Kokią galią mūsų gyvenime turi slaptosios pažymos?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS, Seimo narys, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas generolas Vitalijus GAILIUS, Seimo narys, laikinai ėjęs prezidento pareigas, taip pat dirbęs Seimo pirmininku, aplinkos ministru, generaliniu prokuroru, Artūras PAULAUSKAS ir Seimo narys, buvęs Seimo pirmininkas, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas GEDVILAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

V.GEDVILAS: Nežinau, kokios ten pažymos, koks pažymų turinys, kas ten parašyta. Todėl neturiu galimybių nei gintis, nei diskutuoti, nes nežinau apie ką.

Lietuvos televizijoje buvo mesti kaltinimai. EJakilaitis, vesdamas laidą, pasakė: „Aš žinau, aš turiu tą pažymą.“ Tai man buvo labai keista. Ir jis paminėjo tris motyvus, dėl kurių aš galėčiau būti neskiriamas.

Aš nežinau, kiti nežino, o žurnalistai turi galimybę susipažinti su slapta informacija, su kuria aš negaliu susipažinti. Nors aš galiu dirbti su slapta informacija ir dirbu iki šios dienos.

Esu Užsienio reikalų komiteto narys, Europos reikalų komiteto narys. Ten dalis posėdžių buvo uždarų, ir tiek, kiek leidžia mano einamos pareigos, aš žinau visą slaptą informaciją.

Keista, kodėl taip buvo nuspręsta, ir kokios ten pažymos? Pažymos lyg ir buvo, premjerui tiko, prezidentei netiko. Tai kokioje valstybėje mes gyvename? Tai praktiškai nevaldomas procesas, kai kažkas gali priimti sprendimą nežinia dėl ko.

G.JAKAVONIS: Premjerui buvo pateikta kita pažyma nei ta, kurią parodė prezidentei?

V.GEDVILAS: Manau, kad premjeras šioje situacijoje tikrai laikosi oriai. Jis gavo tas dvi pažymas. Kaip suprantu, premjeras jas perskaitė.

Viena pažyma - iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Kaip įsivaizduoju, ten buvo parašyta, kad esu nepriekaištingos reputacijos žmogus.

Iš kriminalinės žvalgybos buvo gauta kita pažyma. Ten yra trys epizodai, kaip Lietuvos televizijos laidoje minėjo E.Jakilaitis. Ir jeigu man reikėtų atsakyti dėl tų trijų epizodų, aš tikrai labai lengvai apsiginčiau.

Manau, specialioje pažymoje nebuvo nurodyti tie pagrindiniai motyvai, dėl kurių aš nebuvau paskirtas ministru.

Yra konstitucinis išaiškinimas, kad Vyriausybę formuoja premjeras. Jis atsako už Vyriausybės darbą, už ministrų veiklą. Jis turi vykdyti Vyriausybės programą, turi vykdyti savo partijos programą ir jis pasirenka savo komandą.

Dabar esu labai kvailoje situacijoje. Nė vienam savo kolegai nelinkėčiau atsidurti panašioje situacijoje.

G.JAKAVONIS: Kai visi žino tą istoriją, tai kas gi čia vyksta?

A.PAULAUSKAS: Skiriant ministrą į Švietimo ir mokslo ministerijos postą buvo gauta tokia neoficiali informacija, kad prezidentė reikalauja trijų kandidatų. Galbūt V.Gedvilas nėra jai priimtinas.

Premjeras laidoje iš dalies patvirtino žinią, kad kandidato buvo ieškoma ne tik jam už nugaros, bet ir nežinant Darbo partijai. Bet koalicija skiria kandidatą, kuris turi parlamento pasitikėjimą.

Dėl to nuo pat pradžių prasidėjo kažkokie užkulisiniai žaidimai. Man atrodo, kad STT buvo išnaudota siekiant šių tikslų.

Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą apie kandidatą turi būti pateikiama pažyma. Ta pažyma premjero buvo gauta. Ten lyg ir buvo parašyta, kad V.Gedvilas yra nepriekaištingos reputacijos.

Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodyta, kad jeigu premjeras, prezidentė ar komitetas nori gauti kriminalinės informacijos, tai jie turi motyvuotu prašymu užklausti STT.

Nežinau, ar buvo motyvuotas prašymas, ar nebuvo, bet STT atnešė dvi pažymas - vieną premjerui, kitą prezidentei, jau vadovaudamiesi Kriminalinės žvalgybos įstatymu, ir ten pateikė informaciją, surinktą pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą.

Yra labai aiškūs pagrindai, kada galima pradėti vykdyti kriminalinę žvalgybą. Yra labai aiškūs kontrolės mechanizmai, kada turi sankcionuoti teismas, kada į tą procesą turi įsitraukti prokuroras. Kitaip sakant, viskas yra labai aiškiai reglamentuota. Ši informacija yra ribota arba slapta, nelygu kokia ten informacija. Ir ji neturi niekur patekti į viešumą.

Man atrodo, visa bėda, kad prezidentūra pradėjo žaisti panašų žaidimą kaip ir su viceministrų pažymomis. Nežinau, ar visa informacija, ar dalis tos informacijos pradėjo cirkuliuoti viešojoje erdvėje.

V.GAILIUS: Jūs kalbate apie visus užburiančias pažymas? Jų turinio aš nežinau, o kad pažymos iš kai kurių žvalgybos institucijų labai užburia ir jos yra pažymos-nuosprendžiai, tai nėra gerai.

Reikalinga stipresnė žvalgybos institucijų parlamentinė kontrolė. Net neabejoju, kad, įgyvendindama Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatas, STT elgiasi pagal įstatymą ir pateikia tą informaciją, kuri buvo viešuose šaltiniuose. Ji tai pateikė galvodama, kad įgyvendina nuostatas įstatymo, pagal kurį šita norma įsigaliojo nuo 2013 metų sausio 1 dienos.

Pagal ankstesnį Operatyvinės veiklos įstatymą išviešinti ir panaudoti buvo galima tiktai baudžiamajame procese. Dabar galima ir administracinėse bylose, ir korupcijos prevencijos tikslais, ir baudžiamajame procese, ir perduodant šią informaciją užsienio valstybėms. Tikrai dabar daug yra tokių sąlygų, kur galima naudoti šitą jautrią nepatikrintą kriminalinės žvalgybos informaciją.

Manau, kad visiems reikėtų grįžti prie labai racionalaus principo dirbant su kriminalinės žvalgybos informacija, - tai yra būtinumas žinoti.

Jeigu Specialiųjų tyrimų tarnyba matė poreikį pateikti nepatikrintą informaciją valstybės vadovams, tai valstybės vadovai bent jau solidžiai galėjo elgtis tarpusavyje ir tą informaciją įvertinti kaip papildomus duomenis suteikiant vienam ar kitam asmeniui tam tikrą politinio pasitikėjimo lygį.

Manau, kad, visoje šitoje situacijoje vertinant ir nežinant turinio, nepatikrinta informacija atrodo labai nesolidžiai. Abiejų valdžių yra pažeistas būtinumo žinoti principas: ir ministro pirmininko, kuris blaškosi, ir prezidentūros.

E.BIČKAUSKAS: Palietėte gana svarbų mūsų valstybei klausimą. Iš tikrųjų tai liečia žmogaus teises. Ir aš jau daug metų savęs klausiu, ką veikia mūsų Žmogaus teisių komitetas. Ar iš viso parlamente toks egzistuoja?

Manyčiau, turime paradoksalią situaciją. Prezidentei dėl tų pačių pažymų neįtiko V.Gedvilas. Na negalima jo skirti. Jis toks, atleiskite, baisus žmogus, kad negalima net galvoti apie tai, samprotauti. Ir tai sako valstybės prezidentė.

Tai sako valstybės prezidentė, kuri iš esmės yra atsakinga už visą Lietuvos valstybę. Ir ji nė trupučio nesusimąsto, kad tas pats žmogus po šiai dienai dirba Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Tai valstybei pakenkti galima kur kas daugiau negu būnant kažkokiu švietimo ir mokslo ministru.

Bet valstybės prezidentė nė pirštelio nepajudina. Jis tebeina tas pačias pareigas ir, matyt, eis tas pačias pareigas.

Pagal mūsų Konstituciją prezidentė galėjo elementariai, neįžeisdama V.Gedvilo, pasakyti: neskirsiu. Na, galbūt jūs man iš netinkančios partijos, galbūt man jūsų akys nepatinka. Galbūt jūs nemokate kinų kalbos. Todėl ir neskirsiu.

Ir prezidentė konstituciškai iš esmės bus teisi, ji gali. Bet taip iš esmės ji neįžeis ir nepažemins žmogaus.

Dar nežinai, nuo ko apsiplauti, nes nežinai, kuo esi apipiltas. Šiuo atveju matau pažemintą ministrą pirmininką, ir netgi labai stipriai pažemintą. Matau nevalstybišką prezidentės požiūrį.

Išplaunamas atsakomybės principas. Ar galima iš ministro pirmininko reikalauti, kad jo Vyriausybė būtų efektyvi, tvarkydamasi tiek politiškai, tiek ekonomiškai? Negalima. Jis bet kuriuo atveju gali pasakyti: norėjau, labai stengiausi, bet prezidentė man užkirto visus kelius, šiuo atveju aš negaliu įgyvendinti.

Ką dabar daryti? Galvojau, ar ministras pirmininkas ir koalicija vėl praris tai, ką gavo. Kaip reikiant iškreipiama konstitucinė valstybės sandora. Galbūt prezidentės tikslas toks ir yra? Pažiūrėsime, kaip reaguos ir ar darkart šitai priims.

Ministras pirmininkas truputį buvo įgavęs drąsos pareikšdamas apie autokratinį valdymą. Turbūt pats išsigando savo šito pareiškimo. Dabar jis apie tai nekalba.

Ar kartu ir valdančioji koalicija visa šitai paims? Nes tai ne V.Gedvilo problema. Tai yra valstybinė problema.

Dėl tų pačių pažymų. Visa bėda, kad nėra ką skųsti ir ką viešinti. Ministras pirmininkas pareiškė, kad tai yra žodinė informacija. O ką gi viešinti? Na, nėra tos informacijos.

Prezidentė gali elementariai neskirti be jokių motyvų. Nežinai, kas tose pažymose parašyta, ir vadovaujiesi tik gandais.

Išgirdau tuos tris argumentus: Sporto komiteto pirmininkas, bernvakaris ir viešbutis, krepšinis. Viskas buvo gal prieš pusantrų metų, metus, gal net ir seniau. Kyla klausimas, iš kokio stalčiuko buvo ištraukti tie faktai. Ar STT, ar Policijos departamentas „ištraukė“ šiuos faktus, galas žino, kada buvusius?

Jeigu yra toks stalčiukas apie poną V.Gedvilą, tai ar yra stalčiukas apie jus? Ar yra stalčiukas „prieš jus“? Ar yra stalčiukas „prieš kitus“? Kokio lygmens, kokios apimties yra tie stalčiukai? Labai noriu tikėti, kad tokių stalčiukų nėra.

Yra tam tikras aukščiausių valstybės pareigūnų bendravimo lygmuo. Na, pakalbėk su ministru pirmininku, tiesiai šviesiai jam pasakyk: neskirsiu. Jis savo kandidatui pasakys, ir visa tai bus išspręsta.

Bet kažkas negali ramiai gyventi. Nori, kad valstybėje vienokiu ar kitokiu klausimu būtų įtampa. Tai yra žmogaus charakteris.

G.JAKAVONIS: Strasbūre vykusiose diskusijose ne vienos valstybės atstovai buvo paminėję politikų kišimąsi ir norą turėti savo specialiąsias tarnybas. Pažiūrėkite į FNTT, STT. Valstybės saugumo departamento vadovas yra skiriamas prezidento. Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Akivaizdžiai matyti politinis nenoras. Pasižiūrėkite 2012 metų rinkimus. Darbo partija ateina į Seimą, viena iš valdančiųjų. Ir girdime prezidentės pasakymą: na, ne tuos išrinko. Atsimenu V.Adamkaus atvejį. Patinka ar nepatinka, jis ateina į pirmą posėdį, pasveikina Seimą. Mes gauname tik sveikinimo raštą. V.Baltraitienės ir L.Graužinienės pateiktos kandidatūros į švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministro postą vėlgi netiko. Kodėl prezidentė taip nemėgsta? Kita vertus, vyksta savivaldos rinkimai: „aš jums patarsiu, už ką nebalsuoti“. Kiek politikos žaidimų yra šiuose reikaluose?

V.GEDVILAS: Man sunkiausia kalbėti, nes esu epicentre, ir dabar viskas sukasi dėl mano personalijos. Dėl neskyrimo ministru, manau, pagrindinė bėda yra ta, kad esu Darbo partijos narys. Man atrodo, kad čia pagrindinis motyvas. Tai kaip politinė kova. Nežinau, kodėl ji taip aštriai yra vykdoma.

Esame patys aukščiausi valstybės vadovai. Manau, kad aš einu pakankamai aukštas pareigas būdamas Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Ir būdami lietuviais, Lietuvos piliečiais, būdami Lietuvos tautiečiais, mes turime skatinti bendravimą, gerus santykius.

Eiliniai žmonės mato, kad aukščiausiame ešelone vyksta tokios intrigos, diskusijos. Nuo ryto iki vakaro mes kalbame apie tą pačią problemą. Nemačiau, kad nors viename portale ar nors vieną dieną nebūtų rašoma apie mano galimybę dirbti švietimo ir mokslo ministru. Tiesiog destabilizuota mūsų valstybė.

Manau, kad artimiausiu metu reikia priimti kokius nors sprendimus ar prezidentei, ar premjerui, ar man. Reikia priimti sprendimus tiesiog vardan tos Lietuvos, kad atsirastų bent koks stabilumas. Tokia maža Lietuvos tauta, tiek mažai gyventojų gyvena ir taip pykstamės, nesugebame vienas kito gerbti.

Geriau prezidentė mane būtų pakvietusi ir pasakiusi: „V.Gedvilai, mes negalime dirbti. Jūs turite tam tikrų problemų, mes turime tam tikros informacijos.“

Įsivaizduokite, jeigu mane ir paskirtų, kaip man dirbti švietimo ir mokslo ministru, jeigu yra tokia prezidentės nuomonė? Man neįmanoma bus dirbti ministru, tuo labiau kad laiko liko labai nedaug.

Teko bendrauti su premjeru. Jis sakė, kad visa informacija yra gera, nėra jokių kliūčių, kad galėtų teikti mano kandidatūrą prezidentei. Tai premjeras ir pateikė mano kandidatūrą.

Dabar premjeras irgi tokioje kvailoje situacijoje. Manau, kad prezidentė ir premjeras iki tol galėjo pasikalbėti ir abu kartu priimti sprendimą. Būtų parodę solidarumą, bendrą nuomonę. Ir aš nebūčiau atsidūręs kvailoje situacijoje. Niekam nelinkėčiau atsidurti tokioje situacijoje.

A.PAULAUSKAS: Spec. tarnybos turi būti prižiūrimos. Seimo kontrolė turbūt yra viena iš svarbesnių. Bėda, kad ne visi Seimo nariai yra kvalifikuoti ir dažnai neturi laiko. Ir tos spec. tarnybos, kurios nepavaldžios ministerijoms, iš esmės lieka be kontrolės. Kontrolę aš suprantu kaip rimtą procesą, kuris priverčia kalbėti apie žmogaus teises, žiūri klaidas.

Bet mes turime šiandien prokuratūrą, STT, VSD, kurie iš esmės, sakyčiau, netgi nėra kontroliuojami.

Su prokuratūra dar gražiau. Konstitucinis Teismas pasakė, kad Seimas neturi teisės netgi svarstyti jų ataskaitos. Nors pinigus institucijai ir biudžetą tvirtina Seimas.

Neseniai dalyvavau žvalgybos institucijų seminare ir ten daugiausia kalbėjo apie žvalgybos institucijų kontrolę.

Dėl valstybės institucijų. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme yra pasakyta, kad turi būti darna. Turi būti taika, susiklausymas arba, kaip dabar mėgstama sakyti, tvarumas. Tai visa šitai lemia ir asmenybės.

Buvo pasakyta, kad yra charakteris. Bet kai ateini į tokį aukštą postą, charakteris neturi dominuoti. Turi dominuoti kiti interesai - bendražmogiški, valstybiniai, pagaliau nacionalinio saugumo interesai.

Kam naudinga tokios krizės, įtampos? Tik tiems, kurie linki mums blogo. Tai gal ir specialiai provokuoja, kad atsirastų tokių krizių?

Manau, kas jau kas, bet prezidentė turi visada stengtis nesukelti konfliktų, nesukelti intrigų. O dabar išeina atvirkščiai. Matomas noras per viešuosius ryšius pademonstruoti kažkokį savo kovingumą, principingumą. O rezultatas yra tik viešieji ryšiai, tik pasirodymas žiniasklaidoje.

Nežinau, gal ji turi kitų tikslų. Gal nori sunaikinti kokias nors partijas, kai kurias iškelti. Gal tokie tikslai yra. Bet man jos tikslai nėra suprantami ir žinomi.

Matau, kad iš paprastos situacijos dažniausiai sukuriama intriga. Paskui įtampa kažkaip dingsta, kaip ir buvo prasidėjusi.

Prisiminkime viceministrų sąrašus, kurie buvo vasarą. Tai nieko nebūtų įvykę, jeigu nebūtų nutekintos tos pavardės. Buvo nutekintos aplinkybės ir tada žiniasklaidoje „užsisuko“ visas tas reikalas.

Jeigu informacija būtų pateikta ministrui, tai ministras būtų apsisprendęs, skirti ar neskirti. Bet ne, buvo noras paviešinti, parodyti, kokie čia blogi, kokie nesąžiningi žmonės. Manau, tikslas buvo nuolat kompromituoti, nuolat žeminti, nuolat parodyti, kad valdžioje yra netinkami žmonės. Ko gero, siekiamas tikslas 2016 metų rinkimuose.

V.GAILIUS: Institucija, kuri pastaruoju metu tikrai dirbo be priekaištų, pateko į konflikto epicentrą. O ji nieko nedarė, ji įgyvendino įstatymo nuostatas ir valstybės vadovams teikė duomenis. Patikrinti duomenys atsiduria baudžiamajame procese. O čia yra nepatikrinta informacija.

Teismai jau yra nepriklausomi. Jie jau nepriklauso nuo Valstybės saugumo departamento. Teismas šiandien gali susipažinti su slapta informacija. Ir jau Valstybės saugumo departamentas nerenka teisėjų savo bylose. Nes anksčiau taip buvo.

Manau, kad yra būdų įgyvendinti ir apginti savo teises. Turiu aš tą pojūčiais paremtą Valstybės saugumo departamento pažymą, kurią liūdnai pagarsėjęs R.Vaišnoras surašė remdamasis savo pojūčiais ir išgyvenimais dėl labai žemo literatūrinio lygmens. Gavau aš tas pažymas. Susipažinau ir manau, kad mes neturėtume šiandien permesti atsakomybės Specialiųjų tyrimų tarnybai.

Šioje situacijoje buvo šiurkščiai pažeistas būtinumo žinoti principas. Ir tas principas valstybėje sukėlė neigiamas pasekmes. Jeigu mes bandysime probėgšmiais kaitalioti 2013 metais įsigaliojusį Kriminalinės žvalgybos įstatymą, tai tikrai nepasieksime tų tikslų, kurie yra keliami parlamento. Mes turime užtikrinti efektyvią parlamentinę kontrolę, o ne užsiimti gaisrų gesinimu.

G.JAKAVONIS: Turėjome analogišką atvejį su prezidentės atstove spaudai Daiva Ulbinaite. Kai svarstėme uždarame posėdyje, įvertinau, ir man susidarė įspūdis, kad faktiškai buvo padarytas nusikaltimas. Ar neatrodo, kad jeigu tuo metu būtų pasielgta principingai, D.Ulbinaitė būtų atstatydinta ir gavusi nuosprendį pagal nuopelnus, V.Gedvilo atvejo šiandien nebūtų? Bet pamatė, kad vieną kartą praėjo, vadinasi, tinka, einu, niekas man nieko nepadarys.

E.BIČKAUSKAS: Tai nebuvo pirmas kartas. O kodėl jūs pamiršote tuos viceministrus? Visi pamiršote. Sulaukėme kito žingsnio. Taip ir lauksime po truputį. Patikėkite, po savaitės pasirodys naujas skandaliukas. Pono V.Gedvilo skandaliukas pasimirš. Ir vėl pamiršite. Vėl bus tas pats praryta.

Mes kalbame apie įstatymo pataisą dėl tokios informacijos paviešinimo. Bet nėra toje informacijoje to, ko mes tikimės. Ne paviešinimas yra esmė.

Yra kur kas rimtesnė problema - dėl konstitucinių galių perpaskirstymo. Iš premjero, parlamento atimamos galios ir jos pereina prezidentui. Ir jeigu parlamentas svarstytų klausimą šiuo aspektu, matyčiau gana rimtą svarstymą.

Kalbėjome apie prezidentės charakterį. Tik aš nepasakiau, kad mums reikia toleruoti tokį charakterį. Kaip ir bet kokio vaiko charakterį galima ugdyti. Bet jeigu jis negauna atitinkamo postūmio į vieną ar į kitą pusę, toks ir yra charakteris. Galbūt iš tikrųjų susiduria skirtingi požiūriai į valstybę.

Atsimenu, kai tik prezidentė tapo prezidente, per pirmąją savo kadenciją ji, rodos, skrido į tą patį nelemtą Briuselį, - čia būtų atskiras klausimas dėl tų dalyvavimų. Ji skrido pigių skrydžių bendrovės „Wizz Air“ lėktuvu, ir čia buvo „pompa“ padaryta.

Aš žiūrėjau į šitai, taip, tai buvo krizės metu. Galbūt aš kitaip matau mūsų valstybę, tai vertinu kaip Lietuvos valstybės įžeidimą. Kad Lietuva, deja, sugeba savo prezidentę pasiųsti tiktai pigių skrydžių oro linijomis.

Nebeskraido jau D.Grybauskaitė, jau pamiršo. Prezidentė greičiausiai skraido, kaip priklauso, verslo klase. Bet šitai buvo pademonstruota.

Gal skiriasi požiūris į tą pačią valstybę. Tiesiog pagalvokime, kokios partijos per šį laikotarpį ji nebuvo nepalietusi. Visos atitinkamai kažkaip buvo įvardytos, išskyrus vienintelę. Štai ir atsakymas.

Nesu kaktomušų ir priešpriešų šalininkas. Aš, beje, tikrai didžiuojuosi, kad amžiną atilsį prezidentas A.Brazauskas savo knygoje mane ir įvardijo kaip kompromisų meistrą.

Bet šiuo konkrečiu atveju pasakysiu: vieną nuolaidą skatina kitos nuolaidos. Mano požiūriu, atėjome iki to momento, kai reikia pasakyti labai atviru tekstu.

Dėl V.Gedvilo kaip asmenybės ir kaip politiko. Neturiu aš teisės patarti, bet tikrai džiaugčiausi, jeigu V.Gedvilas eitų iki pat galo, net iki teisminio lygmens. Nes jeigu tai nebus padaryta, patikėkite, atsiras paskui visokiausių gandų, ir kas nors sakys: „Ai, jis ten padarė, tiktai nepaaiškėjo.“

Prezidentė taip apibūdino šį atvejį: „Nesuprantu, kaip ministras pirmininkas iš viso galėjo, esant tokiai informacijai, pateikti svarstymui šią kandidatūrą.“ Ir ji konstatuoja, kad ministras pirmininkas tą informaciją turėjo. Aš tai vertinu kaip visiškai skirtingą požiūrį tarp prezidento ir ministro pirmininko. Tai yra nepasitikėjimas pačiu ministru pirmininku.

Neseniai ministras pirmininkas savo partijos suvažiavime pranešė apie važiavimus į Europos Vadovų Tarybą ir tam tikrą pasidalijimą, kad važinės prezidentė. Šiuo atveju aš jau pretenzijų turiu net ne prezidentei, o premjerui. Gerbiamas premjere, kas jums suteikia teisę atiduoti dalį savo funkcijų, už kurias jūs atsakingas, kad ir prezidentei?

Niekas nesuteikė, dėl to tų teisių ir nėra. Žingsnis po žingsnio teisės atiduodamos ir perimamos. Jeigu parlamentas ir V.Gedvilo atveju taip pratylės, ką darysi, galiu tik apgailestauti.

Daugiau informacijos rasite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“