Kas vyksta pasaulyje? Kaip jame išlikti Lietuvai?nuotraukos (60)

2017 balandžio mėn. 09 d. 08:01:23 Perskaitė 8508

 

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, Seimo narys, ilgametis diplomatas, buvęs JAV ambasadorius Žygimantas PAVILIONIS, buvęs Seimo narys ir antrosios Vyriausybės užsienio reikalų ministras prof. Povilas GYLYS, Generolo J.Žemaičio Lietuvos karo akademijos prof. Valdas RAKUTIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kas vyksta globaliame pasaulyje?

P.GYLYS:
Globaliame pasaulyje vyksta globalūs pokyčiai. Manau, jie yra labai rimti. Prezidento D.Trampo (D.Trump) išrinkimas, „Brexit“ padarė postūmį mūsų galvose. Taip pat ir veiksmuose. Galima sakyti, kad vyksta kova tarp tradicinės ir liberaliosios minties arba individualistinės ir nacionalistinės minties atstovų. Žmonių, kurie supranta, kad ta liberalioji tarptautinė tvarka, kuri pagrįsta individo, firmų egoizmu, pradeda funkcionuoti, daugėja. Sunku pasakyti, kaip seksis D.Trampui, nes kol kas pasipriešinimas yra didžiulis ir jam sunku priimti sprendimus. Gal jis, kaip ne itin įdiržęs politikas, kartais paskuba, kai kurie jo sprendimai nėra iki galo parengti, bet pasipriešinimas - milžiniškas. Jeigu jau kalbama, taip pat ir viešojoje erdvėje, apie tai, kad ne tik pagrindinė žiniasklaida, bet netgi spec. tarnybos kenkia JAV prezidentui, tai daug reiškia.

Aš norėčiau, kad amerikiečiai iš šitos situacijos išeitų demokratiniu būdu. Ir neatsitiktų taip, kaip kažkas prieš rinkimus prognozavo. „The Washington Post“ buvo toks posakis, kad maždaug birželio mėnesį, jeigu išrinks D.Trampą, bus pilietinis karas, o jeigu išrinks H.Klinton (H.Clinton), bus pasaulinis karas. Man tai giliai įstrigo.

Aišku, tai iš dalies yra aforizmas, bet prasmės tame pasakyme yra, nes susipriešinusi Amerikos visuomenė ir yra grėsmė Amerikos stabilumui. Tikiuosi, kad išminties amerikiečiams užteks ir jie iš šitos situacijos išeis išmintingai, demokratiniais pagrindais. Neprasidės kokie nors jėgos veiksmai.

Kalifornijos universitete mačiau prievartą - kai kurie sakė, kad jeigu tu esi D.Trampo atstovas, tai tave persekioja liberalusis jaunimas, įrašinėja kiekvieną minutę, o jeigu tu suklydai, „suklydimai“ bus paviešinti per „Youtube“ ir t.t. Kitai daliai labai svarbu santykiai su ES.

Iš tikrųjų kai kurie rinkiminiai D.Trampo pareiškimai dėl ES stipriai sukrėtė Europos Sąjungos elitą, kita vertus, atvėrė ir šiaip neblogai matomas Bendrijos bėdas.

Jeigu po kelerių metų baigiasi Europos pinigai ir mes jau negauname finansavimo, visiems kils klausimas, ko mes toje Europos Sąjungoje esame. Kodėl atsiranda sąjungos? Todėl, kad valstybės mato, jog kartu jos gali pasiekti tai, ko negali pasiekti atskirai. Štai kur yra cementas. Bet kol kas Europos Sąjungoje aš matau darant daug atskirų individualistinių veiksmų.

Sakykime, kai kurios šalys imasi vienpusiškų veiksmų Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje. Vienpusiški veiksmai, o už pasekmes turi atsakyti visi. Na, nebuvo tokio tvirtai įforminto susitarimo, kad reikia bombarduoti Libiją ar Iraką. Manau, apskritai visa Vakarų civilizacija neįvertino savo galimybių.

Laikas dabar jau kitoks. Amerika nėra tas tarptautinės politikos subjektas, kuris gali beveik viską pasiekti. Taip buvo prieš 10-15 metų. Dabar vyksta konfliktas su Kinija, pašlijo santykiai su Iranu, Sirijos problema, o čia dar Ukraina. Viskam reikia išteklių.

Noriu pasakyti, kad Rusija irgi neturi tokių išteklių, kad visomis kryptimis galėtų juos panaudoti. Nėra pakankamai išteklių tiems iššūkiams, kuriuos sukėlė Vakarai. Jų yra, bet jie nėra pakankami kovoti visais frontais. Kad ir Kuriluose, Sirijoje, dar rusai įžengę ir į Libiją. Mano supratimu, reikia sėsti prie stalo, reikia galvoti apie naują globalinę tvarką, nes kol kas tai yra karo tvarka. Karo filosofija ir karo tvarka. Konfliktų tvarka. Manau, jeigu išminties užteks, tai ir Vakarai, ir Rytai pradės daugiau galvoti, kur yra sąlyčio taškai.

Ž.PAVILIONIS:
Kai paskutinį kartą buvau Amerikoje, geriausi H.Klinton analitikai man pasakė, kad iš esmės pasaulyje vyksta kaimo sukilimas prieš miestą. Įvairiais žodžiais tai galima vadinti. Bet sukilo tie, kurie pasijuto nepagrįstai pažeminti, nuskurdinti. Nelygybė pasaulyje dramatiškai padidėjusi. Manoma, kad kažkas panašaus buvo XIX a. vidury. Žinome, kokie perversmai, kokios revoliucijos įvyko. Šiuo metu sukyla žmonės, kurie yra senesnės - nacionalinės, religinės - tradicijos atstovai, tos, kurią liberalus pasaulis iš dalies buvo pamiršęs. Net oficialiai atsisakęs. Kad ir tą pačią Lisabonos sutartį mes visi pasirašėme be krikščioniškų šaknų paminėjimo. Ne tik krikščioniška, bet ir nacionalinė, tautinė tradicija (o aš tyrinėjau tas Europos Sąjungos sutartis įdėmiai) nėra atspindima. Net statistikos nėra apie tai. Nei etninės sudėties, nei religinės. Tie dalykai yra lyg užmiršti, jie - už brūkšnio.

Ir šitie „už brūkšnio“ sukilo. Sukilimą pradėčiau skaičiuoti net nuo Maidano prieš trejus metus. Tada buvo pokytis Lenkijoje, labai panašus sukilimas. Paskui įvyko „Brexit“, dar vėliau išrinktas D.Trampas. Tikėtina, kad tai įvyks ir Prancūzijoje. Vienaip ar kitaip, galimas pokytis net Vokietijoje. Net ir Italiją pridėčiau, nes referendumas ten baigėsi panašiai. Bet kokiu atveju vakarietiškos demokratijos šalys ar tos, kurios yra daugiau į Vakarus nuo mūsų, visos patiria tuos perversmus. Ir čia mano, kaip diplomato ir politiko, klausimas: kur esame mes?

Aš noriu pasakyti, kad atsiranda naujas pasaulis. Ir jei mes norime jame išlikti, reikia surasti galimybių su juo susijungti ir atrasti ten draugų. Nemanyti, kad tie, kurie sukilo, yra mūsų priešai. Aš manau, tai yra mūsų sąjungininkai, draugai, be kurių net mūsų egzistencijos aš nelabai įsivaizduoju. Taip pat ir D.Trampas, taip pat ir britai, ir tie patys lenkai.

To posūkio mūsų užsienio politikoje dar neįvyko, bet tikiuosi, kad įvyks. Pirmi ženklai yra neblogi. Bent JAV viceprezidento susitikimas su Baltijos šalių lyderiais, įvairūs JAV atstovų pasisakymai yra teikiantys vilties. Tačiau jeigu mes nepaskubėsime ir neinvestuosime ta kryptimi, manau, kad Rusija turi kur kas daugiau pinigų, jėgų, kad tuos sukilėlius patrauktų į savo pusę. T.y. arba mes būsime budresni ir investuosime į tą naują pasaulį, arba tas naujas pasaulis pradės šokti pagal Kremliaus dūdą. Bent jau kurį laiką, kol supras, kad pateko į spąstus. Kaip pateko į spąstus prezidentas B.Obama. Ir jaunasis Dž.Bušas (G.Bush), panašiai pasižiūrėjęs V.Putinui į akis ir ten pamatęs dvasią.

R.PAULAUSKAS: Turbūt visi prie šito stalo sutiks, kad Kūrėjas, kuris šitą pasaulį kūrė, davė tam pasauliui ir dėsnius. Ne visus mes juos žinome. Daugelis tų dėsnių mums nepatinka. Vienas iš tų dėsnių, mano akimis, yra akivaizdus - kad žmonės yra nevienodai pajėgūs suprasti pasaulį, kuriame gyvena. Tiesiog taip duota. Ir nieko čia nepadarysi, tai nepriklauso nuo išsilavinimo, nuo baigtų mokslų, nes tai yra prigimtiniai dalykai. Kaip ir muzikantai, kurių vienas geriau groja už kitą, vienas turi absoliučią klausą, kitas jos neturi. Sabonis. Na, kas aplenks Sabonį? Treniruokis, kiek nori!

Kokia iš šio dėsnio darytina išvada? Štai mano smegenyse taip pat yra kompiuteris. Sąlygiškai. Ir vis tiek tų, kurių vadinamasis kompiuteris yra stipresnis nei mano, kalbėjimas man atrodys mažų mažiausiai keistas. Aš jų nesuprasiu. O tiems, kurių kompiuteris bus silpnesnis už mano, aš taip pat atrodysiu keistas arba Mozambiko agentas. Nes jie tiesiog nebus pajėgūs suprasti, apie ką aš šneku. Mes neturime jokių galimybių nustatyti tos skalės. Kitados esu sakęs, kad protmatis būtų pats naudingiausias dalykas pasaulyje. Kad būtų galima nustatyti, kas turi teisę spręsti žmonių likimus, kas - ne. Kitas dėsnis, kuris, mano supratimu, veikia, tai vadinamasis wishful thinking dėsnis. T.y. mes žiūrime į pasaulį taip, kaip norėtume, kad būtų. Ir labai sunku yra atskirti, ką galima pasaulyje pakeisti, o kur yra tik mūsų geri norai, nes pakeisti neišeina. Bet mes nuolat bandome, bandome ir bandome.

Dar vienas dalykas: psichologai nustatė, kad apie 80 proc. žmonių lengvai pasiduoda manipuliacijai, jie nepajėgūs savarankiškai mąstyti. Bet saviraiška, tas vadinamasis wishful thinking verčia mus tobulinti šitą pasaulį. O atskirti, ką galima, ko - ne, sudėtinga.

Kas iš to išeina? Kiek yra norinčių kalbėti įvairių religijų vardu ir iš esmės Dievo vardu? Žmonės stoja ant bačkos ir kalba taip, lyg vakar būtų tą Kūrėją sutikę. Kiek tokių yra pasaulyje?

2017-ieji, tuoj minėsime Lietuvos šimtmetį. Vėl kyla noras patobulinti pasaulį, pakeisti žmogų. Šiandien, apie ką ponas P.Gylys šnekėjo, yra liberalizmo epocha. Jie nori padaryti žmogų laisvą nuo rasės, nuo tautos, nuo valstybės, nuo šeimos, nuo lyties. Ir didelė dalis žmonių dėl to, kad nelabai supranta šitą pasaulį, pasiduoda iliuzijoms. Pasaulis šiandien susiskirstė, mano supratimu, ne į kaimą ir miestą, o į svajotojus ir realistus. Svajotojai keičia tėvų ir vaikų santykius - ką tik Seimas priėmė įstatymą. Svajotojams atrodo, kad jie tobulina visuomenę ir tuos santykius, o realistai mano, kad jie griauna šeimą. Tas pats yra su vyrų ir moterų santykiais. Svajotojai mano, kad atpalaiduoja nuo lyties, o realistai sako, kad jūs griaunate šitą pasaulį ir šitą Kūrėjo sumanymą.

Pabėgėliai. Svajotojai mano, kad bus multikultūralizmas, kad visi integruosis ir gyvensime rojuje, o realistai visada sakė, kad bus neišsprendžiamos problemos. Iš čia kyla ir tautų klausimas. Jūs ten nerasite tautos. Taip, aš irgi ten nerandu. Svajotojams atrodo, kad galima sukurti vieną pasaulio tautą ir vieną vyriausybę. Realistai sako, kad nieko iš to neišeis.

Prasidėjo naujos fantazijos. Tos bazinės pajamos. Ir pas mus jau yra ekonomistų, kurie nekalba, iš kur bus pinigai. O svajotojams tai gražu. Gauti pinigus ir nieko neveikti. Ir dar apie svajoklius, t.y. apie pinigų spausdinimą ekonominėje plotmėje. Svajotojams atrodo, kad galima dešimtmečiais spausdinti pinigus, gyventi ne pagal savo galimybes ir tam nebus pabaigos. O realistai sako, kad pabaiga bus. Kokioje erdvėje vyksta visi rinkimai, tiek Jungtinių Valstijų, tiek Europoje? Svajotojai ir toliau fantazuoja. O realistai pavargo nuo jų fantazijų, mato blogėjančius rezultatus. Ieško žmonių, už kuriuos galėtų atiduoti savo balsą, kad tas balsas skambėtų iš Seimo tribūnos.

G.JAKAVONIS: Su visais kaimynais mūsų santykiai nei šiokie, nei tokie. Gal mūsų valstybei reikia keistis? Keisti savo politiką, kad išliktume kaip tauta, kaip valstybė?

P.GYLYS: Kardinolas Vincentas Sladkevičius dar Sąjūdžio laikais pasakė tokią įsimintiną frazę: Lietuvos likimas laikui bėgant vis labiau priklausys nuo to, kas vyksta Lietuvos išorėje, Europoje, pasaulyje.

Labai daug dalykų, taip pat ir sprendžiant mūsų valstybės likimą, priklausys nuo to, kaip klostysis įvykiai Amerikoje, kaip baigsis rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, kokie procesai vyks Europos Sąjungoje. Ar dezintegracija įgaus pagreitį, ar atvilios žmones, kurie pasakys, kad būti kartu yra tokios ir tokios naudos. Kol kas aš girdžiu vis labiau intensyvėjančias kalbas, pranašystes, kad ES neliks. O ką tai reiškia? Jeigu tu pranašauji, kad jos neliks, tai tikimybė, kad jos neliks, tik didėja. Prieš 15 metų, kai mes stojome, niekam į galvą tokia mintis neatėjo.

R.PAULAUSKAS: Kaip tai? Štai sėdi žmogus (pats R.Paulauskas - red. past.), kuriam atėjo į galvą.

P.GYLYS: Man neatėjo. Buvo nedidelė grupė žmonių, kurie manė kitaip. Tuo metu savipildė pranašystė buvo tokia: Europos Sąjunga yra amžina. Įstosim į rojų, ten viską duoda nemokamai ir t.t. Ir tai atliko tokį integruojantį vaidmenį, nes buvo tikėjimas, kad mums apsimoka būti kartu. Dabar mūsų tikėjimas yra smarkiai pašlijęs, nes mes juk matom, kad ir kiti svyruoja. Kai kiti svyruoja, ir mes svyruojam. Natūralu. Kai kurie iškrito. Šitie dalykai turės daug įtakos mūsų vidinei tautinei savimonei.

Priminsiu, kad ES griūtis būtų skausminga, nebent pavyktų įvykdyti kokią nors aksominę revoliuciją. Bet visos revoliucijos yra skausmingos ir griaunančios. Ne taip paprasta išmontuoti tokią sistemą. Aišku, ji ne tokia, kaip Tarybų Sąjunga, bet vis dėlto sistema, kurioje, pvz., yra bendri pinigai. Išėjimas iš pinigų sąjungos yra labai grėsmingas. Štai čia, t.y. dėl euro įvedimo, aš buvau gal ne skeptiškas, o atsargus. Jeigu ne valiutų valdybos modelis, aš apskritai būčiau kategoriškai prieš naujų pinigų įvedimą. Bet A.Šleževičius įvedė valiutų valdybos modelį, ir mes faktiškai savų pinigų nebeturėjome.

G.JAKAVONIS:
Priminsiu, kad buvau vienas iš 7, kurie balsavo prieš euro įvedimą.

P.GYLYS: O aš susilaikiau. Aš susilaikiau, nes jeigu ne valiutų valdybos modelis, aš tikrai būčiau balsavęs prieš.

V.RAKUTIS: Rusija jau nuo XVIII a. pradžios pradėjo kurti demokratijų naikinimo metodiką. Tai speciali labai gražiai formuojama metodika, kaip išnaudoti įvairius teisinius minusus ir kitus dalykus, kaip ką nors supriešinti, kaip mažą grupę padaryti labai reikšmingą. Dabar ši metodika sėkmingai pritaikoma. Aišku, niekas Vakaruose per daug apie tai nežino, visas šitas reikalas modernizuotas, pritaikytas veikti. Turime skaitytis su ta situacija, nes kol Vakarai nesupras, kas prieš juos vykdoma, tas procesas ir toliau sėkmingai vyks. Jis bet kurioje valstybėje gali būti puikiai panaudotas, o rezultatai greičiausiai gali būti liūdni. Vienintelis būdas susitvarkyti - suprasti, kad tai problema. Vakaruose tai nėra iki galo suprasta.

Antras dalykas, pradėti konkrečiai veikti, kad būtų stabdomas šitas judėjimas. Matyt, tas atsibudimas dabar vyksta. Tai labai aiškiai matyti Vokietijoje. Vokietija suprato, kad yra atsakinga už tai, kas vyksta pas juos. Ir galbūt ne tik pas juos. Taigi šitoje besikeičiančioje situacijoje mes turime vieną esminį pranašumą - mes suprantame, kas vyksta. Iš esmės suprantame. Turime rytietiško ir vakarietiško patyrimo, galime lyginti. Dabar viskas priklauso, kiek mes turime laiko ir kiek mes galime to laiko panaudoti tam, kad būtų sukurtos kokios nors tvarios sistemos, kurios leistų mums prisitaikyti prie tos situacijos, net jeigu liktų Europos Sąjunga.

Būtų dar geriau, jeigu pavyktų ES sustiprinti. Mes visą laiką įsivaizduojame, kad Europos Sąjungos centras yra tarp Paryžiaus ir Berlyno. Bet aš manau, kad jis turėtų pasistumti šiek tiek į rytus. Centrinė Rytų Europa ir jos patirtis galėtų atlikti daug didesnį vaidmenį. Mums reikia nustoti dairytis, nuspręsti, kuo būti, ir eiti prie to, kad mes beveik galime pasakyti, ką reikia daryti. Čia yra labai svarbus uždavinys. Mūsų diplomatija tikrai aukšto lygio ir tai gali padaryti, turi kanalus. Klausimas, kiek jos klauso. Bet dabar, kai įvyko panašiai, kaip mūsų diplomatai kalbėjo, klausys labiau. Juk mato, kas vyksta. Mums reikia tapti tam tikru regiono lyderiu, kuris galėtų suburti pakankamai motyvuotą grupę.

Ką dar galėtume padaryti ir ką išnaudoti? Tai puikus laikas konsoliduoti visuomenę. Tai yra šansas, nes mes jau buvome pasidavę malonumų ir gerovės valstybės vizijoms. Ieškojome, kur minkščiau atsigulti ir t.t. Dabar yra laikas, kai galima iš tikrųjų artėjančio pavojaus akivaizdoje mūsų visuomenę konsoliduoti, sustiprinti. Išnaudokime šitą šansą.

Dar vienas dalykas, kurį nuolat reikia prisiminti, - tai geografinė padėtis. Mes įsivaizdavome, kad jei mes norime būti Vakaruose, tai Lietuva išlipo iš rytinio Baltijos pakraščio ir nuėjo į Vakarus. Ji nenuėjo. Visokie ryšiai su Baltarusija, su Ukraina, su Tatarstanu, su Kazachstanu, su kitomis valstybėmis. Reikia atgaivinti šiuos ryšius. Teisingai atkreipė dėmesį mūsų Nepriklausomybės atgimimo laikotarpio tyrėjai, kad Lietuvos pagrindinė ekonomika buvo susijusi ryšiais su Sovietų Sąjunga. Tai reikia atkurti, reikia ieškoti bendro ryšio. Nes mūsų geografinė padėtis nesikeis. Siūlau tarsi atsigręžti į Rytus ir konsoliduoti mūsų regioną, kartu palaikant su visais įmanomus nenutrūkusius ryšius.

ES tikrai turi jėgų persitvarkyti, tapti gerokai stipresnė, nei buvo. Ta ašis keliasi į rytinę Europos Sąjungos pusę. Mes suinteresuoti, kad jinai liktų, mums tai yra naudinga, tad mes turime visokiais būdais ją stiprinti, kiek tai leidžia mūsų jėgos, išmintis ir gebėjimai.

Ž.PAVILIONIS: Aš netikiu tilto koncepcija, nes per tiltą vaikšto visi. Mes nesame objektas, mes turime ir galime turėti didelę savo užsienio politiką ir didelę valstybinę strategiją. Mes esame subjektas, o ne kitų objektas. Man teko laimė būti dalimi to stebuklo, kuris kažkokiu būdu netikėtai išsirutuliojo per amžiną atilsį Lenkijos prezidentą L.Kačinskį (L.Kaczynski) ir mūsų prezidentą V.Adamkų, kai mes buvome sujungę visas savo intelektines bei strategines jėgas regione. Tas mūsų dydis, sąlyginis dydis, atsirado kuriant strategijas ir vizijas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Prisiminkite bendrą energetikos politiką, kurią V.Adamkus ir L.Kačinskis įtraukė į Lisabonos sutartį. Be jų neturėtume jokių tiltų. Tas dydis buvo tokio masto, kad vokiečiai ir prancūzai mus įvertino faktiškai kaip sau lygius. Prieš bet kokį bendrą ES susitikimą mus pasikviesdavo į atskirą susitikimą su prancūzų, vokiečių atstovais, suderindavo esminius klausimus ir tik tada mes išeidavome ir šnekėdavome visame futbolo lauke. Tokios pagarbos niekada nesu jautęs. V.Adamkus turėjo didelę įtaką amžiną atilsį L.Kačinskiui.

R.PAULAUSKAS:
Kalbame apie „auksinį milijardą“. Nuo situacijos ir jos sprendimo priklausys Lietuvos ateitis. Kokios yra to „auksinio milijardo“ problemos? Suformuotos tų, kaip aš vadinu, svajotojų. Svajotojai kuria visokias fantazijas, o realistai nuo to kenčia. Taigi žiūrėkime. Svajotojai kitados pasakė, kad mes gyvensime postindustrinėje ekonomikoje. Ir perkėlė gamybą į Rytų Aziją, pirmiausia į Kiniją. Jie manė, kad viskas bus gerai. O ką mes matome šiandien? Mes matome nedarbą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, Jungtinėse Valstijose, uždarytus fabrikus, sustiprėjusią Kiniją. Tai ką, Kinija sustiprėjo pati savaime? Tai buvo tų svajotojų rezultatas. Tų, kurie manė, kad postindustrinė visuomenė gali apsieiti be gamybos.

Šiandien Kinija kuria naują Šilko kelią. Jis išsiplečia nuo Lisabonos iki Vladivostoko, nuo Pekino iki Vladivostoko. Iš Pekino į Angliją jau atvyko pirmieji traukiniai, sujungdami didžiulį regioną. Logiškai mąstant, tai yra mirtinas pavojus pirmiausia Jungtinėms Valstijoms. Nes jeigu Kinija suvienija šitą erdvę su savo galimybėmis, Jungtinių Valstijų šitam pasauliui nebereikia.

Eikime toliau. Užsienio prekybos balansas. Jungtinių Valstijų ir Kinijos užsienio prekybos balansas jau keletą metų yra minus keli šimtai milijardų. Iš to kyla tos visos D.Trampo kalbos apie muitų mokesčius ir gamybos grąžinimą. Nes Jungtinės Valstijos gali padengti šitą metų metais besivelkantį nuostolį tik dėl to, kad spausdina pinigus. Štai kur didžiulė problema, su kuria susiduria Jungtinės Valstijos, ir nuo to, kaip jos ją spręs, priklausys ir mūsų ateitis.

Migrantai. Tai yra Vakarų civilizacijos, to „auksinio milijardo“, grandiozinė problema. Europos Sąjungoje ji itin ryški.

Europos Sąjungoje problemos akivaizdžios. Ir vėl svajotojai nemato jokių bėdų, sako, kad viskas bus gerai. Aš save priskiriu prie realistų. Mano manymu, Europos Sąjunga net nebeturi jokių galimybių išspręsti šios problemos. Dalis Vakarų Europos valstybių jau yra pasibaigusios. Viskas. Nebėra variantų.

Bet žiūrėkit, už tų migrantų - mes juk skaitom pasaulio spaudą - dažnai minimas Dž.Sorošas, kad jis finansuoja tų pabėgėlių perkėlimą į Europą. Aš pats, aišku, netikrinau. Bet aš nuolat skaitau Europos spaudoje. Aš suprantu, kokį tikslą galėtų turėti tam tikros globalios jėgos - ir ne Rusija - griauti šitą Europos Sąjungą (prie jos grįšime vėliau). Bet yra grandiozinė problema ir nuo jos sprendimo priklausys Lietuvos ateitis ir apskritai, ar bus Lietuva.

Terorizmas. Labai įdomi problema, su kuria dabar susiduria visi ir apie kurią dabar kalbama. Bet aš negaliu nekelti klausimo: o kas terorizmą finansavo? Kas kontroliuoja finansų srautus per bankus, kas apskritai kontroliuoja bankininkystę pasaulyje? Tai yra elementaru. Užsuk kranelį per bankų sistemą, mes juk žinome, iš kur keliauja ginklai, kieno tai interesai, galų gale pats D.Trampas ne vienąkart yra klausęs, o kas sudarė sąlygas atsirasti „Islamo valstybei“?

Šiandien tai yra viena iš svarbiausių problemų Vakarų ir apskritai „auksinio milijardo“ gyvenime. Ir nuo to, kaip jie spręs šitą klausimą, priklausys ir mūsų ateitis.

V.RAKUTIS: Reikia atmerkti akis ir žiūrėti, kas vyksta Kinijoje, Rytuose, kas vyksta Indijoje, kas vyksta kituose regionuose, nes tie pokyčiai yra esminiai. Istorikai žino, kad yra procesai, kurie vyksta kas 30 metų, kas 100, o yra ir tokių, kurie vyksta kas 1000 metų. Kadangi dabartinės technologijos leidžia tiems pokyčiams vykti greičiau, tad natūralu, kad procesai, kurie gali įvykti kartą per 1000 metų, gali įvykti ir per 100 metų. Ypač Kinijoje.

Aš labiau pasitikėčiau tradiciniais instrumentais, tokiais kaip mūsų istoriniai draugai, sąjungos, ilgalaikiai ryšiai, sugebėjimas veikti Rytus, taip pat ir Vakarus, o ne radikaliais pasisakymais, kad mes turime staigiai prisitaikyti prie to, kas dar nėra aišku. Nes, mano supratimu, Rusijos ir Kinijos konfliktas yra neišvengiamas. Laimės Kinija, Rusija tikrai pralaimės...

R.PAULAUSKAS: Kadangi šiandien Jungtinės Valstijos yra dominuojantis žaidėjas ir jie turi naują prezidentą, tai viskas dabar priklausys nuo jo veiksmų.

Pirma - tai apkalta D.Trampui ir jo nušalinimas nuo pareigų, ko ir siekia labai stiprios jėgos Jungtinėse Valstijose. Tada visos problemos, kurias iškėlė D.Trampas, liks, jos nebus sprendžiamos, jas vėliau turės spręsti kas nors kitas.

Kitas variantas. D.Trampas pradėjo judinti visus Jungtinių Valstijų pamatus. Rengiasi atlikti auditą, atnaujinti Rugsėjo 11-osios tyrimą, iš naujo tirti prezidento Dž.Kenedžio (J.Kenedey) nužudymą, iš prezidento interneto puslapio, kai tik prisiekė, iš karto dingo tokie dalykai kaip homoseksualistai, žalioji energetika, klimato kaita. Jeigu jis taip toliau eis, Jungtinių Valstijų visuomenė tiesiog neatlaikys. Ir jis taps Amerikos M.Gorbačiovu. Kaip ir M.Gorbačiovas, jis pajudino pamatus, nesuprasdamas, kad paskui nebesuvaldys situacijos. Štai tada Jungtinės Valstijos, jeigu eis tokiu keliu, taps nebe žaidėju.

Kaip bus, jeigu D.Trampas išliks žaidėju? Jis įvardija, kad didžiausias Jungtinių Valstijų priešas yra Kinija. Tai yra jo žodžiai. Jau yra atvirai pasakyta, kad Rusijai bus siūloma draugauti su Jungtinėmis Valstijomis, siekiant suvienyti jėgas prieš Kiniją. Tada mainais Rusijai atiduos ir Ukrainą, ir Lenkiją. O apie mus išvis neprisimins, jeigu tik bus toks poreikis. Aš iš jų tai girdžiu.

Daugiau skaitykite čia.


Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą  „Žalgiris“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net