Klausimas E.Žiobienei: ar Lietuvos vaiko teisių gynėjai gina vaikų teises?

- Švedija, būdama ES narė, nepranešusi Lietuvai, vaiką perdavė trečiajai šaliai Norvegijai - net ne ES narei. Ar tai nėra aukščiausio lygio pasityčiojimas iš Lietuvos? - „Vakaro žinios“ pasiteiravo Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės.

- Šiaip neturiu teisės to vertinti, nes realiai pagal savo pareigybę galiu vertinti tik Lietuvos institucijas.

- Čia tokia tema, kad reikia komentuoti kaip žmonėms, paskui kaip specialistams.

- Matote, pareigybė, deja, neleidžia šių dalykų vertinti, iš esmės galiu vertinti tik ką daro mūsų institucijos ir ar gerai padaro, o kitų valstybių vertinti, deja, neturiu teisės.

- Kodėl?

- Kai jau nedirbsiu šiame darbe, tada realiai galėčiau.

- Kas yra konkrečiai daroma, kad Norvegijoje paimti Lietuvos piliečiai vaikai grįžtų į Lietuvą?

- Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra ta institucija, kuri įgaliota bendrauti užsienio reikaluose su Lietuvos institucijomis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už visą vaiko teisių politiką. Jos, mano žiniomis, ne kartą bendravo su Norvegijos užsienio reikalų ministerija, nes diskutuotinų situacijų ir bendradarbiavimo problemų yra nemažai, taigi buvo siūloma pasirašyti dvišalius susitarimus. Norvegija visais laikais atsisakydavo, pastarosiomis žiniomis, ambasadorius patvirtindavo, kad Norvegija geriau renkasi kelią ratifikuoti Hagos konvenciją, kitaip tariant, per konvenciją būtų privaloma atsiskaityti. Bet šalis niekaip to nepadaro.

- Kuo Norvegija argumentuoja, kodėl atsisako pasirašyti Hagos konvenciją? Matyt, naudinga?

- Man labai sudėtinga pasakyti, argumentas yra tas, kad ji pasirenka Hagos konvencijos ratifikavimą, bet reikia pripažinti, kad Lietuva yra greita ratifikuodama įvairius tarptautinius dokumentus, o Skandinavijos šalys ilgiau svarsto. Tikriausiai ir su Hagos konvencija Norvegija įstrigo ilgam.

- Kokių priemonių reikia, kad baigtųsi vaikų atiminėjimai ir mums mūsų vaikai būtų grąžinti?

- Yra laisvas asmenų judėjimas, pilietybė šiuo atveju nebėra toks svarbus faktorius. Šeimos pasirinkimas, kur ji nusprendžia gyventi, ir ji turi gyventi pagal tos valstybės teisę - čia yra visa problema. Lietuvoje mes visada ieškotume tos šeimos giminaičių, kad jie gautų vaiko globą, jei tėvai negalėtų pasirūpinti. Kitų šalių pavyzdys toks, kad vaiko negalima „išimti“ iš jam įprastos terpės, manoma, kad vaikas yra artimesnis tai šaliai, kurioje ir gyvena. Čia skirtingos vertybinės sistemos.

- Išeina, kad teisės apginamos tik tų vaikų, kurie gyvena Lietuvoje, o Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, teisės neapginamos. Tai nėra priemonių jiems susigrąžinti?

- Konkrečioje situacijoje centrinė institucija jau spalio mėnesį buvo pateikusi močiutės vertinimą, kad močiutė tinkama globoti vaiką, jei reikia. Bet sprendimą priima ta šalis, kurioje vaikas gyvena, čia ir yra problema, kad vaikas gyvena ten.

- Ką konkrečiai vaiko teisių kontrolieriai gali padaryti?

- Tik Lietuvos Respublikos ribose, Norvegijoje yra kitas ombudsmenas, Švedijoje - kitas. Visų teritorijos baigiasi su savos valstybės siena. Žmonėmis, kurie gyvena Lietuvos Respublikoje, jų visais vaikais, nepriklausomai nuo jų pilietybės, mes turime pasirūpinti. Žmonėmis, kurie gyvena kitoje valstybėje, ta valstybė ir rūpinasi - čia yra skirtumas.

- Už ką jūs imate algas, jei nieko negalite padaryti?

- Atsiprašau, bet negaliu nieko atsakyti į tokius klausimus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“