respublika.lt

KGB SKANDALAS: KALBA TIK FAKTAInuotraukos (1575)

2018 kovo mėn. 30 d. 06:00:22

Mūsų „Respublikoje“ - įtariamų KGB BENDRADARBIŲ SĄRAŠAS: ir tų, kurie oficialiai prisipažino; ir tų, kurių dokumentai nukeliavo į Maskvą; ir tų, kurių „liūdni popieriai“ buvo maišais tempiami iš KGB.

 

Paskelbti įtariamų KGB bendradarbių sąrašai sukėlė didelį ažiotažą viešojoje erdvėje:

APŽVALGININKAS ALGIMANTAS RUSTEIKA: LIETUVA PO TRUPUTĮ GRIMZTA Į SĄSTINGĮ

„Po „mytiūčių“ isterijos nauja žaidimo taisyklė - kalbėk ką nori, ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika“ skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą“. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.

O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms“ galima, o V.Tomkui ne?

Raktinis žodis - „bendradarbiavus“. Nors kartą parašei ataskaitą apie kelionę, atsakei į klausimus, kai tave pakvietė pasikalbėti - tai juk bendradarbiavai. Bet koks kontaktas, kaip S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus atveju, bet koks pabendravimas net ne savo noru gali būti vadinamas ir „bendradarbiavimu“, ar ne?

Tai kur čia neteisybė? Juridiškai sunku prikibti. Norit - bylinėkitės, ponai politikai ir svarbuoliai, o mes su D.Banionio ir kitų apspjaudytųjų artimaisiais nusipirksim spragėsių ir stebėsim. Viso pasaulio ekranai parodys, kaip Lietuvoj žurnalistus teisia.

V.Tomkus - intrigų meistras: „Kitame šeštadieniniame „Respublikos“ numeryje sužinosite, ką reiškia pajuodintos pavardės, kaip Lietuvoje atsirado jaunesnio amžiaus KGB atstovai…“

Nors ir taip beveik aišku, kad atsirado per savo nenaudėlius tėvus, nes buvo paminėti KGB dokumentuose kaip jų vaikai.

V.Tomkus gudriai sudėliojo figūras lentoje, kai visi priešininko ėjimai yra blogi. Jei ims teisiškai persekioti, vadinasi, sąrašas yra tikras. Jau pats VSD įspėjimas buvo beprotiškai fantastiška ir nemokama reklama, o jį pasirašęs direktoriaus pavaduotojas V.Mažeika drąsiai gali pretenduoti į Auksinius svogūnus nominacijoje „Praleido Progą Patylėti“.

Jei nieko nedarys - V.Tomkus ir toliau sąrašą skelbs. Jei ims aškinti, kad vieni įtraukti teisingai, kiti neteisingai, kad tariamą bendradarbių sąrašą kaip provokaciją pateikė FSB nurodymu KGB agentas Vitas Tomkus - ramiai atsakinės į konkretiką ir trauks savo konkretiką, kurios, be abejonės, turi.

Taip, panašu kaip Lenkijoj apie L.Valensą, bent jau toks pabandymas. Gali būti nešvaru, gali būti visaip prisidėjusi kita pusė. Tačiau kiekvienas suprantam - pati tokia diskusija visuomenėje pribrendusi. Kokiu būdu ji bevyktų, kaip tai momentiškai būtų kam nors nenaudinga ar nepatogu, perspektyvos valstybei atžvilgiu to reikia.

Viską išspręstų oficialus paskelbimas, kurio nebus, nes daug smagiau laikyti pėstininkus pakabintus ir šantažuoti, negu paskelbti ir prarasti įtaką. Dar baisiau, kai patys sprendimų priėmėjai gali būti pakabinti. Vien tik slaptumas išlaiko šmeižto ir šantažo galimybę, todėl paskelbtieji galėtų V.Tomkui ir padėkoti už išvadavimą.

Nuo penktadienio laukėm, kaip vystysis situacija, kol jie ten užsidangstę langus ir išsijungę išmaniuosius, sukišę nosis tarėsi ką daryti. Galvojom - vakare per „Vremia“ tikrai matoniai su pugačiauskais gaus vertingų nurodymų ir pasakys.

Praėjo para, kita - ir nieko. Svarbu juk ne pats sąrašas, o valdžios ir visuomenės reakcija. Valstybei tai kaip medicininis tyrimas - gyvas organizmas reaguoja į stiprius dirgiklius, numirėlis - ne. Jokio spaudimo, vyzdžiai be reflekso, pulso ir kvėpavimo nėra, kūno išglebimas, pereinantis į sąstingį.

Jie pasirinko tylą. Skandalų organizavimo klasikai ir lyderiai, pasirodo, patys labiausiai pasaulyje bijo skandalų.Tokio visuotinio, įnirtingo tylėjimo apie rezonansinę, visuomenėje įtampą keliančią informaciją nebuvo net SSSR laikais - anie bolševikai bent sugalvodavo kokį pasmerkimą ar pasityčiojimą.

Ką gi, tylėjimas irgi yra atsakymai. Pirmasis - jie paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir atsakyti. Pati viešos diskusijos galimybė kelia jiems panišką siaubą ir norą pabėgti. Net didieji nuomonių formuotojai ir kiti kiškiai drąsuoliai, kas savaitę apspjaudantys nuo galvos iki kojų valdžios neįtikėlius, pridėję kelnes tyli. Nes atsakymai keltų naujus klausimus ir Nifnifo namelis sugriūtų.

Antrasis atsakymas - nepriklausomos žiniasklaidos nebeturim. Užvaldyta, įbauginta, indoktrinuota ir bulvarinė visa - ir internetinė, ir telekomunikacinė, ir popierinė. Jeigu sąrašas būtų melagingas - demaskuotų, jeigu tiesa - kalbėtų, jei nesąmonė - skaniai pasišaipytų. Tą darytų bet kurios šalies žiniasklaida. Net Rusijos ir Šiaurės Korėjos.

Liūdna stebėti, kaip Lietuva po truputį grimzta į sastingį, kai niekas nebesuvaldo įvykių ir nekontroliuoja padėties. Jiems nėra net ko apkaltinti - sumaištis dėl KGB bendradarbių seniai užprogramuota liustracijos spektaklyje. Ir tokią situaciją, ir tokio skandalo galimybę sukūrė pati valdžia. Pūlinys kada nors turi pratrūkti.

O gyvenimas nesustos - ir toliau skambės paraduose maršai, griaudės ovacijos, išpuoštomis gatvėmis lėks prigrūsti stilingų ponių ir svarbių ponų blizgūs kortežai. Mes žinosim, kad jie žino, ir jie žinos, kad mes žinom.

Visi supratom atsakymą - karalius nuogas.“

***


RAŠYTOJA, SIGNATARĖ VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ: PAMAČIAU, KAIP SUSPINDO TEISYBĖ

„Man Šimtmečio žmogumi šiandien atrodo Vitas Tomkus.

Ačiū, bičiuli, už tavo pasiutusį charakterį, už tokį žurnalistinį pašaukimą, kuris retkarčiais prilygsta bombai, sudrebinančiai saugumietiško voratinklio apraizgytą Lietuvą.

Žinoma, tame sąraše yra ir sportininkų, kurie turėjo pasirašyti, ir tokių kaip pats, kurie gali užsiverbuoti pas velnią į katilinę vien tam, kad pamatytų, kas ką meta į katilą ir kas kokioj temperatūroje stengiasi ką išvirti. Mes tokius atskirsime, nes tebeturime sveiką protą. Bet mano asmeniška širdingiausia padėka, kad paaiškėjo, jog tie, kurie dešimtį metų terorizavo mane kaip „raudonąją“, kurie kankino mano vaikus - net jų mokytojai ir darbdaviai - patys yra iš to šlykštaus sąrašo. Kolegos, kurie kupiūravo mane iš visuomeninės minties, iš mokyklų programų, net Sąjūdžio žmonės ,kurie kankino, kurie šmeižė mano mirštantį tėvą, kurie skyrė transportą vienai žinomai pačiai besibalotiruojančiai aktorei, kad ji būtų vežama iš paskos po mano aplankytus kolektyvus rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą metu ir dergtų tuomet žinomą ir mylimą rašytoją (dar buvo suorganizuotas apmokėjimas po 120 rb už kiekvieną apsilankymą su šmeižto lavina), kurie siuntė šlykščius piešinius laiškuose ne po vieną per savaitę, modernios ponios, kurios spjaudė į mane einant su dukrele, ideologizuoti teismai ir niekingi advokatai, kurie niekingiausiu būdu paliko mane ir mano vyrą - abu sergančius vėžiu - su šeima be namų, dėl kurių esu priversta teistis iki šios dienos, šiandien turi puikią progą atsiprašyti mano viso gyvenimo, kurį jie naikino vien dėl to, kad pridengtų savo priklausymą KGB struktūroms.

Atsiprašykite.

Tyliai. Širdyje ir sąžinėje...

Nenorėčiau girdėti nė vieno jūsų žodžio, niekad nepasiilgsiu jūsų veidų, bet būčiau laiminga, jei galėčiau jums būti tuo pretekstu, kuris priverstų perkratyti savo sąžinę ir veiksmus. Juk jau nebebuvo sovietų valdžios, kai mane trypėte... Jūsų niekas nevertė... Kodėl taip darėte? Kodėl mano vaikas klykdamas bėgo iš paskos, kai kelių šimtų apkvaitėlių minia puolė mane, einančią į darbą Aukščiausiojoje Taryboje? Kokias nesąmones vapėjote tada, Andriau Kubiliau, savo nuodingai patiklių „berečių“ gaujai, kuria manipuliavote kaip koks sovietinis rezidentas?

Esu patyrusi visą minios meilę ir - jūsų dėka - visą jos neapykantą. Nieko labiau nemyliu nei savo vaikų, už nieką labiau nejaučiu atsakomybės ir šiandien niekuo labiau nesididžiuoju nei tuo, kad jie visada tikėjo savo mama ir tėvu ir niekada manęs neišdavė. Tačiau šiandien dėkoju Vitui Tomkui, kad jis nuvalė jūsų šlykščius skreplius nuo mano vardo ir paskelbė, kas yra kas.

Žinau, Lietuva bus gailestingesnė jums, kaltiesiems, nei jūs buvote man, nekaltai. Jie jūsų taip netryps. Bet man ši diena yra labai šviesi ir labai džiaugsminga, nes aš pamačiau, kaip suspindo teisybė. Kodėl tik dabar? Kodėl vieno žmogaus dėka? Kodėl buvo leistos tos visos daugelio žmonių, tikrų patriotų niekinimo ir žeminimo manipuliacijos, kurias vykdė tie patys iš KGB sąrašų? Todėl, kad jūs tebeveikiate - iš inercijos ar kvailumo, todėl kad jūs tebesate visur - susiraišioję pažadais buvusiai TSRS. Jūs tebesate ir Rašytojų sąjungoje, jūs tebesate ir Kultūros bei meno taryboje, jūs tebesate Kultūros ministerijoje, tampate ministrais, jūs net tebevadovaujate Kultūros komitetui Seime, tad ar verta stebėtis, kad iš kalbos norite atimti valstybingumo statusą, kad naikinate lituanistikos katedras, baltistikos centrus. Jūs tebevykdote savo užduotį - kuo daugiau saviškių įkišti į vadovaujantį sluoksnį ir kuo daugiau padorių padaryti mažyčiais, nematomais, uždusintais...

Išvada viena - būsime laisvi, kai nebebus jūsų, kuriems tėvynė bet kas - nebūtinai Lietuva, - TSRS ar ES - svarbiau už viską, dėl sumuštinio, karjerytės, kelionės į kokį užsienį... Kokie niekingi ir maži tikslai - ar dėl jų galima kankinti padorų, atvirai savo pažiūras skelbiantį žmogų, kuris tą daro tik didesnio Gėrio ir Tiesos vardan? Kiek tokių užčiaupėte?

Ačiū, Vitai Tomkau.

Visų be kaltės kentėjusių vardu.“

***

 

LŽS KAUNO APSKRITIES SKYRIAUS VALDYBOS PIRMININKAS VIDAS MAČIULIS: ,,Respublika“ skelbia įtariamų ,,KGB bendradarbių sąrašą“ su ... Vitu Tomkum!

Žurnalistas, leidėjas, savaitraščio ,,Respublika“ vyr. redaktorius Vitas Tomkus savo pažadą ištesėjo: 2018-ųjų vasario 23-ąją laikraštyje pradėjo skelbti KGB bendradarbių, kaip teigiama prieraše: ,,oficialiai prisipažinusių, tų, kurių dokumentai iškeliavo į Maskvą, ir tų, kurių ,,liūdni popieriai“ buvo maišais tempiami iš KGB rūmų“.

Įtariamųjų pavardės skelbiamos tik laikraštyje. Kodėl KGB medžiaga nepublikuojama internete? Į šį klausimą Vitas Tomkus atsakė "Respublikos“ redakcijos skiltyje ,,Kodėl aš nepasitikiu internetu? (Atsakymą skaitykite mūsų svetainės ,"KOMENTARŲ” puslapyje.)

Akivaizdu ir neįtikėtina: tai, kas buvo slepiama po Liustracijos įstatymo įgyvendinimo, dabar tapo vieša ,,paslaptimi”?! ,,Respublika“ negalėjo iš ,,kepurės“ traukti šimtus pavardžių (nežinia, kiek įtariamų KGB agentų yra paskutiniame vasario mėnesio ,,Respublikos“ numeryje (kitas - pirmąjį kovo šeštadienį), nes visus suskaičiuoti, kaip adatos ieškoti šieno kupetoje...

Atrodo, kad ne be oficialių žinybų ,,dėka“ įtariamieji pateko į laikraštį. Dar vakar, vasario 22-ąją, VSD įspėjo leidinio vyr. redaktorių VitąTomkų, kad už tokį paviešinimą jam bus pritaikyta baudžiamoji atsakomybė (tų dokumentų įslaptinimo terminas – 75 metai). Kaip rašoma savaitraštyje: ,,Vyr. redaktorius su tekstu susipažino ir liepė dvigubai padidinti šios dienos ,,Respublikos“ tiražą.“

Laikraščio metrikoje nurodyta, kad  numerio tiražas 20000 egzempliorių. Viena kaunietė spaudos pardavėja prisipažino, kad vasario šešioliktosios išvakarėse nebuvo nupirktas nė vienas ,,Respublikos“ numeris, o šiandien per pusvalandį buvo parduoti visi.

Tik šeštame ,,Kauno spaudos“ kioske, esančiame Zanavykų gatvėje, šalia turgaus, mums dar pavyko gauti šiandieninį numerį. Nustebino  tik piktas pardavėjo atsakymas į klausimą ,,gal šio ,,Respublikos" numerio daugiau gavot“? Kelias sekundes patylėjusi ir galvos nepakėlusi,  garsiai išdrožė: ,,Paslaptis. Nežinot, kad tai uždrausta skelbti?!“

Toks jau tas mūsų gyvenimas. Vitas Tomkus, pats įrašytas KGB įtariamųjų sąraše šalia Gabrieliaus Žemkalnio – Landsbergio ir Vytauto Landsbergio, nieko nebijo, net baudžiamosios bylos, o laikraščio platintojams draudžiama net pasakyti -  atvežto leidinio egzempliorių skaičių...

P.S. Jeigu jau prieš dešimt metų jaunų merginų priekabiautojai ne tik prie ,,gėdos stulpo“ prikalti, bet ir iš užimamų pareigų atleisti, kas bus dabar?

Įtariamųjų KGB agentų sąraše ne tik buvę, bet ir dabartiniai Seimo nariai. Deja, ir žurnalistų jau ne vienas turės pravardę ,,kagėbistas“.

Kas patvirtins, kad šis sąrašas tikras arba suklastotas?  Tikriausiai bus pranešta, kad tai  ,,Maskvos ir lietuvių žurnalistų kagėbistų darbas“. Atsakykite, ar nuo to visiems ir ypač įtariamiesiems bus lengviau?“

***

 

EKONOMISTAS PROFESORIUS POVILAS GYLYS: „BOMBA. Tik ką "Respublikos" laikraštyje su baisiu trenksmu buvo susprogdinta KGB sąrašo bomba. Po sprogimo- spengianti tyla. Visi bando susiorientuoti, apsispręsti, kaip reaguoti. Padėtis komplikuota, tačiau jau dabar galima pažymėti keletą dalykų:

Pirma, informacinė erdvė yra tvirtai kontroliuojama. Didžioji žiniasklaida visiškai ignoruoja sprogimo faktą. Vadinasi, kalbos apie laisvą žiniasklaidą ir tvaskančią demokratiją yra smarkiai perdėtos. Juk viešojo intereso požiūriu būtų naudinga padiskutuoti, kokiu laipsniu sąrašas yra tikras, kokios to išviešinimo pasekmės galėtų būti ir t.t.

Antra, sprogimas reiškia, jog beveik išnyksta galimybės manipuliuoti KGB sąrašų korta, kad tie, kas iki šiol kontroliavo "liustraciją", gali netekti galimybės šantažuoti "sąrašinių", juos laikyti "ant kabliuko".

Trečia, sąraše nemažai žmonių, kurie taip mėgsta lošti antikagėbistine korta...

Kaip ir daug kas iš mano kartos, bandžiau surasti savo pavardę. Radau "Povilas Gilys". Nesu tikras, kad tai aš, nes esu Povilas Gylys, tačiau dėl viso pikto dar kartą savanoriškai "liustruosiuosi". Kaip jau ne kartą esu sakęs, KGB mane bandė "įdarbinti" du kartus. Pirmą kartą maždaug aštunto dešimtmečio viduryje, o kitą- prieš stažuotę Norvegijoje, t.y. apie 1980-uosius metus. Pirmą kartą sunkiau, o kitą kartą drąsiau išsisukau.

Nuo to laiko nieks man nedavė užduočių, manęs asmeniškai nešantažavo, nebandė kaip nors daryti įtaką mano, pirmiausia, kaip užsienio reikalų ministro,vieno iš savarankiškos LKP ir LDDP vadovų, Seimo nario veiksmams. Vykdydamas šias atsakingas pareigas visada vadovavausi išskirtinai nacionaliniais Lietuvos Respublikos interesais.“

***


„DAR KARTĄ APIE KGB SĄRAŠO BOMBĄ. Kai artėjant Valstybės jubiliejui konservatorių kontroliuojamas Genocido centras su znaimiąja T. Burauskaite priešaky, o A. Anušausku jos fone paskelbė apie Lietuvos kardinolo Eminencijos Vincento Sladkevičiaus bendradarbiavimą su KGB, aš, senas komunistas, įniršau. Tie, kas jubiliejaus išvakarėse suduoda, tikiu, gerai apgalvotą smūgį mūsų tautiniam orumui, nėra šalies patriotai ir krikščionys. Nors pavadinimuose ir yra prisidengę Tėvynės bei krikščionybės vardais.

Nežinau Vito Tomkaus poelgio motyvų. Dar nesuformulavau savo tvirtos nuomonės dėl galimų KGB sąrašo bombos sprogimo pasekmių. Visgi pradedu mąstyti, kad tas KGB "akmenukų"-vardų ir pavardžių- pabėrimas ant viešų diskusijų stalo gali atnešti ir naudos. Gali pasirodyti, kad tik dalis "akmenukų" yra tikri, o kiti- "ne prie ko". Kita vertus, iš tų "akmenukų" bus galima sudėti MOZAIKĄ, visai realistinį paveikslą. Iš to paveikslo galbūt, bus galima pamatyti ir jos autorius, jų veiksmų logiką. Viena iš jų- suformuoti griežtai kontroliuojamą grupę, gal net partiją, kurią sudaro tikri "akmenukai". O tikrieji mozaikos elementai privalo paklusti autoriaus ar autorių valiai. Nes jie BIJO būti išviešinti. Baimė yra galingas žmonių valdymo instrumentas. Ar negali būti taip, kad tos mozaikos kūrėjas yra kartu ir FAKTINIS šalies vadovas?

Tai svarstytinas variantas. Jei pasirodytų, kad jis artimas tikrovei, turėtume konstatuoti, jog nuo pat Valstybės atkūrimo, daugelis giluminių procesų mūsų šalyje buvo valdomi mozaikos autorių. Arba kitaip-faktinio šalies vadovo. Kadangi didžioji žiniasklaida apie KGB sąrašo bombos sprogimą tyli, politologai lūkuriuoja, nes, kas gali paneigti; ir vieni ir kiti BIJO, padiskutuokime apie tai socialiniuose tinkluose. Neutrali, geranoriška, patriotiška diskusija šiuo klausimu tikrai reikalinga. Ji mums padės greičiau apsikuopti, susivokti, kokioje aplinkoje mes gyvename. Sakau tai, nepaisant, kad  galbūt (kol kas nesu tuo tikras) esu tuose sąrašuose.

P.S. Savanorišką " liustraciją" atlikau ankstesniame poste.“

***
 
„Viešosios erdvės pakraščiuose - didžioji žiniasklaida ištikta stabo - įsibėgėja diskusija Respublikoje paskelbto KGB sąrašo klausimais. Pasisako kaip visada įtaigiai viena iš ryškių Atgimimo laikotarpio asmenybių Vidmantė Jasiukaitytė. Jai iš tiesų teko patirti daug paniekinimų. Pasirodo, jos niekintojai galėjo priklausyti KGB mozaikai.“

***

 
„Kelia nerimą klausimas: AR "LIUSTRATORIUS" VITAS TOMKUS YRA SAUGUS? Juk atliko labai rizikingą veiksmą- išviešino sąrašą, kuriame esama labai galingų ir kerštingų žmonių. Gal ir grupuočių. Kaip čia neprisiminsi žinomų, bet nepatogių, žmonių tragiško likimo...“

***

 

SEIMO NARYS, KONSERVATORIUS A.ANUŠAUSKAS: NUO LANDSBERGIO IKI SABONIO

„Kaip kažkada rašė A.Navickas: „FAKE NEWS - ne legenda ir ne sąmokslo teorija. Ir štai, morališkai jau seniai bankrutavusios „Respublikos“ savininkas iškilmingai skaičiuoja valandas iki savo paties apsidergimo. Kol pagaliau „Respublikos“ 2018 m. vasario 23-kovo 2 d. Nr. 8 (196) iškilmingai paskelbiama: „Įtariamųjų „KGB bendradarbių sąrašas“.

Taigi receptas paprastas: imate paskelbtą archyvinių bylų sąrašą ir sumaišote su KGB rezervistų sąrašu. Bet šiam miksui reikia „razinkų“. Tuomet imate viešai prisipažinusius KGB bendradarbius (kurių pavardės jau žinomos mažiausiai du dešimtmečiai), bet jų nėra jokiuose sąrašuose. Pavyzdžiui, žurnalisto A.Čekuolio ar rašytojo R.Granausko. Taip pat neišvengiamai „įspūdžiui sustiprinti“ V.Tomkus save įsirašo tarp Landsbergių (negi veltui jo draugė Janutienė tiek metų groja šią plokštelę?). Nes žino, kad yra išlikę pavieniai dokumentai apie jo paties kažkokius kontaktus su KGB (mano matytuose dokumentuose yra užuomina apie archyvinę bylą Nr. 28338 ir V.Tomkaus išbraukimą iš agentūrinio tinklo „dėl darbo vengimo“ - šiaip jau įrašas keistas, nes padarytas ne agentūrinėje byloje). Bet to neužtenka. Tada ir asmeniškai nepatinkančius (ar nemokėjusius politinės duoklės „Respublikai“, ar dar dėl kokių priežasčių) politikus, valdininkus ar verslininkus „įmeta“ į bendrą sąrašiuką atsitiktinėse vietose. Tuomet ir paskelbia, kad tai „įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ ir Vitas Tomkus „viską paaiškins“...

Septyni žmonės, kaip kompozitorius Klenickis Abelis, apskritai nefigūruoja jokiuose tikruose sąrašuose, bet gal susikirto su Tomkumi kur nors keliai (o gal vardas nepatiko?) ir atsidūrė jo „sąraše“. Taip atsitiko ir su jokiuose tikruose sąrašuose nefigūruojančiu prof. Adolfu Bolotinu. Tačiau jis nuo 2003 m. buvo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku ir nesantaika dėl su V.Tomkaus antisemitinių straipsnių savo laiku buvo pasiekusi kulminaciją.

Pereikime prie 129 paryškintų pavardžių analizės, kurios nepriklauso jokiems KGB sąrašams ir yra išimtinai V.Tomkaus dirbtinai įspraustos į šį kuriamą falsifikatą. Tai yra tikrasis „tomkaus sąrašiukas“. Kodėl šį savo asmeninį sąrašiuką V.Tomkus sudarė, galima tik spėlioti. Yra ir jo asmeniniai priešininkai (kaip V.Landsbergis), ir komerciniai konkurentai, ir jam kelią perėję politikai, ir jo asmeninių (įtariu - materialinių lūkesčių) nepateisinę Pakso ar Uspaskicho atvesti politikai.

Įrašyta ir paryškinta 60 buvusių ir esamų TS-LKD politikų (V.Landsbergis, R.Juknevičienė, S.Pečeliūnas, R.Hofertienė, N.Ambrazaitytė ir kt.), dar 29 buvę Seime iki 2000 metų, du buvę ministrais. Pasistengė į savo asmeninių priešų sąrašą įrašyti pusę TS-LKD frakcijos iš 1996-2000 m. Seimo ir 2008-2020 metų Seimo kadencijų. Man asmeniškai skirta garbinga šeštoji vieta šiame „tomkaus sąrašiuke“.

Iš 20 LSDP esamų ir buvusių narių: 5 dabartiniai Seimo nariai ir 13 buvusios 2012-2016 m. kadencijos narių. Jie sudaro beveik pusę 2012-2016 m. kadencijos LSDP frakcijos narių. Plius dar įrašyti ūkio ir finansų ministrai. Ir iš Sąjūdinių laikų ir kadencijų iki 2004 m. įrašytas vienintelis N.Medvedevas, kuris akivaizdu savo laiku perėjo kelią ir atsidūrė V.Tomkaus užrašinėje.

Iš Darbo partijos 11 politikų įrašyti tik Seimo nariai iš 2012-2016 m. kadencijos (apie trečdalis frakcijos) ir tie likučiai (P.Čimbaras), kurie pateko į šį Seimą. Iš Tvarkos ir teisingumo frakcijos 6 įrašyti: trys yra ir dabar, o kiti taip pat iš 2012-2016 m. kadencijos.

Iš Liberalų Sąjūdžio narių įrašyti 8: trys iš dabartinės frakcijos (tai apie trečdalis frakcijos) ir dar 5 iš 2012-2016 m. frakcijos (Varėnos meras A.Kašėta įrašytas, matyt, dėl tos pačios priežasties - buvo frakcijos nariu).

Drąsos kelio frakcijos vėl visi keturi iš 2012-2016 m. laikotarpio. Kad ir kokie jie kontraversiški būtų, bet vis tiek jų jokiuose sąrašuose nebuvo. Iš žaliavalstiečių frakcijos įrašyti trys: Egidijus Vareikis ir Juozas Urbšys, kurie buvo 2012-2016 m. Seime ir premjeras S.Skvernelis, kuris tuo metu buvo buvo VRM ministru.

Vienais paskutinių politikų įrašyti Seimo nariu iki 2000 m. buvęs Arvydas Akstinavičius (Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas) ir „Jaunosios Lietuvos“ lyderis ir Kauno politikas Stanislovas Buškevičius. Kuo jie kliuvo Tomkui, galiu tik spėlioti, kad senos sąskaitos.

Žinoma, yra įdomūs ir tie neparyškinti žinomi verslininkai, kurie taip pat nepriklauso jokiems sąrašams, bet gal nepasidavė reketui: Arvydas Sabonis, Arvydas Avulis ir pan.

Akivaizdu, kad labiausiai V.Tomkui nepatiko 1996-2000 ir 2008-2012 m. Tėvynės sąjungos - krikščionių demokratų frakcija. V.Tomkus nori apmuilinti paskutinių savo skaitytojų akis įžūliai plagijuodamas tikrus dokumentus (beje, yra nukopijuota iš paskelbtų sąrašų net su visomis korektūros klaidomis) ir papildydamas juos savo klastočių intarpais. Kai sieki tik sau žinomo tikslo, bet kokios priemonės tinka. Kadangi dalies jų iki patekimo į politiką V.Tomkus net nepažinojo, o daugiausia dėmesio sulaukia 2012-2016 m. Seimas, tai akivaizdu jog šį sąrašiuką jis sudarinėjo 2015-2016 metais. Fake News? Taip, bet su reto bukumo, idiotizmo ir įžūlaus politinio reketo priemaišomis.“

***


Vito Tomkaus žodis: „Tamsta Arvydai ANUŠAUSKAI, skubu Tamstą nudžiuginti, kad esate TIKRŲ TIKRIAUSIŲ KGB AGENTŲ AGENTAS. Jei pastebėjote, žodeliu „įtariamasis“ neapsidraudžiu. Pirštinė mesta, Tamstai belieka ją pakelti ir kulniuoti į teismą savo „moralinės garbės“ atsiteisti. Turėtų priteisti milijoną, kitą, nes tarp teisėjų irgi nemažai jūsiškių iš KGB, ar ne?

Žaviuosi Tamstos drąsa, tik pasigendu logikos. Kodėl manote, kad tik Tamsta valdote visą informaciją apie buvusius KGB agentus? Nejau užmiršote „pradangintas“ KGB bylas maišuose ir KGB dokumentus, kurie per evakuaciją buvo išvežti į Maskvą? Drįstu priminti: kad kai tik kokiam netikėliui ar neįtikėliui reikėdavo „prispausti KGB uodegą“, o faktų neatsirasdavo, Tamsta su savo draugeliais konservatoriais visuomet maloniai primindavote, kad tai dar nieko nereiškia, nes pavojingiausių KGB agentų bylos buvo pagrobtos maišuose arba iškeliavo į Maskvą. Peršasi nemaloni išvada, kad garsioji jūsų Liustracijos komisija kaip durneliai rausėsi po „atliekas“, kurias jiems pametėjo gudrūs saugumiečiai. Tuomet Tamstoms reikėjo pasivadinti „bomžais“, nes jie taipogi rausiasi po atliekas, tik ne seifuose, o konteineriuose. Bet kuriuo atveju, aš neatmetu galimybės, kad svarbiausios KGB bylos išgaravo, o Jūs, mielas mano kolega, prašau, neatmeskite galimybės, kad jos yra pas mane.

Verčiau sąžiningai, prieš visą Lietuvą, prisipažinkite, kad jūsų išreklamuota liustracija buvo niekinė, grašio verta, labiau skirta laikyti visuomenę prispaustą, kad visi piliečiai būtų paklusnūs it avinėliai, gyventų įtampoje ir nuolatinėje baimėje, kad kaskart prieš pasirodant Tamstų sukurtam tinklalapiui „KGB veikla Lietuvoje“ visi virpėtų iš baimės ir spėliotų: naujoje informacijos porcijoje bus-nebus jų pavardės? Nes visi be išimties bent kiek žinomesni Lietuvos žmonės - sportininkai, mokslininkai, menininkai, rašytojai, turistai ir šiaip nabagėliai, turintys giminių užsienyje - tais laikais privalėjo „bendradarbiauti“ su atstovais iš KGB, ypač jei norėjo iš šalies išvykti. Išimtys buvo daromos tik partinei nomenklatūrai bei aukštiems komjaunimo funkcionieriams, kurie pargrįžę ataskaitas rašydavo ne tiesiai saugumui, o URM atstovams, kurie po to persiųsdavo tiems patiems saugumiečiams. Matyt, apsidrausdavo ateičiai.

Per baimę, o ne pagarbą, Jūs, konservatoriai, užvaldėte Lietuvą, pasinaudoję tuo, kad pasisavinote KGB archyvus, o žmonės, dažnai niekuo dėti, nežinodami koks durnius ką apie juos ten prirašė, turėjo jums aiškintis ir laukti viešo pasmerkimo. Įtariu, kad, norėdami dar labiau visus įgąsdinti, Tamstos savo ranka prirašėte kardinolo Vincento Sladkevičiaus, aktoriaus Donato Banionio bei dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, kad žmonės suprastų, jog po tokių skambių „demaskavimų“ jie tėra mažytės žemės skruzdėlytės, kurias sistema bet kada gali sutraiškyti. Tik niekaip negaliu įsivaizduoti, kokiu būdu kardinolas, aktorius ir dirigentas KGB sąraše atsidūrė draugijoje - negi bendradarbiauti jie nukeliavo susikibę už rankučių? Ir kodėl tai buvo paskelbta tik jiems mirus? Anksčiau komisija buvo akla ir tokių skambių pavardžių nepastebėjo? O jei anksčiau tų pavardžių nebuvo, kas drįso jas ranka prirašyti? O kas galėtų paneigti, kad komisijos pirmininkė specialiai išvyko atostogauti tam, kad būtų įvykdyta provokacija? Ir kodėl ji po tos „klaidos“ neatsistatydino?.. Kaip matote, tiek prisikaupė neatsakytų klausimų, kad pats metas būtų steigti naują komisiją, kuri pasiaiškintų dėl Liustracijos komisijos veiklos dėl „KGB veiklos Lietuvoje“.

Ypač šlykščiai ir bjauriai per televiziją nuskambėjo kaltinimai S.Sondeckiui, neva tai vykusiam šnipinėti savo tėvo. Atseit KGB „išsiaiškino“, kad Kanadoje gyvenantis ponas Sondeckis nori pasimatyti su sūnumi, todėl Amerikoje ir organizavo jiems šeimyninį susitikimą. Nesuprantu, ką kagėbistams reikėjo ten „aiškintis“- koks tėvas nenorės pamatyti savo sūnaus?! Man labiau norėtųsi išsiaiškinti, kas paleido tokią „antį“ į eterį? Antra vertus, būtent ji ir perpildė mano kantrybės taurę. Suprantu, kad valdžia mėgsta kvailinti žmones, bet ne iki tokio gi laipsnio! Net aš, „morališkai jau seniai bankrutavusios „Respublikos“ savininkas, iškilmingai skaičiuojantis valandas iki savo paties apsidergimo“ ir „reto bukumo, idiotizmo ir įžūlaus politinio reketo priemaiša“, kaip subtiliai pastebėjo gerbiamas Seimo narys Arvydas Anušauskas, ir tai suvokiau, kad taip elgtis su žmonėmis negražu.

Ta proga, Arvydai Anušauskai, prisipažinsiu, aš irgi galvoju kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Jaučiu, kad turiu mažai šansų laimėti teismą, nes žinau, kad ten daug KGB agentų, bet viltis yra durnių, vadinasi, ir bukų motina. Tuo pačiu turėsiu puikią progą savo maišus perkratyti, kad ir aš galėčiau faktų apie susikompromitavusius teisėjus iškrapštyti, o po to juos šantažuoti. Pats išbandysiu kaip praktikoje veikia konservatorių valdoma teisinė sistema: pažiūrėsime, kas stipresni - jų „kišeniniai“ teisėjai ar maniškiai - ištraukti iš maišo?

Pabaigai noriu atsiprašyti pono Anušausko, kad tiek daug dėmesio jam paskyriau. Prašau suprasti teisingai - vienas Tamstos neatsargiai parinktas žodis mane iki sielos gelmių įžeidė. Patikėkit, niekaip negaliu su Tamsta sutikti, kad esu „reto bukumo“ žmogus. Ar galite pateikti bent vieną konkretų pavyzdį, kuomet aš nebuvau toks pat bukas kaip visi. Aš visą savo sąmoningą gyvenimą stengiausi sąžiningai niekam nekristi į akis, būti tvarkingas ir taisyklingas. Visada prieš valdžią stengiausi atrodyti bukas kaip bato aulas. Nes puikiai žinau, jog per daug protingi yra niekam nepriimtini. Nei į darbą, nei į partiją, nei į valdžią. O Tamsta bandote mane apšmeižti, kad bukas būnu retai.

Net kai referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą išsitęsė per dvi dienas, apsimečiau, kad nieko nepastebėjau ir abu kartus, šeštadienį ir sekmadienį, ėjau balsuoti. Ir abu kartus mano balsus priėmė, nes ten dirbo tokie pat buki kaip aš. Ėjau ir trečią kartą pas juos balsuoti, bet, deja, pirmadienį ten viskas buvo uždaryta. Nepasimečiau. Skubiai prabalsavau internetu ir girdėjau, kad irgi užskaitė. Pasirodo, ir ten visi buki. Ir po šito, kai aš triskart pardaviau Lietuvą už skalbimo miltelius, jūs man, Tamsta Anušauskai, drįstate aiškinti, kad aš esu dar nepakankamai bukas?!

Taip kad, pone Anušauskai, ruoškitės teismui, teks už žodį „reto“ prieš įstatymą visu griežtumu atsakyti. Iki susitikimo. Su pagarba bet kokiai valdžiai bukas pil. Vitas Tomkus.“

*******

Vito Tomkaus trigrašis:

„Brangūs skaitytojai, dabar Jums atskleisiu valstybinę paslaptį: visi įtariamieji KGB bendradarbiai, kuriuos iki šiol skelbė "Respublika", yra tik "smulkmė", tik pumpurėlai, lyginant su tuo Tautos žiedu, kurį išspausdinsiu Sąjūdžio laikraštyje jau kitą šeštadienį. Kai kas turbūt suabejos: kas dar begali būti aukščiau už Lietuvos Prezidentus, kurie jau paskelbti įtariamaisiais bendradarbiavus su KGB? Ramiai, atsakau: pavyzdžiui, Konstitucinio teismo nariai. Jau nekalbant apie kitus šalies "liaudies" teisėjus bei didžiuosius žiniasklaidos propagandistus, bet apie kuriuos būtinai pakalbėsime. Jau kitą šeštadienį "Respublikoje" rasite pavardes tų, kurie ne tik bendradarbiavo, bet ir dabar bendradarbiauja su spec.tarnybomis. Kas nebeturi kantrybės laukti, pakentėkite. Šitiek ramiai iškentėję, truputį pakentėkite neramiai.

P.S.
Po šeštadieninės "Respublikos" į redakciją pasipylė skambučiai. Skaitytojai teiraujasi, ką reiškia prie išspausdintų KGB bendradarbių pavardžių skliaustuose nurodyti skaičiukai? Pavyzdžiui: "Arvydas ANUŠAUSKAS (3500USD)". Nežinau, ką atsakyti. Gal, spėju, tai konservatoriaus Arvydo KGB agentūrinės bylos numeris? Bet mano archyvinės bylos nr. 28338, - negi anksčiau už mane pradėjo bendradarbiauti? Be to, aš esu daug vyresnis, - negi ir jis kaip dauguma konservatorių pradėjo "stuksenti" nuo paauglystės? Be to, mane stebina prirašytos raidės - "USD". (Gal supainiojo - turėjo būti "VSD"?) Tamsta A. Anušauskai, prašau Tamstos, kaip be galo protingo ir išmintingo valdžios vyro, man, kaip reto bukumo asmeniui, išaiškinti, ką reiškia tie keisti skaičiai ir tos keistos raidės? Atsiprašau, kad vėl į Tamstą kreipiuosi, bet nėra daugiau į ką, nes visi konservatoriai išsilakstė, o pats likote kaip savotiškas atstovas spaudai. Garantuoju, faktai tikri, o dokumentų patikimumas 100 procentų. Laukiu.“

***

 

Ligitos PRAREGĖJIMAS


 

Nors šios dienos Respublika skelbia, kad Tomkus KGB sąrašus supainiojo (suprask, suplakė į vieną krūvą?) su Sorošo sąrašais, aš nesu turėjusi reikalų nei su KGB, nei su VSD, nei su Sorošo fondais. Dėl to tas protų drumstimas atrodo nebeskaniai, suprask, krūva mano draugų ir kursiokų yra tiesiog atsitiktinai sutapusios pavardės?? Be ryšio. Ai, tiesa, esu dirbusi Respublikoje, gal ją rėmė Sorošo fondas??? Ir lrytą, ir kitus leidinius, kurių daugybė žurnalistų šios dienos sąraše KGB - Sorošo sąraše. Oi, Tomkau Tomkau... Beje, radusi savo pavardę, pajutau idiotišką pasididžiavimą, kaip Benderis, kuris pakliuvo į laikraštį, kai jį partrenkė gatvėje arklys))))))

***

Mūsų infiltruota Ligita Juknevičiūtė bendrauja su vienu iš Sorošo tinklo vadovų Dariumi Kuoliu, kuris „patepinėjo“ piliečius, o po to juos vertė už tai atidirbti Sorošo fondui

P.S. Eureka!!!!!! Dar kartą perskaičiau šį straipsnį ir Tomkaus atsakymą Anušauskui. Manau, tas KGB sąrašas ne sąrašas, kuriame Tomkus suplaka visus - ir KGB bendradarbiavimo asus, ir aukas, ir niekuo dėtus žmones, yra priemonė atimti galimybę šantažuoti visus mus, Lietuvos žmones iš tų, kas neva valdo tuos sąrašus. Tie valdantieji, anot Tomkaus, yra konservatoriai. Jeigu aš teisingai suprantu Tomkaus kilnią misiją, sakau jam ačiū. Žmonės atsirinks, nes kitos išeities nėra. Juk jau buvo apjuodinti AA Banionis, Sladkevičius, Sondeckis. Tą juodinimą inicijavo Anušauskas. Sąrašą galima buvo tęsti, bet Tomkus sumaišė visas kortas.

***

Ligita Juknevičiūtė bendrauja su Sorošo agentu Dariumi Kuoliu, kuris, turėdamas nupirktų piliečių sąrašą, per radiją atvirai juos šantažavo ir vertė pasirašyti po inteligentų laišku, kuriame buvo smerkiama „Respublika“ ir jos vyriausiasis redaktorius

„Verčiau sąžiningai, prieš visą Lietuvą, prisipažinkite, kad jūsų išreklamuota liustracija buvo niekinė, grašio verta, labiau skirta laikyti visuomenę prispaustą, kad visi piliečiai būtų paklusnūs it avinėliai, gyventų įtampoje ir nuolatinėje baimėje, kad kaskart prieš pasirodant Tamstų sukurtam tinklalapiui „KGB veikla Lietuvoje“ visi virpėtų iš baimės ir spėliotų: naujoje informacijos porcijoje bus-nebus jų pavardės? Nes visi be išimties bent kiek žinomesni Lietuvos žmonės - sportininkai, mokslininkai, menininkai, rašytojai, turistai ir šiaip nabagėliai, turintys giminių užsienyje - tais laikais privalėjo „bendradarbiauti“ su atstovais iš KGB, ypač jei norėjo iš šalies išvykti. Išimtys buvo daromos tik partinei nomenklatūrai bei aukštiems komjaunimo funkcionieriams, kurie pargrįžę ataskaitas rašydavo ne tiesiai saugumui, o URM atstovams, kurie po to persiųsdavo tiems patiems saugumiečiams. Matyt, apsidrausdavo ateičiai.“

Ligitos parinkta citata iš V.Tomkaus atsakymo A.Anušauskui

***

Dar vienas įtartinas Ligitos kontaktas (asmens tapatybė dar nustatinėjama.)

Buvo įdomi patirtis savo pavardę pamatyt, juolab kol supratau, prie ko tas Sorošo fondas. Nesuprantu tada, ko tyli politikai, jei nebendradarbiavo su KGB, apie kuriuos rašė praeitam numeryje. Tai bendradarbiavo???

***

Ligita pasimetusi, kad visi žurnalistai taip išsigando, jog iki šiol yra netekę amo

Rimtai? Kaip jums viskas paprasta ir aišku, vaje, niekas negali reaguoti, nes tai nesąmonė. Ir netgi paskelbti, kad tai nesąmonė, irgi nedrįsta))) kapų tyla.

***

Ten paskutiniam psl. beveik vien žurnalistai, kurie įdėmiai išstudijavę sąrašą, rado ir save, nes dirbo Sorošo remiamoje žiniasklaidoje. Toks juodas Tomkaus humoras))))

***

Jau antras, kitą šeštadienį dar bus. Šįkart ypač daug žurnalistų, matyt, daug leidinių ir TV laidų rėmė Sorošas, tai ir įsipainiojo tarp KGB sąrašų, anot Tomkaus.)

***

Manau, viskas suplakta į krūvą, kodėl taip padaryta, nežinau. Kas nori, gali nusipirkti ir paskaityti. Dėl Anušausko - Tomkus jį tiesiai šviesiai įvardija kaip KGB agentą ir siūlo bylinėtis, jei tas nori ginčytis.

***

Praregėjusi Ligita meldžia tik vieno: Tiesos ir Šviesos, kurie skamba tik mūsų himne

Beje, kodėl dalintis sąrašu reiškia triumfuoti? Esam žurnalistai, lygtai, skelbti įvairią informaciją ir kelti klausimus mūsų pareiga. (Buvo. - "Respublikos" pastaba.)

***

 

RIMANTAS BRAZIULIS: „Gerbiamas „Respublikos“ redaktoriau,

Jūs susprogdinote KGB bombą, kurios laukiau mažiausiai du dešimtmečius. Kai 2015 m. Seimas priėmė kėgėbistų inspiruotą įstatymą, kad prisipažinę KGB agentai įslaptinami dar 75-iems metams, supratau, kad Lietuvos valstybė galutinai pasmerkta išnykimui. Per nepriklausomybės laikotarpį akivaizdžiai įsitikinau, kad didesnio nuodo tautai ir valstybei už prisipažinusius ir amžiams įslaptintus KGB agentus niekada nebuvo ir, greičiausiai, niekada nebebus. Suprantu, kad žmonių bendradarbiavimo su sovietinio saugumo tarnyba lygis buvo labai nevienodas: vieni tai darė labai nenoriai ir verčiami aplinkybių, o kiti - savanoriškai ir net entuziastingai, nes tai užtikrino patogų ir sotų gyvenimą. Aktyviai talkinant tokiems „entuziastams“ tūkstančiai Lietuvos žmonių buvo sovietų persekiojami, kankinami, kalinami ir net žudomi. Kėgėbistų liustracija turėjo būti atlikta iš karto po Nepriklausomybės įtvirtinimo, ir kiekvieną agentą reikėjo įvertinti pagal jo nuopelnus. Aktyviems KGB „stukačiams“ turėjo būti uždrausta dalyvauti politikoje, vadovauti bankams, dirbti spec. tarnybose, užimti kitas atsakingas pareigas valstybėje. Visų pavardės turėjo būti paviešintos.  Ir nebūtų tai joks žmogaus teisių pažeidimas. Atvirkščiai – prisipažinimas reikštų amnestiją, kad už niekšiškus darbus nesi sodinamas į kalėjimą.

Kaip reikėtų elgtis su „pasyviaisiais“ agentais, nežinau, bet man jų nuoširdžiai gaila, kad ta šėtoniška sistema juos įtraukė, sutepė daugelio talentingų ir gerbiamų žmonių vardą. Jiems tikrai būtų pakankama bausmė, jų pavardžių viešas paskelbimas.

O kaip įvyko iš tikrųjų? Patys didžiausi niekšai užgrobė valdžią, turtą, teisėsaugą, trumpai tariant užgrobė valstybę. Štai dėl to trečdalis tautos emigravo, kitas trečdalis gyvena žemiau skurdo ribos, o likęs trečdalis bando kažkaip išsikapstyti iš prisipažinusių ir neprisipažinusių kėgėbistų sukurtos kemsynės.

Gerbiamas Vitai Tomkau, nežinau, ar Jūs bendradarbiavote su KGB, ir jei bendradarbiavote, tai kokiomis aplinkybėmis, bet už ryžtą susprogdinti KGB bombą (paskelbti įtariamų KGB agentų sąrašus), tauta ir Dievas turėtų Jums tas nuodėmes atleisti. Nes nieko nėra baisesnio už prisipažinusius ir įslaptintus KGB agentus. Tai yra mūsų valstybės vėžys, kurį pagydyti gali tik viešumas. „Įslaptintieji“ buvo neliečiami prie sovietų, ir dabar yra valstybės saugomi. Patys save ir saugo. Jie ir toliau persekioja žmones, tyčiojasi iš savo aukų. Protu nesuvokiamas absurdas.

Nežinau, iš kur Jūs gavote tą sąrašą, nežinau, kiek jis tikslus, bet nuoširdžiai sveikinu už drąsą ir ryžtą, pradūrus šį mirtinai pavojingą skaudulį ant mūsų tautos kūno. Įsivyravusi tyla po Jūsų sukelto sprogimo rodo, koks tai esminis klausimas, kad KGB voratinklis jau antrą savaitę neatgauna žado ir nesugalvoja, kokį melą paskleisti.

Kodėl ryžausi Jums parašyti? Kad negalvotumėt, jog Lietuvoje nebėra žmonių, kurie supranta Jūsų poelgio svarbą. Manau, kad kėgėbynas gali imtis prieš Jus  visokių provokacijų ir represijų, todėl pažadu Jus palaikyti ir protestuoti su plakatu, ant kurio bus parašyta: „Kėgėbistai, šalin rankas nuo Vito Tomkaus“.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pirmininkas Rimantas Braziulis

P.S. Su KGB nei aktyviai nei pasyviai nebendradarbiavau. Jeigu sąraše rasiu savo pavardę – neįsižeisiu, o tiesiog išsiaiškinsiu, ar tai mano pavardė, ir kaip ji ten atsirado.“

***

 

POVILAS URBŠYS: APIE TOMKAUS „KGB VORATINKLĮ(arba Seimo nariams skauda tik tuomet, kai tai paliečia juos asmeniškai - redaktoriaus pastaba)

Štai jau antrą šeštadienį popierinė „Respublika“ skelbia „įtariamų KGB bendradarbių sąrašą“. Jame paskelbta keli tūkstančiai pavardžių. Didesnė dalis žiniasklaidos šį sąrašą ignoruoja. Matyt, nenori daryti reklamos konkuruojančiam leidiniui. Tačiau kuo ilgiau tylima, tuo labiau atrodo, tarsi kas sausakimšame autobuse pagadintų orą ir visi apsimestų, jog niekas nieko neužuodžia. Vienintelė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė Vitą Tomkų už drąsą paskelbė šimtmečio žmogumi.

Kol kas apie sąrašo sudarymo tikslus galime tik spėlioti. Seimo narys KGB guru Arvydas Anušauskas sąrašo paskelbimą labiausiai sieja su V. Tomkaus noru pakenkti 1996–2000 ir 2008–2012 metų Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijoms.

Kiekvienam žmogui savo marškiniai arčiau kūno. Bandysiu pateikti savo pastebėjimus apie paskelbtą „įtariamų KGB bendradarbių sąrašą“.

Nemaža dalis tame sąraše esančių vardų ir pavardžių yra tų asmenų, kurie jau paskelbti Genocido centro paviešintame KGB agentų ir rezervistų sąraše. Kita vertus, ten galima perskaityti ir pavardes, kažkodėl sutampančias su mums žinomų asmenų – disidentų, pavyzdžiui, Nijolės Sadūnaitės, Antano Terlecko ar Jono Žemaičio, partizanų vado, sovietų okupacijos metais vykdžiusio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, ir kt. – pavardėmis.

Jas beskaitant minčių kyla vienokių, tačiau kai ten pat perskaitai ir Dušanskio pavardę, supranti, jog asmens tokiu vardu ir pavarde KGB bendradarbiams priskirti neišeis – Nachmanas Dušanskis buvo kadrinis KGB karininkas, kuris, įtariama, yra prisidėjęs prie Rainių žudynių ir prie žiaurių kankinimų, tarp kitų – ir partizano Ramanausko-Vanago...

Dar kitokių minčių ima rastis, kai beskaitydamas pavardes suvoki, jog sąraše kažkodėl dominuoja pavardės žinomų žmonių iš kultūros bei meno pasaulio. Pavyzdžiui, teatro grandai – Juozas Miltinis, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Vaitkus Jonas, Povilas Gaidys, Vytautas Paukštė, Stasys Petronaitis, Regina Tumalevičiūtė, Julius Dautartas, Gediminas Storpirštis... Ko gero, paminėtos ir kone visų žinomų muzikos pasaulio žmonių pavardės – praktiškai visi garsesni kompozitoriai ir atlikėjai. Skaitant jų pavardes sunku atsikratyti įspūdžio, kad sąrašo sudarytojo ranką vedžiojo soljeris iš jų tarpo.

Sąrašas paskanintas ir poetų bei prozininkų pavardėmis: Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino, Kazio Sajos, Eduardo Mieželaičio, Pauliaus Širvio, Juozo Baltušio, Ramutės Skučaitės, Donaldo Kajoko, Juozo Erlicko, Liudviko Jakimavičiaus, Valdemaro Papievio ir kitų. Teneužpyksta dailininkai, architektai, gydytojai, mokslininkai, kad dėl vietos stokos nepaminėsiu ir jų pavardžių.

Kad sąrašas atrodytų dar solidžiau, įtrauktos ir visiems žinomos filosofų pavardės: Antano Maceinos, Arvydo Šliogerio, Arvydo Juozaičio... Neapeitas ratu ir krepšinis: kaip ir visur, taip ir čia Vlado Garasto, Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio pavardės tampa dar viena puošmena. Tačiau Igno Šlapelio, Jono Meko pavardės „įtariamų KGB bendradarbių sąraše“ atrodo išties keistai, bet juk fantazijai ribų nėra.

Yra nemažai ir politikų pavardžių, tarp jų – ir signatarų, pavyzdžiui, Egidijaus Klumbio, Eduardo Vilko, Bronislovo Genzelio, Romualdo Ozolo, Zitos Šličytės, Vidmanto Žiemelio, Mindaugo Stakvilevičiaus, Stanislovo Ilgūno, Bronislovo Kuzmicko, Rasos ir Zenono Juknevičių, Rolando Paulausko, Kazimiero Uokos... Jie suplakti su sovietmečio partinės nomenklatūros atstovais: Vincu Justu Paleckiu, Antanu Sniečkumi, Algirdu Mykolu Brazausku, Vladimiru Beriozovu, Lionginu Šepečiu – ir su dabartinės valdžios aukščiausia nomenklatūra: Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite, Kazimiera Prunskiene, Andriumi Kubiliumi, Irena Degutiene, Algirdu Butkevičiumi, Sauliumi Skverneliu, Ramūnu Karbauskiu, Roku Masiuliu... Žinoma, į šį „nepakartojamą sąrašą“ įberta nemažai ir Seimo narių. Be jų – sąrašas būtų it sriuba be druskos.

Nenustebsiu, jei paaiškės, kad daugelis praeitos kadencijos Seimo narių, tarp jų – ir šių eilučių autorius, į sąrašą pateko dėl to, jog Seimo posėdžio metu nepritarė Lenkų rinkimų akcijos frakcijos nario Zbignevo Jedinskio siūlymui paviešinti prisipažinusių KGB agentų pavardes.

Gal čia reikėtų priminti. Po Kovo 11-osios Lietuvoje dar veikė sovietinė KGB. Atsikūrusi valstybė, norėdama susilpninti KGB galią, pasiūlė KGB agentams prisipažinti, mainais už tai pažadėdama išsaugoti jų paklydimus paslaptyje. Tai buvo išmintingas sprendimas, nutaikytas į KGB šerdį, nes kiekvienos slaptosios tarnybos gyvybingumas priklauso nuo lojalios agentūros. Tai labai suerzino KGB, ir kai kurie agentai sulaukė net grasinimų susidoroti su jais ir jų šeimos nariais.

Todėl ir siūlymą paviešinti prisipažinusių agentų pavardes vertinau kaip ketinimą, net jei ir nesąmoningą, po 27-erių metų nepriklausomos Lietuvos valstybės rankomis susidoroti su tais, kurie nepabūgę grasinimų išdrįso parodyti jai lojalumą. Nors tokių būta tik maža saujelė iš 1990 metais veikusios 6 tūkst. KGB agentų armijos, bet monolitas akivaizdžiai trupėjo.

Tad ir balsavimo dieną – 2015 metų birželio 30 dieną – pasisakiau prieš tų žmonių išslaptinimą. Jeigu paanalizuosime tos dienos balsavimo duomenis, pamatysime, kad daugelis balsavusių už šių pavardžių įslaptinimą pateko į „įtariamų KGB bendradarbių sąrašą“. Manau, būtent taip galima paaiškinti Agnės Bilotaitės ir Pauliaus Saudargo, Manto Adomėno, Liutauro Kazlavicko, Domo Petrulio, Viktorijos Čmilytės ir kitų Seimo narių pavardžių atsiradimą sąraše, nors sovietmečiu jie buvo dar vaikai.

Pagrindinis sąrašo sudarytojas, kaip ir dera ,,šimtmečio žmogui“, save įsirašė šalia Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio, Vytauto Landsbergio pavardžių, tuo iškart pripažindamas, kad šimtmečio žmogus – tai ne tik jis.

Manau, neilgai trukus paaiškės sąrašo ir sudarytojo ar sudarytojų minties vingiai, kurie atskleis, kodėl į jį pateko Antanas Terleckas, s. Nijolė Sadūnaitė, Jonas Žemaitis, Petras Gražulis, Petras Cidzikas, Algirdas Petrusevičius – patys nukentėję nuo tos pačios KGB. Nors kas paneigs, kad jie nesėdėjo prie vieno stalo su KGB-istais? Na ir kas, jog per tardymus, bet vis vien – prie vieno stalo. Kebliausia paaiškinti Romo Kalantos pavardės atsiradimą tokiame sąraše.

Iš dabartinių prieš valdžią burnojančių visuomenininkų kukliai paminėtos kelios pavardės: Krescencijaus Stoškaus, Liudviko Jakimavičiaus, Dariaus Kuolio, Vytauto Budniko, Vytauto Rubavičiaus ir Ramutės Bingelienės. Ko gero, jie į sąrašą pateko tiesiai iš VSD metinių apreiškimų, kuriuose tokie „nesusipratę“ Lietuvos Respublikos piliečiai priskiriami kone „valstybės priešams“.

Beje, šio sąrašo neišvengė ir tų metinių apreiškimų autoriai – buvę VSD vadovai Arvydas Pocius ir Andrius Tekorius ir šiandieniniai vadai Darius Jauniškis ir jo pavaduotojas Kęstutis Budrys.

Šalia kai kurių pavardžių sąraše nurodomos JAV dolerių (USD) sumos. Nemažai jų sutampa su bibliotekų, leidyklų vadovų, istorikų, politologų, psichologų, komunikacijos specialistų pavardėmis. Kaip vyriausias sąrašo redaktorius paaiškina, jis visai netyčia „vietoj KGB sąrašo įdėj[o] Sorošo sąrašinius“. Anot jo, „beveik šimtas procentų Sorošo išlaikytinių patenka ir į įtariamų KGB bendradarbių sąrašą, todėl ramia sąžine“ jų pavardes perkelia į savąjį.

Beje, taip jame atsiranda ir prelato, Šv. Rašto tyrinėtojo prof. Antano Rubšio pavardė, o šalia jos – suma skliausteliuose: 1000 USD.

Įtariamų KGB bendradarbių sąraše sušmėžuoja ir įvairių žiniasklaidos atstovų pavardės, tarp jų – ir Rimvydo Valatkos, Indrės Makaraitytės bei Laimos Lavastės. Ar taip padaryta dėl galimų santykių su Sorošu, ar siekiant išprovokuoti jų atsakomąją viešąją nuomonę ir bent taip išlinguoti skandalą, lieka neaišku.

Sąrašo sudarytojo dėmesio neišvengė ir žinomi verslininkai Benas Gudelis, Dainius Dundulis, Arvydas Avulis, Robertas Dargis, Vladas Bubelis, Nerijus ir Julius Numavičiai ir kiti. Kažkodėl Seimo narys Arvydas Anušauskas juos įvardija kaip „nepasidavusius reketui“. Kas čia dabar prisipažins, bet po savaitės antrą kartą paminėtas jau tik Nerijus Numavičius. Nejaugi kažkam taip siunčiama žinutė?

Įdomu tai, kad pasikartojančių pavardžių yra keliasdešimt ir jų daugiausia sutampa su politikų vardais ir pavardėmis. Tad vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus save irgi įrašo du kartus. Ar sąmoningai, ar dėl pervargimo antrą kartą vardą parašo nebe Vitas, o Vytas.

Šis pavardžių sudvigubinimas kokybės sąrašui neprideda, bet kiekybės ir teisinės painiavos ateityje – taip. Niekur sąraše prie pavardžių neparašytos pareigos ir profesijos, todėl vardų ir pavardžių sutapimai ir gali likti tik sutapimais – teisiškai asmuo, įžvelgęs savo asmens įžeidimą, turės vyr. redaktoriaus paklausti, ar į sąrašą įtraukta jo vardas ir pavardė. Tam teisybės ieškotojui greičiausiai bus atsakyta, jog jam tik taip pasirodė.

Taigi taip lengvai iš V. Tomkaus „KGB voratinklio“ neišsipainiosi.

Vyriausiasis „įtariamų KGB bendradarbių sąrašo“ redaktorius į šuns dienas išdėjo vykusią politizuotą KGB agentų liustraciją ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro paviešintą archyvinių KGB agentų sąrašą. Neabejoju, kad dėl pastarojo jis į savo KGB sąrašą įtraukė ir pavardę, lyg du vandens lašai panašią į šio centro vadovės Teresės Birutės Barauskaitės.

Gal ir teisus V. Tomkus, sulygindamas mūsų valstybės vykdytą liustraciją su kapstymusi KGB paliktuose likučiuose. Tai jis pavadina „kapstymusi atliekose“, o visus jose besikapstančius pakrikštija „bomžais“.

Daugiausia už politizuotą liustraciją nuo jo kliūna konservatoriams: „Per baimę, o ne per pagarbą, jūs, konservatoriai, valdėte Lietuvą, pasinaudoję tuo, kad pasisavinote KGB archyvus, o žmonės, dažnai niekuo dėti, nežinodami, koks durnius ką apie juos ten prirašė, turėjo jums aiškintis ir laukti viešo pasmerkimo“.

Iš viešai pareikštos pozicijos matyti, jog paskutinis kantrybės lašas V. Tomkui buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus, aktoriaus Donato Banionio bei dirigento Sauliaus Sondeckio kaip KGB agentų paviešinimas. Suprask, jog jo sudarytas „įtariamų KGB bendradarbių sąrašas“ gimė iš keršto.

Todėl visi, kurie pardavė dūšią KGB, ir tie, kurie buvo jų aukomis, ar visai ne prie ko, sumesti į tą pačią atliekų duobę. Tiesos ir melo ribos ištrintos.

Gyvieji gal dar kaip nors bandys atsiplauti. Tačiau mirusiems tokia galimybė atimta: Ievai Simonaitytei, Juozui Zikarui, Stasiui Lozoraičiui, Meilei Julijai Lukšienei, Vandai Zaborskaitei, Ričardui Gaveliui, Vladui Drėmai, Jurgai Ivanauskaitei, Virgilijui Noreikai ir daugeliui kitų šviesuolių, kurių pavardės lengva ranka buvo įrašytos į juodąjį sąrašą...

Tame sąraše paminėta ir Juozo Urbšio pavardė. Nors nenurodyta, kad tai buvęs užsienio reikalų ministras, iškentęs sovietines represijas, vis vien, perskaitęs tą pavardę, sutapatini ją su jo asmenybe. Po įkalinimo grįžęs į Lietuvą, jis patyrė KGB spaudimą bendradarbiauti. Jis tvarkingai registravo kiekvieną jų apsilankymą, bet kai jų įžūlumas peržengė bet kokias ribas, jis tiesiai šviesiai pasakė: nusižudysiu. Matyt, KGB, nenorėdama viešo tarptautinio skandalo, atsitraukė. Tačiau dabar ir vėl sugrįžo.

Tačiau vardan „didžiojo keršto“ ir į šviesaus atminimo žmones nusispjauti: pasirūpinti mirusiaisiais – pačių mirusiųjų reikalas. Bet, manau, taip ciniškai gali elgtis tik tas, kuris pats kadaise buvo KGB palaužtas ir pažemintas. Todėl jam dabar svarbu pateisinti savo silpnumą, ištrinant ribas tarp tiesos ir melo, bandant išdavystę paslėpti po nekaltu paklydimu, bandant išsaugoti savo sąžinės įšalą.

Žinau, kad už tokią savo nuomonę rizikuoju būti apdovanotas net KGB agento slapyvardžiu, bet vis vien esu įsitikinęs, kad sukurptas „įtariamų KGB bendradarbių sąrašas“ Donato Banionio, Sauliaus Sondeckio pavardžių neišbalina, tik dar labiau įmurkdo juos į KGB purvą.

Ar į tą purvą gramzdinama „Respublika“ nepraras skaitytojo, kuriam reikia ne pigių sensacijų, o vertybių, padedančių atsilaikyti vartotojiškos globalizacijos sūkuryje, išsaugoti tautinę-pilietinę savimonę?

Kuo jam tikėti, jei viename laikraščio puslapyje tarp įtariamų KGB bendradarbių jis perskaito Eglės Gabrėnaitės ar Liudo Mažylio pavardes, o to paties laikraščio prieduose skaito interviu su aktore Egle Gabrėnaite, profesoriumi Liudu Mažyliu?

Tarsi užsimota sunaikinti ne tik pasitikėjimą žmonėmis, kurių mintys padeda kurti prasmingesnę laikraščio tapatybę, bet ir norima sunaikinti pačią „Respubliką“.

Kai kas pasidžiaugs: taip jiems ir reikia. Bet esu įsitikinęs: tai ne V. Tomkaus asmeninė problema. Tai požymiai daug rimtesnės mūsų visuomenės ligos, kurios vardas – NEVILTIS.

Kad ji vis auga ir didėja, atsakomybę turi prisiimti ne kas kitas, o tie politikai, kuriems Lietuvos žmonės buvo ir tebėra tik įrankiai siekti valdžios galių, o nuolat įpučiama KGB tema pasitarnauja ne gydyti, o nuodyti žmonių sąmonę.

P.S.
Atsiprašau skaitytojų už tokį ilgą rašinį, tačiau ir paskelbti KGB sąrašai ilgi ir, ko gero, nebaigtiniai.

***

 

KADRAI LEMIA VISKĄ, YPAČ JEIGU JIE IŠ KGB
(pirmas neetatino spec. korespondento Vito Tomkaus reportažas)

Dabar, kai užsiutusios panelės mane išvijo iš redaktorių, turiu laisvo laiko ir galėsiu dažniau įvykius pakomentuoti. Pradžioje kartoju idiotams: visi išvardinti mano KGB sąraše yra įtariami bendradarbiavimu su KGB. (Aš irgi.) Paskutiniams idiotams kartoju dar kartą: mano sąrašas šimtaprocentinis. Už tai padėkokime mūsų išrinktiesiems, kurių pavardes aš pajuodinau. Ar mano sąraše daug tikrų KGB agentų? Daug. Labai daug. „Ir aš žinau, jog jie žino, kad aš žinau daug apie jų veiklą,“ - kaip pastebėjo ponas Rusteika, bandydamas atspėti mano minties vingius. Deja, dėl panelės Bilotaitės neatspėjo: mano moralė neleidžia kaltinti vaikų už tėvų ar senelių nuodėmes. Aš juk nekaltinu jauniausiojo Paleckiuko dėl europarlamentaro Paleckio, kuris stipriai darbavosi su KGB, ar dėl buvusio Smetonos laikų „žurnalisto“ Paleckio, kuris Stalinui pardavė Lietuvą?

Ar pasisakiau bent žodeliu prieš Andrių Tapiną iš LTV, nors Laimonas Tapinas iš Sorbonos su KGB dirbo stropiai? Ne. Už savo gyvenimo klaidas reikia atsakyti asmeniškai. Todėl duodu žodį, kad ir profesoriaus įtakingų palikuonių nepersekiosiu, kuomet iškeliaus į dangų, o tiksliau, į pragarą, nei aš, nei vienas iš man pavaldžių laikraščių neišdrįs pilti ant jo pamazgų. (Nebent vėliau, vertinant istoriniu rakursu.) O gal laikas Lietuvoje padaryti bent vieną gerą darbą: leisti žmonėms ramiai numirti. O gal metas mūsų išrinktiesiems priimti įstatymų pataisas, kurios draustų tyčiotis iš mirusiųjų ir baustų didelėmis baudomis žiniasklaidos savininkus bei vadovus. Juk kažkada mokėjome su artimųjų vėlėmis iškilmingai ir garbingai atsisveikinti - prie aukuro, su vaidilutėmis, kriviais. O kas dabar mūsų smegenėlėms atsitiko? Tik nesakykit, kad vitaminų trūksta, nes pabrango. Mūsyse daug kam trūksta proto. Ir noro protauti. Nes propagandinės klišės patogesnės. Kam galvot, jei už mus jau sugalvota.

Tuo dar kartą įsitikinau šiandien įsijungęs televizorių. Pamatęs LTV įrašą iš Seimo rūmų Kovo 11-osios minėjimo ir vos nesprogau iš juoko: jeigu tai Siaurusevičiaus kerštas Seimui, tada - 100 balų. Seimo pirmininkas kreipėsi į tautą ir kelias minutes kalbėjo... lenkiškai. (Matyt, televizija supainiojo įrašus ir vietoj kalbėtojo, į eterį paleido vertėjo žodžius). Tegyvuoja dvivaldystė? Siūlau, kuo skubiau įteisinti lietuvių kalbą, kol nevėlu. O šiaip nieko naujo. Kaip danguj - taip ir ant žemės. Seimui dirigavo, matyt, kagėbistų paskirtas Česlovas Stankevičius, buvęs aktyvus ir aršus komunistas, dabar besimaskuojantis po konservatoriumi.

Paradoksas: klausausi kaip užkietėję komunistai ir užsimaskavę KGB agentai man, užkietėjusiam sąjūdiečiui, iš  tribūnos per televiziją porina kaip kūrėsi Sąjūdis. Aišku, be galo smalsu pasiklausyti, kaip viskas anuomet jiems atrodė iš šalies, iš komunistų pusės, nors atmintis mums lyg ir nešlubuoja. Anksčiau per TV būdavo rodoma viskas apie JĮ (Brežnevą) ir dar šiek tiek apie orą. Porindamas apie Sąjūdžio susikūrimą, Č. Stankevičius irgi kalbėjo tik apie JĮ (Patriarchą), net laiko apie orus nebeliko. Vietoj gryno oro - „Kalba ir rodo „Amerikos Balsas“ iš palatos Nr.6“. Ta proga - keli žodžiai apie šunaują, kurios pareiga yra loti ant valdžios, už tautą, primenu, ne už valdžią ir valdžiai. Todėl mano KGB sąraše buvo pajuodintos ir didžiųjų propagandistų pavardės. Argi ne jų pareiga buvo loti, kaukte kaukti, ant tų, kurie 75-iems metams paslėpė nuo pelnytos bausmės Tautos skundikus ir išdavikus? Kad Maskva nešantažuotų? Šlykštus melas. Maskva juos žino. Slėpė tik nuo mūsų ir jūsų. (B.D.)

Antra vertus, ar beverta stebėtis išverstaskūriais? Metas prie jų jau visiems mums priprasti. „Respublika“ Kovo 11 d. proga savo viršelyje Lietuvai įteikė šventišką puokštę - jūsų pasirinktą Tautos Žiedą, perrištą KGB virvele. Kas dar gali, kas dar turi proto, kas bent kiek išgali pats mąstyti, arba turi noro, laiko ir jėgų bent pabandyti, nagi, pabandom kartu, visi sykiu: „vienas... du... trys.“ Bandom įsivaizuoti dar kokią nors šalį pasaulyje, kuriai vadovautų Burokevičiutė iš „partškolos“, profesorius iš marksizmo-lenininzmo katedros, kelių patrulis milicininkas, unikalus tuo, kad durniausias Lietuvoje, nes visi kiti automobilius stabdydavo tik dėl kyšių, dar aktyvi komsomolka Raselė bei agentų agentas nepraustaburnis Arvydėlis, visų palaidotų KGB agentų siaubas. (Turbūt iš serijos: „Mušk savus, kad svetimi bijotų?“) Čia tikrai mūsų valdžia? Tikrai mes, būdami blaivūs ir sveiko proto, juos išsirinkome? Niekis, tuoj pamatysim, nes eilėje į postą ar sostą laukia parsidavėlis bankų klerkas...

Post Skriptum

Ar pastebėjote, kad Seimo salėje pas išrinktuosius atlapuose jau nuvyto „neužmirštuolių“ žiedeliai - bent per TV nepastebėjau. Negi mūsų globalizuotiems „masonams“ sąžinė prabilo, o gal mūsų RESPUBLIKOS piliečių išsigando? Bet kuriuo atveju, sveikinu su maža pergale. (Kaip matot, ne tik mūsų Dalia, bet ir mes mokam, kai reikia, savo „mažus karus“ kariauti.) Iki pasimatymo, mano ištikimi skaitytojai. Be jūsų būčiau niekas (arba uždarytas).

***

 

 

KAS NUPLAUS TRIS MILIJONUS?

Kai nusipelnę Lietuvos piliečiai gavo ką nusipelnė (vietoj priešmirtinio patepimo - pomirtinį ištepimą), o liustracijos komisija išdidžiai paskelbė, kad KGB žurnalas pasibaigė, pradžioje apsidžiaugiau, kad nepaviešino, po to nusiminiau, kad nepaminėjo: bent žinočiau kur ieškoti apie save informacijos ir kaip teisme gintis. O ką daryti dabar? Kur savęs ieškoti?

Žodžiu, aš ir dar trys milijonai piliečių tapome įtariamaisiais. Visi iki vieno! Kažkada reklama rėkė - „Jeigu tavęs nėra čia - tavęs nėra visai!“ Šįkart atvirkščiai: jeigu tavęs nėra KGB žurnale - tu gali būti bet kur! Maskvos archyvuose, maišuose, tarp prisidavusių valdžiai kagėbistų... Bet kur, tik ne tarp padorių Lietuvos piliečių, nes lietuviai yra labai įtarūs. Į viską žiūri labai įtariai. Ir net paprasta labdara kartais jiems sukelia įtarimą. (Vis prisimenu, kai po „Žalgirio“ rėmimo „Kauno dienoje“ buvau kaltinamas „nešvarių pinigų“ plovimu.)

Bepigu tiems, kuriuos „KGB žurnalas“ įvardino saugumo agentais. Daugelis jų gimė 20 amžiaus pradžioje ar net 19-ojo pabaigoje. Jau ilsisi ramybėje. Užtat jų vaikaičiai ir provaikaičiai gali kompiuteriuose bent po savo senelių dokumentus pasiknaisioti. O kur ieškoti savęs mums? Taip ir liksime visą gyvenimą „pakabinti ant plauko“? Net trys milijonai Lietuvos gyventojų, kurie urmu tapo įtariamaisiais. Tik todėl, kad keli tūkstančiai kagėbistų laiku prisistatė kur reikia ir prisidavė kam reikia?! Įdomu kam? Įtariu, patys sau, nes jei nebūtų valdžioje, vargiai būtų pajėgę įsislaptinti net septyniasdešimt penkeriems metams. Kaip čia dabar atsitiko, kad keli niekšeliai mums šitaip gyvenimą sugadino? Pabandykime juos surūšiuoti pagal pavojingumo laipsnį.

Kadriniai KGB darbuotojai. Dirbo KGB komitete, ir visi tai žinojo. Todėl protingi prie jų nekalbėjo ko nereikia ir stengėsi suvaldyti liežuvį. Su tais viskas aišku. Daug kas iš jų iki šiol dirba savo mėgstamą darbą. Tik ne KGB, o VSD.

Buvo ir tokių piliečių, kuriuos KGB vertė bendradarbiauti. Naudodami šantažą. Vieni iš baimės pasirašydavo, kiti gudraudavo: prižadėję „aukso kalnus“, išvykdavo į užsienius politinio prieglobsčio prašytis. Sukosi, kas kaip išmanė. Kai kas išsisukdavo, kai kam nepavykdavo. KGB pinigų jiems nemokėjo. Juos valdė per baimes. Pasaulinio garso mokslininkus, menininkus, sportininkus.

Ypač nelaimingi buvo tie, kurie įkliūdavo pažeidę įstatymus arba tarybinės moralės normas. Tokius už virvučių tampė kas tik netingėjo: saugumiečiai, kriminalinės ar ekonominės milicijos pareigūnai. Laikė stipriai ant trumpo pavadėlio ir vertė ištikimai tarnauti sistemai.

Kaip visais laikais buvo ir tokių, kurie paprasčiausiai gimė skundikais. Tokia jų priedermė - artimą savo įskųsti. O jei už tai dar 30 sidabrinių pamėtėja... Bet ką parduos. Daug tokių buvo komjaunimo aktyvistais, profsąjungų gretose ir ypatingai operatyviniuose būriuose, kurie už tvarką ir drausmę buvo atsakingi. Tokie tarybiniam saugumui priduodavo kursiokus, kambariokus, mokslo draugus ir už tai kilo karjeros laiptais, vis labiau artėdami prie valdžios lovio, o tuo pačiu ir įvairių privilegijų.

O dabar pabandykime atspėti, kokio tipo KGB agentai prisidavė saviems, tiems, kurie jau valdžios lovį aplipę, garantavo saviškiams, kad apie jų pomėgį niekas niekada nesužinos? O pomėgis taigi niekur nedingo. Jeigu buvai pedofilas, tai ir tebetraukia prie vaikų, buvai alkoholikas, toliau trauksi iš butelio. Gimei skundikas, gali vėl skųsti, bet jau kitoje valstybėje, Nepriklausomoj Lietuvoj. O jeigu išdrįs kas tave įvardinti, iškart - į teismą ir už grotų. Trejiems metams. Su VSD palaiminimu. Šįkart ne KGB, o jau tautiškas, lietuviškas saugumas, tave per akimirką sudoros. Kad labiau skaudėtų ir ilgiau prisimintum.

Matyt, pats metas atsiversti ankstesnius „Respublikos“ numerius ir prisiminti pajuodintus piliečius iš seimo. Kas jiems davė teisę Valstybės vardu slėpti nuo tautos jos išdavikus? Ar kas buvo iš jų tai įrašę savo rinkiminėse programose? Ar kas išklausė nuomonės tų, kurių likimus tie skundikai sugriovė? Kiek nekaltų žmonių per juos neteko darbo, galimybės po pasaulį keliauti, o kai kas sveikatos, laisvės?

Kur garantijos, kad jie vėl garsiai ar patylom šmeiždami savo artimą neprasibrovė į aukščiausiuosius visuomenės sluoksnius bei valdžios postus? Kas juos patikrins, juk sąrašai įslaptinti.

Kiek jų, išdavikų sėdi teismuose ir sprendžia mūsų likimus? O kiek jų tarnauja jėgos struktūrose? Matyt, nemažai, nes jos vis plečiasi - VSD, STT, FNTT, VRM, visokios žvalgybos, kontržvalgybos.

Jau nekalbant apie įtakos agentus, įvairiose redakcijose infiltruotus. Tie patys ir tokie patys, tik kitose rankose: anksčiau komunistų, dabar konservatorių.

Mano giliu įsitikinimu bendradarbiavusius su KGB piliečius reikia smerkti ir bausti tik už konkrečius darbus, o ne dėl to, kad ne laiku ir nepasiaiškinę numirė. Jeigu konkretūs skundai padarė akivaizdžią žalą visuomenei arba per tai nukentėjo jos piliečiai, tokius KGB agentus reikia bausti nepriklausomai nuo to, užsimaskavę jie ar emigravę. Ne laukti, kol jie išmirs, nes belaukiant tuoj Lietuva išsilakstys.

Todėl nuo šiandien skelbiu visus tris Lietuvos milijonus (įskaitant ir emigrantus) laisvais piliečiais. Kas man suteikė tokią teisę? O kas iš manęs ją atėmė? Keli užsimaskavę KGB agentai valdžioje? Kas jie tokie ir kaip jie išdrįso? Dėjau aš ant jų visų. Nemačiau jų Sąjūdžio įkarštyje, nenoriu ir dabar jų matyti. Lai kuo greičiau dingsta ir iš valdžios, ir iš mano gyvenimo.

O esamus ir būsims liustratorus labai rimtai įspėju: jei vėl bandysite šmeižti ar šantažuoti nekaltus piliečius, be juridinio pagrindo viešai tąsyti sistemai ar kokiam konservatoriui neįtikusį žmogų, dievaži, už vieną nekaltą priduosiu visuomenės teismui dešimt, ne, geriau šimtą arba net tūkstantį (priklausomai nuo mano nuotaikos).

O tiems, kurie mane kasdien ragina visus demaskuoti ir kuo greičiau skelbti KGB agentus, siūlau perskaityti žemiau įdėtą mano pareiškimą.

***

 

REDAKTORIUS: SAVO GALVOS AŠ NIEKAM IR NEI UŽ KĄ NESIRUOŠIU ATIDUOTI!

Kartą vienas veikėjas pusiau juokais, pusiau rimtai man tarė: „Kiekvienas kaimas turi turėti savo kvailelį... Jūs ir toliau lokite ant valdžios, o mes tarpusavyje pinigus dalinsimės.“ Šitaip man kadaise kalbėjo liaudies deputatas, signataras, mano jaunystės bičiulis. Jo žodžiai privertė susimąstyti: kiek ilgai teks būti durniaus vietoj?

Tiesą sakant, kartais pabosta. Gal jau metas būtų už savo teises ir laisves patiems pakovoti? Kiek galima kitur durnių ieškoti? Aš irgi turiu šeimą, verslą, nekilnojamo turto sukaupęs, santaupas šiokias tokias, kaip ir daugelis, mėgstu laisvę. Kodėl ir vardan ko turėčiau viskuo rizikuoti? Net jeigu pasiryžčiau paskelbti visus iki vieno KGB agentus, ko gero, VSD tiražą konfiskuotų, o po to ir mane pasodintų. Aš suprantu, kad Lietuva yra didelis kaimas, bet, patikėkite, nebenoriu vienas ilgiau būti „kaimo durnelis“. Vienam nuobodu. Ir baisu. Galima ir pro viešbučio langą iškristi.

O kas trukdo net trims milijonams už save pastovėti? (Visų pro langą gal neišmes?) Tad jūsų likimas - Jūsų rankose. Kas Jums, broliai ir sesės, lietuviai, trukdo išsirinkti tokį prezidentą, kuris vietoj manęs tai padarys oficialiai. Arba Seimo narius, kurie savo priesaiką jums, rinkėjams, įvykdys. Jei netinka tokie variantai skelbkite referendumą, po velnių, streikuokite. Organizuokite nepaklusnumo akcijas.

Nenorite? Bijote? Tada nedejuokite ir manęs neraginkite rizikuoti už jus. Jūsų išrinkta valdžia viską daro teisingai. Ir aš jos vietoje su bailiais ir tinginčiais už savo teises bei laisves pakovoti piliečiais lygiai tą patį daryčiau. O kaip kitaip net tris milijonus suvaldyti?

Be pagarbos - dar Lietuvos pilietis Vitas Tomkus

***

 

RIČARDAS ČEKUTIS: NELIEČIAMŲJŲ KASTA KGB ŠABAKŠTYNE

Liustracijos procesas Lietuvoje oficialiai prasidėjo 1990 metais ilgais politikų tarpusavio ginčais, kokį modelį taikyti - ar viešai skelbti visus KGB-NKVD-MGB darbuotojus ir slaptuosius bendradarbius, ar tik kažkam pakenkusius, ar visus įslaptinti, ar leisti prisipažinti... Norėta kaip geriau, o gavosi - kaip visada: leista prisipažinti, o tuomet visi buvo įslaptinti. Taip buvo sužlugdyta bet kokia galimybė pradėti realų apsivalymą šalyje.

Nė viena valstybinė institucija per 27 Nepriklausomybės metus taip ir neišdrįso paskelbti, kas konkrečiai yra atsakingas už represinių struktūrų veiklą mūsų šalyje bei šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių kančias ir netektis. Maža to, neišdrįso netgi paskelbti smulkiausios represinio aparato grandies - KGB agentų, įvairaus plauko informatorių bei slaptųjų bendradarbių, eilinių piliečių vadinamų „stukačiais“.

Visą šią publiką galima nesunkiai įvardinti be jokių įmantrių komisijų, tačiau to padaryti tuometinėje (o ir dabartinėje) Lietuvoje nebuvo kam. Komunistų partijos nomenklatūra išsivaikščiojo į naujai sukurtas partijas, kurios šiais laikais vadinamos „sisteminėmis“. Komjaunuoliai pavirto liberalais. Etatiniai kagėbistai - sėkmingais verslininkais ir bankininkais. Sovietiniai milicininkai - premjerais bei ministrais. „Stukačiai“ pirmiausia virto banditais, reketininkais ir kitokiais likusio turto privatizuotojais, o vėliau prisišliejo prie tų, kurie šiandien vadinami „elitu“. Ratas užsidarė.

O užsidarius ratui, liustracijos procesą teko imituoti, nes visuomenėje vis atsirasdavo įvairių „marginalų“ bei „populistų“, kurie to reikalavo.

1990 m. kovo 27 d. Aukščiausioji Taryba išplatino pareiškimą, kuriuo siekė paskatinti su KGB bendradarbiavusius asmenis nutraukti šią veiklą ir išreikšti lojalumą Lietuvos valstybei. Buvo teigiama, kad „dabar toks bendradarbiavimas nei juridiškai, nei morališkai nesaisto. Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kviečia kiekvieną asmenį - buvusį TSRS valstybės saugumo komiteto informuojantį bendradarbį iki š. m. kovo 31 dienos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos TSRS valstybės saugumo komiteto organams“. Ir štai jau šiame AT rašte atsiranda pirmasis vilties žiburėlis visiems „stukačiams“. Skaitome įdėmiai: „nė vienas asmuo nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų“, o „slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu“. Ši formulė ilgainiui tapo viso „liustracijos proceso“ alfa ir omega.

Netrukus buvo sukurta laikinoji komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti, kuriai vadovavo Balys Gajauskas. Bet apsivalymas, žinoma, neįvyko - maždaug 800 „stukačių“ prisipažinimai, nugulę asmeniniuose „sisteminių“ politikų stalčiuose, greičiausiai buvo naudojami privatizacijos reikaluose kaip šantažo įrankis, jokių oficialių duomenų apie juos neliko.

1991 m. priimtas įstatymas „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“ ir netgi trys parlamento nariai pripažinti bendradarbiavusiais su KGB. Tačiau po 1992 m. Seimo rinkimų, kuriuos triuškinančiai laimėjo komunistinė nomenklatūra, liustruotojų entuziazmas išblėso...

1999 m. lapkričio 23 dieną LR Seimas priėmė įstatymą „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos“, įslaptinusį visus prisipažinusius „stukačius“ 15 metų. „Už“ balsavo: Arvydas Akstinavičius, Nijolė Ambrazaitytė, Alfonsas Andriuškevičius, Julius Beinortas, Stanislovas Buškevičius, Vytautas Aleksandras Cinauskas, Sofija Daubaraitė, Jadvyga Dunauskaitė, Juozas Galdikas, Petras Gražulis, Romualda Hofertienė, Gražina Imbrasienė, Žibartas Juozas Jackūnas, Kęstutis Jakelis, Rasa Juknevičienė, Algis Kašėta, Povilas Katilius, Juozapas Algirdas Katkus, Vytautas Petras Knašys, Kazimieras Vytautas Kryževičius, Saulius Kubiliūnas, Bronislavas Juozas Kuzmickas, Vaclovas Lapė, Juozas Listavičius, Stasys Malkevičius, Nikolaj Medvedev, Jonas Mocartas, Vytautas Pakalniškis, Saulius Pečeliūnas, Simas Ramutis Petrikis, Elena Petrošienė, Algirdas Petrusevičius, Rimantas Pleikys, Antanas Račas, Jurgis Razma, Liudvikas Sabutis, Joana Danguolė Sadeikienė, Sigitas Slavickas, Antanas Napoleonas Stasiškis, Alfredas Henrikas Stasiulevičius, Ona Suncovienė, Rimvydas Raimondas Survila, Petras Šakalinis, Petras Antanas Šalčius, Kazimieras Šavinis, Marija Šerienė, Jonas Šimėnas, Antanas Švitra, Sigitas Urbonas, Ignacas Stasys Uždavinys, Alfonsas Vaišnoras, Nijolė Vaitiekūnienė, Arvydas Vidžiūnas, Vladas Vilimas, Birutė Teodora Visokavičienė, Vytenis Albertas Zabukas.

Tuo metu LR Seimą valdė konservatoriai, o Lietuvos vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius. Pagal įstatymą, „stukačiai“ turėjo per pusmetį prisipažinti Valstybės saugumo departamentui (VSD). VSD prisipažinusius įtraukė į slaptą įskaitą, o bet kokia informacija apie prisipažinusį „stukačių“ tapo Lietuvos valstybės paslaptimi. Esą, kad jų nešantažuotų rusai. Tačiau kažkaip „neapsižiūrėta“, kad valstybės paslaptimi tapo ne tik prisipažinusieji, bet ir visa likusioji agentūra. Iki 2000 metų oficialiai prisipažino 1589 „stukačiai“... Visi buvo nedelsiant „įslaptinti“.

Tuomet buvo sukurta pirmoji Liustracijos komisija, kuri iki 2005 m. svarstė ir peržiūrėjo tik 2 bylas.

O iš viso iki 2012 metų komisija svarstė 464 bylas, bet tik 68 asmenys pripažinti slapta bendradarbiavę su KGB. Beveik visi jie dirbo nereikšmingus valstybei darbus, dauguma buvo išėję į pensiją, kurią toliau gauna tiek iš mūsų „Sodros“, tiek ir iš Kremliaus analogo.

2015 m. birželio 30 d. Seimas nusprendė, kad duomenys apie prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius bus slapta saugomi 75 metus, nors Algirdo Butkevičiaus vyriausybė siūlė juos įslaptinti visam gyvenimui. Už tokį įstatymą balsavo 80 parlamentarų, prieš buvo 12, susilaikė 17 Seimo narių. „Už“ balsavo: Mantas Adomėnas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Arvydas Anušauskas, Audronius Ažubalis, Juozas Bernatonis, Agnė Bilotaitė, Stasys Brundza, Saulius Bucevičius, Vida Marija Čigrijienė, Petras Čimbaras, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Rimantas Jonas Dagys, Irena Degutienė, Sergej Dmitrijev, Larisa Dmitrijeva, Algimantas Dumbrava, Arimantas Dumčius, Vilija Filipovičienė, Vitalijus Gailius, Vydas Gedvilas, Kazys Grybauskas, Šarūnas Gustainis, Gediminas Jakavonis, Donatas Jankauskas, Rasa Juknevičienė, Benediktas Juodka, Vytautas Juozapaitis, Liutauras Kazlavickas, Kęstas Komskis, Jonas Kondrotas, Andrius Kubilius, Dalia Kuodytė, Kazimieras Kuzminskas, Orintas Leiputė, Arminas Lydeka, Raimundas Markauskas, Eligijus Masiulis, Kęstutis Masiulis, Antanas Matulas, Vytautas Antanas Matulevičius, Gintautas Mikolaitis, Kristina Miškinienė, Arvydas Mockus, Alma Monkauskaitė, Audrius Nakas, Petras Narkevičius, Antanas Nesteckis, Raimundas Paliukas, Artūras Paulauskas, Marija Aušrinė Pavilionienė, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Jurgis Razma, Rimas Antanas Ručys, Paulius Saudargas, Valerijus Simulik, Rimantas Sinkevičius, Artūras Skardžius, Kazys Starkevičius, Gintaras Steponavičius, Valentinas Stundys, Eduardas Šablinskas, Rimantė Šalaševičiūtė, Stasys Šedbaras, Irena Šiaulienė, Dalia Teišerskytė, Povilas Urbšys, Sergej Ursul, Jolita Vaickienė, Egidijus Vareikis, Valdas Vasiliauskas, Birutė Vėsaitė, Aleksandras Zeltinis, Emanuelis Zingeris, Pranas Žeimys, Remigijus Žemaitaitis, Rokas Žilinskas.

Suprantama, jog iki pat šios dienos jokių naujų proveržių lietuviškosios liustracijos byloje nėra, nors pagal įstatymą turi būti paviešinti bent jau neprisipažinusieji „stukačiai“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), vadovaujamas Teresės Birutės Burauskaitės tik paviešino nežinia kieno ir nežinia kokiais pagrindais sudaryto kagėbistų agentų registracijos žurnalo turinį. Dabar aišku tik tiek, jog žurnale esančių „KGB agentų“ sąrašas kelia abejonių net patiems jo viešintojams... Nėra žinomi ir tikslūs prisipažinusiųjų skaičiai (valstybės paslaptis), nekalbant jau apie tuos, kurie niekada nematė reikalo nei prisipažinti, nei atgailauti. Taip apsisuko dar vienas istorijos ratas, visas KGB šabakštynas veši šalyje ir toliau. Tik Lietuvos visuomenė liko vis toje pačioje vietoje, kurioje ir pradėjo savo žygį į Nepriklausomybę.


Zigmo Vaišvilos komentaras:

- Pas mus pirmasis paruošė liustracijos įstatymo projektą Virgilijus Čepaitis ir netrukus buvo „suvalgytas“. Kalbėjausi su žmonėmis, kurie dirbo Balio Gajausko komisijoje. Jie tvirtino, jog V.Čepaičio byla buvo pilna, palikta ten viskas, o tokių pilnai sukomplektuotų bylų praktiškai nebuvo palikta. Vis dėlto mano požiūriu, Kovo 11-oji yra virsmas ir galimybė apsispręsti - ar toje barikadų pusėje esi, ar priešingoje.

Beje, tas legendinis kreipimąsis į KGB darbuotojus bei agentus, kviečiant juos palikti tarnybą ir prisipažinti, buvo inicijuotas Vytauto Landsbergio. Tuomet dvidešimt keli darbuotojai paliko KGB, o iš jų Mečys Laurinkus suformavo pirmąjį VSD departamento branduolį. Mes su jais pasišnekėjome, pasakėme, kad negalime duoti jokių garantijų, o tuomet nuvedėme pas AT pirmininką V.Landsbergį. Tuomet jo sprendimu ir gimė tas kreipimąsis. Vėliau atsirado ir liustracijos įstatymas, kuris buvo tikrai reikalingas, bet viską užgožė diskusijos dėl jo turinio. „Tautos pažanga“ pasiūlė liustruoti ir tuos, kurie dėstė marksizmą-leninizmą. Visi supranta, kad į tas pozicijas papuola ir V.Landsbergis. Tada prasidėjo emocijos ir manevrai, o tokia aplinka yra ta terpė, kurioje V.Landsbergis galėjo idealiai pasireikšti, ypač turėdamas aukščiausią postą... Taigi, liustracija buvo numuilinta. Kita vertus, jeigu tuo metu būtų išmėtyti visi komunistai, įskaitant ir marksizmo-leninizmo lektorius, tai būtų padarę neįmanomu bet kokį darbą tiek Aukščiausioje Taryboje, tiek kitose valstybės įstaigose. Tokiu atveju būtų visiška destrukcija, dėl to į tokius dalykus reikia žiūrėti labai atsargiai.

O dabartiniais laikais mane labiausiai stebina T.B.Burauskaitės pozicija, paskelbiant mirusius žmones KGB agentais. Tas vadinamas „Burauskaitės sąrašas“ yra tiesiog absurdiškas. Parodykite man bent vieną specialiąją tarnybą, kad ir labiausiai nevykusią, kuri į vieną vietą surašytų visus savo agentus ir paliktų ramiai ant stalo, evakuojantis... Tai yra daugiau, negu juokinga.

Nuo redakcijos: Virginijus Čepaitis, jis gi - „Juozas“, buvo „Respublikos“ užsipultas dėl to, kad jo paruoštame liustracijos projekte atsirado terpė pasislėpti „nusipelniusiems Lietuvos kagėbistams“!

***

V.VASILIAUSKAS: SVETIMĄ PRIVIRTĄ KOŠĘ SRĖBTI NESKANU: „Ką tik baigiau, iki pažaliavimo akyse, skaityti per tris „Respublikos“ numerius nusidriekusį  įtariamų „KGB bendradarbių sąrašą“. Radau ir savo  pavardę, ačiū Dievui, sąraše išskirtą  juodu šriftu. Kaip paaiškino laikraščio  vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus, pavardės pajuodintos tų Seimo narių, kurie balsavo už liustracijos įstatymą ir jo pataisą, neva įslaptinusią KGB „stukačius“ 75 - riems.

Todėl  tarp „įtariamųjų“ atsidūrė ir Seimo nariai V.Čmilytė-Nielsen, A.Bilotaitė, D.Petrulis, V.Gailius ir kiti, kurie sovietmečiu buvo vystykluose arba mokinukai. Tai galima priskirti savitam, grynai tomkiškam humorui, nuo kurio kitam norisi verkti.

Vis dėlto ne be slaptos piktdžiugos „V.Tomkaus sąraše“ aptikau ne vieną veikėją, kurie ne pėsti kitiems klijuoti etiketes ir šmeižti nekaltus žmones. Tai esu pajutęs savo kailiu, tegul dabar pajunta ir jie patys.

Kagėbistams kraujo esu sočiai pagadinęs jau nuo „Literatūros ir meno“ bei „Lietuvos aido“ laikų.

1991 m. pavasarį, dar veikiant visu pajėgumu KGB Lietuvos filialui, įtūžęs KGB majoras V.Baumila mane su N.Sadūnaite padavė į teismą. Vėliau saugumo temą tęsiau savo įkurtame savaitiniame žurnale „Veidas“, kuriame spausdinosi talentingiausia Lietuvos partizanų metraštininkė ir KGB nusikaltimų tyrinėtoja N.Gaškaitė-Žemaitienė, jaunas istorikas A.Anušauskas, čia pasirodė viena pirmųjų analitinių publikacijų apie didžiausią Lietuvos išdaviką Juozą Albiną Markulį. Dar ir šiandien prisimenu, kaip įsiveržusi į mano kabinetą „Erelio“ dukra  draskė man akis ir grasino užtampyti po teismus už atseit apjuodintą mylimo tėvelio šviesų atminimą. Kagėbistai mane būtų gyvą suplėšę, jeigu būtų galėję. Bet aš jų nebijojau, nes žinojau, kad jie kiek nori gali raustis savo slaptame KGB šiukšlyne – ten nieko  mane kompromituojančio nėra.

Tačiau mieli mano buvę draugai konservatoriai surado pačioje viešiausioje ir skaidriausioje, visiems prieinamoje  erdvėje – plačiausiai aprašytose 1988 m. istorinėse Jaunimo teatro Amerikoje gastrolėse, kuriomis aš iki paskutinio atodūsio didžiuosiuosi, kaip vienu svarbiausių savo gyvenimo pasiekimų. M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais padariau karjerą – tapau jauniausiu visoje Sovietų sąjungoje Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininku (tai buvo svarbesnis postas nei nūnai kultūros ministro), todėl, natūralu, pagal pareigas vadovavau gastrolių pasiruošimui, tapau delegacijos vadovu.

Tai nebuvo dar viena „Inturisto“ turistinė grupė ar „Tėviškės“ draugijos (KGB priedangos organizacijos) įprastas atrinktas kelių „kultūros ir meno darbuotojų“, saugumo agentų, pasiųstų šnipinėti Amerikos lietuvių, desantas. Pagaliau ir Lietuvoje paragavome Gorbio „demokratizacijos ir glasnostj“ (viešumo) vaisių: tai buvo JAV profesinėje scenoje pirmos viso lietuvių teatro tikros komercinės gastrolės, vykusios per Kultūros ministerijos sistemą, o ne per sumautą „Tėviškės“ draugiją, todėl jokių ataskaitų saugumui delegacijos vadovui nereikėjo rašyti. Tai šmeižto autoriai gerai žinojo, be to Ypatingame archyve išlikusi sveikutėlė, be išplėšytų lapų  gastrolių Amerikoje užvesta KGB byla su slaptųjų agentų pranešimais ir teatrą lydėjusio etatinio saugumiečio detalia ataskaita. Šmeižikai puikiai nutuokė, kad dar N.Chruščiovas buvo uždraudęs saugumui verbuoti nomenklatūrą, kuriai aš priklausiau. Tačiau tai jų nesustabdė. Tai buvo primityviausias kerštas.

Mat aš, redaguodamas „Lietuvos žinias“, ėmiau skalambinti, kad valstybė stovi ant melo pamatų, kol neatskleistas slaptasis KGB legionas. Pradėjau  bemaž kiekviename  dienraščio numeryje valdančių konservatorių klausti, kada jie pradės žadėtą realią liustraciją, išvaduos valstybę ir Lietuvos žmones iš KGB žabangų? Ko jie bijosi, kodėl vengia akistatos su KGB palikimu? Vietoje atsakymo sulaukiau atsakomojo smūgio iš pasalų. Dar ir dabar anoniminiai interneto „troliai“ šį niekingą šmeižtelį atrajoja.

Mano FB draugai gali būti ramūs – niekur nesu įmerkęs uodegos, dėl to nereikės manęs trinti iš savo draugų tarpo. Literatūros, meno, teatro, ypač teatro kritikos, visos aukštosios profesionalios kultūros pasaulėlis mažas, čia nepasislėpsi, vieni kitus pažinojome kaip nuluptus, jau sovietmečiu iki 70 – 80 proc. tiksliai numanydavome, kas dirba „stukačiais“, ko dera pasisaugoti. Nereikėdavo ir liustracijos.

Apie netiesos ir neteisingumo iškreiptus valstybės pamatus ir sužlugdytą liustraciją, tris dešimtmečius Lietuvos politikų simuliuojamą kovą su KGB šešėliais (todėl iki šiol murdomės dvokiančioje posovietinėje pelkėje)  „Kultūros barų“ 2017 m.  Nr. 7/8 yra paskelbtas mano išsamus straipsnis „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, o slaptoji liko“. Gal ir nekuklu teigti, bet po „V.Tomkaus sąrašo“ šie mano pamąstymai apie mūsų pralaimėtą mūšį pasidarė dar aktualesni. Straipsnį galite perskaityti ČIA.

Nemanau, kad mes padarėme klaidą, 2015 m. Seime balsuodami už liustracijos įstatymo pataisą. Pats įstatymas iš tikrųjų šleivas kreivas. Mes tik srėbėme 1999 m priimto įstatymo privirtą košę. Ūmai apsižiūrėjome Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, atsakingame už šio įstatymo įgyvendinimą, kad baigiasi  įstatymo numatytas 15 metų terminas, kuriam buvo įslaptinti prisipažinę KGB  bendradarbiai. Įstatymas nebeveikia, liustracija net nebeimituojama, nes liustracijos komisija išsilaksčiusi. Prisipažinusiųjų – tik lašas jūroje.

Atkreipkite dėmesį į visą įstatymo pavadinimą: „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir PRISIPAŽINUSIŲJŲ APSAUGOS“ (didžiosios raidės mano – V.V.). Valstybė pažadus ir įsipareigojimus turi vykdyti, nors ir ne mūsų kadencijos Seimas juos davė. Be to apsauga negalioja, jeigu prisipažinęs ir atgailą atlikęs bėdulis dalyvauja Prezidento, Seimo, savivaldybių rinkimuose – apie savo bendradarbiavimą  jis  privalo pranešti rinkėjams (tai nuslėpęs asmuo neišvengtų apkaltos).

Po teisybei mūsų valstybėje nė vienas žmogus nėra saugus. Kaip parodė klastingas išpuolis prieš D.Banionį, S.Sondeckį ir net šventą žmogų kardinolą V.Sladkevičų, o ne ką anksčiau – ir prieš Lietuvos partizanų simbolį A.Ramanauską-Vanagą, Lietuvoje kiekvienas gali būti apspjaudytas. Tarytum kažkas iš mūsų juokiasi. Taip pat ir iš patikėjusių mūsų liustracijos rimtumu. Kas? Pirmiausia – kadriniai saugumiečiai, neatgailavę už savo nusikalstamą veiklą, neatskleidę savo agentūros, konspiracinių butų tinklo, gaunantys pensijas iš Lietuvos ir Maskvos, kaip patikimi liudytojai ir ekspertai, liudijantys Lietuvos teismuose liustracijos ir garbės ir orumo bylose. Ir ypač susiėmę už pilvo juokiasi iš liustravusiusių naivuolių toliau savo juodą darbą dirbantys, neprisipažinę, kaip niekad saugūs nepriklausomoje Lietuvoje „stukačiai“. Tokia nesaugi visuomenė – lengviausias provokacijų ir manipuliacijų taikinys.

Iš tikrųjų visą neprisipažinusią KGB agentūrą įslaptino tie, kurie sužlugdė liustraciją ir neleido įvykdyti teisingumo.

Todėl „V.Tomkaus sąrašas“ – logiška ir absurdiška liustracijos Lietuvoje pabaiga. Parodija ar karikatūra, o gal naujas literatūros žanras sąrašas?

Šis sąrašas būtų tobulas, jeigu jame nebūtų praleisti: Kristijonas Donelaitis, Vincas Kudirka ir Žemaitė.“

***

REDAKCIJOS KOMENTARAS: esame nustebę, kodėl „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Valdas Vasiliauskas yra priverstas dalintis savo nuomone apie KGB veiklą Lietuvoje ne savo laikraštyje, o svetimoje internetinėje svetainėje? Ar tai reiškia, kad didžiojoje žiniasklaidoje, kaip senais sovietiniais laikais, vėl įsigaliojo cenzūra? Gal ponas V.Vasiliauskas galėtų mūsų skaitytojams tiesiogiai paaiškinti, o ne per svetimus kanalus, kas yra tas cenzorius, kuris užčiaupė visus Lietuvos žurnalistus?

Be to, nenorėtume sutikti su autoriaus nuomone, kad (cituojame) „mūsų valstybėje nė vienas žmogus nėra saugus. Kaip parodė klastingas išpuolis prieš D.Banionį, S.Sondeckį ir net šventą žmogų kardinolą V.Sladkevičų, o ne ką anksčiau – ir prieš Lietuvos partizanų simbolį A.Ramanauską-Vanagą, Lietuvoje kiekvienas gali būti apspjaudytas“. Jeigu gerbiamas Valdas Vasiliauskas, užuot (vėl cituojame) „iki pažaliavimo akyse“ skaitęs „per tris „Respublikos“ numerius nusidriekusį įtariamų „KGB bendradarbių sąrašą“, būtų perskaitęs laikraščio turinį, jam nebereikėtų nuogastauti dėl Lietuvos piliečių saugumo ir baimintis, kad vėl bet kas gali būti apspjaudytas. „Respublikos“ vyriausias redaktorius nedviprasmiškai visus spjaudytojus įspėjo, kad jeigu dar bent kartą tai pasikartos ir be pagrindo bus šmeižiami niekuo dėti žmonės, bus nedelsiant demaskuoti nuo šimto iki tūkstančio užsislaptinusių KGB agentų. Nepriklausomai nuo VSD pozicijos, kurios pozicija ne visada sutampa su redakcijos pozicija, nes mes stengiamės įtikti Lietuvos piliečiams, o ne valdininkams. Nesvarbu, kokiuose aukštuose postuose jie besėdėtų.

Svarbiausia, ką padarė vyriausias redaktorius: visus pakabintus" Lietuvos žmones, tame tarpe ir Tamsta V.Vasiliauskai, išlaisvino nuo baimių ir paskelbė laisvais nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Pone Vasiliauskai - jūs jau laisvas! Eikit, kur norit. Darykit, ką norit. Ir rašykite be baimės: mūsų skaitytojus ypač domina klausimas, kodėl visi nepriklausomi žurnalistai sėdi uodegas pabrukę ir bijo bent žodelyčiu užsiminti apie KGB veiklą Lietuvoje? Jei apie tai parašysite, pirmasis puslapis jums garantuotas. Laukiame.

***

V.TOMKUS: Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI

„O kiek aš per Tomkų kentėjau nuo KGB... Prasidėjus sąjūdžiui aš, nekalta mergaitė, studijavau prancūzų kalbą ir bendradarbiavau su Inturistu. Dirbau labai mažai. Daugiau tekdavo bendrauti su KGB. Bet ne intymiai, o šiaip. Apie viską. O prasidėjus Sąjūdžiui, kai sąjūdietis Vitas su žmona išvyko į Paryžių, mane KGB kaip šampano kamštį iššovė paskui juos: žaibiškai sutvarkė vizą ir išsiuntė pas kažkokį nepažįstamą prancūzą žurnalistą, atseit, į svečius pagal iškvietimą.

KGB užduotį sąžiningai atlikau: susipažinau su Tomkais ir pasiūliau jiems namo kartu grįžti, pamelavus, kad kitaip negausim atgal bilietų, per Vitą susipažinau su Karolina ir Arūnu Paliuliais, buvusiais ten sąjūdiečiais Arūne, Antanu ir kt. O kai mane tas žurnalistas prancūzas iš savo namų išmetė, su daiktais persikrausčiau į Karolinos butą, ir net vienoje lovoje su Tomkais miegojau: Vitas su žmona iš kraštų, o aš per vidurį, kad jie naktį nesugalvotų išdykauti...

Tik emigrantai manęs nepriėmė. Kur tik su Vitu nueidavau, mane išvarydavo. Kai Klimai pas kuriuos pietavome irgi išprašė, o aš paklausiau kodėl, Vitas man paaiškino, kad vietos lietuviams nepatinka mano užduodami klausimai, nes pernelyg jie specifiniai, gąsdina pašnekovus, nes kelia įtarimą... Taip buvau demaskuota.

Kadangi grįžome į Lietuvą vienoje kupė su Tomkais (taip buvo KGB surėdyta), aš kaip nekalta mergaitė visą kelią raudojau: Įsivaizduojate ką reiškia dvi paras nuo Paryžiaus iki Vilniaus su tuo išgama dardėti vienoje kupė? Vis kamantinėjo, kiek man KGB moka, ar nenoriu su juo pasidalinti? O kai pasienyje Vito žmona pastebėjo, kad aš, neužpildžiusi oficialaus parvykimo lapelio suglamžiusi jį įsidėjau į kišenę, Tomkus visai pasiuto.

Kai TSRS pasieniečiai pagal KGB parėdimą pradėjo kratyti Tomkaus bagažą, jis vis rodė į mane ir melavo, kad tai mano. Muitininkas pas jį randa kokią knygą ar žurnalą, klausia Vito: “Čto ėto?“ (Kas tai?), o tas parazitas rodo į mane pirštu ir žvengia: “Ėto sprosite u tovariščia Jolanta, ėto ejo veščy.“ Atseit, tai mano daiktai, o aš negaliu išsiduoti, kad ne mano, ir vargšai muitininkai bei pasieniečiai mūsų daugiau nebetikrino, nes buvo perspėti, kad mane KGB siuntė.

Pravažiavome sieną laimingai, tik namo parvažiavau nelaiminga labai. Galvojau per tą sąjūdietį aš iš proto išsikraustysiu, šitaip jis mane terorizavo. Taip ir būčiau gyvenusi nelaiminga labai, jeigu manęs laiku gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis nebūtų pastebėjęs. Jis tuo metu jau buvo žymus sąjūdžio veikėjas. Jis priėjo prie manęs, švelniai paglostė mano užgautą širdelę ir paklausė gražiai: „Nelaiminga mergaite, kas tu esi, ar tik ne ašara Dievo aky?“ Susikaupiau ir meiliai atsakiau: „Tai aš, aš... Galų gale susitikome. Tikrai čia aš, dar gyva. Imk mane. Aš tau ištikimai tarnausiu.“ Ir aš jam silpnumo akimirką viską viską papasakojau ir pasipasakojau...

Profesorius labai apsidžiaugė ir pasakė, kad jam tokie žmonės kaip aš yra labai reikalingi ir prižadėjo, kad padarys taip, jog apie mano praeitį niekas niekada Lietuvoje nesužinos. Ir mes labai vienas prie kito prisirišome, o po to per bendras paslaptis ir susirišome. Kai jis, išspardęs sąjūdžio pirmeivius, pasiūlė man vienai užimti visų jų vietą, tapti ir padėjėja, ir konsultante, aš dar ištikimiau pradėjau jam tarnauti, už ką buvau apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1997, Norvegijos Karališkuoju Garbės Komandoro ordinu (1998), vėl Prancūzijos Garbės legiono ordinu (2001), nors brangiausias man kaip nusipelniusiai Lietuvos patriotei yra Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, įteiktas 2003 metais. Na kas galėtų mano vietoje tokio Patriarcho nemylėti?

Tik jo dėka patekau tarp pasaulio galingųjų, ko, beje, nepavyko Paryžiuje padaryti per Tomkų.

Todėl visiems sakiau ir sakysiu: profesorius yra labai padorus žmogus ir aš jį labai gerbiu ir myliu. O jis myli ir globoja mane. Kai šalyje politinė suirutė baigėsi ir mes galutinai nuo TSRS atitrūkome, prasidėjo visuotinės valdžios postų dalybos. Visi puolė prie lovio, be eilės ir be išsilavinimo prastūminėjo savo vaikus ir anūkus, ir aš tikrai, tokia gležna ir smulkutė, nieko nebūčiau be profesoriaus pagalbos pasiekusi. Juolab su tokia biografija: patys suprantate... Už viską, ką aš gyvenime pasiekiau, amžinai būsiu dėkinga tik Vytautui Landsbergiui. Tik jo dėka aš ilgus metus ambasadoriavau Prancūzijoje, o po to buvau be eilės paskirta ir ambasadore Romai, Monakui, Marokui.

Todėl prisiekiu, kol būsiu gyva, niekam neleisiu šmeižti mano brangaus Patriarcho ir niekinti jo žygdarbių. Milijoną kartų pritariu Rasai Juknevičienei, ne tik jai, bet ir man Vytautas Landsbergis buvo, yra ir bus tikrų tikriausias Lietuvos Prezidentas. (Visi kiti nesiskaito, nes iš jų man nebuvo jokios naudos.)“

***

Valdas Vasiliauskas. Susilenkusių žmonių visuomenę  lengva valdyti

JUOKAS...

- Maloniai nustebintas „Respublikos.lt“ dėmesio mano veidaknygės klukliai saviveiklai (“Svetimą privirtą košę srėbti neskanu”), aš vis dėlto  įsijungiau kompiuterį dėl kitko – paakintas “Jolantos Jacovskienės- Balčiūnienės išpažinties “Respublikai”, patikėtos  neetatiniam spec. korespondentui  Vitui Tomkui”.

Iš pradžių skaičiau skaniai. Po to -  su dar didesniu  pasigardžiavimu. Vėliau  - godžiai ir sprigdamas (iš juoko). Galop -  pasipiktinęs, kad taip greitai  baigėsi. Prisiminiau “Sąjūdžio“ ir pirmųjų laisvės metų klestinčią   lietuvišką  žurnalistiką, fantastiškus tiražus ir redakcijose plušančių rinktinių  asmenybių žiedą – neatsitiktinai Lietuvos žmonės  anuomet  labiausiai  pasitikėjo žiniasklaida.

Liaupsindamas  gerb. Jolantos išpažintį, aš neketinu pataikauti  ją išklausiusiam  gerb. Vitui (o ko jam padlaižiauti, jeigu jis jau ne Vyr. Redaktorius, tik spec. neetatinis korespondentas?) Aš net galiu autoriui išdrožti visą teisybę į akis: talento nepragersi ir  nepraloši. Gali tik parduoti, bet tada žurnalistas  pereina į kitą profsąjungą, vienijančią seniausios pasaulyje profesijos  atstoves ir atstovus. Be to Lietuvos rinkoje žurnalistų kainos katastrofiškai  smukusios, nes nėra ko pirkti.

Žiniasklaidos rinkoje likę vien prezidentės  ordininkai ir premjero patarėjai, knygas leidžiantys rašytojai (nesvarbu, kad nelabai raštingi), tiriamosios  žurnalistikos laureatai, paskubomis ir  su klaidomis perrašinėjantys specialiųjų tarnybų pažymas.

Ir kodėl  gerb. Vitas įsikandęs savo geriausio draugo  Gedvydo  Vainausko  pavardę? Pasirodo, iš  atminties ir proto bado, nes G. Vainauskas  žiniasklaidos  dykumoje nelyg  Homeras.  Akivaizdi  daug kam nemaloni  mano hiberbolė.  Bet  kokią kitą charizmatišką, sau vertą žiniasklaidos figūrą  galėtų tarkuoti gerb. Vitas? Tarkim, LRT tarybos pirmininką profesorių  Ž. Pečiulį? Bet, įtariu, gerb. Vitas  profesoriaus net nepažįsta, nors jiedu bemaž bendraamžiai. Kai gerb. Vitas buvo  spaudos   Gorbačiovo “perestroikos”  ir  Atgimimo laikų  žvaigždė, tuo metu būsimas nepriklausomos  Lietuvos  žurnalistų  gurų profesorius  Ž. Pečiulis   buvo pasislėpęs nykiausiame sovietų  Lietuvos radijo ir televizijos  komiteto biuletenyje “Kalba Vilnius”. Nykus  ir pilkas gali  pasislslėpti visur.

Gal kas įsidėmėjęs nepriklausomos Lietuvos išaugintų vyriausiųjų redaktorių, vertų paminėti,  pavardes?  Tačiau kam marionetėms pavardės?

Šit jums ir atsakymas, kodėl  „V.Tomkaus sąrašas“ sutiktas išgąstinga spengiančia tyla - Lietuvos didžioji žiniasklaida nė nekriuktelėjo ir nekrustelėjo, tarytum  sąrašą  sudarytų vieni  marsiečiai. Marionečių teatras yra negyvas, kol jo nepajudina ranka, gavusi šeimininko (šiuo metu – šeimininkės) leidimą. Tik po komandos gali prasidėti veiksmas – dar vienas žiniasklaidos skandalas. Nėra komandos – nėra skandalo.

Kol sulauksime truktelėjimo už virvutės, bemeilyčiau grįžti į Paryžių. Į gerb. Vito , gerb. Jolantos ir mano jaunystės Paryžių.

Po teisybei, aš čia, kaip pasakytų prezidentė , „ne prie ko“ ( lietuviškai – niekuo dėtas). Bet gerb. Jolantos išpažinta  gerb. Vitui istorija priminė mano jaunystės Paryžių, kurį aš tuo metu (dėl savaime suprantamų priežasčių) galėjau regėti tik sapne. Ir  kine – Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972 m).  Jis , patyręs , daug vyresnis našlys (Marlon Brando / Vitas Tomkus) ir  jauna nepatyrusi studentė ( Romy Shneider/ Jolanta Jacovskienė – Balčiūnienė).   Po filmo tokias audringas ir išradingas  scenas lovoje aš, anuomet nuo tikrovės atitrūkęs knygius ir meno kritikas, dar ilgai  buvau matęs tik kine. Ir sapne.

Bet gyvenimas pakoreguoja net kino klasikų scenarijus: kadangi gerb. Vito žmona buvo dar  gyva, į lovą teko gultis trise.  Jeigu teisingai supratau iš gerb. Vito užrašyto pasakojimo, šis nenumatytas siužeto vingis nesutrukdė gerb. Jolantai atlikti jaunos nepatyrusios „Inturisto“ bendradarbės  vaidmenį  iki  galo visomis vaivorykštės spalvomis ir  prasmėmis. 

... PRO AŠARAS

Bet nuo juoko iki ašarų – tik vienas žingsnis. Todėl juokas – dalykas rimtas. Ne mažiau, nei „Inturistas“.

Sovietų laikais „Inturistas“, kaip ir jo jaunesnysis brolis jaunimo (komjaunuolių „Turistas“ , buvo galinga organizacija, atsakinga už tarybinės liaudies saugų turizmą nesaugiame užsienyje ir užsieniečių ne mažiau saugų priėmimą Sovietų sąjungoje. Todėl turėjo galingą aparatą su gidais, vertėjais, agentūras, viešbučius, net laivus, taip pat platų, kruopščiai atrinktą neetatinių, tačiau nuolatinių turistinių grupių vadovų sąrašą. Šiam  grupių vadovų sąrašui, kaip pati prisipažino, priklausė ir Dalia Grybauskaitė. Tačiau po nepriklausomybės paskelbimo „Inturistas“ iš Lietuvos išgaravo kaip kamparas – su visais sąrašais ir turtais.

Kaip ir kitos KGB priedangos organizacijos: ar kas domėjosi, kur dingo „Tėviškės“ draugija, jos „Gimtasis kraštas“, buvusio LTSR Radijo ir televizijos komiteto Laidų užsienio lietuviams (Lul‘lo) redakcija, ar praverčia šioje ypatingoje redakcijoje įgyta nepakartojama patirtis užimant LRT  atsakingas vadovaujančias pareigas Audriui Matoniui ir Guodai Litvaitienei?

Neįkainojama patirtis „Inturiste“, prižiūrint  užsieniečius ir tarybinę liaudį užsienyje, atvėrė kelią į pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo pasitikėjimo komandą  ir diplomatinės tarnybos aukštumas ne tik J.E. ambasadorei J.Jacovskienei - Balčiūnienei. Dar anksčiau Lietuvos Aukščiausioje Taryboje - Atkuriamajame Seime  šalia pirmininko buvo įsitaisęs dabartinis Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edvinas Bagdonas, dėl nesuprantamų priežasčių nutylintis, kad iki nepriklausomybės  tarnavo „Inturisto“ kadriniu darbuotoju.

Didžiausia veidmainystė teisintis dėl neįvykusios Lietuvoje liustracijos išvežtais  KGB archyvais. Atseit  net buvo deramasi su Maskva dėl jų grąžinimo! Argi ne kvailystė tikėtis, kad KGB išduos savo agentūrą? Dar didesnė kvailystė  atiduoti savo valstybės saugumą ir likimą į KGB rankas, tikintis jo malonės. Bet gal tai buvo anaiptol ne kvailumas?

Jeigu kam Lietuvoje iš tikrųjų būtų rūpėjusi  liustracija, derėjo po nepriklausomybės atgavimo, priėmus atitinkamus Baudžiamojo kodekso įstatymus, čiupti už pakarpos visus kadrinius KGB darbuotojus, operatyvinius  įgaliotinius, kad jie, įrodydami lojalumą Lietuvos valstybei, išklotų visus savo agentus, konspiracinius butus, bankų sąskaitas,  piniginius fondus ir t.t. Vien paskutinio Lietuvos žurnalistų KGB kuratoriaus  Danuko Arlausko  ar meno darbuotojų ilgamečios KGB prievaizdo Vlado Gulbino agentūrą būtų nors vežimu vežk, jeigu jie prabiltų.  Kaip būtų apsivaliusi nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida ir kultūra. Bet nebuvo teisinių priemonių ir politinės valios juos prakalbinti. Kodėl?

Ne vien dėl kai kurių aukšto rango veikėjų nuslėptos  KGB ar GRU agentų praeities. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo kultivuojamas KGB išbandytas metodas agentūrą verbuoti neigiamos informacijos ir šantažo  pagrindu. Jeigu kokią nekaltą panelę Jolantą ar tyro veido jaunikaitį Edviną , žinodamas ankstenį slaptą jų gyvenimą,  priimi į savo komandą, suteiki jiems globą, savo patronui  jie ištikimai tarnaus iki gyvenimo pabaigos, giedodami jiems padėkos himnus, veržis šiam geradariui dar gyvam esant pastatyti paminklą Lukiškių aikštėje vietoje Vyčio.

Tokią sulinkusią iki žemės visuomenę, krūpčiojančią nuo kiekvienos užuominos apie iš praeities besivelkančią uodegą, labai lengva valdyti. Bet toks patronas, dangstantis savo globotinių nuodėmes, pats pradeda meluoti, praranda moralinį stuburą. Jis pats ir visa visuomenė moraliai nuginkluojama.

Jeigu teisingai supratau, „V.Tomkaus sąrašas“,  į kurį  įtrauktas visas Lietuvos elitas, siekia išvaduoti tautą nuo okupantų primestos praeities naštos, kad Lietuvos žmonės pagaliau išsitiestų, pakeltų galvas ir taptų laisvi.

***

 

NUO REDAKCIJOS: KGB VORATINKLIS, APRAIZGĘS LIETUVĄ

Norint suvokti, kad KGB (nesvarbu, vadintųsi ji NKVD, MVD, MGB, FSB ar kitaip) tebeveikia Lietuvoje ir Europoje, būtina suvokti senosios kagėbistų gvardijos veiklos metodus. O apie kai kuriuos iš jų byloja jau ne tik liudininkai, o konkretūs faktai.

Apie Jolantos Jacovskienės tarnystę KGB „Vakaro žinios“ jau rašė. O šiandien grįžkime į pradžią - kaip ji, niekam nežinoma mergina, ten atsidūrė. Viską išduoda jos pavardė - Jacovskienė. Jos buvęs vyras - Jokūbas Jacovskis. O štai jo tėvas - Eusiejus Jacovskis - tikras NKVD-KGB budelis, vadovavęs karininkų sušaudymui prie Briansko, trėmęs lietuvius į Sibirą, tikėtina, prisidėjęs prie žudynių Rainiuose, įėjusių į istoriją kaip vienų žiauriausių ir kruviniausių.

Štai tokio Lietuvos patriotų kraugerio globon papuolė mergaitė Jolanta. Ar prie tokio uošvio galima buvo tikėtis, kad Jolanta netarnaus KGB, dirbs paprastą sąžiningą darbą? Tikrai ne. Todėl Jolanta labai greitai atsidūrė svarbiausių, įtakingiausių kagėbistų draugijoje. Sėkmingai ir noriai imdavosi jų užduočių, nuolankiai tarnavo priešams. Nepraėjo daug laiko, kai likimas ją suvedė su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu. Jam Jolanta Jacovskienė labai tiko ir patiko - sprendžiame grynai iš fakto, kad moteris 1992 m. buvo paskirta jo patarėja. O tuomet, kaip „Vakaro žinios“ jau rašė, Jolantos karjera kilo tik aukštyn. Globojama V.Landsbergio, ir KGB žvėries, jo marti tapo diplomate, ir ambasadore, ir svarbių Europos institucijų vadove. Ar niekam neužkliuvo Jacovskio pavardė? Sprendžiant iš to, kad Jacovskienė Jolanta tapo Balčiūnienė - užkliuvo. Juk švari pavardė kur kas geresnė priedanga.

Taigi jau Balčiūnienės pavarde Jolanta kyla karjeros laiptais toliau, tebėra globojama V.Landsbergio, kurio meilės užtenka ir Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei. O Jolanta Balčiūnienė ir šioje kompanijoje jaučiasi puikiai - kaip karalienė priimama Prezidentūros rūmuose, apdovajama aukščiausiais valstybės apdovanojimais. Už kokius nuopelnus? Už gerą tarnystę savo globotojams.

Pabaigoje skaitytojams užduodame retorinį klausimą: ar dar neaišku, kas su šaknimis rauna lietuvybę, kas griauna nepriklausomos valstybės pamatus? Jeigu aukščiausiuose ne tik mūsų valstybės, bet ir visos Europos postuose susodinti uolūs sovietų agentai, ko dar galime tikėtis? O baisiausia, kad tokių jolantų yra šimtai, o gal ir tūkstančiai?

***

LIUDININKAI pasakoja - FAKTAI byloja: kaip KGB užvaldė aukščiausius valdžios sluoksnius

KGB DOKUMENTAI BYLOJA

Kaip buvo naikinama Lietuva



„Vakaro žinios“ ką tik rašė apie Jolantą Jacovskienę-Balčiūnienę, kuri padarė svaiginančią diplomatinę karjerą, tikėtina, per NKVD-KGB sistemą. Minėta diplomatė buvo ištekėjusi už žinomo scenografo ir dailininko Adomo Jacovskio, kurio tėvas buvo garsus NKVD-KGB budelis, asmeniškai žudęs Lietuvos karininkus ir kitus lietuvius.

Ričardas Čekutis
Žurnalistas


Garsių menininkų šeimos Adomo, Jokūbo ir Aleksandros Jacovskių tėvas Eusiejus Jacovskis buvo senas ir patikimas NKVD-KGB budelis.

E.Jacovskis gimė 1918 m. Kijeve. 1934 m. metais Kaune įstojo į komjaunimą, tuo metu už komunistinę „revoliucinę“ veiklą buvo pašalintas iš gimnazijos. 1935-1940 m. gyveno už rusiškus pinigus ir buvo laikomas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP-CK) ryšininku. Bolševikų-komunistų partijos narys nuo 1938 m.

Jau 1940-aisiais jis darbavosi LTSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu 9-ajame pėstininkų pulke, integruotame į Raudonosios armijos sudėtį. Štai Eusiejaus Jacovskio raportas komisariato Kvotų skyriaus viršininkui Eusiejui Rozauskui apie komunistinių mitingų, turėjusių priimti rezoliuciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS, žlugdymą minėtame pulke. Čia jis savo tiesioginiam viršininkui skundžia konkrečius pulko kareivius (žr. dokumentą).



Yra duomenų, kad E.Jacovskis spėjo „pasižymėti“ dar prieš karą, todėl ir gavo tokias saugias bei aukštas pareigas fronte. Štai ką rašo doc. dr. Juozas Jankauskas, tyrinėdamas E.Jacovskio bendražygio, kito žymaus enkavėdisto Eusiejaus Rozausko veiklą: „Visiems mums, dar gyviems tų siaubingų 1940-1941 metų įvykių liudininkams, iki šiurpulio prisimena „išlaisvintojų“ kariuomenės, nuskurdusios, alkanos ir apiplyšusios įžengimas į Kauną ir kas bei kaip juos sutiko Laisvės alėjoje. Vėliau prasidėję masiniai „liaudies priešų“ suėmimai, o ypač trėmimas į Sibirą 1941 m. birželio 14-15 d. visiems, kas tą išgyveno, išliko iki šių dienų. Aš esu tų dienų ir įvykių liudininkas ir galiu tai paliudyti bet kuriame tarptautiniame teisme. Dokumentai rodo, kad enkavėdistas E.Rozauskas aktyviai dalyvavo šiose akcijose. O kur dar teroras ir masinės žudynės 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Minske, o dar vėliau buvo vykdomas žvėriškas kalinių sušaudymas Červenėje. Tai vis tokių kaip E.Rozauskas, P.Raslanas, N.Dušanskis, E.Jacovskis, D.Todesas ir panašių išgamų darbai. Juos net žmonėmis negalima pavadinti...“

1941 m. birželį į Lietuvos teritoriją įėjus vokiečių kariuomenei, po Rainių žudynių E.Jacovskis kartu su kitais NKVD „specialistais“ evakavosi į Rusijos gilumą. Čia vadovavo Lietuvos karininkų sušaudymui. Kaip liudija per stebuklą išlikęs gyvas po enkavėdistų įvykdyto mūsų karininkų sušaudymo Červenėje Lietuvos kariuomenės savanoris plk. Jonas Petruitis, jų dalinys tuo metu stovėjo Duchovščiznos stotelėje. Staiga vietovę apsupo gausios NKVD pajėgos, daliniui įsakė pasitraukti. Iš vagonų išlaipino 18 vyrų su lietuviškomis uniformomis. Toliau viskas vyko taip: „Neilgai trukus iš mašinos išlipo žinomas budelis Juozas Bartašiūnas ir jo adjutantas NKVD kapitonas Eusiejus Jacovskis su grupe žudikų. Pasmerktus mirčiai 18 karininkų išrikiavo už geležinkelio bėgių lauke. Iš mašinos išlipęs Bartašiūnas trumpai paskelbė mirties nuosprendį: „Vo imeni rodiny, rastrialiat.“ (Tėvynės vardu, sušaudyti - liet.). Įsėdęs į mašiną nuvažiavo. Eusiejus Jacovskis vadovavo egzekucijai - 18 karininkų buvo sušaudyti ir palaidoti ten pat.“

Panašios egzekucijos tęsėsi ir toliau - prie Briansko, Oršos ir kitose Rusijos bei Baltarusijos vietose sušaudyti keli šimtai Lietuvos karininkų.

Vėliau E.Jacovskis „darbavosi“ 16-oje lietuviškoje divizijoje, 234-ajame pėstininkų pulke, kur priklausė „SMERŠ“ kontržvalgybos skyriui. Kaip liudija ats. kpt. Vytautas Voveris, šiose pareigose E.Jacovskis pasižymėjo ypatingu žiaurumu: „Šiame pulke siautėjo NKVD įgaliotinis Eusiejus Jacovskis ir jo draugelis, pulko komsorgas Nojus Kaplanas. Jacovskis buvo nelaimingas, jeigu kurią dieną nenušaudavo bent vieno lietuvio. „Aš alkanas, dar nepietavęs“, - skųsdavosi. Jau už Glubokajos pulko priešlėktuvinės gynybos būrio vadui ltn. Jonui Klivečkai bendražygiai pranešė, kad jį, būrio vadą, pulko vadas rusas kviečia pietauti. Štai ir mano eilė atėjo, suprato leitenantas, juo labiau kad jo būrys stiprus, visi seni Lietuvos kareiviai ir laikosi išvien. Pažadėjęs greitai patikrinsiąs priešlėktuvinės gynybos postus ir ateisiąs, Klivečka nurodė vyrams pasiimti visus šovinius, užimti pozicijas ir laukti, o pats tikrai nuėjo į miške esantį postą. Grįžęs pamatė, kad prieš jo būrį jau guli politrukas su sunkiuoju kulkosvaidžiu ir ateina Jacovskis bei Kaplanas su pistoletais rankose, lydimi 10 rusų kareivių. Leitenantas neišsigando ir nepasimetė. Priėjęs prie politruko ėmė jam priekaištauti, kad negalima ginklo nukreipti į žmones, statutas tai griežtai draudžia, o viena akimi stebėjo „alkaną“ Jacovskį. Kai tik jie priartėjo, žaibiškai griebė Kaplaną ir užlaužė jam rankas. Rėksnys komsorgas iškart virto mėšlo krūva ir metė pistoletą. Nusigando ir Jacovskis:

- Mes tik pajuokavom... Klivečka, paleisk draugą Kaplaną!

- Paleisiu, tačiau tu su kareiviais pasitrauk.

Narsusis enkavėdistas suprato šiandien liksiąs be „pietų“, todėl pasitraukė. Klivečka spyrė Kaplanui į užpakalį ir tas nukurnėjo paskui Jacovskį. Tik vargšas politrukas gulėjo prie kulkosvaidžio nei gyvas, nei miręs - bėgti jam ar dar pagulėti? Vienas Klivečkos būrio kulkosvaidininkas paleido seriją ir iš politruko teliko šlapia vieta...“.


Po karo E.Jacovskis dirbo NKVD-KGB struktūrose, vadovavo KGB tardymo skyriui ir garsėjo kaip vienas žiauriausių saugumiečių bei lietuvių tautos budelių. KGB dirbo net ir „Sąjūdžio“ laikais, vėliau „išėjo į pensiją“, kur rašinėjo propagandines sovietinę sistemą liaupsinančias knygiūkštes, keikiančias „buržuazinius nacionalistus“.

„Vakaro žinios“ paskambino enkavėdisto sūnui Adomui Jacovskiui, norėdamos išklausyti ir antrąją pusę. A.Jacovskis telefonu pasakė, kad dabar serga ir žadėjo „po poros dienų“ plačiau papasakoti apie savo tėvą.

***


KGB DOKUMENTAI BYLOJA

LIETUVOS VALSTYBĖS NAIKINIMAS

Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininko Vytauto Zabielsko liudijimas:


1940 m. Maskvos pasiuntinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo nurodymu prasidėjo valymas: pirmieji buvo suimti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras ats. brig. gen. Kazys Skučas (birželio 16 d. suimtas, liepos 7 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje), Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Pranas Saladžius (Birželio sukilimo metu išlaisvintas), Kariuomenės štabo II skyriaus Žvalgybos ir kontržvalgybos dalies vedėjas plk. ltn. Petras Kirlys (liepos 7 d. suimtas, sušaudytas Maskvoje), liepos 18 d. suimtas buvęs Kariuomenės štabo II skyriaus v-kas gen. št. plk. Kostas Dulksnys (sušaudytas Maskvoje) ir daugelis kitų. Birželio 28 d. atleidžiami apskričių ir miestų kariniai viršininkai, dauguma jų paleidžiami į atsargą, formuluojant „pačiam prašant“.

9-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas (kur operatyviniu NKVD įgaliotiniu buvo Eusiejus Jacovskis - red. past.), traukęsis link Vilkaviškio, išsiunčiamas į poligoną Švenčionėliuose, jau birželio 19 d. atleidžiamas pulko vadas plk. Antanas Gaušas. Liepos 29 d. pulko karininkai, prieštaravę grįžimui, iš kariuomenės atleisti, nors dar iki atleidimo prasidėjo jų suėmimai: liepos 24 d. suimti mjr. Jonas Brizgys (1942 m. gegužę žuvo lageryje Permės sr.), kpt. Viktoras Klimavičius (Birželio sukilimo metu išlaisvintas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo), leitenantai Juozas Kiveris, Vacys Skinderis, jaun. leitenantai Jonas Antanas Naikelis (1941 m. pabaigoje žuvo lageryje Kožvoje, Pečiorlage), Petras Vismantas (8 metus kalėjęs lageryje Uchtižemlage, Komijoje), Jonas Vladas Sagėnas (1943 m. spalį žuvo lageryje Pečiorlage, Komijoje) ir kiti.

Liepos 6 d. Lietuvos kariuomenė pavadinama Liaudies kariuomene, o tai jau buvo Lietuvos kariuomenės likvidavimo pradžia. Įsteigiama Politinė valdyba, platus informatorių-politinių vadovų tinklas apraizgė visą kariuomenę, atliko pragaištingą Lietuvos kariuomenės griovimo darbą.

Netrukus Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos karo tarybai buvo nurodyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenes likviduoti, inkorporuojant jas į Raudonosios armijos sudėtį. 1940 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos liaudies kariuomenė, egzistavusi 56 dienas, buvo sunaikinta. Lietuvos okupantai sunaikino profesionalią, intelektualią, žmogiškųjų vertybių ir patriotizmo dvasioje išugdytą Lietuvos kariuomenę. Visu pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo suiminėjami, kalinami Lietuvos kariuomenės karininkai. Į Sovietų Sąjungos kalėjimus išvežti ir ten sušaudyti generolai Julius Čaplikas, Antanas Gustaitis, Jonas Sutkus, Kazys Ladyga, pulkininkai Julius Matulevičius, Domas Grabys, Adolfas Lapšys, plk. ltn. Antanas Urbelis ir daugelis kitų. Išaiškinti rengiamo sukilimo vadovai mjr. Vytautas Bulvičius, kpt. Juozas Kilius, ltn. Juozas Sadzevičius suimti Vilniuje, išvežti į Gorkį ir ten sušaudyti. 1941 m. birželio 14 d. vykdyti masiniai suėmimai Varėnos ir Pabradės poligonuose ir deportacija į lagerius. Dauguma tikrosios tarnybos karininkų buvo kalinami Krasnojarsko krašto Norilsko lageriuose (į juos buvo atvežta per 300 karininkų, pusė kurių liko amžinojo įšalo žemėje), atsargos karininkus daugumoje kalino Rešotų lageryje. 1941 m. birželio 23 naktį iš Kauno kalėjimo buvo išvežti suimtieji į Minską, dalis jų buvo sušaudyta Minsko kalėjime (ats. plk. Steponas Rusteika, kpt. Albertas Švarplaitis), didelė dalis buvo išvaryti iš Minsko į Rusijos gilumą ir sušaudyti Červenėje: pulkininkai Juozas Šarauskas, Balys Giedraitis, majorai Jonas Špokevičius, Vladas Opulskis ir kiti. Pirmosiomis karo dienomis įvairiose Lietuvos vietovėse nužudyta nemažai Lietuvos kariuomenės karininkų: Panevėžyje žvėriškai nužudyti gydytojai plk. Juozas Žemgulys, ats. jaun. ltn. Stasys Mačiulis, Zarasuose plk. ltn. Ignas Pašilys, Rainiuose jaun. ltn. Jonas Antanavičius, ats. jaun. leitenantai Pranas Daukša, Antanas Dibisteris, Jonas Jakštas, Vladas Petronaitis, Česlovas Šalkauskas. Besitraukiančių raudonarmiečių nužudyti mjr. Vladas Vaitkus, kapitonai Adolfas Pilvelis, Juozas Puknys, ltn. Petras Gavulis ir kiti. Suimti karo pradžioje buvę tobulinimosi kursuose Sovietų Sąjungoje Lietuvos kariuomenės aukštieji artilerijos karininkai išvežti ir kalinti Norillago Lamos lageryje. Pulkininkai Alfonsas Sklėrius ir Leonas Rupšys, plk. ltn. Petras Daukšys žuvo Lamoje, brig. gen. Jonas Juodišius Abezės, plk. Kazys Abaras Taišeto, mjr. Balys Steikūnas Potmos lageriuose, į kuriuos jie vėliau buvo perkelti. Nepakeliamos sąlygos, gyvenimas pusbadžiu, ligos, ypač dezinterija, visiškas išsekimas skynė vieną po kito įvairiuose kalėjimuose ir lageriuose. Neatsisakė sovietiniai budeliai ir savo mėgstamo užsiėmimo - šaudyti. Norilsko lageryje sušaudyti plk. Antanas Sidabras, plk. ltn. Juozas Lavinskas, kpt. Stasys Gromnickas, leitenantai Romas Žikorius ir Antanas Levinas, jaun. ltn. Vladas Pūkys; Rešotų lageryje - ats. mjr. Vladas Rozmanas, kpt. Vincas Ambraziejus, ats. kpt., dviejų Vyčio kryžių kavalierius Teodoras Balnas; Gorkio kalėjime - plk. Domas Grabys, leitenantai Leonas Žemkalnis-Landsbergis, Juozas Aukštikalnis; Sverdlovsko kalėjime - pulkininkai Adolfas Lapšys, Julius Matulevičius, plk. ltn. Juozas Bačkus; Kansko kalėjime - plk.Vincas Giriūnas, plk. leitenantai Viktoras Kazlauskas ir Antanas Urbelis ir kiti.

Vien tik KGB rūsiuose Vilniuje sušaudyti 24 Lietuvos kariuomenės karininkai. Neteko girdėti, kad už tai būtų nuteistas nors vienas kagėbistas. Karininkų, kurie nepasitraukė, ar negalėjo pasitraukti iš RA, suiminėjimas buvo tęsiamas ir traukiantis Raudonajai armijai Sovietų Sąjungos gilumon. Prie Velikije Luki ir Nevelio, Pskovo sr. suimti plk. ltn. Juozas Lavinskas (sušaudytas Norilsko lageryje), mjr. Povilas Krištopavičius, kapitonai Andrius Ambraziejus (1942 m. žuvęs Norilsko lageryje), Stasys Balčiūnas, leitenantai Kęstutis Kvedaras (1942 m. sušaudytas Norilsko lageryje), Juozas Miliukas (1944 m. žuvęs Taišeto lageryje) ir kiti. Šiuos karininkus suiminėjant ypač stengėsi Eusiejus (Jehošua) Jacovskis, klestėjęs okupacijos laikotarpiu, sulaukęs Nepriklausomybės, nesuimtas, nenuteistas, kaip ir kitas pasižymėjęs žiaurumu enkavėdistas Eusiejus (Jehošua) Rozauskas. Šis budelis, LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas kilus karui ir negavus nurodymų iš Maskvos, kreipėsi į Valstybės saugumo departamento liaudies komisaro pavaduotoją D.Bykovą su siūlymu: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr.1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Tokių kalinių, jo nuomone, buvo apie 400.

15-os metų darbas, surinkti duomenys, rengiant enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 1-9 tomus, leidžia teigti, kad sovietinės okupacijos aukomis - nužudyti, sušaudyti, žuvo kalėjimuose ir lageriuose per 654 karininkus - 260 tikrosios tarnybos ir 394 atsargos, tarp jų (neskirstant į tikrosios tarnybos ir atsargos) 12 generolų, 29 pulkininkai, 40 pulkininkų leitenantų, 52 majorai, 102 kapitonai, 192 leitenantai, 227 jaun. leitenantai.

***

KGB DOKUMENTAI BYLOJA



V.Landsbergio bendramokslis Aloyzas SAKALAS: Jis buvo intrigų didmeistris


Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje Vytautas Landsbergis ir Aloyzas Sakalas sėdėjo viename suole, buvo draugai. Tačiau 1949 metais jų keliai išsiskyrė. Vytautas liko gimnazijoje, o 18-metis Aloyzas iškeliavo į Sibirą, iš kur grįžo beveik po penkerių metų.

„Vakaro žinios“ buvusio Seimo nario ir buvusio europarlamentaro A.Sakalo paprašė prisiminti šią istoriją.


- Man tardymas pripaišė, kad užsiimu antitarybine agitacija. O iš tikrųjų buvo taip, kad aš turėjau draugą iš kaimo, kuris buvo išvežtas į Sibirą. Aš jam rašiau laiškus. Rašiau, kaip visi buvo varomi į kolūkius, kad su tuo negalima taikstytis, kad reikia kovoti. Šitas laiškas pakliuvo į saugumo rankas.

Mane paėmė iš namų, uždarė į saugumo rūsį ir tardė. Nemušė, prievartos nebuvo. Aš sakiau, kad esu nekaltas, kad nieko nepažeidžiau. Tardė apie mėnesį, paskui pervežė į Kauno kalėjimą. Aš bandžiau kovoti, paskelbiau sausą bado streiką, bet tai nepadėjo. Būdamas be vandens po aštuonių parų pamačiau, kad galiu ir „užsilenkti“, todėl bado streiką nutraukiau. Mano bylą išsiuntė į Maskvą, į vadinamą Osoboje saveščanije. (Ypatingą pasitarimą - red.) Teismo nebuvo. Po šešių ar septynių mėnesių atėjo raštas, kad esu nuteistas aštuoneriems metams.

- Tačiau kalėjote trumpiau?

- Mane nusiuntė į griežtojo režimo lagerį Kazachijoje. Ten išbuvau apie pusantrų metų. Paskui išaiškėjo, kad pagal savo nusikaltimą nepriklausau tam kontingentui, kuris turi sėdėti griežto režimo lageryje, todėl mane permetė į Tolimuosius Rytus, į bendro režimo lagerį. Ten buvo tokia taisyklė: jeigu darbo planą įvykdai 121 proc., tau užskaito už dieną dvi dienas, jeigu įvykdai 151 proc., tai už vieną dieną užskaito tris. Man pavyko bausmės laiką sutrumpinti trejais metais. Lageryje išbuvau ketverius metus ir devynis mėnesius. Grįžau į Kauną, pas tėvus, baigiau tą pačią mokyklą aukso medaliu, todėl be egzaminų įstojau į KPI. Kodėl buvau suimtas ir kas mane įskundė, aš nieko nežinojau.

- Kada sužinojote?

- Tik kai buvau išrinktas į Seimą, ant mano stalo atsirado pažyma - Dušanskio raportas savo vyresnybei. Jame buvau minimas ir aš. To raporto, parašyto rusiškai, turinys, pažodžiui neprisimenu, buvo maždaug toks: „Į mane kreipėsi V.L. prašydamas, kad jį ir šeimą apsaugočiau nuo galimų represijų, turima galvoje, trėmimų. Aš galiu patvirtinti, kad V.L. yra palankus tarybinei santvarkai, karo metu slėpė žydus nuo Hitlerio persekiojimo, ir kad jis yra labai sovietiškai nusiteikęs. Tada, rašo Dušanskis, aš paklausiau, o kas klasėje yra antitarybiškai nusiteikęs. Atsakymas buvo Aloyzas Sakalas“. Kiek ta pažyma prisidėjo prie mano suėmimo, prie mano trėmimo, nežinau, bet po to mane ir suėmė.

(Klasėje vienintelis V.L. inicialais buvo Vytautas Landsbergis. Ar ne todėl jis, pardavęs A.Sakalą, prašė N.Dušanskio užtarimo, nes šeimai grėsė tremtis: juk tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo komunalinio ūkio ministras Lietuvos laikinojoje Juozo Ambrazevičiaus vyriausybėje. Ir ar ne todėl laimėjus Sąjūdžiui leista N. Dušanskiui pasislėpti Izraelyje, kad neliktų liudininkų? - red. komentaras).

- Ar V.Landsbergiui rodėte tą laišką, rašytą draugui į Sibirą?

- Ne, jis nebuvo matęs.

- Ar tada, turėdamas tą pažymą, nebandėte Landsbergio klausti?

- Galvojau, čia sena istorija. Be to, jo dukra Jūratė, nuo penkerių metų augo mūsų šeimoje ir sulaukė pilnametystės. Aš nenorėjau traumuoti Jūratės.

(A.Sakalas buvo vedęs buvusią V.Landsbergio žmoną. Jis teigia, kad dirbdamas Europos Parlamente priminė V.Landsbergiui, jog šis galėtų finansiškai paremti savo menininkę dukrą, kuri sunkiai vertėsi ir prašydavo iš A.Sakalo pinigų. Tačiau tikras tėvas tuomet nieko nepažadėjo).

- Jūs buvote Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjas, Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas, dirbote kartu su V.Landsbergiu Seime, bet vėliau buvote žlugdomas kaip politikas. Kas jus žlugdė ir kaip?

- Stoma per savo laikraštį. Vėliau Stoma prisipažino, kad gavo nurodymus „iš aukščiau“.

- O kokiu būdu jus žlugdė?

- „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas straipsnis „Septynioliktos kameros paslaptis“. Tame straipsnyje buvau šmeižiamas.

- Kokia buvo straipsnio esmė?

- Mane apkaltino, kad aš buvau „stukačius“. Aš vėliau kreipiausi į prokuratūrą, kad išaiškintų viską. Ji išaiškino, kad toje kameroje ne aš skundžiau kitus, o kitas asmuo. Net buvo pateikta pavardė. Tokiu būdu aš nuo šito „atsiploviau“. Kol vyko tyrimas, aš sėdėdavau savo kabinete ir neidavau į Seimo posėdžius. Sakiau, kad aš stabdau savo narystę Seime, kol bus viskas išaiškinta. Prokuratūra išaiškino, paskui Aukščiausiasis Teismas sprendė šitą bylą. Aš dar prašiau, kad nubaustų tuos, kurie mušė.

- Už ką jus mušė?


- Aš rašydavau daug skundų įvairioms instancijoms dėl savo nuteisimo. Į kiekvieną skundą reaguodavo, atsiųsdavo atsakymą. Iškviečia pas kalėjimo viršininką arba jo pavaduotoją, jis perskaito atsakymą ir vėl grąžina į kamerą. Kameroje pasirodė įtartina, kad aš vaikštau pas viršininką ir įtarė, kad aš esu tas „stukačius“. Davė į kailį iki pamėlynavimo tol, kol aš prisiėmiau visas kaltes. Tik tada nustojo mušti.

- Ar tai buvo straipsnis apie tuos laikus, kai kalėjote Kaune?

- Prieš skelbiant Ypatingojo pasitarimo nuosprendį Kauno kalėjime.

- Ar vėliau, kai prokuratūra viską išsiaiškino bei jūsų nekaltumą patvirtino Aukščiausiasis Teismas, „Lietuvos aidas“ jūsų atsiprašė?

- Ne.

- Jūs su Seimo nariu Vytautu Čepu važiavote pas tokį KGB majorą Donatą Abromaitį. Ką jis papasakojo?

- Važiavome ne tik pas jį. Ir pas Gulbiną važiavome. Mes nagrinėjome, ar yra pagrindo įtarti, kad Vytautas Landsbergis dirbo KGB agentu ar buvo kas nors panašaus. Jie abu paliudijo, kad buvo, slapyvardė „Dėdulė“ . Pasitvirtino, kad jis lankėsi konspiraciniame bute. V.Landsbergis pats pripažino, kad jis lankėsi tame bute, tik nežinojo, kad jis konspiracinis. Į konspiracinius butus KGB kviesdavo tiktai patikimus žmones.

- Ką jūs po viso to galvojate apie V.Landsbergį?


- Jis buvo intrigų didmeistris, man taip atrodo. Aš kalbu apie intrigas, kurios daro žalą, kiršina visuomenę. Juk aukščiausias šalies pareigūnas turėjo telkti žmones, o jis suskaldė.

Kalbėjosi Jaunius POCIUS

***

KGB DOKUMENTAI BYLOJA



Saulius STOMA: Visa tai praktiškai susiję su KGB

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Saulius Stoma buvo paskirtas dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi, tačiau 1994 m. atleistas iš pareigų. 1997 metų spalio 20 d. S.Stoma nuteistas už finansinę veiką „Lietuvos aide“ ir atliko realią laisvės atėmimo bausmę.

Apie tuos laikus ir įtartiną žurnalisto pasodinimą į kalėjimą Vitas Tomkus kalbasi su Sauliumi Stoma.

Vitas Tomkus: Žinai, kai aš tik išleidau „Respubliką“, mane išsikvietė V.Landsbergis ir paklausė, kodėl jo nuotrauka yra žemiau už kardinolo V.Sladkevičiaus. Taip jis iš karto bandė man vadovauti. Bet aš nepasidaviau. Kai tu tapai redaktoriumi, su tavimi bandė daryti tą patį?

Saulius Stoma: Mes ir dėdavome pirmame puslapyje jo nuotrauką. Taip buvo. Kol „Lietuvos aidas“ nebuvo privatizuotas, nelabai ten ką ir galėjai pasišakoti.

V.T.: O kas apie mane ir „TTL koncerną“ rašyti užsakė? Skučas?

S.S.: Manai, kad Skučas čia viską užsakinėjo? Ne, tikrai ne. Buvo ir toks Žičkus. Buvo ir labai aršių, kurie nešė krūvomis medžiagas man. Bet žinai, ir aš nebuvau ten visagalis.

V.T.: O prisimeni publikaciją apie Aloyzą Sakalą ir 17-ą kamerą? Ir kaip po to jis laimėjo bylą teisme?

S.S.: Labai gerai prisimenu.

V.T.: Kas tą publikaciją užsakė „Lietuvos aidui“? Apie tą istoriją niekas nežinojo. Įvardink, kas liepė tai atspausdinti?

S.S.: Visa tai bus parašyta mano memuaruose. Jeigu gerai atsimenu, L.Pečeliūnienė tą straipsnį rašė, o aš jai pavadinimą daviau gerą. Ir buvo dar du senukai. Jie viską pasakojo, L.Pečeliūnienė viską surašė, susitikslino. Atrodo, kad taip. Bet kad man kas nors būtų liepęs... tai ne. Nebent V.Landsbergis galėjo liepti. Bet neatsimenu aš tokių liepimų. Tačiau reikėjo atrinkti, ką gali spausdinti, ko negali. Nuo šito nesiginu. Mes ir su A.Sakalu vėliau draugavome labai.

V.T.: O kai jis laimėjo teisme, kodėl paneigimo neatspausdinote?

S.S.:
Neatsimenu. Gal nebuvau tuo metu redaktorius.

V.T.: Bet kodėl tave pasodino? Netikiu, kad buvai vagis. Juk viską darei, bet jie tave paaukojo. Kodėl?


S.S.: Čia tokia bendra istorija. Visa tai praktiškai susiję su KGB. Bet jei dabar viską išpasakosiu, mano memuarai bus niekam neįdomūs. Jie galvojo, kad kaip Tomkus „Respubliką“ užgrobė, taip Stoma bando užgrobti „Lietuvos aidą“. Nes aš tuo metu buvau didžiausias akcininkas. Nors pats tuo metu įkalbinėjau visus pirkti tas akcijas, situacija tarsi ėjo link to, kad aš vienvaldiškai pradėsiu valdyti „Lietuvos aidą“. Aš norėjau ne akcijų, bet kad laikraštis normalus būtų.

V.T.: Tik priminsiu, jog ir R.Ozolas nešiojosi savo portfelyje kompromatą, bet taip ir prisinešiojo. Priminsiu, kad ir E.Bičkauskas, kai buvo užkabinta komunistų partija, žadėjo, kad kažką pasakys, bet dar ne metas. Iki šiol nepasako. Bet tave juk jie pasodino. Tu buvai „Lietuvos ryto“ žurnalistas, bet jie tave pardavė. Pas mane tuomet atėjo Kumža ir prašė pagalbos. Nepaisant visko, aš kasdien į „Respubliką“ dėjau žinutę vienu sakiniu, kiek dienų jau S.Stoma sėdi be teismo sprendimo. Tave pakišo ir įkišo į kalėjimą.

S.S.: Tą puikiai atsimenu. Ir norėjau pas tave darbintis. Jaučiu pagarbą dėl to.

***

KGB DOKUMENTAI BYLOJA

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai rašytojas Romas Gudaitis ir filosofas, profesorius Bronislovas Genzelis


Bronislovas GENZELIS. Ištrauka iš straipsnio „Mįslės kelyje į Nepriklausomybę“


Generolas Stanislovas Caplinas į Lietuvą buvo atsiųstas Lietuvos KGB pagalbai. Pradžioje jis įsitaisė Lietuvos KGB pirmininko pavaduotoju, paskui ir pirmininku (nepasitikėta vietiniais). Mūsuose jis išbuvo iki 1991 rugpjūčio 19-21 dienos pučo Maskvoje. Po to išsidangino į Maskvą, ten po kurio laiko rastas su durtine žaizda nugaroje Maskvos upėje. Oficiali versija - užpuolė plėšikai ir nužudė. Tikite? Aš ne. Negi taip lengvai saugumo generolą pajėgūs įveikti atsitiktiniai, bet nepagaunami plėšikai. Manau, galima kita versija - nereikalingi, daug žinantys, liudininkai pašalinami.

Ką žinome apie S.Caplino veiklą Lietuvoje? Dar 1988 m. gruodyje KGB sudarė 273 sąjūdiečių sąrašą, kurie turėtų būti represuoti. Nieko stebėtino: tada dar nė vienas iš jų neturėjo imuniteto. Atvykęs į Lietuvą, tą sąrašą generolas sutikslino (jau po TSRS Liaudies deputatų išrinkimo 1989 m. balandyje ir parengė planą „Metel“ („Pūga“), kuriame išryškinta 11 pagal galimybes sunaikintinų asmenybių, tarp jų - 7 TSRS liaudies deputatai.

Vienu iš pirmųjų posėdžių TSRS liaudies deputatų laukė staigmena: visi ant savo stalų rado brošiūras, kuriose pateiktos ištraukos iš Sąjūdžio remtų kandidatų priešrinkiminių kalbų, straipsnių, kuriuose jie esą atsiskleidžia kaip pikčiausi rusų tautos priešai (panašių išpuolių nebūta prieš jokius kitus deputatus). Ši brošiūra įrodo: viena, per rinkimus Sąjūdžio remiami kandidatai buvo sekami (ką daryti TSRS įstatymai draudė), antra, be abejo, brošiūrą parengė Lietuvos kagėbistai, bet ne jų jėgoms išplatinti savo rašliavą tarp deputatų, ministrų ir kitų aukštų valstybės pareigūnų; kaip įnešti į Kremlių kelis tūkstančius brošiūrų, kur būta tokios patikros. Manau, vien saugumiečiai patys nepajėgūs tai padaryti, taigi už jų nugaros stovėjo aukščiausi šalies pareigūnai.

Per tą laikotarpį nesigirdėjo, kad kam būtų ruošiamasi panaikinti deputato imunitetą, be to, negalimos prieš juos jokios represijos. ,,Megztosios beretės“ vykdė savo akcijas prieš tuos Sąjūdžio pirmeivius, kurie S. Caplino rašte įvardinti kai pikčiausi Tarybų Sąjungos priešai, kaip jie pateikti minimoje brošiūroje.

1989 balandyje KGB parengtame plane „Metel“(rengėjas S.Caplinas) sudaryta 50 brigadų, kurios X-dieną turėtų suimti sąraše išvardintus asmenis (pasak Zigmo Vaišvilos, Vytauto Landsbergio pavardės tuose sąrašuose nebuvo). Nei brigadų vadovų, nei narių pavardžių neišliko KGB archyve. Žinome tik tiek: vadovais negalėjo būti kadriniai KGB darbuotojai, bet jais galėjo būti KGB rezervistai ir kiti aktyvistai.

***


KGB DOKUMENTAI BYLOJA

Prof.Bronius GENZELIS pasakoja apie panelę Grybauskaitę Amerikoje

- Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose buvau 1989 metais lietuvių bendruomenės kviestas. Iš manęs ėmė interviu „Vashington Post“ žurnalistas ir aš pasakiau, kad Lietuva per penkerius metus taps nepriklausoma. 

Kai aš iš JAV grįžau į Maskvą, TSRS Aukščiausioje taryboje Michailas Gorbačiovas priėjo prie manęs ir piktai pasakė: „Ką tu ten plepi Amerikoje, tavo plepalų vertimas jau seniai guli ant mano stalo. Apie kokius penkis metus, likusius iki Lietuvos nepriklausomybės, tu paistai?“. Bet aš jam atsakiau: „Jeigu ne jūsų, Michailai Sergejevičiau, glasnost, nebūčiau galėjęs taip šnekėti.“ Išgirdęs mano argumentus, Gorbačiovas numojo ranka ir nuėjo.

1989 metais „Amerikos balso“ žurnalistas Romas Sakadolskis ėmė iš mūsų, buvo ir Arvydas Juozaitis, interviu kartu su Stasiu Lozoraičiu; kai mes pasakėm, kad Lietuva bus nepriklausoma, Lozoraitis suabejojo: „Duok, Dieve. Jeigu jūs pasiektumėt Mongolijos statusą, ainiai jums paminklą pastatytų“. Jis netikėjo. Šitie žodžiai buvo transliuojami per „Amerikos balsą“, bet buvo prisegti man ir Juozaičiui, neva mes norime mongolizacijos. Iš tokio pokalbio Vašingtone supratau: Lozoraitis jaučiasi kaip valstybės departamento darbuotojas, buvo matyti, kad yra labai nuo jo priklausomas. Buvo matyti, kad apie Lietuvą jis ne ką žino, nors, žinoma, „serga“ dėl jos nepriklausomybės...

Prieš kelerius metus Druskininkų reabilitacinėse gydyklose netikėtai susitikau buvusį generalinį Lietuvos konsulą Jungtinėse Valstijose Leoną Kučinską. Įsišnekėjome. Jis pasakojo, kaip atsidūrė Amerikoje: nors nelabai mėgstamas Vytauto Landsbergio, bet būdamas tarptautiškai išprusęs ir gerai mokantis anglų kalbą buvo pasiųstas dirbti generaliniu konsulu į Niujorką. Ambasadorius buvo Stasys Lozoraitis. L.Kučinskas pasakojo, kaip 1991 metais prisistato panelė, kuri sako esanti studentė iš Džordžtauno universiteto, ir sako norinti jiems pagelbėti. Tai buvo Dalia Grybauskaitė. S.Lozoraitis apsidžiaugė, kad ji nori pas juos dirbti, ir suskato skambinti į Valstybės departamentą. Leonas nežinojo, ką ten pasakė Lozoraičiui, bet jis po skambučio pasakė: ne, mes negalim jos priimti. Kas ją siuntė į Ameriką, aš nežinau“.

- Pasakysiu, ką žinau, bet negaliu šito įrodyti. Buvo vienas toks „profas“, jis Sąjūdžio laikais mane užšnekindavo, mes su juo susibičiuliavome. Jis buvo spalvotojo metalo, aukso, prekeivis. Šeštadienį jie susirinkdavo Profsąjungų rūmuose. Mes iš anksto buvom susitarę: susitikinėjam Tilto gatvėje...

- Kaip jūs susipažinot?

- Jis pats mane susirado.

- Kada tai buvo?

- Jau Dalia Grybauskaitė buvo prezidentė. Prieš tai mano amžinatilsį žmona apie jį sakydavo, kad visą laiką jis giriasi, meluoja ir kai jis kategoriškai ją įspėjo atsiimti pinigus iš „Snoro“, nes bankrutuos, nepaklausė ir neatsiėmė. Kai pasitvirtino, kad visgi informacijos Rokas turi, Rokas man pasakojo mokęsis Leningrade karinės žvalgybos (GRU) mokykloje būtent su ja...

- Su Grybauskaite?


- Su ja, bet jis dėl sveikatos tos mokyklos nebaigė, išėjo. Nesidomėjau, ką jis išėjęs darė, bet ką žinau: jis buvo vedęs austrę, gal iki Nepriklausomybės, gal anksčiau, gyveno Austrijoje, paskui išsiskyrė su žmona ir čia apsigyveno. Mes visą laiką kalbėjomės buitinėmis temomis - kur kas, kaip čia tie bankai, bet kai buvo paviešinti Grybauskaitės žodžiai apie tuos slaptus CŽV kalėjimus, jis persiuto - juk ji kagėbistė, todėl išdavinėja amerikiečius rusams. Po to jis pradėjo su manimi atvirauti, kad jis mokėsi su ja KGB...

- O kodėl jam buvo gaila amerikiečių?

- Čia man klaustukas.

- Ką jis jums pasakojo?

- Jis man sakė neginčijamus įrodymus pateiks, kad su ja mokėsi. Tada, tai buvo 2013 metais, jis man pasakė Uzbekijos KGB vado (jis Dalios Grybauskaitės nemėgo) pavardę, buvau ją užsirašęs, bet kai su juo susisiekiau, jis kategoriškai atsakė, eidamas tokias pareigas, negalįs duoti parodymų prieš kitos valstybės vadovą. Po kiek laiko man skambina Rokas, laiką šitą prisimenu - aš iš kaimo sodybos važiuoju, pirmadienis buvo: gerai, sako, aš nustebinsiu jus, - tai, ką aš turiu, jus nustebins; tai bus bomba. Sako, susitinkam kaip įprastai.

- Jis žadėjo pateikti dokumentus apie D.Grybauskaitės mokslus Leningrade?

- Taip. Mes turėjom susitikt antradienį, bet antradienį jis man skambina: „Žinai, velniaižin kas su manimi atsitiko, aš iš lovos nepasikeliu, kažkas paralyžiuota ir aš tikrai negalėsiu atvažiuoti.“

Trečiadienį man skambina vienas pilietis, klausia, ar aš Roką pažįstu. Sakau, labai gerai pažįstu, bendraujam. Klausia, žinot, kas su juo atsitiko? Atsakau, sunkiai susirgo. Jau jo nebėra, man atsako, staigiai šiandien mirė. Sakau, praneškit, kai bus laidotuvės. Gerai gerai, būtinai, - atsako man. Bet kai man niekas nieko nepranešė, aš jam pats skambinau, bet telefonas buvo išjungtas. Todėl man neaišku: jeigu Rokas mirė, kodėl manęs į laidotuves nepakvietė? Jokių žinių neturiu. Mano versija tokia: kadangi jis gyveno Austrijoje, buvo labai proamerikoniškai nusiteikęs, ar tik jis nebuvo kaip įprastai dvigubas „žaidėjas“? Ar iš tikrųjų jis miręs, ar kita pavarde gyvena? Matyt, Lietuvoje jo jau nebėra. Ar pas savo žmoną sugrįžęs, aš nežinau.

- Kada jis esą mirė?


- 2013 metais, pavasarį.

- Kas buvo tas žmogus, kuris jums telefonu pasakė, kad Rokas mirė?

- Sakė, mokėsi kartu, prisistatė kaip Roko bendramokslis Leningrade.

- Nuo ko mirė, nesakė?

- Kaip man sakė, nuo insulto.

Danutė ŠEPETYTĖ

***

KGB IR VRK DOKUMENTAI BYLOJA


Dalia Grybauskaitė - kitoje barikadų pusėje



Zigmas VAIŠVILA
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, signataras


1989 m. gruodžio 19-20 LKP atsiskyrė nuo TSKP. Dalia Grybauskaitė, tuometinė TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos (VAPM) žemės ūkio ekonomikos docentė, apsisprendė likti M.Burokevičiaus vadovaujamoje LKP/TSKP. Dėl to buvo ji paaukštinta - tapo antruoju šios įstaigos žmogumi po rektoriaus - moksline sekretore. 1989 m. gruodžio 27 d. įsakymu dėl šių pareigų D.Grybauskaitei skirtas 30 proc. jos darbo užmokesčio priedas. Po LKP atsiskyrimo M.Gorbačiovo nurodymu TSRS gynybos ministro pavaduotojas V.Ačalovas pradeda ruošti slaptą planą dėl ypatingosios padėties įvedimo Lietuvoje ir Latvijoje. TSKP CK VAPM kaip ir KGB, kariškiai po 1990 03 11 finansuojami per kariškių perimtą Lietuvos taupomojo banko N.Vilnios skyrių.

***

D.Grybauskaitė kandidatinę disertaciją gynėsi ir metus laiko dirbo aukščiausioje kompartijos kadrų kalvėje - TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje. Per visą Lietuvos TSR laikotarpį ten buvo įsileistas tik 8-as žmogus iš Lietuvos.

***

TSKP CK aukštosiose partinėse mokyklose dėstė tik kompartijos nomenklatūros ir specialiųjų tarnybų atstovai.

***

1990 03 11 Lietuvos l.e.p. ministrės pirmininkės K.D.Prunskienės potvarkiu TSKP CK VAPM pastatai perduoti Vilniaus pedagoginiam institutui. M.Burokevičiaus prašymu TSRS Ministrų Tarybos ir TSKP CK 1990 03 28 nutarimu TSRS vidaus kariuomenė perėmė kompartijos pastatus Lietuvoje. TSKP CK VAPM-ą TSRS vidaus kariuomenė perėmė dar anksčiau - 1990 03 25, išmetė VPI studentus ir dėstytojus, įvedė leidimų režimą. D.Grybauskaitė tęsė ten darbą, atleista tik 1990 m. birželio ar liepos mėn. pabaigoje. TSKP CK VAPM-os delegatas į LKP suvažiavimą J.Arvasevičius, partijos susirinkime pasakęs, kad balsuos už LKP atsiskyrimą, buvo išmestas iš darbo. Paskutinis TSKP CK VAPM-os atleistas dėstytojas - Zenonas Vaigauskas, dešimtmečiais vadovavęs Lietuvos VRK.

***

TSRS kariškiai po 1990 03 25 TSKP CK VAPM įkūrė vieną iš karinio perversmo Lietuvoje organizavimo štabų. Leido rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis „Tarybų Lietuva“ laikraščius, kariškių aparatūra padėjo transliuoti „Tarybų Lietuvos“ radijo laidas.

***

1991 m. pradžioje TSRS į Džordžtauno universiteto 6 mėnesių vadovaujančių darbuotojų spec. kursus išsiuntė 9 Pabaltijo atstovus, po tris iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos siųsti Dalia Grybauskaitė, Natalija Kazlauskienė ir Adolfas Šleževičius, visi žemės ūkio ekonomikos specialistai. Jie iki šiol palaiko tarpusavio santykius, Lietuvos premjeras A.Šleževičius juos buvo susikvietęs į mūsų Vyriausybės rūmus.

***

1991 m. pradžioje D.Grybauskaitė atėjo į Lietuvos ambasadą Vašingtone ir ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui prisistatė aktyvia visuomenininke iš Lietuvos, tuo metu studijuojančia Džordžtauno univeristete, ir pasiprašė įdarbinama Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Pokalbyje dalyvavo tuometinis Lietuvos generalinis konsulas JAV Leonas Kučinskas (buvęs TSRS liaudies deputatas). St.Lozoraitis, iš JAV Valstybės departamento sužinojo, kad D.Grybauskaitė jau spėjusi įsidarbinti TSRS ambasadoje JAV. St.Lozoraitis D.Grybauskaitės Lietuvos ambasadoje neįdarbino.

***

Buvusi Lietuvos Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė Džordžtauno universiteto kursuose mokėsi 1985 m., ji to savo biografijoje neslepia.

***

2015 03 23 kaip Lietuvos signataras raštu kreipiausi į Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministeriją ir Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvoje, prašydamas pateikti informaciją apie ponios D.Grybauskaitės darbą TSRS ambasadoje JAV 1991 m. - nuo kada iki kada ir kokiomis pareigomis ji dirbo. Po kelių mėnesių gavau atsakymą. Rusijos Federacija nurodė federalinius įstatymus ir atsisakė pateikti šią informaciją, nurodė, kad p. D.Grybauskaitė yra Rusijos Federacijos subjektas, apie kurį informaciją jie pateikti negali be jos sutikimo. Atsakyme nurodyta, kad informacijos pateikimas apie D.Grybauskaitę atskleistų ir Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Z.Vaišvila kreipėsi raštu į Lietuvos prezidentę D.Grybauskaitę, prašydamas jos sutikimo leisti gauti jos duomenis. Respublikos prezidentės kanclerio atsakymu paaiškinta, kad toks sutikimas nebus suteiktas.


***

2015 m. ir Peterburgo (tuomet - Leningrado) valstybinis universitetas kreipėsi į Lietuvos prezidentę dėl leidimo susipažinti su savo buvusios studentės Dalios Grybauskaitės byla. Ir D.Grybauskaitės mokslo įstaigai Lietuvos prezidentės kancleris atsakė, kad sutikimas nebus pateiktas.

***

Nuo 1996 m. D.Grybauskaitė dirbo Lietuvos ambasadoje JAV antruoju asmeniu nepaprastuoju įgaliotu ministru. 1999 m. Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Gedimino Vagnoriaus (užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas), gavo JAV Valstybės departamento žodinį nurodymą, kad D.Grybauskaitė iš JAV turi išvykti per 24 val., jei neišvyks, tai Lietuvos Respublika gaus oficialią JAV notą dėl D.Grybauskaitės išsiuntimo. Suprantama, kad JAV draugiškos Lietuvos atstovė D.Grybauskaitė iš JAV išsiųsta ne dėl asmeninių problemų, bet dėl santykių su JAV priešiškomis jėgomis.

***

Po 1991 m. rugpjūčio mėn. pučo Maskvoje Lietuvos ministras pirmininkas G.Vagnorius nušalino savo pavaduotoją Z.Vaišvilą nuo vadovavimo Vyriausybės aparatui, jo vadovu paskyrė Kęstutį Čilinską. G.Vagnoriaus potvarkiu Vyriausybėje įkurtas penkių etatų Tarptautinių ekonominių santykių skyrius. Etatai pavadinti Vyriausybės programų vadovai, tačiau realiai nei programų buvo, nei joms kas vadovavo. Viename šiame etate G.Vagnorius įdarbino D.Grybauskaitę. 1991 m. lapkrityje G.Vagnoriaus iniciatyva įkurta Lietuvos Tarptautinių ekonominių santykių ministerija (ministras Vytenis Aleškaitis), D.Grybauskaitė paskiriama šios ministerijos Europos departamento vadove.

Buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio patarėjas užsienio klausimams, dabar www.delfi.lt apžvalgininkas, Ramūnas Bogdanas straipsnyje patvirtino, kad D.Grybauskaitė padėdavo ruošti V.Landsbergio užsienio vizitus.

***

2009 m. V.Landsbergis pasiūlė projektą „Lietuvos Dalia“. Remdamasis TSKP CK VAPM-os D.Grybauskaitės kadrų bylos likučiais, 2009 m. Lietuvos prezidento rinkimų išvakarėse paruošėme specialią TV3 laidą „Balsas.lt“, tačiau laidos įrašą transliacijos išvakarėse redaktorės kompiuteryje „suvalgė“ virusas. Z.Vaišvilos viešą kreipimąsi į V. Landsbergį ir konservatorių rinkimų išvakarėse atspausdino tik „Laisvas laikraštis“. „Respublika“, atlikusi žurnalistinį tyrimą Peterburge, paskelbė jį, tačiau D.Grybauskaitė išrenkama Lietuvos prezidente. Dingsta 30 kandidato Z.Vaišvilos parašų lapų, man pritrūko nedaug iki 20000 parašų. Rinkimų išvakarėse V.Landsbergis perspėjo mane, kad man bus blogai, jei trukdysiu Daliai, o Respublikos prezidentu bus D.Grybauskaitė. 2009 m. išvakarėse Seimas pakeitė Lietuvos prezidento įstatymą, numatė, kad prezidentą gali lydėti ne tik sutuoktinis, bet ir lydintis asmuo.

D.Grybauskaitę eurokomisare 2004 m. paskyrė A.Brazausko vadovaujama Lietuvos Vyriausybė. Prezidentas V.Adamkus memuaruose pasigyrė, kad net tris dienas įtikinėjo A.Brazauską tai padaryti. Pradžioje Lietuvai buvo siūlomas švietimo komisaro portfelis, tačiau visiems netikėtai „kukli“ Lietuvos atstovė D.Grybauskaitė tapo finansų komisare.

Tapusi komisare D.Grybauskaitė Europos Komisijos aparate įdarbino savo bendražygę Džordžtauno universitete Nataliją Kazlauskienę, kuri sparčiai kilo karjeros laiptais Briuselyje. Po 2009 m. laimėtų Lietuvos prezidento rinkimų D.Grybauskaitė N.Kazlauskienę atsikvietė į Lietuvą kaip EK atstovę Lietuvoje.

***

2009 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir signataras Z.Vaišvila kreipėsi į VRK ir Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinę komisiją dėl kandidačių į Respublikos prezidentus D.Grybauskaitės ir K.D.Prunskienės galimo bendradarbiavimo. Tačiau komisija jų bendradarbiavimo nepatvirtino, o TSKP CK VAPM-os D.Grybauskaitės bendradarbio Z.Vaigausko vadovaujama VRK jas abi įregistravo kandidatėmis į Lietuvos prezidentus.

Atkreiptinas dėmesys, kad kandidatų į Respublikos prezidentus anketose nėra nurodyta bene svarbiausia buvusios SSRS specialioji tarnyba GRU, t.y. karinės žvalgybos valdyba, kurios vienerių metų kursus Leningrade, liudininkų tvirtinimu, yra baigusi mums primesta Rusijos Federacijos valstybės paslaptis.

***

2009 m. kandidatės į Lietuvos prezidentus anketoje D.Grybauskaitė nurodė, kad su SSRS spec. struktūromis nebendradarbiavo, ir akivaizdus melas, kad TSKP nare ji buvo tik 1979-1988 m., t.y. „pamiršo“, kad ir po 1989 m. gruodyje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP ji ne tik liko TSKP nare, bet ir padarė partinę karjerą - 1989 m. gruodžio 27 d. TSKP CK VAPM-os įsakymu ji paskirta moksline sekretore su 30 proc. darbo užmokesčio priedu. Toje pačioje 2009 m. anketoje D.Grybauskaitė meluoja, kad nuo 1990 m. ji - nepartinė. Tai kodėl M.Burokevičius jos neišmetė iš darbo, kaip nutiko J.Arvasevičiui?

***

2014 m. kandidatės į Lietuvos prezidentus anketoje nurodyta, kad D.Grybauskaitė 1989-1990 m. buvo LKP nare, vėliau LRT eteryje ji tvirtino, kad turėjo A.M.Brazausko jai išduotą LKP nario bilietą. Prof. Br. Genzelis, vadovavęs koordinacinei LKP atsiskyrimo nuo TSKP grupei, puikiai prisimena, kad tokios D.Grybauskaitės atsiskyrusioje LKP nebuvo. Kad A.M.Brazauskas jokių LKP narių bilietų nepasirašinėjo.

***

Eurokomisarės, 2009 m. kandidatės į Lietuvos prezidentus anketoje ir Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės biografijoje buvo nurodyta, kad ji Džordžtauno universitete spec. kursus vadovams baigė 1991 m., t.y. tada, kai Lietuvoje nuo sausio 13-osios liejosi kraujas. Tačiau 2014 m. kandidatės į Lietuvos prezidentus anketoje ir oficialioje Respublikos prezidentės biografijoje nuo 2014 04 20 šie duomenys pakeisti - melagingai nurodyta, kad D.Grybauskaitė Džordžtauno universitete buvo ne 1991 m., o 1992 m. To būti net fiziškai negalėjo, nes nuo 1991 m. lapkričio ir 1992 m. D.Grybauskaitė jau dirbo Lietuvoje tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje ir, anot, R.Bogdano, padėjo ruošiant V.Landsbergio užsienio vizitus. Šie melagingi D.Grybauskaitės biografijos pakeitimai padaryti akiplėšiškai atvirai prieš 2014 m. jai suteikiant Acheno miesto skiriamą Karolio Didžiojo apdovanojimą ir 2014 m. tampant Džordžtauno universiteto garbės daktare, t.y. prieš 2014 m. Lietuvos prezidento rinkimus.

***

2009 m. ir 2014 m. kandidatės į prezidentus D.Grybauskaitės anketos VRK tinklalapyje jau nebeskelbiamos, tačiau aš jų kopijas išsaugojau.

***

Pamatęs 2009 m. ir 2014 m. kandidatės į prezidentus D.Grybauskaitės anketas, kurios viena kitą paneigia tiek dėl D.Grybauskaitės buvimo TSKP nare, tiek dėl to, kada ji buvo išsiųsta į JAV Džordžtauno universitetą (1991 m. ar 1992 m.), dėl šių žinomai melagingų kandidatės D.Grybauskaitės duomenų pateikimo VRK kreipiausi į VRK, prašydamas neregistruoti D.Grybauskaitės. Aš pasiūliau VRK ir D.Grybauskaitei bei kitiems kandidatams atsakyti į klausimą, ar jie bendradarbiavo su TSRS karine žvalgyba (GRU). Tačiau nei kandidatė D.Grybauskaitė atsakė į šį klausimą, nei VRK atsižvelgė į mano nurodytus faktus, kad D.Grybauskaitė meluoja, o jos melą patvirtina 2099 m. ir 2014 m. jos pačios užpildytos kandidatės į prezidentus anketos, kuriose ji nurodė priešingus duomenis, t.y. arba 2009 m. arba 2014 m. melavo VRK ir visems Lietuvos žmonėms.

Tačiau VRK atmetė mano prašymą. Apskundžiau šį VRK sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet šis atsisakė priimti. Skųsti gali tik kiti kandidatai. Nei drąsusis Naglis Puteikis, nei kiti kandidatai to nepadarė. Rankų nenuleidau - kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tačiau rinkimų traukinys jau važiavo.

Susipainiojusi savo melaginguose paaiškinimuose Dalia Grybauskaitė bandė prisidengti tuo, kad į Džordžtauno universitetą ją siuntė Lietuvos Vyriausybė. Tačiau ir šioje vietoje ji „užsirovė“ ant Z.Vaišvilos. 1991 - 1992 metais buvau ministro pirmininko pavaduotojas ir pasirašinėjau dėl visiems į užsienį mūsų Vyriausybės siunčiamiems asmenims skiriamų varganų lėšų. Melagės Dalios Grybauskaitės ir čia nebuvo.

Išbandžiau ir Lietuvos teismų praktiką dėl teisės į valdžios atsakymą. Administraciniai teismai man išaiškino, kad galiu skųsti bet ką, tik ne prezidentę Dalią Grybauskaitę.

***

KGB ir kitų specialiųjų struktūrų kadrus prezidentė Dalia Grybauskaitė gina išsijuosusi. 2012 m. ji viešai pasipiktino dėl T.B.Burauskaitės vadovaujamo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paviešinimo, kad tuometinis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas Algirdas Matonis (ir dabar dar gyvas) yra buvęs KGB darbuotojas, neįvykdęs Lietuvos nustatytų liustracijos sąlygų, t.y. nustatyta tvarka neprisipažinęs, kad dirbo KGB. Ponia T.B.Burauskaitė po griežto viešo prezidentės žodžio puolė viešai teisintis. Respublikos prezidentė dekretu Nr.1K-1315 „prasižengusiąją“ T.B.Burauskaitę nedelsdama apdovanojo LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Š.m. sausio 5 d. LGGRTC, pagal mūsų įstatymus, neturintis teisės nustatinėti ir skelbti, kas bendradarbiavo su TSRS specialiosiomis tarnybomis (tai - išimtinė Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos teisė), drėbtelėjo iš peties. Paskelbė nė vienoje pasaulio specialiojoje tarnyboje nesudarinėjamą agentų sąrašą. Ir dar tariamai TSRS KGB mums paliktą, kad galėtume šią priešo struktūrą demaskuoti. Paskelbtas sąrašas su akivaizdžiai skubotais prirašymais - a.a. Sauliaus Sondeckio, a.a. Donato Banionio ir a.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus.

***

Kodėl gi Lietuvos prezidentė šiuo LGGRTC veiksmu nepasipiktino? Ar reikia dar tikresnio patvirtinimo, kad ši Lietuvos prezidentė mūsų laisvės kovų metu buvo ir liko kitoje barikadų pusėje? Prezidentės D.Grybauskaitės ginamas A.Matonis iki pat 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje dirbo etatiniu KGB darbuotoju Druskininkuose. Štai šią vertybę Dalia Grybauskaitė, naudodamasi mūsų Tautos jai suteiktomis Respublikos prezidento galiomis, gynė 2012 metais.

***



2018 m. Dalia Grybauskaitė negina nebegalinčius apsiginti a.a. S.Sondeckį, a.a. D.Banionį ir a.a. kardinolą V.Sladkevičių. Tyla, ponia Prezidente, reiškia Jūsų pritarimą šiai LGGRTC šmeižto akcijai. Prezidentės tyla patvirtina, kad T.B.Burauskaitės raštiškas atsakymas signatarams A.Butkevičiui, Br.Genzeliui ir Z.Vaišvilai, kad tai padaryta politikų nurodymu, reiškia ne ką kitą, kad tai padaryta Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės žinia ar nurodymu. Valstybės vadovė negina mirusiųjų Tautos šviesulių!

***

2009 m. Lietuvos prezidente tapus D.Grybauskaitei Sausio 13-osios byloje pradėti naikinti įtarimai kolaborantams - šie mat patys nešaudė. Įtarimai nepareikšti net M.Burokevičiaus Kaspervizijos vadovui G.Steigvilai įtarimai nepareikšti. 2013 m. lapkričio 13 d. Generalinė prokuratūra be motyvų nutraukė Sausio 13-osios bylą net devyniuose epizoduose. Tik tada sužinojau, kad esu šioje byloje pripažintas nukentėjusiuoju 1990 04 20 epizode Lietuvos spaudos įmonėje Maironio gatvėje, kur buvau sumuštas guminėmis lazdomis ir automatų buožėmis iki sąmonės netekimo. Drauge su kitais 25 nukentėjusiaisiais. Dariui Šlapakauskui, bandžiusiam mane užstoti, ir stuburas buvo sulaužytas. Skundžiau šį bylos nutraukimą. Bylinėjimasis baigėsi Vilniaus apygardos teismo teisėjo St.Lemežio nutartimi, kad patys buvome kalti, nes priešinomės mūsų „teisėsaugos“ funkcijas vykdžiusiai TSRS vidaus kariuomenei. Prezidentei D.Grybauskaitei šį teisėjo „šedevrą“ pateikiau, tačiau St.Lemežis tebeteisėjauja.

Susipažinau su keliais šios bylos tomais ir pašiurpau - po mėnesio tyrimo mūsų generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu Maironio gatvės epizodo byla patyliukais buvo perduota SSRS karinei prokuratūrai! Sužinojau, kad ir pasieniečio Gintaro Žagunio nužudymo bylą mūsų prokuratūra perdavė Baltarusijai! Labiausiai mane pritrenkė Vytauto Landsbergio mano užsipuolimas 2012 metais, kad dėl „savi šaudė savus“ aš užtaisiau baudžiamąją bylą Algirdui Paleckiui.

D.Grybauskaitė Lietuvą valdo ne tik per teisėsaugą, bet ir per savo „tėvoniją“ Finansų ministeriją, kuri paversta vyriausybe vyriausybėje - Finansų ministerijai perduodamos valdyti net mūsų valstybės energetikos įmonės.

Užrašė Jaunius POCIUS

***

Žaidimas su KGB prasideda: konservatoriai meta lauk M.Basčio KGB kortą, mūsų spec.korespondentas V.Tomkus atsikerta KGB agento "SKVOREC" korta

Kadangi konservatoriai ir toliau kovoja su savo oponentais, pasitelkdami KGB kortą, o apie mane skleidžia gandus, kad aš blefuoju, t.y. - meluoju savo skaitytojams ir neturiu jokios informacijos apie tikrus KGB agentus, pradžiai pateiksiu štai tokį įrodymą (jeigu netiks, galiu parinkti ir kitą).

Skaitytojų teismui pristatau tikrų tikriausią KGB agentą "Skvorec". Lietuvoje jis labiau žinomas, kaip netradicinės orientacijos pilietis, kurio vedybas su antruoju galu mūsų šventovėje, Katedros aikštėje, su pasididžiavimu aprašė G.Vainausko laikraštis.

Supažindinu: homoseksualų viešų vedybų pradininkas Lietuvoje, 1987 m. išleistos knygos "Priroda Sovetskovo Sojūza" ("TSRS gamta" - vertimas) autorius, jis gi KGB agentas "Skvorec" - ilgametis publikos numylėtinis ir gėjų bei lesbiečių pasididžiavimas Algirdas Knystautas.

Ta proga siūlau susipažinti su jo "kūryba" KGB komitetui. Pateikiu dvi ataskaitas: vieną iš Anglijos, kitą iš Suomijos. Abi išvykos buvo organizuotos sovietų saugumo. Kas, kur ir su kuo buvo tiksliai suregistruota, ypač visus turėtų sudominti jo susitikimas Suomijoje su skandalingąja Rūta Vanagaite, kuriai po mūsų partizanų apšmeižimo prof. V.Landsbergis pasiūlė nueiti į mišką, susirasti šaką ir nusiteisti.

Ataskaita iš Anglijos



Vito Tomkaus intarpas, parašytas iš pašiūrės prie Razlyvo (Karbauskio "bolševikai" Seime mane supras ir, jei norės, susiras):

„Didžiai gerb. Proto Bokšte A. Anušauskai, rašo Tamstai toks reto bukumo pilietis, jau paliuosuotas iš redaktorių, todėl nelabai pavojingas paprastas neetatinis spec.korespondentas Vitas Tomkus. Lėktuvą atidėjo iki vakaro, tad nutariau padiskutuoti. Maniau, mes vyriškai sutarėme: Tamstos konservatoriai savo amžinose kovose be reikalo nenaudoja „KGB kortos“, o aš nelaužau įstatymų ir neįvardiju tikrųjų KGB agentų? Deja, Tamsta panašus į savo patroną, kuris vieną žada, kitą daro. Kaip visi sukčiai. Profesoriaus adjutanto Tučkaus išsišokimas per radiją, nesiskaito: aš jį priėmiau kaip Dievo dovaną, patriarcho auką ir net konservatorių norą partiją nuo brudo apvalyti. O dėl Barsčio ar Basčio užsipuolimo - nesupratau? KT sprendimas man nulis - su dvasiom aš nebendrauju. Mane domina tik faktai - kokią žalą tas Barštys ar Bastys padarė Lietuvai? Bendravo su KGB? Beveik visas Seimas toks. Su visais nariais ir darbuotojais tektų jį išvalyti, uždaryti, išdezinfekuoti, blakes išrankioti ir dar gerus metus palikti Seimo rūmus tuščius, kad prasivėdintų. Ir nuo komunistinės smarvės, ir nuo kagėbistinės, ir Ožio bei ožely... t.y.- ožkučių ir ožiukų. Tuo pačiu Lietuva gryno oro įkvėptų ir gal net atsigautų. O Tamstos, ką išdarinėjate? Matau, vėl Sorošo judošiams „sidabriniais“ skatikais pakvipo? Ką gi, greitai ir prie tos temos sugrįšiu, kauksite kruvinom ašarom ne tik bumblauskus ir kuoliukus apsikabinę, bet ir pamatę, ką su mūsų nuskurdintomis ir prasiskolinusiomis savivaldybėmis Sorošo „kovotojai“ su korupcija Rytis Juozapavičius ir jo parankiniai išdarinėja: milijonų milijonus nureketavo, antraip šantažavo paskelbti, kad rajono valdininkai yra korumpuoti. Prižadu, kad lietuviai apsiverks pamatę, kaip gražiai susišaukia caro pasiųstas žiaurusis tautos budelis Muravjovas Korikas su nūdienos Sorošo statytiniu Muravjovu iš Transparency International. Kaip matot, Istorija kartojasi. Abu Muravjovus skiria vos daugiau kaip 150 metų. Įdomu, kad caro Muravjovas pagarsėjęs kaip Korikas, o Sorošo Muravjovas, ko gero, išgarsės kaip Grobikas, nes vietoj kartuvių renkasi „sidabrinius“ skatikus. O kol kas ruošiuosi vykdyti duotą žodį skaitytojams. Jei iki mano sugrįžimo nepateiksite rimtų įrodymų, ką konkrečiai blogo Lietuvai ir jos piliečiams padarė tas jums neįtikęs Seimo baslys, ką jis ten rėmė ar neparėmė, kraunuosi džiūvėsėlius ir pradedu skelbti užsimaskavusius KGB agentus. Tik po to, kad nesikabintumėte prie smulkių netikslumų, maloniai prašau patikslinti kaip rašomi slapyvardžiai, pvz. „dėdulė“, „Fermeris“, „magnolija“- iš didžiosios raidės ar mažosios?

P.S. Dovanokit, turiu jau skubėti į traukinį, vėliau patikslinsim. Gal net sąrašus sutikslinsim. Skubu į autobusą. Kol lėktuvo nenumušė.

P.P.S. (Asmeniškai mano bendražygiui profesoriui Vytautui Landsbergiui. Svetimiems skaityti kategoriškai draudžiama): Profesoriau, turbūt suprantate, kad „bendražygiu“ tamsta vadinu, ne pagal KGB, o pagal Sąjūdžio liniją... Tik tamstai prisipažįstu, kad niekada jokiu KGB agentu aš nebuvau ir jokiom žvalgybom netarnavau - priešingai nei tamsta su prezidente - visą savo sąmoningą gyvenimą tarnavau ir tarnausiu tik Lietuvai. Nei partijoms, nei masonų ložėms, nei Rotary, Liūtų ar Vilniaus klubui nepriklausiau. O "KGB sąraše", paskelbtame mano "Respublikoje", kuris sukėlė didelį rezonansą Lietuvoje ir kurį sugebėjo nutylėti sistemai pavaldi valdžia bei žiniasklaida, aš tyčia įsiterpiau tarp jūsų, parsidavusios Landsbergių giminės, tik tam, kad tamstoms smagiau ir drąsiau būtų tautiečiams prisipažinti ir pasipasakoti apie savo nešvarius darbelius naikinant mūsų Lietuvą, vienintelę mūsų tėvynę, nepriklausomai nuo to, kiek svetimų pilietybių ruošiatės mums pridalinti. (Tik, būkit geras, savo adjutantui Tučkui to nesakykit - nes vargšelis dar išprotės!).“

Intarpas baigtas, tęsiu žaidimą KGB žyme paženklintomis kortomis.

Dokumente iš Suomijos siūlau atkreipti dėmesį į dar vieną  "paukštytę" iš KGB ataskaitos - vanagiškos išvaizdos Rūtą Vanagaitę, kuri dar visai neseniai savo nagais buvo įsitvėrusi į  ne mažiau garsų ir įžymų "paukštuką" iš Izraelio Efraimą Zurofą.





Mano manymu, būtent taip turėtų atrodyti medžiaga apie viešai demaskuojamus KGB agentus. Pavyzdį parodžiau. Laukiu patikslinimų, kokią konkrečiai žalą padarė Lietuvai M.Bastys.

Vitas Tomkus

***


Žurnalistinis tyrimas. Slapti KGB ryšiai: Kas sieja agentą „SKVOREC“ su R.Vanagaite?

Su redakcija susiekė ir nemažai prie šios publikacijos prisidėjo pilietis, aktyvus visuomenininkas Osvaldas Milius. Jo teigimu, įrodyti, kad A.Knystautas yra agentas „Skvorec“ nėra sunku: „Reikia tiesiog atsidaryti Vikipediją, o jis ten yra nurodęs savo knygą „TSRS gamta“, kurią ir išleido. O savo agentūriniame pranešime iš Anglijos rašo, kad į Angliją jis važiavo 1987 m., kadangi vietinė leidykla perleido tą knygą. Taigi, viskas puikiai sutampa. Įvedžiau anglišką tos knygos pavadinimą ir žiūriu, kad amazon.com ta knyga ir dabar pardavinėjama... Žiūriu, autorius - Algirdas Knystautas...“

„Tačiau man daug svarbesnis pasirodė jo agentūrinis pranešimas iš Suomijos (pranešimą rasite čia - aut. past.), kur jis įdomiai kalbasi su R.Vanagaite, - tęsia pašnekovas. - R.Vanagaitė juk buvo užverbuota Maskvoje, ne Lietuvoje, todėl apie ją duomenų niekur nesurasi ir ji niekuomet neprisipažins, kad ji ten dalyvavo. O juk galima suprasti, kad Suomijos saugumo tarnybos ją sekė, nes kai ji su vyru išvažiavo, tai jie iškart užfiksavo, kad ji išvažiavo į Švediją be vizos. Suprantama, ji buvo Suomijos tarnybų stebėjimo objektas. Todėl, kad verbuodavo tuos ruselius, kurie ten mokėsi aukštosiose mokyklose, sakė jiems: bėkit į Švediją, yra kanalai...“

Paklaustas, kodėl tokiu atveju vienas KGB agentas sekė kitą KGB agentą, O.Milius atsakė: „jis paprasčiausiai galėjo nežinoti, kad ji tokia yra... Patys KGB, aišku, žinojo, kad R.Vanagaitė yra užverbuota iš aukščiau, ne Vilniuje...“

„Vakaro žinios“ susisiekė su skandalingai pagarsėjusia rašytoja save vadinančia Rūta Vanagaite.

- Gavome informacijos, kad kai gyvenote Suomijoje, buvote susitikusi su Algirdu Knystautu, kuris vėliau parašė savo agentūrinį pranešimą į KGB apie jus, esą užsiimate kone antitarybine veikla...

- Aš žinau tą reikalą. Nieko ten labai baisaus jis neparašė. Aš manau, kad čia buvo jis. Aš netgi jam parašiau, bet jis sako: „aš nieko neatsimenu, nieko nežinau, nieko nerašiau - gal ten kažką žodžiu ir pasakiau...“ Aš jam tada pasakiau: „žinau, kad tu „Varnėnas“ ir viskas.“ Mes taip susirašėme ir tiek.

- Ar jis patvirtino, kad yra tas „Varnėnas“?


- Tiesiog joks kitas ornitologas pas mane svečiuose nebuvo. O kodėl jūs juo susidomėjote?

- Kadangi nuolat viešiname faktus apie KGB, tai į mūsų rankas pakliuvo ir agento, slapyvardžiu „Skvorec“ („Varnėnas“ - liet.), agentūrinis pranešimas, kuriame jis mini ne tik jus, bet ir daugybę užsieniečių, kuriuos sekė.

- Tą pranešimą kažkas kažkur internete paskelbė, o kadangi daugiau ornitologų nepažįstu, tai „Varnėnas“ man pasirodė vienintelis pažįstamas... Tai mes taip ir bendravom.

- Na, o kaip dėl jūsų? Žmonės pasakoja, kad ir jūs buvote užverbuota KGB, dar Maskvoje....

- Niekada nebuvau. Niekas manęs neverbavo, suprantat? Niekas net nebandė. Mano aplinka kažkokia ne tokia, gal aš jiems pagal parametrus netinku. Ne ne ne... Aš viską savo biografijoje aprašiau, ką aš turiu bendro su KGB.

- O pats A.Knystautas nebandė verbuoti?

- Ne. Mes labai smagiai leidome laiką, vyną gėrėme, krizenome... Ką aš jam pasakojau, tą jis ir surašė. Ten nieko blogo nei aš jam sakiau, nei turėjau, ką pasakyti...

***

„Vakaro žinios“ surado dar vieną žmogų, turėjusį reikalų su A.Knystautu. Tai verslininkas iš Ukmergės Albinas Strelčiūnas: „Knystautas pas mane atvažiuodavo vis pamoralizuoti, kad noriu pastatyti užtvanką, kad kažką kuriu, kad turiu nuosavybę ir ją puoselėju bei saugau. Jis aiškino, kad jam žemės atseit nereikia. Sakau, norint suprasti žemės vertę, pirmiausia, reikia mokėti ją dirbti, su ja tinkamai elgtis, o ne tik „įsisavinti ES lėšas“.

Mano pažiūros ir vertybės radikaliai skiriasi nuo to žmogaus pažiūrų ir vertybių. Aišku, man jis nepasakojo, ar yra užverbuotas KGB, ar nėra. Bet visi jo ir į jį panašių „gamtosaugininkų“ veiklos metodai - grynai kagėbistiniai. Antai mane nubaudė Ukmergės gamtosaugos agentūros vadas, buvęs sovietinis milicininkas, o baudą teisme patvirtino jo žmona - Ukmergės teismo teisėja. Tas pats klanas. Mes dabar gyvename iš esmės vadovaujami nusikalstamo pasaulio. Mano visas gyvenimas prabėgo tarp žmonių, kuriuos tokie kenkėjai skundė, trėmė, sodino į kalėjimus, tardė KGB. Ką čia kalbėti... Tiesą sakant, perskaitęs „Respublika.lt“ portale apie Knystautą, nelabai ir nustebau... Tai yra labai nelaimingi žmonės, už juos reikėtų pasimelsti. Stiprus žmogus visada ieško galimybių, kaip padaryti, kad visiems būtų gerai, o šitie yra banaliausi, nelaimingi kenkėjai...“

Vakar pats A.Knystautas telefono nekėlė.

Ričardas ČEKUTIS

***

- Ar įtarėte, kad jūsų aktyvus bendruomenės narys A.Knystautas galėjo būti KGB agentas? - „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos gėjų lygos pirmininko Vladimiro SIMONKO.

- Aš jį pažįstu ir žinau, jog jis tikrai buvo gerai matomas viešojoje erdvėje.

Daug dėmesio buvo sulaukusios jo vestuvės Vilniuje. Bet jūsų minimo fakto tikrai nežinojau. O kaip galėjau žinoti? Mes gi suprantame, kad apie tokius dalykus niekas garsiai nekalba. Jis man visada buvo autoritetas. Jei tokių aktyvių narių būtų daugiau, bendruomenei būtų geriau.

- Gal todėl ir buvo aktyvus, kad turėjo užduotį, rinko informaciją?

- Nenoriu taip galvoti... Ir neturiu pagrindo taip galvoti.

- Niekada nebuvo įtartinų klausimų, kitų ženklų, kad tai galėtų būti su slaptomis struktūromis susijęs asmuo? Nekilo įtarimų, kad jis vykdo tam tikras užduotis?

- Jis buvo ilgametis aktyvistas, pradėjęs reikštis dar 1991 m. Dabar galvoju apie tai, ką pasakėte... Nežinau net, ką pasakyti.

- Dabar homoseksualistų organizacija bus kaltinama ir ryšiais su KGB.

- Taip neturėtų būti. Juk kiekvienas žmogus yra skirtingas ir negali žinoti, ką kitas žmogus galvoja. Bet jeigu tai tiesa, man sunku vertinti. Jeigu žmogus pats ir žinojo, ką jis daro, tai dar nereiškia, kad apie tai žinojo ir kiti.

- Gal tarp jūsų yra ir daugiau agentų?

- Turbūt kiekvienoje bendruomenėje pasitaiko tokių atvejų. Agentais tampama nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Tai nulemia situacija, kurioje žmogus buvo atsidūręs ir kodėl jis priėmė tokį sprendimą. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis.

- Ar pastaruoju metu bendravote su A.Knystautu?


- Ne, po jo vestuvių (1997 m. - aut. past.) jis dingo iš viešosios erdvės.

Kalbėjosi Justina GAFUROVA

***

Apie A.Knystautą trumpai

Gimęs 1956 metais, rašytojo Juozo Paukštelio anūkas. Vilniaus universitete baigė biologiją, Maskvos universitete per metus apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, dėstytojavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, tačiau darbą metė, nes pradėjo leisti knygas. Jo albumai „TSRS gamta“, „Usūrijos krašto paukščiai“ pasirodė JAV, Vokietijoje. 1988 metais A.Knystautas keliavo ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį, neva skaitydamas paskaitas apie laukinę gamtą.

***

Kovo 15 d. LRT laidoje „Studija 50“ laidos vedėjas Valentinas  Mitė kalbino ilgametį, ištikimą Vytauto Landsbergio bendražygį Andrių Tučkų. Skelbiame ištrauką iš jos: „Mane  paskutinį kartą bandė verbuoti, kai pasodino 1988 metais už Vasario  16-ąją. Pulkininkas Česnavičius (KGB - patikslinta redakcijos)  ateina, sako, Andriau, reikia pašnekėt... Sakau, rūkyt turi? Sako,  nerūkau. Tuoj pat davė komandą, atnešė cigaretes. Sako, reikia  draugaut. Sakau, kaip draugaut? Neišeina draugaut, taigi žinai. Tai  sako gaila, biografija gera, viskas tvarkoj. Nu viskas tvarkoj, bet,  sako, gaila... Aš paskui galvoju, ką jis čia dabar atėjo? Nu aš atsėdėjau savo  tas paras, paskui žiūriu - Sąjūdis atsirado. Žinai, Sąjūdis  atsirado ir ten matau daug tokių iškilių veidų, komjaunuoliškais  žvilgsniais degančiais, kurie nori „aukotis“ vardan Lietuvos:  Tomkus, ten koks nors Vaišvila, Juozait... visi visi sulindo į  priekines eiles. Tai man tada aišku pasidarė, ką darė pulkininkas  Česnavičius mano kameroj. (Ir ką jis darė? - klausia laidos  vedėjas Valentinas Mitė) - Rinko  komandą. Nu tai aš taip  įsivaizduoju, nu tai... Tai ką tu galvoji, jie, visi šitie  komjaunuoliai jie bebūdami, sėdėdami partiniuose susirinkimuose  svajojo, kaip pasiaukot Lietuvos labui? Nu baik, nu čia, humoras,  aišku...“

Aišku, jei tikrai humoras baigtas, sugrįžkime prie KGB temos. Vakar visi trys Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Sąjūdžio pirmeiviai - Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Vitas Tomkus - kurie niekada nebuvo infiltruoti į Sąjūdį iš KGB, nebuvo KGB agentai ir nesėdėjo jokiuose partiniuose susirinkimuose, oficialiai kreipėsi į prokuratūrą dėl šmeižto (redakcijos pastaba).

Penktadienį, 14:15 val. į Generalinę prokuratūrą buvo nuvežtas pareiškimas dėl šmeižto, kurį pasirašė Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai ir Sąjūdžio steigėjai Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila ir Vitas Tomkus.

***

(Redakcijos darnus kolektyvas sveikina Sąjūdžio steigėjus ir visus, kurie be baimės juos palaikė, su 2018-aisiais - Sąjūdžio metais.)

***

Nuo žurnalistės Justinos GAFUROVOS

Pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl šmeižto penktadienį į Generalinę prokuratūrą pristatė Zigmas Vaišvila. Priėmime pareiškimą užregistravo vyriausioji specialistė Jurgita Zarauskienė. Tik pasinaudoti signataro teise būti priimtam be eilės Generalinio prokuroro Evaldo Pašilio taip ir nepavyko. Specialistė vidiniu telefonu informavo sekretorę apie svečią ir pristatytą ypatingos svarbos pareiškimą. Tačiau ši pareiškė, kad generalinis prokuroras labai atsiprašo, tačiau šios dienos jo laikas jau suplanuotas. „Aš palauksiu, kol darbo laikas baigsis“, - nenusileido signataras. Specialistė apgailestaudama pareiškė, jog nieko nesprendžia, tik perdavė tai, ką išgirdo iš sekretorės. Z.Vaišvila pasiteiravo, gal gen. prokuroras rastų laiko priėmimui skubiu klausimu bent jau pirmadienį ryte: „Norėtume informuoti, kad reikalingas būtent generalinės prokuratūros sprendimas.“ Tam buvo pasiūlyta pasinaudoti vidiniu telefonu. Susisiekus su sekretore Janina Zimnickiene, ši informavo, kad Generalinis prokuroras kaip tyčia buvo pasitarime su pavaduotojais ir priimti Z.Vaišvilos dar tą pačią dieną, nebegalės... Artimiausias susitikimui numatytas laikas  – kovo 21 d. 10 val.

***

 

Nuo redaktoriaus pavaduotojo Ričardo ČEKUČIO

Vakar aš paskambinau V.Landsbergio „adjutantui“ Andriui Tučkui ir paprašiau pasiaiškinti, dėl ko jis apšmeižė sąjūdiečius per LRT radiją. Atsakymas neužtruko: „Nieko su jumis nekalbėsiu, su Diev...“. Sutinku, kad sunku vienu metu kalbėtis ir su spauda, ir su Dievu. Ką gi, palaukiau. Belaukdamas, susisiekiau su tikruoju Sąjūdžio lyderiu Arvydu Juozaičiu, kuris man papasakojo, kaip jaučiasi apšmeižtas Landsbergio pakalikų.

A.Juozaitis teigė su Andriumi Tučkumi anksčiau beveik nebendravęs, prisimenantis jį tik iš Sąjūdžio laikų: „Aš jį atsimenu 1988 m., kaip baltapūkį Lietuvos Laisvės Lygos berniuką, kuris vis kažkaip prie Sąjūdžio prisiplakdavo ir žiūrėdavo į mus tokiom didelėm akim, lyg į didvyrius... Taip aš jį atsimenu. Jis tuo metu buvo Antano Terlecko ginklanešys, regis, taip jį ir vadinom. Iš jo tais laikais gavau ir pogrindinį A.Terlecko leistą „Vyties“ biuletenį, spausdintą ant A4 formato lapo... Taigi, aš jį tik tiek ir atsimenu, kaip tokį idealistiškai nusiteikusį tipažą. O kad paskui jis tapo visiška Vytauto Landsbergio pašluoste, šito nežinojau. Dabar tik paaiškėjo, kad jis taip juokingai ar net tragiškai pačiam sau evoliucionavo. Dabar jis mėtosi kaltinimais į kairę, į dešinę, neturėdamas nei garbės, nei gėdos. Apskritai, apie tokį KGB pulkininką Česnavičių girdėjau tik tiek, kad toks tipažas šmėžuoja kažkur tamsiuose KGB koridoriuose... Man tik gaila, kad jis Valentinui Mitei visa tai aiškina - V.Mitė yra mano labai gerbiamas komentatorius. Na, aišku, ne V.Mitė tai kalba, bet aš įsivaizduoju, kad jis galėjo A.Tučkų prispausti - ar turi dokumentų? Ar gali tai įrodyti? Čia jau reikėjo elgtis kaip gerame kalėjime: kuo įrodysi savo tatuiruotes, jeigu neįrodysi, tai čia pat duodam tau stiklą ir nusigramdyk jas nuo savo kūno... V.Mitė to neatliko. Man jau nejuokinga, kaip užsikrėtusi visa mūsų viršūnė.“

Paklaustas, kodėl, jo nuomone, A.Tučkus būtent dabar apkaltino jį, Z.Vaišvilą ir V.Tomkų bendradarbiavimu su KGB, filosofas išvardijo konkrečius pastarųjų dienų įvykius: „Pirmiausia, sausio 3 d. Z.Vaišvila ištraukė į viešumą faktus, kad Vytautas Šustauskas su Žilvinu Razminu gavo pinigus iš A.Tučkaus teroristinio akto įvykdymui. Žinoma, už tai jau reikia kirsti iš peties. Na, V.Tomkui reikia kirsti visada tiesiog pagal apibrėžimą, o taip pat - dėl dabar publikuojamų KGB istorijų... O man, tikriausiai, už tai, kad neseniai televizijoje eilinį kartą pasakiau, jog V.Landsbergis galėjo tapti pilietinio karo priežastimi, jeigu būtų tapęs Lietuvos vadovu. Tai neįvyko tik per stebuklą. Aš manau, jog iš A.Tučkaus išpuolio sulaukiau būtent dėl to - viskas sutampa net pagal datas.“

 

***

Penktadienį gautas apšmeižtos Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės prašymas paneigti „Respublikoje“ pasirodžiusią informaciją

 

***

Nuo neetatinio spec.korespondento Vito TOMKAUS:

Paprašytas pakomentuoti mano mergaitės (ir Landsbergio, ir Balčiūno, ir Jokūbo Jacovskio, ir Eusiejaus Jacovskio, ir kt.) Jolantos Jacovskienės laiškelį redakcijai, aš, sėdėdamas ant lagamino, pareiškiu, kad DĖL INTYMIŲ SANTYKIŲ su skandalingai išgarsėjusia Jolanta NEGALIU NEI PATVIRTINTI, NEI PANEIGTI. (Esu šioks toks džentelmenas.) Kitų Jolantos norų kol kas, deja, irgi negaliu patenkinti, nes esu vedęs, savaitei išvykstu pailsėti, be to, nuogastauju dėl vis naujų ir naujų Jolantos užgaidų, juolab, kad jos apetitas kyla bevalgant... Ta proga drįstu priminti, kad viskas prasidėjo nuo jos, regis, nekalto noro nupirkti man su žmona bilietus į savo kupe atgalios į Lietuvą... O matote, į ką visa tai išvirto? Būtent po to pats sau daviau žodį, kad Jolantos aistringus norus tenkinsiu po truputį. Nepersistengdamas. Lai mano sugyventinė ir sugulovė Jolanta aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoja KOKIE KONKREČIAI sakiniai ar žodžiai ją skaudina ir žeidžia? Manau, kad per tą laiką, kol manęs čia nebus, ji ras laiko ir jėgų suvaldyti prasiveržusias moteriškas emocijas, suvaldys savo aistringus jausmus ir nusiraminusi pasitars su išprususiais juristais, kaip  teisingai  surašyti skundą redakcijai. Linkiu sėkmės. Iki (BUČKIS.)

***

Nuo redaktorės Jurgitos ŽEMAITYTĖS:

Šiuo metu V.Tomkus atleistas iš vyr. redaktoriaus pareigų ir darbuojasi tik kaip laisvai samdomas neetatinis spec. korespondentas.

***

Nuo signataro Audriaus BUTKEVIČIAUS:

Prisipažįstu! Mane sukurstė V.Tomkus. Netiesiogiai. Negalėjau be jaudulio  skaityti jo atsiminimų apie miegus su J.Jacovskiene... Žodžiu, jaunystės atsiminimai užplūdo pavasariniu srautu ir aš taip pat nutariau papasakoti. Pradėkime nuo to, kad su Jolanta aš „ni..ni“. Ne dėl to, kad KGB agentė (tai būtų tik pliusas), bet todėl, kad tais laikais (1992 ) aš dar buvau labai moralus. Tikiuosi suprasit: mušti per ranką šešiasdešimtmečiui Aukščiausios tarybos pirmininkui man atrodė nepadorumo viršūnė! Tuomet tokio amžiaus žmogus, mano galva, buvo  labai senas. Tikiuosi, mielas skaitytojau, atleisi jaunam žmogui naivumą! Aš tikrai pagalvodavau, kad jis su ja... ir todėl...Žodžiu, politinė korupcija tokiu kilniu pagrindu, man neatrodė didelis „griekas“. Ach, geri buvo laikai, jokių „metoo“. Tai dabar aš suprantu, kad protingi vyrukai iš KGB buvo pristatę „Dėdulei“ kontrolierę. Taip sakant „užpakaliniu protu“ suprantu. Senis Jėzus Jacovskis visada garsėjo žydišku naglumu ir tai greitai demaskavo ir jį, ir šitą „meroprijatiją“. Deja, ne Jolantą.

Kaip dabar atsimenu, tai buvo jau 1992 vasara, į mano kabinetą įsiveržė pasienio tarnybos viršininkas, kurio žinyboje buvau sukoncentravęs ir paslėpęs kontržvalgybos grupę (oficialiai veikianti kontržvalgyba, G.Vagnoriui padžiuginti, buvo tiesiog dekoracija) ir tėškė ant stalo apystorę papkutę. „Raminkis, Virguti!”, stabdžiau aš lietuvišką „Čapman“ pagavusį bičiulį. Santykiai mūsų tarnybose tais gerais laikais buvo neformalūs... Virgis siautėjo ir reikalavo „realizuoti informaciją“. Kaip supratote, papkutė buvo apie KGB aplinkos įsiskverbimą į „auksčiausius Lietuvos valdžios ešalonus“. Mano „specai“ tais laikais naudojosi sovietinių tarnybų naudotų terminų vertiniais, todėl viskas „iš šono“ galėjo atrodyti kaip tarybinis filmas apie buržuazinių nacionalistų veikimą... Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad Virgis, taip ir neatlaikė ant jo nukritusios „paslapties“ svorio ir nubėgo perspėti pagrindinį Lietuvos patriotą, garbės rezistentą ir garbės savanorį apie tai, kas vyksta jo pašonėje. Deja, tai buvo klaida! Ši istorija liūdnai baigėsi ir mano kontržvalgybos šefui, ir jo vadovaujamai tarnybai. Bet tai jau kita istorija, ir jeigu Tomkus dar kartą prasižios, tai ir aš, atkimšęs butelį košerinio „Petit Castel“, papasakosiu viską maloniajam skaitytojui.

***

Nuo prasikaltusių „Vakaro žinių“

Mūsų kolektyvas „Vakaro žinių“ laikraštyje įvėlė apmaudžią klaidą, kurią pastebėjo mūsų mylimi skaitytojai.  Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės vyras pas mus buvo įvardintas,  kaip Adomas. Iš tikrųjų, Adomas yra ne tik pirmasis žemės  gyventojas, bet ir Jolantos vyro Jokūbo brolis. Bet kuriuo atveju, ir  Jacovskis Jokūbas, ir Jacovskis Adomas yra sūnūs paties žiauriausio  NKVD, KGB darbuotojo Eusiejaus Jacovskio, kuris išgarsėjo sadizmu ir  su pasigardžiavimu žudė smetoninės Lietuvos kareivėlius (vien jo  posakis, „einu papietauti lietuviais“, ko vertas!). O po to, tokių  kaip Landsbergis dėka ilgai ir laimingai iki žilos senatvės  pragyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, kurios patriotus negailestingai  naikino.

Bet kuriuo atveju, atsiprašome Jolantos už tai, kad sumaišėme jos  vyrus, bet iš dalies ir ji pati kalta, nes gyvena tai su Jacovskiu,  tai su Balčiūnu, tai su Tomkumi, tai su Landsbergiu... Greičiau apsispręstų, kurio labiau nori,  visiems būtų ramiau gyventi.

***


Signatarai kreipėsi į prokurorus dėl V.Landsbergio nusikaltimų

Kovo 21 dieną Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Zigmas Vaišvila kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinės teroristinės ir antivalstybinės veiklos. Jų manymu, ilgus metus po Nepriklausomybės atkūrimo buvo dangstoma ne tik istorinė tiesa, bet ir vykdomos nusikalstamos veikos, piktnaudžiaujant tarnybinėmis padėtimis ir neteisėtomis įtakomis, siekiant išsaugoti ar susigrąžinti prarastą valdžią. Signatarų nuomone, tai darė ir buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, padedamas savo bendrininkų.

Vakar jau skelbėme „Kryžkalnio motinos“ sprogdinimo istoriją, kurią minėti signatarai įtraukė į prokuratūrai skirtą prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiandien atskleidžiame kitus svarbius epizodus, leidžiančius manyti, jog V.Landsbergis per savo aplinką vykdė antivalstybinę veiklą.

Vytautas Šustauskas šių metų sausio 3 d. Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime ir savo knygoje „Laisvė ir kraujas“ (Kaunas, Smaltija, 2006) paviešino informaciją, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje savanoriai iš Panevėžio jam siūlė imtis sunaikinti 10 pagrindinių Vytauto Landsbergio politinių oponentų - A.M.Brazauską, K.D.Prunskienę, V.Beriozovą ir kitus. Ranka surašytame sąraše buvo nurodytos ne tik pavardės, bet ir vietos, adresai, kur šie asmenys gali slėptis.

1993 m. liepos 31 d. prasidėjęs ginkluotų krašto apsaugos tarnybos savanorių maištas pakaunės Altoniškių miške, kuriems vadovavo Jonas Maskvytis, signatarų nuomone, buvo faktinis bandymas įvykdyti valstybės perversmą. Dieną prieš maištą netoli maištininkų stovyklos sodyboje nušauta Žaneta Sadauskaitė. Kaltu pripažintas vienas buvusių maištininkų Haroldas Valaitis. Pasibaigus savanorių maištui, buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas. Jis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto.

1994 m. lapkričio 6 d. sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius.

1997 m. sausio 31 d. nužudytas VSD pareigūnas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šio nužudymo bylą tyręs prokuroras A.Marcinkevičius buvo nušalintas nuo tyrimo. 2007 m. gruodį Seimas balsų dauguma pritarė Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J.Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais.“ Komisijos išvadose taip pat teigiama, kad J.Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą. Prokuratūra tyrimą dėl J.Abromavičiaus nutraukė 2006 m. rugsėjį, konstatavus, kad pareigūno žmogžudystę įvykdęs asmuo pats yra nebegyvas.

1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo savanorių maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; mirė karininkas Gediminas Pulokas. Tų pačių metų gruodžio 10 d. nusišovė J.Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas Altoniškių miško maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

Kaip sakė Z.Vaišvila, „išsamia informacija apie nurodytas tęstines nusikalstamas veikas ir tyrimo rezultatais disponuoja VSD ir teisėsauga, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių - bylos nepasiekė teismo net po to, kai 2007 m. gruodį Seimas pritarė Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms.“ Todėl, tęsia signataras, „yra pagrindas manyti, kad šios nusikalstamos veikos įvykdytos, visų pirma, Vytautui Landsbergiui ir jo bendrininkams siekiant susigrąžinti ir išsaugoti valdžią Lietuvoje, o jų tyrimui trukdyta ir tebetrukdoma naudojantis neteisėta įtaka teisėsaugai.“


Komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius Butkevičius:


- Iš esmės šioje byloje mes susiduriame su labai svarbia valstybės gyvavimo akimirka: kodėl tuometinė V.Landsbergio aplinka 1992 metais nusprendė palikti valdžią ir paskelbti priešlaikinius rinkimus, iš anksto žinodami, jog jie tuos rinkimus pralaimės? Todėl pagrindinis klausimas yra toks: kodėl jie nusprendė atsisakyti valdžios, kurią Lietuvos žmonės suteikė Sąjūdžio kandidatams, o po to pradėti įvairias prastai atrodančias operacijas, siekiant tą valdžią susigrąžinti?

Kadangi aš visą laiką buvau vadinamojo pakaunės savanorių maišto epicentre, man nekilo nė menkiausių abejonių, jog buvo mėginama destabilizuoti padėtį valstybėje, reikalaujant dar vienų priešlaikinių rinkimų, remiantis tuo, jog dalis visuomenės į valdžią išrinko „ne tuos“. Šiam tikslui pasiekti pačiu niekšiškiausiu būdu buvo naudojamos struktūros, kurias jauna valstybė ir sukūrė valstybingumui ginti, t. y. savanoriškoji krašto apsauga ir dalis reguliariosios Lietuvos kariuomenės. Kadangi mums pavyko šiuos bandymus užgesinti, tai toliau sekė įvairūs kiti bandymai destabilizuoti padėtį. Pirmiausia - tai Bražuolės tilto sprogdinimas. Buvo siekiama nuleisti nuo bėgių keleivinį traukinį arba traukinį su rusišku kariniu tranzitu. Po to, žinoma, būtų sekęs rimtas tarptautinis konfliktas, kurio pasekoje susidarytų visos prielaidos valdžiai pasikeisti... Jeigu mūsų valstybė ir jos tarnybos netirs šių reikalų, tai reiškia paliekama galimybė tą patį daryti ir ateityje.

Kariuomenės ar vidaus reikalų sistemos panaudojimas, siekiant vienos partijos politinių tikslų, yra ne tik savaime nusikalstamas veiksmas, bet tai yra ir nusikaltimas mūsų valstybės gyvavimo, augimo bei jos galimybių atžvilgiu.

Ar yra kokių nors duomenų, leidžiančių teigti, jog tokie nusikaltimai buvo vykdomi tiesioginiu V.Landsbergio nurodymu ar su jo žinia? Dėl savanorių maišto aš esu tiesioginis liudininkas. Be to, netgi artimiausias V.Landsbergio bendražygis a.a. Algirdas Patackas televizijos laidoje tiesiai šviesiai, papasakojo, kaip jis Seime su savo kompanija ruošė į mišką išėjusių savanorių reikalavimus ir pan. Ar gali egzistuoti dar aiškesni įrodymai? Bražuolės reikalai buvo vėliau, bet jie taip pat turi politinį kontekstą. Buvo siekiama išprovokuoti Rusijos reakciją į numanomą traukinio nuvertimą, o tada būtų galima rėkti, jog valstybė yra pavojuje, o dabartinė valdžia nesugeba tvarkytis ir reikia skubiai ją keisti. Ar galėjo tą daryti paties V.Landsbergio aplinka be jo žinios, tarkime, kokie nors „kovos su raudonaisiais“ entuziastai? Ne. Tai ne tie žmonės, kurie ką nors darytų be V.Landsbergio žinios. Net patys kvailiausi ir banaliausi veiksmai, tokie kaip paminklų sprogdinimas, nebuvo vykdomi be jo žinios. Aš jam esu sakęs, kad jeigu tau taip knietėjo tuos paminklus susprogdinti, tai tą reikėjo daryti visiškai oficialiai, priimant normalų viešą politinį sprendimą Seime, o ne samdyti kažkokius žmones.

Tačiau būtent tame visas V.Landsbergis ir yra. Kai kas nors jo nepažįstantis įsivaizduoja labai gilų mąstytoją ir galvoja, kad tai yra minties gigantas, tuomet jis žiauriai apsirinka. Tai yra smulkus intrigantas, kuris tik taip ir gali veikti - pasamdyti Šustauską su Razminu atlikti politiam veiksmui. Tame slypi visas jo šlykštumas ir jo veiklos metodai. Todėl mes ir kreipėmės į prokuratūrą, kad mūsų valstybėje tokie veiksmai daugiau nesikartotų.

***

Apie „Kryžkalnio motinos“ sprogdinimą „Vakaro žinios“ kalbėjosi su įvykio dalyviu Žilvinu Razminu.

-1990 metais aš dirbau Krašto apsaugos departamento Šiaulių rajono komendantūros instruktoriumi. Į mano pareigas įėjo darbas su rajono šauktiniais, kariuomenės atkūrimo funkcijos, turėjau perimti visą dokumentaciją. Aš buvau ir Šaulių sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas. Pagal pareigas buvau atsakingas už sprogmenis. Jeigu žmonės ardami žemę rasdavo sviedinius arba minas, aš juos surinkdavau ir naikindavau. Kartą teko važiuoti į Tauragę. Policijos areštinės kameroje radome tris „pasodintus“ sprogmenis. Atsargiai rankose laikydami parsivežėme.

Laikėme kabinete. Norėjome juos sunaikinti, bet nespėjome. Kaip tik paskambino Šustauskas. Juos ir panaudojome Kryžkalnyje.

- Ką V.Šustauskas jums sakė?

- Sakė, kad reikia padaryti vieną darbą. Atvažiavęs sako, reikia susprogdinti Kryžkalnio paminklą, nes Šakaliui, kur Amerikoje, dabar jau amžinatilsį, tas dalykas nepatinka. Apie Tučkų neminėjo. Bet sakė, kad viskas yra suderinta aukščiausiame lygmenyje. Reikia tai reikia.

Pasiėmėme sprogmenis, buvome šešiese. Dviem mašinomis nuvažiavome. Buvo vakaras, apžiūrėjome teritoriją, viskas ramu, keli kilometrai į šonus nė gyvos dvasios. Saugu.

Bet kaip užkelti tuos sprogmenis? Aukštis iki paminklo - nemažas, keli metrai. Sakau, stokit trise apačioje, du jiems ant pečių. O kas lips į viršų? Vaikinukas, berods Agurku jį vadinome, sako, nieko neišeis, viršus nuožulnus, nėra kaip užsikabinti, o reikia dar atsistoti. Sakau, leiskite man. Užlipau. Aukštis nemažas, kojos slysta, vėjas didžiulis, šalta. Bet kaip tą sprogmenį paduoti? Teko nulipti. Šalia buvo vėliavų flagštokai. Vieną išjudinome, atsinešėme. Trosu, kur reikia kelti vėliavą, sviedinį užkėlėme, įtaisėme. Paskui tą miną. Ją kėlėme, o ji nutrūko ir pimpt ant žemės. Visi nutirpome. Bet nieko. Užkėlėme, vielomis pririšome. Paskui reikėjo padaryti, kad kaistų. Juk detonatorių neturėjome. Ilgai reikėjo laukti, kol sprogo. Atėjome, sviedinys 125 milimetrų sveikas, o detonavo tik minosvaidžio mina. Išplyšo Magdalenos užpakalis, koks 80 cm gabalas su visais inicialais. Vyšniausko pavardė, Leningradas, metai. Ką daryti? Vėl užlipau, tą patį sviedinį įdėjome į skulptūros vidurį. Aš suabejojau, kaip čia bus, nes žalvaris pučiasi. Jeigu būtų špižius, tai trūktų. Čia reikėjo skaičiavimus padaryti. Bet sakom, gal nuneš.

Buvome padarę mišinį, kad kaistų. Kelias valandas laukėme, kol sprogo. Skulptūra kaip raketa - pakilo į viršų kokį pusmetrį ar kiek daugiau, bet viduje buvo armatūra, ji atgal susmigo, skulptūra tik pasviro. Atėję apžiūrėjome, darbas neatliktas. Aš už to išplėšto gabalo, sakau, vyrai imame. Bet neštis iki mašinos apie kilometrą.... Teko palikti. Viskas taip ir baigėsi.

Paskui nežinau, kiek laiko praėjo, atėjo savanoris, kur su V.Šustausku buvo atvažiavęs, sako, va, čia yra pinigų. Klausiau, kokie čia pinigai. Sako, Tučkus davė mums čia truputį. Sako, buvo skirta tūkstantis dolerių, bet kadangi darbas neatliktas iki galo, tai kiekvienam po šimtą. Aš pasijutau kaip kažkokia prostitutė. Kažkokie pinigai, o juk darėme iš reikalo, iš idėjos. Pinigai - nešvarus reikalas. Galvojau, pilti jam į snukį ar ne. Gerai, kad sėdėjo mašinos gale, būtų gavęs.

Aš buvau naivus, pasitikėdavau, galvojau, kad reikia padėti. O paskui, pasirodo, kad tie dalykai nelabai gražūs. Vien tas parašas ant plokštės. Ir kai pats žinai, kiek įdėta darbo, kai reikia ką nors nulipdyti, išdrožti, sukurti. O mes čia... Gali pykti. Ideologija, taip. Ten rinksis jedinstvenikai melstis, bus tas židinys, jeigu paliksi. Sovietai mūsų paminklus irgi naikino.

Bet dabar matau, kad jeigu sąmoningi žmonės, reikia ir tiems, ir tiems statyti paminklus. Vieni tikėjo viena idėja, kiti kita. Svarbu, kad yra idėja. Ir kad žmogus ne savanaudis, ne banditas.

- V.Šustauskas teigia, kad sprogdinti „Kryžkalnio motiną“ liepė Tučkus. Tikriausiai ne pats susigalvojo?

- Tai aišku. Tučkus Landsbergio šešėlis, jis net pirstelėti negali be Landsbergio. Pamąstykime, kam buvo naudinga, kodėl Landsbergis tokį dalyką daro. Todėl, kad tarybinė armija dar yra, o tai aiški provokacija. Mes LLL nariai, matome, kad Vilniuje kažką padarė, tai ir mums reikia kažkaip pasižymėti, kažkur norisi įsivelti. Mes darėme iš kvailumo. Ko nepasakysi apie Landsbergį.

***

RESPUBLIKOS žmonės kreipiasi į visus Lietuvos signatarus, kurie dar neprarado sąžinės ir dar neprisidirbę iš baimės ar kitų nešvarių darbelių, savo parašais kuo skubiau paremti bendražygius Audrių Butkevičių ir Zigmą Vaišvilą, kad Lietuva vėl būtų LAISVA ir NEPRIKLAUSOMA nuo valdžios nuodėmių ir priklausomybių.

RESPUBLIKOS vadovybė

***

Pirmasis pilietinę poziciją išreiškė Prezidentas Rolandas Paksas.

„Remiu drąsius signatarus

„Manęs nenustebino tai, jog Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Zigmas Vaišvila kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinės teroristinės ir antivalstybinės veiklos.

Pagaliau įvyko tai, kas jau seniai turėjo būti pradėta valstybiškai tirti ir teisiškai vertinti. Per daug Lietuva yra praradusi per laikotarpį po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo, kad tai liktų paslėpta po neišvengiamai susiklosčiusių istorinių aplinkybių skraiste.

Nusikaltimai tautai ir valstybei negali būti palaidoti po senatimi. Būtina nustatyti ir viešai paskelbti tuos, kas neleistinai valdė ir tebevaldo mūsų teisėsaugą, kuri demokratinėje valstybėje turėtų būti nepriklausoma.

Asmeniškai liudiju, jog 2004 metais buvo įvykdytas  pučas prieš teisėtai išrinktą Lietuvos Respublikos Prezidentą, kurį inspiravo tie patys politiniai veikėjai, ant kurių krenta atsakomybė dėl daugybės valstybės interesams prieštaraujančios veiklos.

Šiuos asmenis būtina įvardinti ir teisiškai įvertinti jų asmeninę atsakomybę.

Tendencingi veiksmai prieš Respublikos Prezidento instituciją ir mano asmenį buvo planuojami iš anksto, dalyvaujant aukščiausiam valdžios politiniam „elitui“, o Valstybės saugumo departamentas ir kitos teisėsaugos struktūros nuolankiai vykdė „politinį užsakymą“.

Kaip Lietuvos valstybės patriotas ir Respublikos Prezidentas niekada nesu atlikęs tokių veiksmų, kuriais būčiau pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, tačiau iki šiol esu politiškai ir teisiškai persekiojamas.

Lietuva ignoruoja tarptautinių institucijų reikalavimus atkurti pažeistas pilietines ir politines mano teises.

Daugiau kaip prieš keturiolika metų pradėtas nusikaltimas tebėra neištirtas ir tebesitęsia iki šiol. Politiniai užsakovai ir kuratoriai laisvai tebevaikšto mūsų gatvėmis.

Politinių grupuočių sprendimas, kurį tik patvirtino Seimo dauguma, Baudžiamajame kodekse priskirtas nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai kategorijai.

Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 114 straipsnį, „tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų.“

Palaikau ir visomis išgalėmis remsiu pradėtą žygį prieš melą ir antivalstybinę veiklą.

***

***

 

D.Nagelė: KGB elitas toliau valdo Lietuvą

Seimo narys Arvydas Anušauskas buvusius KGB rezervistus dangsto „kitu statusu“ ir pripažįsta, kad buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų elitas ir dabar Lietuvoje gali eiti bet kokias pareigas. A.Anušauskui tai visiškai netrukdo.

- Vakar kalbėdamas per televiziją pareiškėte, esą buvę KGB darbuotojai įslaptinti 75-eriems metams, tačiau negali užimti svarbių valstybei postų. Bet juk tai netiesa. Buvę KGB rezervistai Antanas Valionis, Arvydas Pocius vadovavo atitinkamai URM ir VSD.

- Taip, bet rezervo karininkai nebuvo įrašyti į tų žmonių sąrašą (aš turiu galvoje įstatymą). Jų nebuvo, kaip sakoma, numatyta liustruoti, nes apie juos, tiesą sakant, nelabai kas ir žinojo. Kadangi kalba buvo apie slapta bendradarbiavusius, o tie rezervistai... Tiesiog jų - kitas statusas, sakyčiau, arčiau ne slapta bendradarbiavusių, o arčiau KGB bendradarbių. Kurie buvo numatyti karo atvejui. Kitoks statusas. Tačiau tuo metu ta sfera dar nebuvo tyrinėta, mažai kas, ko gero, nutuokė, kad tokia kategorija egzistuoja. Tiesiog įstatyme to nebuvo numatyta.

- Dabar, kai apie juos žinome, nereikėtų į įstatymą įrašyti ir jų - kad ir tokie asmenys negalėtų užimti valstybei svarbių postų?

- Žinote, kadangi Liustracijos įstatymas buvo vykdomas prieš 20 metų ir jau kalbame apie Liustracijos komisijos atpalaidavimą nuo šitų darbų (bent jau tarp politikų yra tokios kalbos, kad fiziškai nelabai yra ką liustruoti, nes neturima daugiau dokumentų), tai... Na, nežinau. Idėja, aišku, įdomi, tačiau kadangi praėjo labai ženklus laiko tarpas, veikiausiai teisininkai konsultuotų, kad kiekvienas įstatymas turi būti adekvatus situacijai. Dabar mes tuos žmones iš tikrųjų žinome. Dabar tokie žmonės, eidami į politiką (turiu omenyje kad ir rezervistus), mano supratimu, kaip visi politikai deklaruoja savo sąsajas su KGB. Turiu galvoje, kad pildo anketas: turėjot ar neturėjot ryšių. Ir, sakysim, jeigu turėjo, tai aš įsivaizduoju, kad tie politikai, kurie ėjo į merus ar savivaldybių lygio valdininkus (nes kitokio lygio aš tų rezervistų nematau), jie turėtų deklaruoti tą santykį.

- Ir tada tik rinkėjai spręstų, ar patikėti jiems pareigas? Jokios kitos sankcijos negalimos?

- Taip, nes pas mus nėra daugiau jokių apribojimų, kadangi KGB darbuotojams (o, kaip minėjau, aš prilyginčiau šiuos asmenis kaip ir KGB darbuotojų statusui) apribojimai (kurie buvo numatyti įstatymu) baigėsi 2009 m., t.y. prieš dešimtmetį. Kadangi jau pasibaigė, naujų ribojimų... Ir Konstitucinis Teismas, ir visi turbūt atmestų tokį siūlymą.

- Kitaip tariant, dabar vienodas sąlygas turi ir tie, kurie įslaptinti 75 metams, ir tie, kurie neprisipažino?

- Tų, kurie neprisipažino, mes tiesiog nežinome. O jeigu paaiškėja, tada jie išviešinami. Todėl nesakyčiau, kad vienodos teisės. Tie, kurie prisipažino... Tik ėjimas į politiką, einamas pareigas juos gali išviešinti, jie pasirenka tokį kelią. O tų, kurių mes neturime dokumentų, neturime nieko, bet jei juos būtų galima nustatyti kažkokiais kitais būdais... Tokiu atveju, be abejonės, politikui (bet kurio lygio) grėstų apkaltos ir kiti nemalonumai.

- Dar kartą pasitikslinsiu: šnekėjote, kad tie, kurie yra įslaptinti 75 metams, mainais už tai negali užimti svarbių valstybei postų? Jiems tai uždrausta?

- Uždrausta. Na, kaip uždrausta? Tu gali pasirinkti: eiti į politiką ir būti išviešintas. Pasirenki neiti į politiką bei renkamas pareigas - ir nebūti išviešintas. Pasirinkimas egzistuoja, draudimo nėra, žmogus pats renkasi.

- O jei pareigos nėra renkamos?

- Automatiškai atkrenta. Bet kuris pretenduojantis su tokiu ženklu neturi jokių šansų patekti į specialiąsias tarnybas. Nesvarbu, ar tai būtų renkamos pareigos, ar nerenkamos.

- Dirbti ministru, prokuroru?

- Irgi jokių šansų.

***

Vito Tomkaus trigrašis:

Anušauskų sūnelis Arvydukas ir panelės Linos seneliukas kaip visada net susiriesdamas meluoja tiesiai į akis. Vakar per interviu LTV laidoje jis viešai užgarantavo, kad KGB agentai ne tik neturi jokių šansų eiti į politiką, bet ir būti renkami į atsakingas pareigas. Belieka priminti, kad karininkas iš KGB rezervo Antanas Valionis, kurį A.Anušauskas pervadino į KGB bendradarbį, ne tik išėjo į politiką, bet į Didžiąją Politiką, ir ministeriavo Nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, kurioje knibždėte knibžda KGB "stukačių", skundikų ir bildukų. O kitas KGB bendradarbis (pasak Anušausko), o iš tikrųjų - užsislaptinęs KGB majoras Arvydas Pocius, pateko į atsakingas renkamas pareigas ir pradėjo vadovauti Valstybės saugumo departamentui (VSD). Ar beįmanoma įsivaizduoti dar didesnę šventvagystę? Deja, prieš A.Anušausko demagogiją ir valdžios bukaprotiškumą mano fantazija yra bejėgė.

***

 

Absoliutus melas ir demagogija garantuoja absoliučią KGB daugumą valdžioje

Nors politikai išpūtę akis tvirtina, kad asmenys, savo praeitį susieję su KGB, neužima svarbiausių postų valstybėje, tai yra melas, demagogija ir apgaulė. Jie yra dirbę net ir Seimo vicepirmininkais, ministrais, VSD vadais. „Vakaro žinios“ tęsia žurnalistinį tyrimą, kaip buvę kagėbistai Lietuvoje patenka į aukščiausius postus ir sostus.

Ar teisus Seimo narys Arvydas Anušauskas, sakydamas, kad KGB rezervistams negalima uždrausti užimti įtakingų postų? Kas tie KGB rezervistai iš viso yra, jei jiems suteikiamos tokios galimybės nepriklausomoje Lietuvoje? Kokios buvo jų funkcijos, ar jie nebuvo kenksmingi? Apie tai kalbėjomės su specialistu, istoriku Petru Stankeru.

„KGB rezervistai, manau, buvo kartu ir agentai, kurie buvo užverbuoti. Verbavimas vyko nuo mokyklos laikų. Žinau, kad agentų buvo ir tarp moksleivių, ir tarp studentų. Veiklą jie tęsdavo ir pradėję darbinę veiklą. Tokie asmenys netapdavo kadriniais KGB darbuotojais (ramiai dirbdavo kitą darbą), bet būdavo kaip agentai ir kartu kaip rezervas. Jei rezervistas pasirodydavo gerai, jį pakviesdavo ir į kadrinius KGB darbuotojus, prieš tai apmokius specialiose Minsko, Maskvos ar Voronežo mokyklose“, - pasakojo istorikas.

Pasak jo, neįmanoma įsivaizduoti valstybės, kuri neturėdavo ir dabar neturi valstybės saugumo tarnybos, vykdančios kontržvalgybines funkcijas.

„KGB pagrindinė funkcija buvo valstybės santvarkos apsauga nuo „vidinių priešų“. Dabar pas mus tuo užsiima VSD. Tokia įstaiga negali funkcionuoti be agentų. Kas iš to, jei etatiniai darbuotojai sėdės kabinetuose? Agentūra yra pagrindinis informacijos šaltinis. Kuo daugiau KGB turėdavo agentų, tuo disponuodavo didesne informacija. Rezervistai irgi veikdavo prieš „valstybės priešus“, - tvirtino P.Stankeras.

Buvęs KGB karininkas Marijonas Misiukonis „Vakaro žinioms“ sakė, kad KGB rezervistų veikla buvo tokia slapta, jog net KGB karininkai nežinodavo visko, kas vyksta jų pačių „virtuvėje“.

„Saugume būdavo tokia tvarka: tu neturėdavai teisės kištis ir ypač ieškoti informacijos kitame padalinyje. Kadrų skyriuje būdavo atskiras padalinys, kuris žinodavo, ką veikia rezervistai. To aš nežinodavau ir nežinau. Net negaliu pasakyti, kaip žmonės tapdavo rezervistais“, - sakė M.Misiukonis.

Kitas aukštas KGB karininkas, nenorėjęs viešinti savo pavardės, sakė, kad rezervistais žmonės tapdavo įvairiomis aplinkybėmis. Ir pateikė konkretų pavyzdį - Arvydą Pocių, kuris 2004 m. tuometinio laikinojo prezidento Artūro Paulausko teikimu Seimo buvo patvirtintas VSD vadu. Pasak jo, A.Pocius 1981 m. baigė universitetą, bet nebuvo pašauktas į armiją. 1984 m. sužinojo, kad į ją gali būti pašauktas. Kadangi tuo metu dirbo prokuratūroje, kreipėsi į savo vadovą, kad šis padėtų armijos išvengti (nes tuo metu SSRS kariavo Afganistane). Po kiek laiko karinio komisariato karininkas A.Pociui paaiškino, kad tarnybos armijoje bus galima išvengti, jei jis bus pervestas į KGB rezervą. Šis asmuo į KGB rezervą buvo įrašytas 1989-aisiais, tačiau pats dievagojosi apie tai sužinojęs tik po dešimtmečio, prieš skiriant jį VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju. O dar po penkerių metų tapo VSD vadu.

„Kodėl aš pasiūliau A.Pocių? Visų pirma man jį pasiūlė buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus. Bet tuo metu, kai mes Seime kalbėjome apie šitą kandidatūrą, jokia informacija nepasiekė, kad jis kagėbistas ar dar kažkoks. Jei būčiau žinojęs apie A.Pociaus praeitį, būčiau aiškinęsis, kas tas rezervas, nes man ir pačiam ta sąvoka buvo neaiški. Beje, 2005 m. Seime darbą baigė sudaryta laikinoji komisija, kuri tyrė tuometinio Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno, A.Pociaus, A.Valionio priklausymą rezervui. Buvo tiriama visa ta rezervo situacija. Komisijos išvadas patvirtino Seimas. Komisijos išvados nebuvo labai nepalankios ir visi liko pareigose“, - „Vakaro žinioms“ vakar sakė A.Paulauskas.

„Vakaro žinios“, pasikapsčiusios po praeitį, išsiaiškino, kad jau tada parlamentarai, svarstydami A.Pociaus kandidatūrą, turėjo duomenų apie ankstesnius jo ryšius su KGB.

Per 2004 m. balandžio 27 d. Seimo plenarinį posėdį tuometinis Seimo narys Henrikas Žukauskas tiesiai šviesiai A.Pociaus paklausė apie ryšius su KGB ir sulaukė atsakymo.

„Ne, tikrai tokių dalykų nebuvo ir taip nėra, aš nesu susijęs su minėta struktūra, kaip jūs ją dabar įvardijate ir įvardijote šiuos lygmenis. Tikrai ne“, - H.Žukauską tada užtikrino A.Pocius.


- 2004-aisiais A.Pociaus primygtinai klausinėjote, ar jis neturėjo jokių sąsajų su KGB. Žinojote, kad turėjo? - „Vakaro žinios“ vakar teiravosi Henriko ŽUKAUSKO.

- Taip. Ne iš spaudos, spaudoje tais laikais tokių dalykų nebuvo. 2004 m. vyko apkaltos Rolandui Paksui procesas ir visa kita. Todėl informacijos ir iš vienos pusės, ir iš kitos buvo labai daug. Veikė ir Juliaus Sabatausko, ir Aloyzo Sakalo tyrimo komisijos. Vieni svaidėsi žaibais, kiti atsikirsdavo kaltinimais. Todėl tokios informacijos turėjome. Turėjome informacijos ir apie Antaną Valionį (tai - kitas KGB rezervistas, užėmęs aukštas pareigas: 2000 m. spalio 30 d. tuometinio prezidento Valdo Adamkaus dekretu jis buvo paskirtas užsienio reikalų ministru, vėliau į šias pareigas jis buvo tvirtinamas dar 4 kartus, - aut. past.). Atsirado galimybė A.Pociaus apie tai paklausti tiesiai šviesiai. Jis atsakė: „Ne“. O paskui pasirodžiusi medžiaga parodė, kad buvo „taip“.

- Kaip KGB rezervistai A.Valionis ir A.Pocius galėjo užimti tokius postus, jei buvo žinoma apie jų praeitį?

- Aš galiu į šį klausimą atsakyti labai paprastai. Užtenka pasiskaityti „Respubliką“ ir ten viskas atsakyta. Turiu omenyje, neetatinio korespondento Vito Tomkaus rašinius (nenoriu jų detalizuoti, norintys gali pasiskaityti patys). Jis viską labai teisingai rašo, net nebeturiu daugiau ką pridurti. Juo labiau kad aš net neturiu tų šaltinių, kuriuos jis turi. Bet tai, ką jis rašo, viskas yra be galo teisinga. Aš tiesiog žaviuosi, kad pagaliau visa tai pratrūko. Visi puikiai žinome, kas ką darė tarybiniais laikais. Nesudėtinga prisiminti, pasižiūrėti, kas važinėjo į užsienį, kas važinėjo su delegacijomis, kas važinėjo su jaunimo delegacijomis, kas Kaune važinėjo su kūrybinio jaunimo delegacijos vadovais tais graudžiais 1984 ar 1985 m. Ir ką jie veikia dabar.

- Kagėbistai į postus prastūminėja kagėbistus?

- Taip, taip. O kas Sąjūdį Kaune kūrė? Suprantu, kad buvo žmonių, kurie nebegalėjo išlaikyti. Tačiau tokie ir liko eiliniais. O kas iškilo į lyderius? Tikrai ne eiliniai nepatenkintieji. Atsisėdo tie, kurie turėjo sėdėti.

- Seimo narys A.Anušauskas tvirtina, kad rezervistai į aukštus postus pateko, nes „apie juos, tiesą sakant, nelabai kas ir žinojo“...

- Jei A.Anušauskas tvirtina, kad nežinojo, tai jis - blogas istorikas. Kitaip sakant, jis nekokybiškai rinko medžiagą. Bet jei jis kokybiškai rinko medžiagą, tai turėjo žinoti. Jei žinojo, tai kodėl jis slėpė? Matyt, turėjo tam tikslų. Jis save pristato kaip labai gerą istoriką. Niekas tam neprieštarauja. Žinote, archyvuose sėdėti ne visi gali. Ne fiziškai, bet tiesiog prieiti prie tam tikrų duomenų tam tikru metu. Bet jei jau prieini - būk sąžiningas.

- Apie kokią valstybę galima kalbėti, kai tokius svarbius postus užima buvę KGB rezervistai?

- Aš netikiu, kad Lietuvoje nėra kompetentingų specialistų, kurie galėtų užimti tokius postus. Nežinau, koks turėtų būti konkursas, kad ateitų kompetentingas žmogus ir atsisėstų į tokį postą. Visada šalia konkurso, šalia paskyrimo yra šalutiniai postūmiai, kai reikia pasodinti lojalų, prognozuojamą. Iš tų senų veikėjų ko tu gali laukti? Ko tu gali laukti iš A.Paulausko, iš A.Valionio ir visos senos „chebros“? Jie gi visi jau tais laikais buvo kažkas. Jei tu pats turi nuodėmę, tau visada pasakys: tu čia pamuilink, užglaistyk, nes kitaip tave nupūsim. Viskas yra dėl senų liustracijos klaidų. Mes nepadarėme kaip Čekijoje, mes nepadarėme kaip Estijoje. Mes padarėme taip, kaip Lietuvoje yra daroma. O tai reiškia, kad visada yra galimybė kažką už kažko tampyti. O tie, kurie yra netampomi, neužima jokių postų. Jie niekam neįdomūs, nereikalingi, jų iš viso reikia vengti.

Pavyzdžiui, kodėl visi sukilo prieš Rolandą Paksą? Nes jis netampomas. Nėra dėl ko tampyti. Dėl to, kai R.Paksas atsisėdo į prezidento postą, buvo vienintelis kelias jį pašalinti, kad nesimaišytų, - apkalta. Kas buvo viso to iniciatoriai ir buvo aktyviausi? A.Valionis ir visa Naujosios sąjungos kompanija. Kol senoji KGB karta neišmirs, nauji niekaip neateis. Padaryta klaida su prisipažinusiųjų bendradarbiavus su KGB įslaptinimu. Arba bent jau galima buvo įslaptinti tuos, kurie sutiktų neiti į svarbius postus. Juk jei turi praeities nuodėmių ir tas faktas įrodytas - nusišalink nuo visko ir augink sraiges ar statyk namus.

- Kodėl tokie vis tiek veržiasi į postus, o ne sraiges augina?


- Jie ne tik veržiasi. Juos stumia. Jiems pasako: tau reikia eiti, nes mums reikės reguliuoti tą, tą ir tą procesą. Ir tu reguliuosi, nes kitaip turėsi problemų. Nes kaip kitaip žmonės gali iškilti iki tokių aukštumų?

- 2004-aisiais A.Pociaus kandidatūrą teikė A.Paulauskas. Kodėl teikė būtent jį?

- Sunku pasakyti, kokie iš tikrųjų argumentai. Oficialūs tai, kiek prisimenu, buvo kaip visada: profesionalas, geras darbuotojas ir t.t. Bet vienas iš artimiausių A.Paulausko bendražygių buvo A.Valionis. Kai Vyriausybę formavo R.Paksas ir A.Paulauskas, URM atiteko Naujajai sąjungai. A.Valionį A.Paulauskas ir pastatė. O kai A.Paulauskas tapo laikinuoju prezidentu, visi jie labai greitai susigaudė, kad reikia ir savą VSD vadovą pasodinti. Netikiu, kad rezervistai rezervistų nežinojo.


„Vakaro žinių“ trigrašis: A.Paulausko minėta komisija, vadovauta tuometinio parlamentaro Skirmanto Pabedinsko, 2005-aisiais, be kita ko, konstatavo: „Išnagrinėjusi ir įvertinusi pateiktus dokumentus, Komisija daro išvadą, kad kai kurie į SSRS KGB rezervo sąrašus įtraukti asmenys šiuo metu užima valstybės politikų, teisėjų ar valstybės pareigūnų pareigas“.

***

Kodėl ilgėja generalinė buratino nosis ir kam Lietuvos  generaliniam „kiaulės akys“?

„Respublika“ savo pasiekė, mediniam prokurorui Evaldui Pašiliui pagaliau neišlaikė nervai. Ilgai svarstęs, ką daryti su Sąjūdžio steigėjų prašymu iškelti bylą Andriui Tučkui, prokuratūros Buratinas įsistatė „kiaulės akis“ ir nutarė nieko nedaryti.

Mūsų pastangos pasiteisino. Pasirodo, net Buratiną galima priversti pajudinti nosį. Tik štai priversti jį ieškoti tiesos turbūt neįmanoma. Prokuratūros Buratinas tiesiog atsisakė kelti Tučkui bylą dėl šmeižto. Kodėl? Gal todėl, kad Buratinas yra lengvatikis. Tiki jis tik Tučkumi, tiesa jam nerūpi. O nuo melo buratinams ne tik nosys ilgėja, keičiasi visa fizionomija. Kai nuolat reikia ginti melagius ir patiems meluoti, buratinai, kurie neturi sąžinės, įsistato „kiaulės akis“. Gaila, nes buvo laikai, kai prokurorai ne tik reagavo į piliečių pareiškimus, bet ir gynė ne vien Daukanto aikštės, bet ir viešąjį interesą.

***

 

Prokuratūra negins viešojo intereso

13 dienų. Tiek laiko prireikė, kad būtų išnagrinėtas Sąjūdžio steigėjų Arvydo Juozaičio, Zigmo Vaišvilos ir Vito Tomkaus Generalinei prokuratūrai įteiktas prašymas iškelti Andriui Tučkui baudžiamąją bylą dėl šmeižto. Tačiau ginti sąjūdiečių garbės ir orumo prokurorai neketina.

Kovo 29 d. gautas atsakymas, beje, atkeliavo visai ne iš Generalinės prokuratūros, o iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros I-ojo skyriaus. Tai reiškia, kad pats generalinis prokuroras Evaldas Pašilis nepasivargino net formaliai atsakyti, kodėl neketina pradėti ikiteisminio tyrimo dėl šmeižto. Gautame atsakyme pasirašęs prokuroras Rytis Ivanauskas trumpai ir aiškiai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroras tokį sprendimą aiškina tuo, kad kaip visada - nepakanka įrodymų. Ir tikina, esą svarbu atskirti tikrą informaciją nuo nuomonės. Tai, kas klausytojams buvo akivaizdu, prokurorui atrodo nesuprantama. „Garso įraše Andrius Tučkus prisiminė atvejį, kuomet jis patyrė laisvės suvaržymą už padarytą nusižengimą, pas jį kameroje apsilankė pulkininkas Česnavičius, kuris pasiūlė pasišnekėti ir kalbėjo apie galimą draugystę - jos A.Tučkus, kaip teigiama įraše, atsisakė, nors tuo metu nesuprato, koks buvo minėto pulkininko apsilankymo tikslas (tai rodo garso įrašo turinys). Po to iš karto seka A.Tučkaus kalbėjimas apie Sąjūdžio atsiradimą ir su juo susijusius asmenis, paminint Tomkų, Vaišvilą ir Juoza... (trečiojo pastarojo asmens pavardė iki galo neištariama). Prokuroras nesutinka su pareiškime nurodytais teiginiais, kad A.Tučkus apšmeižė juos (pareiškėjus) bendradarbiavus su KGB, nes garso įraše nėra konkrečiai įvardinama (vardais ir pavardėmis), kad būtent Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arvydas Juozapavičius bendradarbiavo su KGB“, - štai kaip prokuroras savo poziciją aiškina pridėtame nutarime. Akys Jūsų neapgauna, prokuroras kažkodėl prie pareiškėjų priskiria ir nežinomą Arvydo Juozapavičiaus asmenybę. Nesinori manyti, kad prokuroras tiesiog sumaišė žinomo filosofo Arvydo Juozaičio pavardę, bet kitaip manyti nėra pagrindo.

Situaciją komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys  Zigmas Vaišvila:

- Žinoma, kad nutarimą skųsime. O jeigu prokurorui prastai su lietuvių kalbos žiniomis, jam reikėjo kreiptis į tokį specialistą. Tik tuomet jis galėtų teigti, kad tai nuomonė. Nežinau, kaip gali būti neaišku, kad čia ne nuomonė, o kategoriškas, tvirtas faktų pasakymas.

O dėl vardų ir pavardžių prokurorui gal reikėtų bent jau Vikipedijoje paskaityti, kas buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Jeigu jis ir taip to nežino. Suprasčiau, kad prezidentė nežino. Bet prokurorui privalu tokius dalykus žinoti. Tame sąraše nėra po du narius su Vaišvilos, Juozaičio ar Tomkaus pavardėmis. Galiu pasakyti tik tiek, kad prokuroro vietoje man būtų gėda pasirašyti tokį nutarimą.

Aš suprantu, kad pagal nusikalstamas veikas yra pasiskirstymas, kieno atsakomybė tirti. Tačiau Generalinė prokuratūra tiria ypatingas bylas. Manau, kad A.Tučkus akivaizdžiai tyčia taip pasielgė, nes mes jį demaskavome duodant užsakymus teroristinei veikai. Todėl šiame interviu jis tiesiog trykšta įtūžiu ir nesivaldo. Tad prokuroro nuomonė yra labai paviršutiniška. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad prokuratūros atsakymas bus toks. Manau, kad prokuroras savo sprendime nėra laisvas. Kas už jo stovi, reikia gal A.Tučkaus klausti.


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1575)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • FUTBOLAS: futbolo Tautų lygos turnyro A diviziono 2 grupės rungtynėse ketvirtadienį pasaulio vicečempionė Kroatija namuose 3:2 (0:0) nugalėjo Ispanijos komandą.
  • PRALAIMĖJO: Alytuje vykstančio salės futbolo Čempionų lygos elitinio etapo A grupės turnyro antrojo turo rungtynėse ketvirtadienį Kauno „Vytis“ 1:2 (0:1) pralaimėjo Slovėnijos čempionei „KMN Dobovec“ ekipai ir patyrė antrąją nesėkmę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar savo mieste matėte žmonių, kurie dalyvavo „Raudono baliono“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +7 C

    0  +4 C

 

   +4  +3 C

  +6   +9 C

   +3  +6 C

 

   +3  +8 C

 3-8 m/s

 1-2 m/s

 

   1-2 m/s

 

reklama
Sveikata Grožis