respublika.lt

Kiaulių maras tapo lietuvio košmaru

(0)
Publikuota: 2014 rugpjūčio 18 08:02:02, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Kiaulių maras tapo lietuvio košmaru. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Didžiausia bausmė Lietuvai - afrikinio kiaulių maro epidemija danų kiaulininkų kompanijos „Idavang“ kiaulidėje Ignalinos rajone. Ši bendrovė žmonių geriau prisimenama kaip „Saerimner“, smirdinusi mūsų šalį srutomis ir sulaukusi daugybės skandalų bei griežto teismo sprendimo. Neva nekokia reputacija buvo kremuota pakeitus pavadinimą... Deja. O afrikinio kiaulių maro zona vis plečiasi. Kaip įveikti šią neįveikiamą bėdą?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas MILIUS, žemės ūkio ministrė Virginija BALTRAITIENĖ, zootechnikos mokslų daktaras Irmantas POVILAUSKAS ir Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų valdybos pirmininkas Saulius ŠIMKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kaip nutiko, kad tas afrikinis kiaulių maras pas mus atsirado?

J.MILIUS: Na, kad ateis į Lietuvą maras, buvo laiko klausimas. Maždaug prieš 7 metus susirinkę Europos Komisijoje su kolegomis - ypač Latvijos, Lenkijos, Estijos - kalbėdavome apie tai, galvodavome, pas ką pirmą. Jis pasireiškė prieš 9 metus Rusijoje, ties Gruzijos siena. Po 300 km link mūsų kiekvienais metais pajudėdavo - artėjo su šernais, su naujais židiniais kiaulių kompleksuose.

Skaičiau spaudoje, kad Rusija jau patyrė 1 mlrd. dolerių nuostolių dėl afrikinio kiaulių maro. Man netyčia pateko atsakingų ekspertų, kurie ką tik buvo Baltarusijoje, ataskaita. Ten per pastaruosius metus sunaikinta pusė milijono kiaulių. Oficialiai nežinome, bet gavau neoficialų aktą, kurį surašė atsakingi asmenys: beveik 400 tūkst. valstybiniame sektoriuje ir daugiau nei 118 tūkst. pas gyventojus.

Tai labai didelė problema ne tik Baltarusijai. Pvz., mes naikiname pagal Europos reikalavimus: jei maras pasireiškia 20 tūkst. kiaulių komplekse ir iš jų 50 susirgo, naikiname visą kompleksą, nes gali būti užsikrėtusiųjų, tik dar nematyti klinikinių požymių.

Baltarusija daro kitaip: jie atrenka sergančias, sunaikina, o iš visų kitų gamina mėsos produktus. Tai problema, nes tie produktai cirkuliuoja rinkoje.

Aišku, turime dirbti kartu. Labai gera ministrės iniciatyva surinkti aplinkinių valstybių vadovus. Tačiau ir su Baltarusijos vadovu mes turime kalbėti, ir su ministru kalbėti, ką daryti kartu. Aišku, ir su Rusija, ir su Ukraina. Jeigu šių klausimų nespręsime kartu, kaip rodo kitų valstybių - Ispanijos, Portugalijos, Italijos - patirtis, tai bus amžiaus problema, nes jos 50 metų kovoja. Rusija - 10 metų.

V.BALTRAITIENĖ: Galime priimti patį radikaliausią sprendimą išvis sunaikinti šernus, kiaules. Aišku, tada afrikinio maro ir nebūtų. Bet, manau, apie tai negalime net kalbėti, nes tai yra viena iš mūsų verslo rūšių, kuri garantuoja pakankamas pajamas ir visai valstybei: ir BVP, ir eksportas. Tai paliestų ne tik stambiuosius, bet ir smulkiuosius ūkelius, pavienius gyventojus. Tokia jau tradicija, kad žmonės augina kiaules. Negalime kirsti šakos, ant kurios sėdime patys, juk sprendžiame ne tik visos valstybės finansų klausimus, bet ir tam tikras socialines problemas.

Kai pasigirsta stambiųjų kiaulių augintojų pareiškimų, kad reikėtų išvis uždrausti smulkiuose ūkiuose auginti, gyventojų kiaules sunaikinti ir visiškai jų nebeleisti auginti, tai to tikrai nereikia. Šiandien esame apriboję tik buferinę zoną. Į ją patenka 7 rajonai, ten kiaulių auginti negalima arba galima tik tam tikroje teritorijoje. Ir Ignalinoje galima auginti, tik yra nustatyta zona aplink židinį ir buferinė zona, kur negalima auginti. Nereikėtų gąsdinti žmonių.

Bet problema yra. Manau, viena Lietuva nieko padaryti nebegali. Kreipsimės į Europos Komisiją - tam reikės ir mūsų, Baltijos valstybių, ir Lenkijos pritarimo, - kad pati Europos Komisija pradėtų spręsti šituos reikalus, nenumestų valstybėms. Ką jos pačios savarankiškai gali padaryti, pamatėm. Vieni mes nieko nepajėgūs padaryti, tai yra visos ES problema. Ne kartą jau minėjome, kad mes, tos trys Baltijos valstybės, ir Lenkija esame kaip buferinė zona tolesnei Europai, tad jeigu čia mes neužkirsime marui kelio, jis greitai paplis ir toliau. Gal ir praeis 10 metų, kol pasieks Vokietiją, kitas valstybes, bet vis tiek pasieks.

Tuos klausimus privalome spręsti bendromis jėgomis, įtraukdami į tą komandą ir Baltarusiją. Jeigu nedirbsime kartu ir neteiksime vieni kitiems informacijos, tada, reikia pasakyti, jiems tas kiaulių maras dar skaudžiau smogs negu Lietuvai.

G.JAKAVONIS: Dabar viešojoje erdvėje visada kiaulių augintojų vardu kalba tik Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos atstovas Algis Baravykas. Jis siūlo mažuosius ūkelius sunaikinti. Kodėl?

I.POVILAUSKAS: A.Baravykas pasikvietė mane ir sako, esą tu, kaip gyvulininkystės specialybės mokslų daktaras, pasakyk iš šalies savo nuomonę. O sako, kad mažiukai nereikalingi. Bet pagal jų asociacijos visus narius pradėjęs aiškintis pamačiau, kad tenai beveik stambieji ir ne Lietuvos kapitalas, o užsieniečiai. Tai kam jie tada atstovauja?

Bet kaip bus su mūsų žmonėmis? Sako - kiaulių nebereikia. Kas bus rytoj? Kartą jau kalbėjo - paukščius visus išskersti. Kitą - galvijus, kai užsieny buvo kempinligė. Viską naikinti? Tai ką mes sunaikinę turėsime patys? Jeigu išskerstume kiaules, maždaug 0,5 mlrd. litų pajamų prarastume.

Bet esminis reikalas: visi norime sužinoti tiksliai, iš kur tai atkeliavo. Ar per pašarą, ar dar per kažką? Kiek buvo visur įvardijama, ten buvo vos ne ideali biosauga, tai kodėl tada pas mažuosius neatsitinka? Literatūroje rašoma, kad visi virusai, visos ligos dažniausiai atsiranda ten, kur didžiausia gyvulių koncentracija. Pirmiausia tai kompleksai. Taigi iš to irgi reikia daryti išvadas.

S.ŠIMKUS: Aš atstovauju augintojams ir smulkiesiems augintojams. Mes įkūrėme šitą Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociaciją norėdami suburti į vieną būrį tuos mažuosius. Kadangi Lietuvos kiaulių augintojų asociacija atstovauja didiesiems, o mažieji nei informacijos gauna, nei žino, kaip elgtis.

Turime 17 narių, atstovaujame, galima sakyti, veislynams. Kadangi šalies ekonomika ir kiaulių kainos buvo labai žemos, o grūdų kainos labai aukštos, tai tų veislynų Lietuvoje beveik neliko: buvo apie 70, liko rimtesnių apie 14. Įsivaizduojate, kaip sumažėjo kiaulių skaičius.

Taigi A.Baravykas sugalvojo, kad reikia naikinti smulkųjį verslą, smulkiuosius augintojus. Tai būtų tikrai didžiulė katastrofa žemės ūkiui, kaimo gyventojams. Manyčiau, to tikrai nereikia daryti. Tik reikia aiškinti, šviesti žmones, kaip saugotis.

Pvz., aš, smulkusis augintojas, turiu 10 tūkst. kiaulyčių (smulkusis, nes keliose vietose auginame), bet mes siekiame visų biosaugos priemonių - nuo maitinimo iki drabužių skalbimo ir t.t.

V.BALTRAITIENĖ: Žmonėms reikia informacijos, labai paprastos, suprantamos, be jokių direktyvų, be taisyklių.

J.MILIUS: Yra kitų valstybių patirtis. Man labai patiko Ispanija, iš kurios buvo ekspertė ir aiškinosi priežastį, kaip čia pateko virusas. Ji sako: taigi jūs turite kaimo bendruomenes, o mes štai taip padarėme: bendruomenės (ministrė labai gerai žino - jos irgi turi europines programas) įkūrė mažas fermas - po 100, po 200, - aišku, su visomis biosaugos priemonėmis. Ten pasamdo žmogų ir jis augina bendruomenės kiaules.

O štai mokslininkai pas mus, atvirai šnekant, truputį neaktyvūs. Pvz., šiandien židiny sėdi Danijos ir Vokietijos mokslininkai. Nė vienas Lietuvos mokslininkas nepaskambino ir nepasakė: „Aš noriu pasidomėti tuo virusu, gal galite įleisti.“

Mes esame sudarę komisiją prie tarnybos, joje yra įvairių mokslininkų: Sveikatos universiteto, ekologai, medžiotojai. Visus mokslininkus sukviečiame kas ketvirtį norėdami sužinoti, ką jie patartų. Išklausome jų, darome, ką jie pataria, nes be mokslo negalima judėti į priekį. Jie patyli, aš vienas kalbu. Dabar žiniasklaidoje klausau - vienas asmuo sako, kad pavėluota, nepadaryta tas ir anas... O kur tu buvai? Taigi tu komisijoje sėdėjai, esi vienas iš mūsų komisijos.

Ir dar. Jis pasakė: jeigu mums duos viruso tyrimams pinigų, tai mes gal pradėsime. Bet palaukite - šitiek programų, Lietuva, kiek žinau, net neišnaudojusi europinių lėšų mokslinėms programoms, nes neparašė projektų. Tai negi mes nesugebame parašyti projektų, negalime paraiškos pateikti? Mes turime virusą, mes galime duoti virusą - tirkit, tyrinėkit, kurkit vakciną ir t.t. Bet jokios iniciatyvos.

G.JAKAVONIS: Kaip su tomis kompensacijomis: iš pradžių buvo nustatyta, kad vieniems leido auginti, kitiems liepė išpjauti. Išpjovė, o po kiek laiko paaiškėjo, kad visiems reikia išpjauti. Kompensacijos mechanizmas toks: kurie pirmi išpjovė - yra, o kitiems pinigų trūksta.


V.BALTRAITIENĖ: Visi gavo, gal tik ne vienu metu, kiti šiek tiek vėliau gavo, bet visiems išmokėta. Pakankamai dideli pinigai sumokėti tiems, kurių skerdiena buvo sunaikinta. O tiems, kurie patys sunaudojo, aišku, kompensacija gerokai mažesnė. Reikia suprasti, kad už mažą paršiuką kompensuojant nedidelę sumą nebuvo įskaičiuota, kas būtų iš jo išaugę ir kiek žmogus būtų gavęs pelno parduodamas ar suvartodamas jo mėsą.

Sukamės iš savo lėšų. Europos Komisija labai nedaug tam skiria pinigų, o reikia, kad 100 proc. būtų kompensuojama. Ir dar kitas dalykas dėl kompensacijų ir dėl to, ką auginti. Aišku, žmogus patyrė nuostolį: jeigu jis turėjo kiaulę, jam dabar reikia iš kažkur nusipirkti avį, triušį.

Nešnekame apie juridinius asmenis - nesvarbu, ar smulkesnis, ar stambesnis ūkelis buvo, bet ūkininkas didesnę ar mažesnę patirtį turi. Daugiau šnekame apie visai smulkius, kurie užsiaugindavo gal ne tiek dėl pardavimo, bet sau. Ir pašarus pirko, o jiems to niekas nekompensavo. Pirmiausia, ką mes norime padaryti, - paruošti mechanizmą, kur žmogus galėtų pereiti, t.y. į alternatyvų auginimą, kad jis būtų labai paprastas, aiškus.

Mūsų ministerijos specialistų uždavinys - nuvykti į kiekvieną rajoną buferinėje zonoje ir paaiškinti žmonėms, ką jie turi daryti, jei maras toliau plėstųsi. Kad žmogus iš anksto žinotų, ką jis gauna, jeigu augina tris kiaules: kiek jis gali nusipirkti avių, kiek gali įsigyti vištų, kiek jam valstybė kompensuos, ar bus Europos lėšų, ką jis turėtų pats padaryti...

Žmogus, jei atsisakytų kiaulių, pirmiausia turi žinoti, ką už tai gauna. Ne pirma pasakyti, kad sunaikink tas kiaules, o paskui mes spręsime, kaip padėti tau toliau išgyventi, bet pirmiau pasakyti, ką mes galime tau pasiūlyti. Ir tegul jis pats sprendžia, ar rizikuodamas augina tą kiaulę, dvi ar tris, nesugebėdamas jų apsaugoti, ar pereina prie vištų, kitko.

Nors tai irgi laiko klausimas. Vis tiek kada nors visos ligos ratu apsisuka. Šautuvas neužtaisytas per 10 metų vienąkart iššauna, taip ir ligos protrūkis: dabar kiaulių maras, kada nors gal bus paukščių gripas, kempinligė.

Norėčiau atsiliepti į pono Miliaus pasakymą, kad bendruomenės galėtų auginti kiaules. Turime įvertinti mūsų žmonių mentalitetą. Turbūt reikia naujai kartai atsirasti, kad suprastų bendruomeniškumą ir ką jis reiškia. Nėra taip, kad sueini į bendrą salę, padainuoji, pašoki, susinešęs maistą pavalgai, bendruomeniškumas yra tai, kad tu kartu vykdai kokią nors veiklą. Neįsivaizduoju, kad bendruomenė turėtų kokią savo fermą ir visi bendrai augintų ir dalytųsi mėsa ar pajamomis. Lygiai tas pats ir kalbant apie kooperaciją. Kodėl pas mus nesivysto kooperacija? Dėl to, kad mes nesusitariame tarpusavy, esame per dideli individualistai ir tai turbūt visi galime patvirtinti. Reikia nugyventi tam tikrą laikotarpį, kad žmonės suvoktų, jog tik bendrai darydami gali ką nors pasiekti.

I.POVILAUSKAS: Kai pradedame žmonėms aiškinti, kad reikia taip ar kitaip daryti, jie iš karto atsiriboja siena: ne, mes taip nedarysime, ir viskas. Na, reikalavimai iškelti. Operacinėje irgi aukšti reikalavimai, bet ir ten būna protrūkių. Sakoma, kad užkrėtimų būna apie 5 proc., o čia hektarai skaičiuojami. Kaip tai galima suvaldyti?

Taip, iš tikrųjų sunku, reikia šviesti žmones, kad jie suprastų. Kaip ministrė ir minėjo, turi karta praeiti. Jeigu tai yra problema, mes su ja turime visi kovoti, o ne vienas. Žiūrėkite, kai kurie jau ir pelnytis nori iš tos situacijos, esą kam tas kiaules užkasti, jeigu jas galima valgyti. Juk žmogui tai nekenksminga.

G.JAKAVONIS: Parduoti?

I.POVILAUSKAS: Mūsų visuomenę dar reikia daug mokyti. Pirmiausia turėtume iš tikrųjų išsiaiškinti, iš kur, kokia tai liga ir kokie gali būti padariniai. Aišku, žinome, iš kur atėjo, kaip atėjo, bet...

V.BALTRAITIENĖ:
...šernų populiacijos tyrimo, kur jie juda, turbūt nėra. Žinome, kad jų per daug, o medžiotojai visai kitaip šneka: kad tai nesąmonė, kad nėra tikslios apskaitos.

I.POVILAUSKAS: Spaudoje rašoma, o ir medžiotojai sako, kad šernai vasarą išeina į Baltarusiją, ten ūkiuose ramiau. O žiemą, kai mūsų medžiotojai juos šeria, šie vėl grįžta kur geriau. Taip su ta migracija ir yra. Ir kas gali paneigti, kad šįkart taip neatsitiko, - juk tai buvo žiemos pradžioje.

G.JAKAVONIS: Baltarusijoje vienu metu žmonės kalašnikovais šernus šaudydavo, o buldozeriai užversdavo. O kaip Lietuvoje?

S.ŠIMKUS: Pas mus išnaikinti šernus ar jų smarkiai sumažinti yra didelė problema. Tarkime, Danija, auginanti daugiau nei 20 mln. kiaulių, visiškai išnaikino šernus. Bet ne dėl maro, o dėl trichineliozės. Bet jiems lengva buvo išnaikinti, nes pas juos beveik nėra miškų.

V.BALTRAITIENĖ:
Dar lengva dėl to, kad trichineliozė yra pavojinga žmogui, taigi visi bijo.

G.JAKAVONIS: Gal dėl to dalį savo kiaulių augintojų perkelia į Lietuvą?

S.ŠIMKUS: Taip, dalį Danija kiaulių augintojų perkėlė į Lietuvą. Kodėl? Todėl, kad pas juos yra didžiulė gyvulių koncentracija, Danija tai netgi finansavo: jeigu tu uždarai ūkelį, išsikeli iš savo šalies ir t.t. Tiksliai žinau, nes esu daug kartų buvęs Danijoje.

Dar kita paradoksali situacija: esame apdraudę kiaules. Rugpjūčio 8 dieną draudimas baigėsi. Niekas nedraudžia. Viskas. Niekas nesiima.

V.BALTRAITIENĖ: Mes renkame visus draudikus, manau, pasikviesime ir abiejų asociacijų atstovus, kad kartu pasišnekėtume, ką galime padaryti, kaip mums susitarti ir kokie draudikų reikalavimai.

S.ŠIMKUS: Draudimas mūsų ūkeliui kainavo 40 tūkst. litų per metus. Tai dideli pinigai. Bet jeigu atsižvelgtume į nuostolius, kompensaciją... Vis viena turi kažkaip apsaugoti savo verslą, kad liktų šiokia tokia kompensacija. Taigi tai labai aktualus dalykas.

G.JAKAVONIS: Teko prieš pusantro mėnesio būti Danijoje, o šitą replikėlę, kad „mes savo kiaules Lietuvoj auginam“, ne iš kiaulininkų išgirdau...

V.BALTRAITIENĖ: Pas mus nedaug augina, gal išvis yra 800 tūkst. O Danijoj daugiau kaip 20 mln., taigi galima įsivaizduoti tik kokią dalelę jie iškėlė. Šnekėjau su tos įmonės direktoriumi, jis sakė, kad mes danams esame mažytė kruopelytė. Prašėme, kad Danijos vyriausybė, kai jų įmonėje atsitiko bėda, padėtų mums kalbėti su Europos Komisija, kad ši irgi pritartų, jie pažadėjo, kad informuos ir savo ministrą, ir veterinarijos specialistus, bet mes visos Danijos mastu esame tokia nežymi dalelė... Taigi noriu pasakyti, kad visų kiaulių jie neiškėlė, jie 20 mln. augina.

G.JAKAVONIS: Ačiū Dievui, kad ne visas. Bet kaip spręsime savo problemą?

J.MILIUS: Užtikrinti buferinę zoną buvo labai sudėtinga. Pvz., turėjome tikrinti kiekvieną gyventoją, o juk mes ne policija. Nueiname į tvartą - nėra, pasirodo, malkinėj laiko. Lietuvoje tokia patirtis. Dabar tokių kalbų klausau, kad Ignalinoje pas gyventojus buferinėje zonoje susirgo, bet jie nieko nesakė, užkasė iš karto. Gali ir taip būti, mes nežinome, nes jei darė pažeidimą, vadinasi, bijojo pranešti.

O jeigu toliau kalbame apie priežastis... Toje fermoje biosaugos reikalavimų buvo laikomasi aukščiausiu lygiu: ir dviguba tvora, ir gyvūnai nepateko, ir mašinos neįvažiavo, ir netgi pieną pumpavo žarnomis, neįvažiuodavo net pieno mašina. Ką ir kalbėti apie darbuotojų persirengimą, dušą, maistą... Viskas ten buvo aukščiausio lygio.

Dabar mes aiškinamės visais kanalais, kaip galėjo patekti. Bet ir ekspertų, ir mano pirma nuomonė buvo, kad tai lėmė žmogiškasis faktorius. Aišku, galėjo patekti per drabužius, bet kol virusas nepatenka į tam tikrą terpę, t.y. į kraują, mėsą, labai sudėtinga užkrėsti.

Žmogiškasis faktorius, kad ir koks jis buvo - ar specialus, ar netyčinis, - yra prokuratūros reikalas. O prokuroras man ir sako: gerbiamas Miliau, niekas nesiaiškina, kokia raketa Malaizijos lėktuvą numušė, o tu nori sužinoti, kas virusą atnešė.

G.JAKAVONIS: O ką daryti žmonėms?

V.BALTRAITIENĖ: Kreipėmės į Europos Komisiją, kad būtų supaprastinta programa, kad žmogui būtų kompensuojama už tai, kad jis prarado kiaulę, o mes dar iš savo nacionalinio biudžeto pridedame. Kad žmogui nereikėtų jokių verslo planų ruošti - jis ateina į žemės ūkio skyrių ir pasako, sakykime, kad turėjo 5 kiaules - statistika juk yra, - o dabar nori pereiti prie avių. Tau priklauso už tas 5 kiaules sąlygiškai perskaičiavus 10 avių, tu jas gauni, įsipareigoji 5 metus jų nesunaikinti, t.y. jeigu vieną pardavei, vadinasi, iš karto turi įsigyti kitą. Kad nebūtų taip, kaip lietuviai sugeba: gauna, po mėnesio viską parduoda, biznį už kitų pinigus padaro. Visas tas paketas paruoštas, kad žmonės žinotų nuo pat pradžios, nuo ligos pradžios, iki pabaigos, ką turi daryti.

I.POVILAUSKAS: Taip, jie nori gauti pinigų. Man teko dirbti UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. Kitados už karves buvo mokami pinigai: kontroliuojama karvė - 300 litų, nekontroliuojama - 100 litų. Tuo metu buvo 25 tūkst. kontroliuojamų bandų. Buvome pasiekę net 200 tūkst. kontroliuojamų karvių vien dėl to, kad buvo pinigų, pinigai pasibaigė - visi išbėgo.

Aišku, kitas dalykas yra ūkio svarbumas, ką tas ūkis veikia, ar iš tikrųjų tik dėl savęs. Čia gali būti didelių diskusijų. Teko istorinių leidinukų pavartyti. Iš 1932 m. ministerio Alekso kalbos: „Mūsų nepriklausomybės ir gerovės pagrindu tegali būti tik riebios kiaulės.“

V.BALTRAITIENĖ: Mes dabar nesakome, kad „riebios“, bet kiaulės vis tiek yra...

I.POVILAUSKAS:
Imkime tą skaniąją aukščiausios kokybės dešrą, perpjaukime ir pasižiūrėkime, kiek ten yra lašinių. Niekur mes be tų lašinukų nesidėtume.

V.BALTRAITIENĖ: Lašiniai yra sveika.

I.POVILAUSKAS: Taip. Galiausiai juk mūsų nacionalinis paveldas yra cepelinai - kaip mes be spirgučių juos valgysime?

V.BALTRAITIENĖ:
Išvis neįsivaizduoju vasaros, kai prasideda agurkai, be medaus ir be lašinių. Kas su medumi, kas su lašinukais... Vis tiek lašiniai yra mūsų pagrindas.

I.POVILAUSKAS: Tiek ministerijos, tiek veterinarijos tarnybos atliekami darbai yra teigiami. Ir veterinarijos interneto puslapyje yra aprašytas afrikinis kiaulių maras, iš kur jis atėjęs, ką reikia daryti.

V.BALTRAITIENĖ:
Lietuvis yra įpratęs: jeigu jam atnešei ant stalo ir sakai: pasiskaityk, tada jis pasiskaitys. Kitas dalykas, kad tie pavieniai augintojai ir to interneto neturi.

I.POVILAUSKAS:
Čia mes, miestiečiai, viską žinome. Kaimo vietovėse informacinės sistemos yra problema.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s