Sunkiai sergantys ar neįgalūs žmonės, kuriems tenka kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, teigiamų žodžių apie jos veiklą bei mūsų šalyje taikomus neįgalumo nustatymo kriterijus sunkiai randa. Neįgalumo „kontrolės“ tvarka ypač sunkiai suvokiama, kai, pavyzdžiui, kojų netekęs žmogus kas porą metų privalo apsilankyti tarnyboje, kad įrodytų, jog kojos jam neataugo.
Dabartinė situacija Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje yra labai prasta - žmonės nepatenkinti gaunamomis paslaugomis. Tą pagaliau pamatė ir Seimas. Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas Justas Džiugelis trečiadienį paragino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybę būti principinga ir imtis realios pertvarkos, pradedant nuo vadovo, kuris „bet kokia kaina stengiasi išsilaikyti savo darbo vietoje“.
Į „Vakaro žinių“ redakciją kreipėsi 48 metų vyras H.K. (redakcijai vardas ir pavardė žinoma - red. past.), prieš trejus metus dėl sunkios ligos netekęs kojų. Žmogus gyvena kaime, juda tik neįgaliojo vežimėlyje, yra visiškai priklausomas nuo šeimos narių ir aplinkinių pagalbos.
Prieš dvejus metus Neįgalumo ir darbingumo tarnyboje jam buvo nustatytas vos 15 proc. darbingumas, tačiau... tik dvejiems metams. Terminas baigėsi ir, norėdamas toliau gauti netekto darbingumo pensiją bei naudotis kitomis neįgaliesiems priklausančiomis lengvatomis, vyras turi vėl apsilankyti teritoriniame Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos padalinyje.
„Ką jie nori patikrinti? Ar neįvyko stebuklas, ar man neataugo kojos? Galiu užtikrinti - neataugo, - ironizavo vyras. - Esu ir toliau visiškai priklausomas nuo aplinkinių. Išvykti iš namų man yra didelė problema, nes reikia ieškoti, kas gali mane nuvežti, mokėti už pagalbą pinigus, o gaunant tik neįgalumo pensiją tai nėra lengva. Todėl nesuprantu, kodėl į tą Neįgalumo ir darbingumo tarnybą turiu važinėti.“
Nusiskundimų dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisijos sulaukia ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Kaip „Vakaro žinioms“ teigė jos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė, žmonės nusivylę darbingumo lygio nustatinėjimo kriterijais. Neretai jiems sunku suprasti, kodėl vieniems nustatoma viena, kitiems - kita, kodėl sveikas, vaikštantis žmogus, gauna slaugą, o kitas, gulintis lovoje, negauna.
„Komisija dirba labai formaliai, tiesiog vadovaujasi teisės aktais ar įsakymais, o faktinė žmogaus būklė, jo savarankiškumas ar gebėjimai neretai neatitinka to formalaus požiūrio,“ - sakė neįgaliųjų atstovė.
Anot jos, pasaulyje taikomos įvairios sistemos, o Lietuvoje pasirinkta tokia, kad darbingumo lygis procentais atvirkščiai proporcingas neįgalumo lygiui. Tačiau esmė ta, kad kartais žmogus, turėdamas ir labai sunkią negalią, gali turėti pakankamai didelį darbingumą, ir atvirkščiai. Į kiekvieno žmogaus situaciją reikia žiūrėti labai individualiai, o pas mus to individualaus požiūrio nėra.
„Sakyčiau, nemyli mūsų valstybė senukų ir neįgaliųjų, jie valstybei - našta“, - sakė R.Kavaliauskaitė.
Skaičiai
2017 m. pradžioje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 245 tūkst. gyventojų. Palyginus su 2016 m., šis skaičius šiek tiek sumažėjo.
Neįgalumo pensijas 2017 m. gavo apie 48 proc. vyrų ir apie 52 proc. moterų. Neįgalių vaikų skaičius, palyginus su 2016 m., šiek tiek didėjo ir siekė 14,8 tūkst.
- Kodėl neįgalumo nustatymo tvarka tokia varginanti ir sunkiai suvokiama paprastam žmogui? - „Vakaro žinios“ teiravosi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktoriaus Manfredo ŽYMANTO.
- Šiai tarnybai vadovauju dvejus metus. Per tą laiką pasiekėme, kad nustatomi maksimalūs neįgalumo terminai. Jeigu prieš dvejus metus į tarnybą kasmet kreipdavosi apie 115 tūkst. žmonių, tai pernai kreipėsi tik 85 tūkst. interesantų. Vadinasi, 30 tūkst. žmonių jau nebereikia ateiti, nes terminus padarėme maksimaliai ilgiausius. Pavyzdžiui, vaikui, kuris turi didelį apsigimimą ir jo neįmanoma išgydyti, neįgalumas nustatomas iki 18 metų.
Kalbant apie jūsų minėtą žmogų, jeigu žmogui neįgalumo lygis buvo nustatytas prieš dvejus metus, galėjo būti, kad terminui praėjus jam vėl teko pasirodyti. Pastaraisiais metais tokių situacijų jeigu ir yra, tai jos labai retos.
Dabar neįgalumas gali būti nustatomas pusei metų, metams, dvejiems metams, iki 18 metų arba iki pensijos. Nustatant terminą vertinama, ar yra tikimybė, kad žmogui pagerės. Jeigu tikimybės nėra, neįgalumo ir darbingumo lygis nustatomas maksmaliai ilgam terminui.
Tačiau faktas - yra būklės, kurios kinta. Tarkime, po insulto ankstyvoje stadijoje žmogaus būklė vienokia, bet jeigu jis praeina normalią medicininę, socialinę reabilitaciją, jo būklė po metų arba po dvejų jau gali būti visiškai kitokia - pagerėti. Tas pats ir su situacija po miokardo infarkto - ūmioje būklėje pirmus pusę metų būklė yra vienokia, bet širdies raumuo moka „persitvarkyti“ ir po dvejų metų žmogaus būklė pagerėja. Todėl nors „insultas“ ar „infarktas“ skamba baisiai, mes negalime spręsti 20 metų į priekį, kad žmogus bus tokios būklės.
- Kodėl priimant Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimą būtinai turi dalyvauti žmogus, tarkime, be kojų. Juk aišku, kad jam kojos neataugo. Kodėl nepakanka vien jį prižiūrinčio šeimos gydytojo pažymos?
- Neužtenka, nes nustatant neįgalumo ir darbingumo lygį atsižvelgiama į dvi dedamąsias - medicininę dalį ir klausimyną, kurį reikia užpildyti. Pastarasis apsprendžia, kaip žmogus su savo ligomis sugeba adaptuotis socialinėje aplinkoje. Kad tarnybos specialistas klausimyną galėtų užpildyti, jis turi pamatyti žmogų.
Jeigu žmogus nejuda ir yra netransportabilus, yra galimybė, kad tarnybos specialistai vyktų pas žmogų. Pirmą kartą teikiant dokumentus, tarkime, nusprendžiama, kad neįgalumo ir darbingumo lygis nustatomas metams ar dvejiems, o jau antrą kartą teikiant dokumentus, jeigu būklė žymiai nesikeitė, pakanka šeimos gydytojo pateiktų dokumentų. Kitaip sakant, tam tikrais atvejais atsižvelgiama į tai, kad žmogus negali judėti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“