramybę. Bet iš tikrųjų, kaip paskui parodė gyvenimas, tai neįmanoma. Niekada gyvenime negalima mokėti už jokią ramybę. Vienintelis atsakas prievartai yra įstatymas.

- Vadinasi, kai kuriais atvejais net puikiam derybininkui nepavyksta susiderėti dėl taikos...

- Kad čia nebėra jokio karo. Buvo nusikaltimas, jis padarytas. Aš nenoriu nei aptarinėti tų žmonių elgesio, nei moralės, nei smerkti, ar save kelti, nesu už juos nei aukštesnis, nei žemesnis, - jie padarė nusikaltimą, aš nesu padaręs nusikaltimo. Jeigu kas nors mano, kad esu padaręs, te lygiai taip elgiasi su manimi, kaip aš esu pasielgęs Šulskių atžvilgiu. Dabar vyksta teisminis procesas. Jis, aišku, bus ilgas, gynyba virtuoziška, ji turi įvairiausių įstatymo numatytų galimybių - tai užpuola liga, tai nėra advokato, tai norima pateikti skundą, - tai normali teismų praktika, visų teisės turi būti užtikrintos.

- Turbūt savas žmogus ne per vieną dieną tampa priešu?

- Buvo žmogus, su kuriuo artimai dirbom ir aš maniau, kad mus sieja aiškūs santykiai, mes suprantam, ko vienas iš kito tikėtis. Žinoma, toji prievarta nebuvo visiškai primityvi ar buka. Ji buvo gana rafinuota: tai aš esą negražiai apie jį kalbu, tai esą nepakankamai vertinu, nepadėdamas žmonai išsaugoti darbo... Galbūt tai buvo bandymas manyje sugeneruoti kaltės jausmą - tai irgi iš dalies jiems pavyko. Žinoma, galima diskutuot apie moralę, apie žmogišką teisybę, darbo santykius, bet kai peržengiama riba, diskusijos baigiasi. Man buvo grasinama, kad verslo paslaptys bus perduotos konkurentams, o kam perduota asmeninė informacija, nežinau - gal banditams, gal dar kam nors... Kriminalinis nusikaltimas yra kriminalinis nusikaltimas, be to, tai yra sunkus kriminalinis nusikaltimas.

- Ko gero, visi, bent jau diduma, manome, kad būtent pinigai ir gali suteikti mums saugumo jausmą nepriteklių, ligos, negandos ar senatvės atveju. Jūsų atvejis rodytų, kaip kartais mes klystame?

- Čia įdomi tema, bet joje reikėtų skirti nevienodą požiūrį į pinigus. Man pinigai saugumo šiuo atveju nesuteikė. Netikėtai ir sudėtingu laikotarpiu užkluptas aš iš pradžių mėginau nusipirkt ramybę už pinigus, už didelius pinigus, nes man pinigai neatrodė svarbūs, man ramybė atrodė svarbesnė. Man toji suma atrodė tokia keista, kad net komiška, ir mokėjau aš ją banko pavedimu, nes norėjau, kad tai būtų užfiksuota, kad galėčiau, jei reikės, paaiškinti, kas čia vyko. Mano santykis su pinigais buvo vienoks, kito akimis kitoks, tų žmonių akimis - dar kitoks. Tiems žmonėms jų pasirodė per maža, jie sumanė pareikalauti dar daugiau (1,5 mln. - red. past. ) ir galiausiai paspringo tais pinigais. Tuo požiūriu labai pamokoma istorija.

- Nešvarūs pinigai laimės neneša.

- Čia yra dar žinot kas? Mėgavimasis galia. Aš įsivaizduoju, kaip jautėsi tie žmonės, kurie trėmė mano prosenelius. Na, tie, kurie dirbo pas juos laukuose samdiniais ar kažkokiais pagalbininkais, tie, kurie pasikeitus laikams, pasijuto įgiję galią, atėję pas juos pasakė: „Mokėk, atiduok, kiek norėsiu, tiek paimsiu“. Atėmė viską ir išvežė į Sibirą. Ši paralelė labai įdomi. Pats patyriau, kaip keičiasi žmogaus tonas, kaip keičiasi jo leksika, kaip lengvai nuo „jūs“ pereinama prie „tu“ ir tik dėl to, kad manaisi turįs kažkokią galią, kurią tau duoda neteisėtai įgyta informacija. Tu iki galo net nežinai, kur ją kiši, bet jautiesi turįs galią, nes matai, kad tam žmogui skauda.

- Tokią galią gali suteikti ir teisėtai įgytas turtas.

- Galbūt. Aš irgi ne šventasis. Gal kas nors galėtų man papriekaištaut, jeigu aš kur buvau neteisus, bet iš šalies save sunku matyti.

- Prisimenu, kadaise nepritarėte mano abejonėms teisingumo Lietuvoje atžvilgiu. Kokio tikitės teisingumo šiandien?

- Galiu pasakyt, nebuvo man lengva kreiptis į teisėsaugą. Niekada lig tol neteko kliautis teisėsaugos globa ir dabar dar iki galo to nesu patyręs, nežinau kaip baigsis teismai, ir kiek ko man čia teks patirti. Jau dabar gynyba žaidžia, mėgina mane spausti, kad aš keisčiau parodymus, o žiniasklaidos pozicija provokuojanti - tu ne viską papasakojai, pasakok viską, mes norime žinoti, kas ten vyko iš tikrųjų, tad dėkite visas paslaptis ant stalo. Bet aš nenoriu, kad mano asmeninės ir mano verslo paslaptys būtų atskleistos. Juk normalu saugoti savo paslaptis. Aš manau, kad manoji byla yra tik viena menka byla iš daugelio panašių bylų, kur apskritai svarbiau teisingumo principas. Jeigu žmogus negalėtų pasitikėti teisėsauga, teismų sistema, būtų labai liūdna. Būtų labai liūdna žinoti, kad beviltiška kreiptis į teisėsaugą tikintis, kad jo orumas bus apgintas, kad jo privatus gyvenimas bus apgintas, verslo paslaptys bus išsaugotos, kad to, kas buvo saugoma nuo nusikaltėlių, neprivers paviešinti pats procesas. Esu optimistas. Įstatymo prievartos aparatas yra jėga, kuri gali atsverti kriminalinę prievartą. Matysim, koks bus rezultatas.

- Kaip manote, ar su tuo rezultatu ir ramybė sugrįš?

- Ramybė yra vidinė būsena, jinai jau sugrįžo. Ramybę buvau praradęs labai trumpam ir iliuzija, kad ji priklauso ne nuo manęs, o yra kažkieno kito rankose, buvo pati didžiausia mano klaida. Ramybė yra mano rankose ir mano viduje, mano širdyje. Jinai grįžo. Aš jos daugiau nebepirksiu iš nieko.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Feisbukas - advokato atstovas spaudai?!

Žinomam šalies verslininkui Ignui Staškevičiui davus išskirtinį interviu „Respublikai“, apie tai, kad jį reketavo ir sekė sutuoktiniai Darius ir Patricija Šulskiai, į publikaciją netrukus sureagavo kaltinamųjų advokatas Vytautas Sirvydis.

Interviu I.Staškevičius pasakoja, kad sutuoktiniams 312 tūkst. eurų sumokėjo už ramybę, tačiau jiems tokia suma pasirodė per maža ir po kelių mėnesių pareikalavo dar 1,5 mln eurų.

„Respublika“ bandė susisiekti su kaltinamuoju D.Šulskiu, tačiau šis telefonu kelias dienas neatsiliepė, į elektroninius laiškus nereagavo. O užvakar socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė jo advokato V.Sirvydžio tekstas (kalba netaisyta):

„Nusipirkau „Respubliką“. Joje - p. I. Staškevičiaus interviu, pavadintas „Lemtinga Igno Staškevičiaus klaida“. Kadangi aš, kaip gynėjas, dalyvauju baudžiamajame procese, apie kurį pasakoja p. I. Staškevičius, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas paties p. I. Staškevičiaus pasirinkimu perkeltas į viešąją erdvę (kas prieštarauja procese jo paties pasirinktai pozicijai bylą nagrinėti neviešai), tai matau pagrindo papostinti ir savąsias įžvalgas.

Man tame interviu yra vienas įdomus, bet, manyčiau, visiškai neatitinkantis tikrovės momentas: „jau dabar gynyba žaidžia, mėgina mane spausti, kad aš keisčiau parodymus, o žiniasklaidos pozicija provokuojanti - tu ne viską papasakojai, pasakok viską, mes norime žinoti, kas ten vyko iš tikrųjų, tad dėkite visas paslaptis ant stalo“. Kadangi niekuomet nesu su p. I. Staškevičiumi kalbėjęs jokiais klausimais, - nei telefonu, nei gyvai, taip pat man nėra žinoma, kad tą būtų daręs mano kolega advokatas J. Klipštas ar anksčiau D.Šulskį gynęs advokatas Ramūnas Putinas, prašysiu, jog baudžiamosios bylos medžiaga būtų papildyta minėtuoju interviu ir bandyta aiškintis, kas gi iš gynybos ir kokiu būdu spaudžia interviu davėją.

P.S. dėkingas už kitą interviu mintį: „gynyba virtuoziška“ - netgi nesvarbu, apie kurį iš gynėjų taip pasisakoma.

P.P.S. Kitas interviu teiginys „jie padarė nusikaltimą, aš nesu padaręs nusikaltimo“ nedovanotinas nekaltumo prezumpcijos požiūriu - ar kas nors padarė nusikaltimą, ar nepadarė, pagal Konstituciją sprendžia tik teismas ir tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, - netgi nukentėjusiojo procesinis statusas neturėtų leisti tokių pasisakymų.

P.P.P.S. žiniasklaida tokiais atvejais visuomet teisi, ir bandymas „užvažiuot“ ant žiniasklaidos, kuomet ji nori žinoti, kas ten vyko iš tikrųjų, manyčiau, nesėkmingas net ir tuo atveju, kada bent jau teoriškai dalyvauji priimant sprendimus dėl reklamos užsakymų toje pačioje žiniasklaidoje.


Trigrašis

„Respublikos“ žurnalistai visada pasiruošę išklausyti kitą pusę, tačiau sutuoktinių Šulskių advokato bendravimo su spauda maniera labai jau primena Amerikos prezidentą. Tereikėjo vietoj feisbuko pasirinkti tviterį, ir būtų tikras Trampas.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net