Švietimo ir mokslo ministerija prakalbo apie specialiųjų mokyklų panaikinimą. Esą tai savotiški getai, kur uždaryti „kitokie“ vaikai. Juos reikia leisti į bendrojo lavinimo mokyklas. Tegu integruojasi. O bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai tegu mokosi tolerancijos. Tegu įpranta pakęsti šalia savęs kitokius bendraamžius.
Kitokius tai kitokius... Tačiau nelygu, kaip suprasime sąvoką „kitoks“. „Kitokie“ negu visi dažnai būna menininkai, ypač gabūs žmonės, protingi, bet sunkiai prisitaikantys prie visuomenės normų, individualistai, daugelį dalykų matantys kitaip negu visi.
Ar protinę negalią turintis vaikas tiktai kitoks? Ar jis turi specialiuosius poreikius, kurių jam negali suteikti bendrojo lavinimo mokykla?
Dar vienas klausimas, kaip silpnesnių gebėjimų vaikas jausis tipinėje lietuviškoje bendrojo lavinimo mokykloje, kur dar nemažai patyčių ir smurto. Kiek dėmesio jam galės skirti mokytojas, kai klasėje po 30 vaikų, o pamoka trunka tik 45 minutes?
Per pamokas jis jausis niekam tikęs, nes nesugebės „įsisavinti“ programos taip greitai, kaip jo bendraamžiai. Kai bus rengiama klasės programėlė, jis tik pastovės šalia. Nedainuos ir nešoks, nes kiti bendraklasiai tai darys geriau už jį. Galiausiai kažin kaip jausis bendraklasiai, jeigu tam kitokiam vaikui, pavyzdžiui, užeina agresijos priepuoliai?
Vienintelė optimistinė mintis, jog integruoti specialiųjų poreikių vaikai galėtų išgelbėti nykstančias bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau efektas gali būti ir priešingas. Kai kurių mokinių tėvai sako, jog savo vaikus jie vežtų į kitas mokyklas, kur šalia nebūtų turinčiųjų intelekto sutrikimų
Kelmėje jau keli dešimtmečiai gyvuoja specialioji mokykla. Tai vienintelė rajono mokykla, kurioje daugėja mokinių. Šiuo metu mokosi 89.
Šio „geto“, kaip specialiąsias mokyklas vadina aukštieji valdininkai, mokiniai pirmadieniais paimami iš kiemo ir atvežami į mokyklą, penktadienį parvežami, kelis kartus per dieną skaniai maitinami, migdomi švarioje patalynėje. Ugdomi pagal sugebėjimus ir 30 procentų palengvintą programą. Klasėse nedaug mokinių. Mokytojas kiekvienam gali parodyti pakankamą dėmesį. Teko dalyvauti šių vaikų vektorinio piešimo parodos atidaryme. Jie elgėsi daug kultūringiau už bendrojo lavinimo mokyklos bendraamžius. Vadinasi, yra mokomi elgesio įvairiose erdvėse, socializuojami. Ar tai reiškia kitokių vaikų „uždarymą“, kaip teigia aukštieji valdininkai?
Gal kankinimą reiškia ir tai, kad specialiojoje mokykloje vaikai naudojasi judesio ir šviesos terapija, kad kasdien su jais dirba logopedai, specialieji pedagogai, psichologai? Kad jie mokomi pasikloti lovą, išvalyti kambarį, pasigaminti valgį, nes to dažniausiai nemoko jų tėvai?
Pirmadienį į mokyklą atvežti kai kurie vaikai pirmiausia puola valgyti. Iki trečiadienio „atsivalgo“, o penktadienį kišasi į kišenes duoną, nes nėra tikri, kad savaitgalį tėvų namuose ras kokį kąsnį.
Taigi, šalia kitų specialiųjų poreikių tie socialiai apleisti vaikai dar turi ir specialųjį poreikį sočiai privalgyti, ir tėvų sugėrovų netrukdomi išsimiegoti švarioje lovoje.
Ar turėtų jie tokias sąlygas integruoti į bendrojo lavinimo mokyklą? Ar integracija tuos vaikus tikrai padarytų laimingesnius? Ar jie tik taptų patyčių objektais ir dar skaudžiau pajaustų savo gyvenimo dramą?
Jungtinėje Karalystėje prieš dešimtmetį buvo panaikintos specialiosios mokyklos. Specialiųjų poreikių vaikai integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau anglai išmoko integracijos pamoką ir iš naujo kuria specialiąsias mokyklas specialiųjų poreikių vaikams.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“