Kauniečiai džiaugiasi, vilniečiai pjaunasi

Prie įamžintų relikvijų Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Lukiškių aikštėje, ant grindinio, atsirado atminimo lenta su išvardytomis visomis relikvijomis, kurios ilsisi žemėje. Tačiau įdomiausia tai, kad šalia relikvijų sąrašo nepasikuklino įsiamžinti ir keli save visuomenininkais, o gal net Tautos didvyriais, laikantys asmenys. Kaip atminimą būsimoms kartoms čia savo pavardes paliko keli prie relikvijų rinkimo prisidėję žmonės. Nežymiu brūkšniu nuo relikvijų atskirtos šios pavardės: Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Antanas Burokas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Giedrius Gataveckas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius. Tai pavardės žmonių, pasirašiusių kapsulėse ateities kartoms paliktą raštą, kad čia pagerbtos aukos tegul būna laikomos kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.

Negana to, ant granitinės atminimo lentos tokio paties dydžio raidėmis, kaip ir relikvijos, įrėžtas ir projekto užsakovas - Vilniaus savivaldybė. Šalia ir darbus atlikęs rangovas bei čia dirbusių projekto vadovų pavardės. „Trūksta tik buhalterių ir vairuotojų. Juk čia įterptos relikvijos, kurios mūsų šaliai - labai svarbios. Tai nuostabi idėja, kurią sumenkina šis chamizmo protrūkis, kai žmonės nori bet kokia kaina save iškelti ir įsiamžinti“, - nusistebėjo prie paminklo sutiktas praeivis Algimantas Saulėnas.

Svetima gėda

Tokio poelgio nesupranta ir parlamento gynėjas, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis. Jis „Vakaro žinioms“ sakė, manantis, kad toks poelgis - žūtbūtinis noras pasipuikuoti. Tačiau labiausia jį skaudina tai, kad juoda dėmė užtraukiama ant visų laisvės kovų dalyvių. „Mes kovojome už laisvę, o ne už garbę. Sausio 13-osios įvykių metu ėjome pasitikti mirties, o ne ieškoti pripažinimo. Už Lietuvą kovojome, pasiruošę gyvybes atiduoti. Juk ne tam, kad ant atminimo lentų savo vardus iškaltume. Ir dar šalia tikrųjų kovų aukų, šalia didvyrių. O gal šie žmonės save laiko tikraisiais Lietuvos didvyriais?

Jeigu taip norisi, galima pakabinti atskirą lentą, kurioje būtų nedidelė padėka prisidėjusiems. Tegul bus paminėtos kelios organizacijos, kūrinio autorius. Bet nejau reikia savo pavardes rašyti ant paminklo šalia aukų pavardžių? Niekur taip pasaulyje nėra“, - stebėjosi K.Genzbigelis.

Jis sakė, jau girdėjęs neigiamų atsiliepimų dėl to, kad istorijos atminimas Lietuvoje tampa galimybe įsiamžinti. Jis mano, kad istorija turėtų vienyti Tautą, o ne atvirkščiai: „Puikus pavyzdys - neseniai Kaune atidengta „Laisvės kario“ skulptūra. Juk prie jos atsiradimo taip pat prisidėjo daugybė žmonių. Kai kas paaukojo didžiules pinigų sumas. Bet prie paminklo nėra jokių pavardžių. Tik prierašas, kad paminklas pastatytas už žmonių suaukotas lėšas ir savivaldybės pastangomis. Toks turi būti visuomenę jungiantis projektas. O prieš mūsų akis - visuomenę kiršinantis projektas. Negana to, argi tai tikrai yra kovų atminimo įamžinimas? Lenta, įterpta ant grindinio, kurią ne kiekvienas net pastebės. Tokie paminklai netgi svetimi mūsų kultūrai. Manau, istoriją menantis paminklas turi būti išdidus ir įkvepiantis. Jis turi priversti žmogų pakelti akis, pasijausti didingai. O dabar, jei kas eina „rublio ant žemės pamesto ieškoti“, gal ir pamatys šią vietą, užkliuvęs už pritvirtintos lentos.“

Pasak K.Genzbigelio, lietuviai turi didžiuotis savo istorija, tačiau, norint užkirsti kelią manipuliacijoms, reikalinga ir politinė valia. „Lukiškių aikštė turėtų būti įstatyme įtvirtinta kaip valstybės reprezentacinė aikštė. Nuo akimirkos, kai toks įstatymas įsiteisėtų, būtų užkirstas kelias visoms manipuliacijoms, laidojimo procesijoms ar savęs įamžinimui. Politikams turi rūpėti visai valstybei ir jos istorijai svarbūs įvykiai - nuo jų negalima nusigręžti. Turime jais didžiuotis. O kaip yra dabar? Štai susitikus su Sausio 13-osios brolija nuolat girdžiu liūdnas žmonių istorijas, kai vienas narys 20 metų priverstas laukti okupanto išnarinto peties sąnario pakeitimo, kitas laukia kelio sąnario, trečias neturi dantų. Tai žmonės, kurie nebijojo mirti už savo šalį... Kiekvienais metais Sausio 13-ąją ministrai ateina ir pamaitina šiuos žmones gražiais pažadais. O tada metus vėl tyla.

Dėl Lietuvos ateities turime vienytis, o ne priešintis. Ar galima kalbėti apie vieningą valstybę, jei kiekvienas ieško, kaip save kaip didžiausią didvyrį įsiamžinti istorijoje? Turime semtis stiprybės iš savo praeities, o ne kovoti dėl garbės. Dėl kelių žmonių garbės troškimo nesileisime būti išjuokiami ar juodinami kaip garbėtroškos. Tai niekinga ir nesąžininga visos Tautos atžvilgiu“, - svarstė K.Genzbigelis.

Kuklumu nepasižymi

Be to, akmenyje ilgam iškalti organizacijų atstovai - realiai tik laikini. Jie išrinkti: kai kas metams, kai kas ilgesnei kadencijai. Tačiau pavardės po kiekvienų rinkimų organizacijoje juk niekas atminimo lentoje nenušlifuos ir kitos neiškals. Ir nors jau dabar nelengva įžiūrėti ant lentos iškaltą tekstą, tačiau sunku nepastebėti, kad čia iškalti net du giminaičiai: J.Burokas ir A.Burokas. Beje, J.Burokas lentoje minimas net du kartus. Prie jau išvardintų organizacijų ir po viso relikvijų sąrašo, kaip žmogus, surinkęs į kapsules visas relikvijas.

Kaip „Vakaro žinioms“ pasakojo Tėvynės partizanų laisvės kovų įamžinimo sąjungos vadovas Antanas Kliunka, kurio iniciatyva Kryžkalnyje turėtų iškilti paminklas, įamžinantis Lietuvos partizanus, ir čia teko susidurti su Burokais. „Lėšas visos Lietuvos partizanų paminklui Kryžkalnyje rinkome 5 metus, kad nupirktume sklypą. Nė vienas iš Burokų neprisidėjo. Bet vos sklypas buvo nupirktas, J.Burokas subūrė bendraminčių būrį ir nusprendė, kad čia turi stovėti vieno konkretaus menininko darbas. Jie jau nori atvežti įkasti kapsulę ir, įtariu, vėlgi įsiamžinti. Bijau, kad jie nesugalvotų prašyti valstybės pinigų. Esą jų iniciatyva, o pagalba valstybės. Tačiau mes ir skulptoriai pasipiktinę, nes tokiam projektui turi būti skelbiamas viešasis konkursas. Čia ne vieta savų protegavimui ir manipuliacijoms istorija. Kokie laikai atėjo, jei laisvės kovotojai pradeda patys įsiamžinti. Nenustebsiu, jei dar neiškilus paminklui, toje vietoje jau bus iškaltos Burokų pavardės. Bet tai nėra jokia garbė. Aš pats esu tremtinys, savo rankomis esu iškasęs 13 partizanų. Dabar tikriesiems partizanams išėjus anapilin, prasideda savavaliavimas ir susipriešinimas. Kai girdžiu tam tikrų organizacijų jaunus vadovus kalbant partizanų vardu, jau imu galvoti, kad partizanas Lietuvoje tapo titulu, kurį galima paveldėti“, - sako A.Kliunka.

Leidimo niekas nepaklausė

Tiesa, pasirodo, ne visi Lukiškių aikštės atminimo lentoje iškalti visuomenininkai žino, kad yra įamžinti tokiame paminkle. „Vakaro žinioms“ susisiekus su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovu G.Rutkausku, šis patvirtino, jog jam ši žinia - itin nemaloni. „Tikrai nežinojau, kad čia bus mano vardas. Mano leidimo niekas neklausė, o jeigu kas būtų paklausęs, būčiau nesutikęs. Manau, tai yra, švelniai tariant, labai nekuklu. Ketinu išsiaiškinti, kas organizavo tokį darbą, kas tai finansavo ir kokie buvo tikslai. Relikvijų įamžinimas yra reikalingas ir kilnus darbas. Bet kam dėl to garsintis?“ - stebėjosi G.Rutkauskas. Paklaustas, ar įtaria, kieno iniciatyva kilo toks nesusipratimas, jis taip pat paminėjo J.Buroką. „Visus šiuos žmones, kurie iškalti ant lentos aš pažįstu. O Paramos fondo „Vyčio su laisvės kovų memorialu projektas“, kuris ir apjungė organizacijas šiai iniciatyvai vadovas yra J.Burokas“, - sakė G.Rutkauskas.

Komentaras

„Vakaro žinioms“ susisiekus su pačiu Jonu Buroku, šis sakė nesuprantąs, kodėl bendražygiams pasirodė, kad pavardės granito lentoje - įsiamžinimas. „Tai nėra šių žmonių įamžinimas. Tai tiesiog teigimas, kad valstybė nieko nedarė, todėl visuomeninės organizacijos ėmėsi iniciatyvos. Visą darbą atlikome mes: surinkome relikvijas, organizavome šį palaidojimą. Todėl įrašėme organizacijas, kurios prisidėjo, kunigus, kurie šventino šias relikvijas. Tai ne įsiamžinimas, o noras parodyti, kokie žmonės atliko šį darbą. Žmonės aukojo savo pinigus, savo laiką. Viską atliko tie žmonės, kurie įvardyti“, - sakė J.Burokas.

Jis patikino, kad dar nėra girdėjęs visuomenės pasipiktinimo dėl pavardžių iškalimo ant atminimo lentos. O jei tokių žmonių yra, klaidas galima ištaisyti.

„Aš negirdėjau jokio pasipiktinimo. Jeigu kažkas nesutinka, tai mes tą žmogų išbrauksime“, - patikino J.Burokas.

Savivaldybė pašalino Lukiškių aikštės gėdą

Po to, kai „Vakaro žinios“ ėmė domėtis, kaip Lukiškių aikštėje atsirado granitinė atminimo lenta, ant kurios ne tik įamžintas čia saugomų relikvijų sąrašas, bet ir organizatorių pavardės, atminimo lenta stebuklingai dingo. Viešojoje erdvėje nuo pirmadienio vakaro buvo skelbiama, esą tai - vagystė. „Vakaro žinioms“ pasidomėjus Vilniaus savivaldybės, paaiškėjo, kad jokios vagystės nebuvo. Iš tiesų savivaldybė pati pašalino neteisėtai čia įrengtą atminimo lentą po to, kai dėl jos kreipėsi „Vakaro žinios“.

Pasirodo, įmanoma Vilniaus centre atminimo lentą įmontuoti savavališkai. Savivaldybė patikino, esą neteisėtai įrengta atminimo lenta ir tekstas, kuriame minimos relikvijos palaidotos aikštėje nebuvo derintos su Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija. Dėl leidimo įrengti aikštėje šią lentą į savivaldybę taip pat kreiptasi nebuvo. Šiuo metu savavališkai atsiradusi atminimo lenta laikinai saugoma UAB „Grinda“ aikštelėje. Jeigu atsiras lentos savininkas, lenta bus grąžinta jam. Įdomu, kas tas savininkas, jei ant lentos buvo parašyta, kad užsakovas - Vilniaus savivaldybė?