respublika.lt

Kiek dar liko Sąjūdžio?

(0)
Publikuota: 2013 lapkričio 22 08:10:20, Respublika.lt
×
nuotr. 2 nuotr.
Kiek dar liko Sąjūdžio? Arūno Bernacko grafika

Šiemet sukako 25 metai nuo Sąjūdžio - reikšmingiausios jėgos siekiant Nepriklausomybės- susikūrimo. Valstybiškai paminėjome tokią sukaktį? Paminėjome, jei paminėjimu laikytume valstybinės komisijos Sąjūdžio 25 metų sukakčiai paminėti sudarymą... O reikšmingesnių renginių kaip ir nebūta. Šiais laikais daugiau dėmesio skiriama pasirengti švęsti Heloviną. Kodėl tai, kas svarbu, pasidarė nebesvarbu? Ar dėl to, kad kasdien vis mažiau Nepriklausomybės lieka?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA, Seimo narys, buvęs europarlamentaras Eugenijus Gentvilas, Seimo narys, garsaus mūsų diplomato Juozo Urbšio anūkas Povilas URBŠYS  ir profesorius Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiais metais minime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo 25-metį. Bandau prisiminti, ar šiemet mes paminėjome tą judėjimą, savo nepriklausomybės pradžią. Susidarė įspūdis, kad daug ką mėginama nutylėti ir pamiršti?

Z.VAIŠVILA:
Vasarą paminėjome Sąjūdžio 25-metį. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė stumtelėjo valdžią tai padaryti. Kita vertus, kalbėdami apie dabartines mūsų politines realijas matome, kad šie metai yra labai svarbūs. Tauta susivokė, į kokią padėtį yra patekusi. Žmonėms dabar atsiveria akys ir jie mato, kad ta situacija yra amorali. Turiu omenyje tautos santykį su valdžia.

Deja, dabartinė situacija labai panaši į tuometinį laikotarpį, tačiau sudėtingesnė psichologiškai, nes žmonės, kurie tada buvo į priekį tautą vedančių lyderių sąraše, dabar vaidina keistus vaidmenis. Turiu omenyje kad ir referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams klausimą. V.Landsbergis anksčiau buvo už tai, kad mūsų įstatymai viršesni ir mums priklauso ir mūsų žemė, ir mūsų gelmės, o dabar jis atvirai agituoja prieš referendumą. Tai yra tam tikras lūžis.

G.JAKAVONIS: Ko mes siekėme būdami Sąjūdyje? Pirmiausia norėjome nepriklausomybės, norėjome būti nepriklausoma valstybe. Mes norėjome, kad žemė būtų Lietuvos, o dabar verčiamės per galvą, kad ją būtų galima parduoti užsieniečiams. Norėjome lito, dabar norime euro. Norėjome tautinės mokyklos, turime globalistinę. Ar neatrodo, kad grįžtame į tą pačią situaciją, iš kurios išėjome?

E.GENTVILAS: Supraskime, kad šiandien mes su tuometine Sąjūdžio dvasia ir užsidegimu irgi protestuotume, jeigu susidurtume su svetima valia ar okupacinės valdžios primestais dalykais. Bet ar Sąjūdį būtų galima kaltinti dėl to, kad jis neįgyvendino savo planų? Tai buvo valstybės gimdymas, valstybės gimdymo iniciatyva. Daugelis daug ko nesuprato. Pamenu, net ir V.Landsbergis 1990-aisiais Europos Sąjungą painiojo su Strasbūre įsikūrusia Europos Taryba.

Iš pradžių visus Sąjūdžio žmones vienu srautu vedė nepriklausomybės tikslas. O kai nepriklausomybė buvo pasiekta, Sąjūdis suskilo į daugelį politinių jėgų pagal pasaulėžiūras. Tas skaidymasis vyko 1990-1992 metais tuometiniame Parlamente. Tai natūralu – paaiškėjo, kad Sąjūdyje būta įvairių pasaulėžiūrų. Aš ir savęs Sąjūdžio laikais, kokiais 1988-aisiais, netapatinau su liberalizmu. Šiandien esu įsitikinęs liberalas.

Ir natūralu, kad nugalėjo kai kurie dalykai, kurie neatitinka Sąjūdžio deklaruotų idėjų. Visi sąjūdininkai pasiskleidė kaip platus politinių Lietuvos jėgų spektras ir dabar turime tokius rezultatus. Ar dėl jų labai reikia sielotis ir kaltinti Sąjūdį, kad Sąjūdis nepasiekė tų tikslų? Formaliai žiūrint į Sąjūdžio evoliuciją, taip - buvo nueita kitu keliu. Nesakysiu, kad geresniu ar blogesniu, nes, mano įsitikinimu, dabar yra ir gerų, ir blogų dalykų. 

Z.VAIŠVILA: Nevartokime sąvokos „Sąjūdis susiskaldė“. Vienas iš Sąjūdžio tikslų ir buvo daugiapartinės sistemos sukūrimas. Už tai buvo kovota ir į tai eita. Po to jau atsiranda ir visuomenės atsakomybė, ką ji renka, ką pasirenka.

P.URBŠYS: Sąjūdžio metais mus vienijo noras apginti savo teisėtą reikalavimą turėti nepriklausomą valstybę. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tada daugiau buvo kalbėta apie nepriklausomos valstybės formą, bet mažai kalbėta apie turinį. Neužmirškime, kad Sąjūdis identifikuojamas kaip tautinio atgimimo proveržis mūsų  istorijoje.

G.JAKAVONIS: Nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas.

P.URBŠYS: Būtent. Vis dėlto matome, kad kai buvo pasiektas tikslas ir atkurta nepriklausoma valstybė, pati tos valstybės valdžia pradėjo slopinti politines ir tautinio atgimimo nuotaikas. Nes jos naujai atsikūrusioje valstybėje buvo susijusios su pilietiniais demokratijos daigais. Ir dėl to, kad tos atkurtos valstybės turinys nebuvo užpildytas pilnakrauju pilietišku gyvenimu, toje valstybėje neatsirado stipri pilietinė demokratija, kuri darytų valdžią pažeidžiamą žmonių atžvilgiu.

Mes sukūrėme tokią valstybę, kurioje, kaip ir sovietiniais metais, valdžia ne tarnauja, o valdo. Tik demokratinėje visuomenėje valdžia jaučia poreikį atsiskaityti savo žmonėms ir suvokia, kad ji tarnauja žmonėms. Kai visos tos partijos kūrėsi, jų apmatuose buvo sovietinis mentalitetas. Pažiūrėkime, kokiais principais vadovaujasi ar socialdemokratų, ar konservatorių partijos. Jos vadovaujasi tais pačiais komunistų partijos principais. Galbūt jie šiek tiek rafinuotesni, bet esmė ta pati, kad politinės partijos interesas yra aukščiau visko.

Ir tai, kad dabar yra toleruojama būtent tokia Prezidentūros institucija ir toks prezidentės elgesys, tai irgi yra būtent tokio valdžios požiūrio į žmones pasekmė. Man nerimą kelia tai, kad iki šios dienos tie, kurie nepritaria tam, kas vyksta, ir nori pokyčių, nesugeba suvokti, kad tautiškumas turi būti susietas su pilietiškumu. Kad pilietiškumas yra sietinas su tautiškumu. Ir tai, kad mes neturime realios savivaldos, kuri yra demokratijos pamatas, tai irgi yra būtent tokio mąstymo pasekmė.

Z.VAIŠVILA: Negalime visko paprastai nurašyti sovietiniam mentalitetui. Mes nuo jo išsivadavome. Negalima nubraukti tautos pastangų siekiant nepriklausomybės. Bet mes leidžiame valdžiai elgtis taip, kaip ji nori. Dabar mes matome seniai pažįstamo elgesio šablonus, pasiekiančius mus iš Briuselio: besąlyginis vadovavimas iš centro, besąlyginis valios primetimas. Nors forma kita, bet turinys tas pats.

K.STOŠKUS:
Vakarų fonas yra pavojingas ne dėl to, kad jis yra, bet dėl to, kad mes kaip maži vaikai. Išbėgome iš prievartinės visuomenės ir ėmėme tai, kas pigiausia iš Vakarų ėjo. O iš ten ateina masinė kultūra, postmodernioji kultūra. Tai iš esmės yra Vakarų civilizacijos putos, o mes jas priėmėme kaip kažkokius kultūros pavyzdžius. Tai yra baisiausia.

Jeigu kalbėtume apie partijas, tai aš manau, kad jos negalvoja apie valstybę. Pateiksiu paties iškentėtą pavyzdį. Parengėme bendrą kultūros programą, įstatymą. Pirmas toks projektas buvo parengtas dar 1995 metais. Prieš rinkimus jis pateko į Seimo komitetą, tačiau paskui tapo nereikalingas. Tai pasikartojo ne vieną kartą. Galų gale tą projektą pataisinėjome su Seimo nariais, suderinome ir galvojome, kad jau viskas bus gerai, tačiau ir vėl nieko nepavyko.

Mes, 60 žmonių grupė, susitikome ir svarstėme, kodėl tas projektas negalėjo praeiti, nors jame kalbama apie pagrindinį valstybės dalyką, kultūrą. Kai kas net sako, kad kultūros politikai turėtų būti pagrindiniai valstybėje, nes kiti klausimai tėra išvestiniai iš kultūros. Kultūra - iš tikrųjų tai gyvenimo būdas. Tas įstatymas buvo kaip bandymas parodyti, kad reikalinga tam tikra gysla, kažkokia kryptis, kažkokia orientacija. Ten buvo suformuluoti pagrindiniai principai.

Pasirodo, mes padarėme klaidą, nes projektą pateikėme ne tos partijos atstovui. Ir visi jie nubalsavo prieš tą projektą. Ar tai neparodo, kad šitiems žmonėms rūpi ne Lietuva, o tik jų partiniai interesai? Iš pradžių tai dar būtų buvę galima pakęsti, kadangi partijos tik formavosi. Bet šiais laikais, kai praėjo net 23 metai, ar vis dar galima vadovautis tokia pačia strategija?

Šiurpiausia, kad politikai net nesvarsto, koks yra valstybės interesas, nesirūpina jos perspektyva ir likimu, neieško, kokiais keliais valstybė turėtų eiti. Šių pagrindinių principų ne tik politikai nesvarsto, jie labai lengvai anihiliuojami ir žurnalistų debatuose.

Žiniasklaidos diskusijose nesiekiama, kad pašnekovas pateiktų argumentą kokiam nors teiginiui pagrįsti. Netikrinama, ar teiginys patikimas. Tiesiog sakoma: „Pasakykite savo nuomonę“. O tų nuomonių sakytojai dažniausiai ištaria kokią nors banalybę ir tvirtina, kad tai jo nuomonė. Arba kaip nuomonę pakartoja kitur išgirstą dalyką. Viskas yra nuomonės, kas pasakoma. O iš esmės mes per tas vadinamąsias nuomones išbarstome kiekvieną temą. Nuomonių turime kalnus, o bendro sprendimo surasti negalime. Ir Seimo diskusijose tarp partijų šie dalykai yra nepasiekiami.

Įkyrėsiu kartodamas, bet dar noriu pasakyti. Iš tikrųjų reikalingas sprendimas dėl Lietuvos demografinės būklės. Jeigu tauta išsivaikščioja, tai kam mums ta veikla užsiiminėti? Kokia yra tų darbų prasmė? Reikia kalbėti apie tautą, apie kalbą. Dabar klausausi Žinių radijo, laidos „Salos“. Šiurpas apima. Kažkoks emigrantas sako: išgirstu lietuviškai, pradedu nekęsti to žmogaus, tos visos vietos. Neapykanta savo kraštui, neapykanta žmogui, lietuvių kalbai. Ir tai eina iš laidos į laidą. Nors gerai, kai parodoma, kad iš Lietuvos išvykę žmonės yra atkritę. Jis išvažiavo, prigijo dabar ten ir jau nuėjo per toli. Sako: su tėvais seniai ryšius nutraukiau, draugų mažai, turiu naujų, dabar vokiečių kalbą išmokau. Jo klausia, gal jis po kažkiek metų grįš į Lietuvą. Ne, sako, jau tikrai negrįšiu.

G.JAKAVONIS: Sąjūdžio laikais nebuvo kalbama dviem temomis. Dėl Maskvos grėsmės nebuvo kalbama apie NATO. Antra, niekada nekalbėjome apie nuosavybės formas. Lietuva šiaip jau galėjo būti ir nepriklausoma socialistinė valstybė. Socializmas mums buvo įkaltas į galvas. Ar per daug pasukant į liberalizmo pusę nebuvo padaryta klaidos? Nuėjome su Laisvosios rinkos institutu, pradėjome parceliuoti Lietuvą.

Z.VAIŠVILA: Tuo metu buvo beprotiškas tempas ir visiems daug kas buvo visiškai nežinoma. Buvo tik sopuliai dėl prarastos nuosavybės. Daug kas juos nešiojo dešimtmečiais. Vakarai buvo pasiruošę mums ekonomiškai padėti, nes kritus sienoms ekonominis skirtumas buvo didžiulis.

Mes atsidūrėme, galima sakyti, nuogi, basi, visiškai nepasiruošę tam. O laiko pasiruošti nelabai ir buvo. Buvo siekis ir žiūrėjome labai gera kryptimi. Žiūrėjome, kaip tai galime daryti bendrai su latviais, su estais. Šnekėjome su baltarusiais, jungėsi Ukraina. Beje, V.Čepaitis siūlė padaryti tokią juostą, pavadinkime Rytų europiečių, įjungiant ne tik buvusias Tarybų Sąjungos respublikas, bet ir Rytų Europos posocialistines Lenkiją, Vengriją, Čekoslovakiją ir panašiai. Padarytume kaip buferį, derintume bendrus veiksmus. Bet Vakarai aiškiai buvo pasiruošę ir norėjo mus gundyti su ta Europos Sąjunga. Mes tam buvome nepasiruošę. Nežinau, dėl to ar ne, bet V.Čepaitis buvo paaukotas. Ir ši idėja prapuolė, o paskui įvykiai vienas kitą vijo.

Ir kita priežastis, ko gero, kodėl taip atsitiko, - būkime teisingi, neišlaikėme išbandymo valdžia. Ir tada žmonės prarado pasitikėjimą. Apėmė neviltis. Ir dabar, kai pasiekėme aukščiausią demagogijos viršūnę, kai Sąjūdžio ir nepriklausomybės idėjinis vadas V.Landsbergis gina prezidentę, kuri buvo viena iš 800 M.Burokevičiaus partijoje samdomų darbuotojų ir po Kovo 11-osios darė karjerą ten, perversmininkų štabe, į tai mes atsakome tyla, norime tautą įtikinti vedliais, kad eisime paskui juos, nors tie vedliai nesako, kur veda.

Jie patyliukais atiduoda suverenitetą Briuseliui ir bijo tautos, bijo referendumo. Vieno referendumo rezultatai nevykdomi jau ilgiau nei metai. Ir dabar bijoma, kad žmonės atsigaus, atsities ir pasakys: taip, mes norime, kad žemė būtų mūsų, mes norime dalyvauti valstybės valdyme. Konstitucija juk suteikia teisę į tiesioginį valdymą, į referendumus.

Beje, nevartokime žodžio „Prezidentūra“. Nėra tokios institucijos. Yra prezidentas, yra jo atsakomybė ir kanceliarija. Nors tai labai patogus žodis, bet ką jis pasako? Ir dabar vyksta lemiamas susirėmimas: bus ar nebus šis referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, surinksime ar nesurinksime 300 tūkstančių parašų. Kokių dar spektaklių mūsų VSD, prokuratūra ir STT suorganizuos po šito pseudospektaklio apie provokaciją prieš prezidentę, kad neįvyktų tas referendumas?

Ir mūsų nepriklausomybės simbolis V.Landsbergis piktai sako: jūs turite klausyti, ką sako valdžia. Netiki žmonės ta valdžia. Štai kokioje situacijoje atsidūrėme. Visokie minėjimai yra labai svarbūs, bet jie jau tampa antraeiliais dalykais šitoje situacijoje. Vėl iškilo tiesos klausimas.

E.GENTVILAS: Šiandien Lietuva susiklostė daugmaž ta kryptimi, kaip aš įsivaizduoju, jeigu kalbėsime apie nuosavybę. Bet yra kitų dalykų, kurie susiklostė taip, kaip man visiškai nepatinka.

Visos politinės partijos, ir ne tik politinės partijos, sveiko proto žmonės, kad ir kokia būtų jų pasaulėžiūra, turėtų didžiuotis Lietuva. Jeigu pasaulyje skaičiuojama 7 milijardai gyventojų  ir mes žinome Lietuvos BVP, tenkantį vienam gyventojui, tai kokie 6 milijardai pasaulio gyventojų gyvena blogiau. Mes esame tarp tų 15 proc. gerai ir labai gerai gyvenančių. Kur yra vienintelė problema? Kadangi mes esame įstoję į Europos Sąjungą, tai Europos Sąjungoje mes esame vieni skurdžiausių.

G.JAKAVONIS: Sovietų Sąjungoje buvome vieni turtingiausių.

E.GENTVILAS: Ir turėjome tą pasididžiavimo jausmą. Ubagų karalystėje mes buvome „kieti“. Dabar vienoje turtingiausių pasaulio sąjungų Europos Sąjungoje mes atrodome skurdžiai. Ir tada prasideda zyzimas, nepasitenkinimas. Gėdijimasis Lietuvos, lietuvybės, lietuvių kalbos. Ką jau kalbėti apie materialinius dalykus. Visi lietuviškai mąstantys žmonės, nesvarbu ar būtų už ES ar prieš, ar už žemės pardavimą ar prieš, turi sakyti: „Lietuviai, didžiuokitės Lietuva“. Nes daugybė pasaulio žmonių, kokie 6 milijardai, mums pavydi. Bet mes, būdami šiame klube, jaučiamės vargšai ir pradedame nuolatos zyzti, kartu naikindami lietuvybę.

Lietuvybę naikina ne mūsų buvimas Europos Sąjungoje, o mes patys, reikšdami nepasitenkinimą, lygiuodamiesi, tarkime, į Angliją. Vis daugiau žmonių angliškai pramoksta. O ar patys britai dabar didžiuojasi savimi? Tad žiūrėkime, į ką mes orientuojamės. Mes patys save žudome zyzdami visą laiką. Jeigu kalbėsime apie ekonominius, kitus suvereniteto dalykus, - taip, Europos Sąjunga atima iš mūsų, apriboja. Referendumu Lietuva 2003-iaisiais nusprendė stoti į tokią Europos Sąjungą ir prisiimti tuos įsipareigojimus. Praradimai bet kurioje sąjungoje yra neišvengiami. Bet jeigu kalbėsime apie lietuviškumą, neįtikins manęs niekas, kad Europa žudo mūsų lietuviškumą prieš mūsų valią.

Z.VAIŠVILA: Bet ne į tokią gi Europos Sąjungą stojome. Juolab kad ekonominiai dalykai visgi nėra pagrindiniai šioje situacijoje.

G.JAKAVONIS: Mes visi orientavomės į tautinius, nacionalinius dalykus. Sąjunga byrėjo būtent tautiniu pagrindu. Ir staiga kažkur iš Europos,  bent jau man atrodo, vyko lūžis, kad tie tautiniai dalykai pradėti tapatinti su nacionalizmu, vos ne fašizmu. Buvo nutolta nuo tautinės mokyklos, lyg ir prieita prie pilietiškos, kuri irgi buvo nesukurta. Pamažu pamažu mes pradėjome nuo tautiškumo kaip ir eiti šonan, atsisakyti. Ir šiandien jau bijome sakyti, kad mes lietuviai.

Z.VAIŠVILA: Problema įrašyti „lietuvis“ į pasą.

P.URBŠYS: Turėtume atkreipti dėmesį, kaip Europos Sąjunga suvokia patį Europos Sąjungos pilietį. Apie poreikį stiprinti Europos Sąjungos valstybėse pilietinės demokratijos apraiškas, stiprinti pilietinės atstovaujamosios demokratijos požymius nekalbama. Europos Sąjunga kalba apie piliečius daugiau kaip apie darbo rinkos dalyvius. Jų tikslas yra skatinti, užtikrinti vartojimą. Turėtume konstatuoti, kad Europos Sąjunga daugiau akcentuoja būtent ekonominį politinį prioritetą. Ir  kai akcentuojamas būtent šis dalykas, tikrai nereikalingi žmonės, kurie turėtų tam tikrą savigarbą, tautinę savigarbą, pilietinę savigarbą. Tai prieštarautų pačiai vartojimo esmei.

Jeigu mes kalbame apie tam tikras pilietines apraiškas, jos daugiau išskiriamos labai lokaliai, tam tikra tolerancijos skraistė tam tikrai asmenų grupei. Kalbama, kas yra šeima, kas yra teisės... Mes apie tai kalbame. Bet ar girdėjome, kad Europos Sąjunga atkreiptų dėmesį į tas sąjungos valstybes, kurios nieko nedaro, kad jose stiprėtų pilietinė demokratija. Nors beveik kiekviename projekte yra skiriamos lėšos šitam tikslui pasiekti. Apie žmogaus teises, apie demokratinius principus kalba Europos Taryba, bet ji yra paraštėje. Lietuva neteko balsavimo teisės Europos Tarybos regionų rūmuose už tai, kad ten pripažino, jog Lietuva neturi piliečių atstovavimo regionų lygmeniu. Daugeliui esančių valdžioje atrodė, kad tai nėra problema. Kai apie tai kalbėjau, man pasakė: „Jokių sankcijų nebus“. Sakykime, jeigu kas nors pažeistų Europos Sąjungos struktūrinių fondų panaudojimo tvarką, be abejo, gali būti sankcijos, kad dalį tų lėšų reikia sugrąžinti. Bet jeigu pas mus nėra pilietinio atstovavimo, mes prarandame balsavimo teisę ir nebuvimas tam tikro pilietinio jautrumo, tam tikros pilietinės koncepcijos formavimo Europos Sąjungoje, manau, mus daro labai pažeidžiamus.

Manyčiau, kai mes po nepriklausomybės atgavimo nesugebėjome sukurti pilietinės visuomenės, tapome labai pažeidžiami kito totalitarinio vyksmo, kuris būtent susijęs su vartotojiškumo skatinimu. Jeigu norime kalbėti apie tai, kad reikia kažką keisti, turime kalbėti apie pilietinės visuomenės, pilietinės demokratijos svarbą mūsų valstybei. Turime kalbėti apie tai, kad pilietinis sąmoningumas neatskiriamas nuo tautinio sąmoningumo. Kol nepradėsime apie šiuos sentimentalius dalykus kalbėti, tol nepaliesime pačios esmės.

K.STOŠKUS: Su vienu dalyku negalėčiau sutikti. Ši mintis apie faktą, kad mes blogai gyvename, zyziame. Aš zyziu nuolatos, prisipažįstu. Aš kitaip nemoku.

G.JAKAVONIS: Tikras lietuvis.

K.STOŠKUS:  Ir zyziu ne dėl to, kad daug reikalavimų  kelčiau. Aš keliu labai elementarius reikalavimus, kuriuos Europos civilizacija mums galėjo duoti, o mes jų nepasiėmėme. Bet aš niekaip negaliu sutikti, kad gali būti vienodi kriterijai. Patys laimingiausi žmonės gyvena Afrikoje, nes visas savo pastangas jie apibrėžia savo kultūros ribose. Jie neturi su kuo palyginti savo gyvenimo. Tai kaip tėvai gyveno, taip vaikai gyvena ir dirba. Ten vaikai nuo mažumės sunkiausius darbus dirba. Afrikoje nebuvo tokių sąlygų, kaip, pvz., Australijoje, kur daug gėrybių, galėjai valgyti valgyti, tris dienas dirbdavo ir gyvendavo visą savaitę.

Bet kriterijai yra apibrėžti kultūros nuoroda. O Lietuva dar gyvena europietiškame kontekste. Žmonės žiūri, kad kitur geriau. Sako, aš 400 uždirbau, o ten man duoda už kurjeriavimą dviračiu 1200 eurų. Kriterijai atsivėrė. Atsivėrė pasaulis, yra su kuo lyginti. Čia mes negauname, ten duoda. Čia mums neleidžia, ten leidžia, čia nesirūpina, ten rūpinasi. Sudėjus šiuos dalykus, ir jeigu žmogus neturi jokios pilietinės atsakomybės, jeigu jis nėra subrendęs tokioje šeimoje, kurioje yra įsipareigojimai savo artimiesiems, savo žemei, savo kraštui, tai labai greitai pakyla, susiglemžia drabužėlius ir važiuoja.

Yra daugybė pasaulio piliečių iš Lietuvos. Ir jie iš tikrųjų negrįš, nereikia muilinti akių. Negrįžta į kitus kraštus, tai kad į Lietuvą grįžtų, tokios utopijos, iliuzijos. Žinoma, kai kas parvažiuos, kas ten atsispirs šiek tiek nuo dugno ir matys, kad čia dar galima daryti verslą. O čia, jeigu Lietuva padarytų tam tikrą ekonominį šuolį, sugrįžtančių būtų daug daugiau nei paprastai sugrįžta. Bet daug vilčių mes turbūt negalime turėti.

Iš tikrųjų šiuo atveju yra vertybių klausimas. Svarstoma, kur dingo Lietuvoje vertybės. Bet kokia bėda tuose svarstymuose? Čia kaltinami mokytojai. Bet dabar daugiau auklėja televizija ir internetas nei mokykla. Aš stebiuosi, kad šito dalyko niekas rimtai netraktuoja. Pasižiūrėkime kokią laidelę, konkursą, kiek ten tūkstančių skambučių skambina atsiliepdami į tokius, atsiprašau, šlykščius, primityvius, elementarius dalykus. Ir mokytojai jau toje vagoje yra. Mokytojus jau dabar daugiau reikia auklėti ir gelbėti nei vaikus. Tokia situacija susidariusi, kad skatinamos iš tikrųjų ne Lietuvos kultūros normos. Neįdomi istorija. Nei Sąjūdis.

Standartai ateina su tuo paviršutiniškumu, postmoderniosios kultūros putomis. Kad ir „Fluxus“, tarkime, 13 milijonų atiduodame iš savo kišenės. Kokia idiotų valstybė galėjo šitaip padaryti? Užmokėjo. Praėjo „Europos kultūros sostinė“ - vamzdis stovi. Štai kas atsitiko su kultūra. Mes neturime savo kriterijų.

G.JAKAVONIS: Bet yra toks dalykas kaip šeima. Ir šitos vertybės naikinamos, tai iš Europos Sąjungos ateina.

K.STOŠKUS: Be abejo, visi tie  pamatai prasideda nuo šeimos. Kas su šeima darosi? Jeigu dabar šeimos pradedamos montuoti iš dviejų vyrų, dviejų moterų. Paskui sujungs kokius du robotus. Irgi šeima. Elgiasi panašiai kaip žmogus. O jeigu dar gali vaikus prižiūrėti... Kur šeimos ribos?!
Sako, čia iš Vakarų ateina. Jie turi, kodėl mes neturim. Jie leidžia, mes neleidžiame.

G.JAKAVONIS: Bet iš Vakarų atėjo ir fašizmas, ir komunizmas.

K.STOŠKUS: Taip, iš ten. Mes buvome uždaryti, tai kai sienos atsidarė, visų akys nukrypo į Vakarus. Nes ten buvo uždaryta, anksčiau mes nepriėjome prie Vakarų kultūros. Visos durys atsidarė, o niekas nepamokė, kaip įeiti į Europą.

Iš tikrųjų vartotojų visuomenė mus užplūdo ir mes gyvename šia diena. Visi gyvena dabar. Juslinis žmogus negalvoja nei apie rytojų, nei apie praeitį. Kas jam tas Sąjūdis,  jam rūpi tai, kas vyksta šiandien. Klausausi naujų žinių, vakarykščios žinios jau senokai užmirštos. Naujos žinios jas tuoj pat sunaikina. Mes gyvename reklamų pasaulyje, vartojame, kas mums skaniau. Aš čia karštakošiškai. Atleiskite man, bet pernelyg susitvenkia tie dalykai.

E.GENTVILAS: Noriu pozityviai pažvelgti į vieną aspektą. Kaip dar galima išgelbėti lietuviškumą esant Europos Sąjungoje. Nuvažiuoji į Italiją, dažnas italas paklaustas, kas jis toks, pasakys  „aš iš Umbrijos ar Toskanos“. Tai etniniai senoviniai regionai. Lietuva regionų neteko. Jeigu mes daugiau pinigų uždirbtume ugdyti žemaitiškumui, aukštaitiškumui, dzūkiškumui, sūduviškumui, Mažajai Lietuvai, tai lietuviškumas, lietuviška savivoka galėtų atgimti per tą skatinimą. Štai aš iš Žemaitijos. Tai natūralu, didžiuojies, kad esi žemaitis,  kad  esi lietuvis. Ir mažėja ta kosmopolitizmo galimybė, sunykimas Europos tautų katile. Taigi dar yra galimybė skatinti etninę saviraišką. Jeigu tau nemiela būti lietuviu, gal tau bus miela būti dzūku, aukštaičiu.    K.STOŠKUS: Siūlyčiau pridėti dar vieną kriterijų. Viską gali užmiršti, bet vietos negali užmiršti, nes už tą vietą gali atsakyti tik gyvendamas joje. Negali turistas atsakyti už vietą, kurioje mes gyvename. Jis turi gyventi čia.

G.JAKAVONIS: Sunkiai suvokiu žmogų, kuris myli visą pasaulį, bet nemyli savo namų, savo kiemo, savo gatvės, savo kaimo, savo rajono.   

Z.VAIŠVILA: Ir savo kaimyno.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s