respublika.lt
LRDT LYRAS

Kas tikrasis Vilniaus simbolis: „Krantinės arka“ ar Gedimino pilis?nuotraukos (50)

2019 sausio mėn. 07 d. 18:56:34
Olava STRIKULIENĖ

Lietuvos nacionalinės kultūros premijos laureato, skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, vadinamoji „skulptūra-vamzdis“, vasarį švęs savo dešimtąjį gimtadienį. Postmoderniam menui atstovaujanti skulptūra, išdygusi prie Neries 2009 m. vasario 17 d, per dešimtmetį aprūdijo ir kasmet tampa vis panašesnė į savo brolius, naudojamus tiesiant dujotiekius ar kanalizacijos tinklus. Bet, atrodo, vilniečiai ir jų naminiai augintiniai jau tiek prie jubiliatės priprato, kad jos net nepastebi. Kaip akys pripranta prie griuvėsių, aptrupėjusio balkono ar net nemažo berželio ant stogo. Nebent šuniukai, praeidami pro arką, pakelia koją. Bet, ar „Krantinės arka“ sužadino ir net teigiamai paveikė vilniečių estetinius jausmus?

 

Vertintojai iki šiol laužo galvas, ar arka - meniška. Turbūt meniška, jei skulptūros autoriui 2015 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija? Kai kurie filosofai netgi teigia, jog jeigu arka kiršina, verčia apie ją diskutuoti, vadinasi, tikslas pasiektas. Juk puiku, kad vilniečiai ir miesto svečiai ne apie duonos kainas, bet apie menus diskutuoja. Esą kadaise paryžiečiams neįtiko ir Eifelio bokštas. Dabar jau tapęs Paryžiaus simboliu.

Arka ar Gedimino pilis?

Ar „Krantinės arka“ taps Lietuvos sostinės simboliu ir nurungs dabartinį simbolį - Gedimino pilį? Kažin. Nes Gedimino pilies statybinės medžiagos tvirtesnės. O skulptorius V.Urbanavičius, kartu su dar dviem skulptoriais, laimėjęs Vilniaus savivaldybės skelbtą konkursą, įsipareigojo pastatyti skulptūrą, kai Vilnius laikinai taps Europos kultūros sostine 2009. Laikinai.

„Krantinės arka“ kainavo 99,5 tūkst. litų (28,82 tūkst. eurų). Menui skirtų medžiagų, tai yra dujotiekio vamzdžių, atvežtų iš Ukrainos ir Rusijos, aptiko vienoje mūsų įmonėje. Skulptūra sukonstruota pakankamai stipriai, kad vamzdžiai neužkristų ant praeivių ir nenuriedėtų į upę. Kai kas arka grožisi. Kai kas - piktinasi. Arba nepastebi. Postmodernus menas, toks kaip „Krantinės arka“ ir nepretenduoja į universalumą bei amžinybę. Postmodernistai orientuojasi į laikiną, netgi vienkartinį, meną bei stilių įvairovę. Kad ir kaip būtų, aišku, kad vamzdžiai patyrė stilių įvairovę. Iš pradžių buvo dujotiekio, dabar - skulptūros. Amžini taipogi nebus, nes Lietuvoje dažnai lyja. Surūdys. Kita vertus, negi daiktas ar reiškinys tampa meniškai vertingas vien todėl, kad žmones sujaudina, sukiršina? Kiekvienas policininkas pasakys, kad žmones sujaudina, sukiršina ir visiškai nemeniškas kirvis ar peilis. Tad vien dėl jaudinimosi lyg ir nevertėtų kurti menų? Pakaktų ir banalaus plytgalio.

Pripranti ir nepastebi

Aktorė, režisierė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Violeta Podolskaitė pati nustebo, jog „Krantinės arkai“ jau tuoj stuktelės 10 metų. Suvirintų ir iš vidaus karkasu sutvirtintų vamzdžių vamzdynas atlaikė ir kritiką, ir piliečių peticiją. Raginančią kūrinį nugriauti. Galiausiai pripranti kaip prie rakšties. Nes griovimo darbai irgi kainuotų mokesčių mokėtojams. Be to, griovėjai būtų apšaukti vandalais, barbarais. Todėl niekas nenori kišti pirštų į ugnį. Tegul stovi. Juk ne Žaliojo tilto skulptūra.

„Apie „Krantinės arką“ tikrai neturiu jokių žinių, - paaiškino V.Podolskaitė, - bet vis vien stebina, kad jau dešimt metų stovi. Atlaikė laiko išbandymą per kažkokius žmones, kurie nei grožio suvokimu, nei estetika nepasižymėjo. Neaišku, kaip iš viso ta skulptūra prie Neries atsirado, bet apsipranti ir jau net nepastebi, kad stovi. Pripranti tiek, kad jau nematai. Čia yra blogai, nes pasąmonę toks daiktas vis vien veikia.

Aš pati ėmiausi apleistą skverą prie namų tvarkyti, nes kartą užsukusi į vieną Vilniaus mikrorajoną, nusistebėjau, kaip ten gražu. Gėlynai žydi, medžiai žaliuoja, o ką mato mano vaikai, kai pro namų langus matyti kažkokia purvynė...

Tiek prie aplinkos pripranti, kad jau nesuvoki, kas čia gražu, kas čia labai gera, o kas - tik purvynė. Matyt, ir tas vamzdis panašiai veikia. Atrodo, jog kažkas kažką užmiršo tiesdamas kanalizaciją.

Toks dabar menas. Šokiruoti ir taip išjudinti. Nors yra puikių, natūralių dalykų ir mene, tačiau dabar tikslas - žeisti, adatas badyti į užpakalius, kad būtų stresas, tragedija.“

Kur meno ribos?

Bet žeidžiant, badant galima tiek meniškai įsivažiuoti, kad išsityčiosi ir iš savo motinos, savo bejėgio vaiko, iš neįgalaus žmogaus kančių ir taip toliau? Nes jau sunku atskirti ribą, kur baigiasi menas ir kur prasideda psichikos kryptelėjimai. Kur paroda, o kur morgas ar kunstkamera. Jei žmogus jau nesugeba atskirti, kur šuns haskio ar šimpanzės nutapytas paveikslas, o kur genijaus braižas, tai reiškia, jog meno suvokimas nuo meno stebėtojo jau ne bėga, o šuoliuote šuoliuoja. Koks nors rašytojas galėtų šokiruoti skaitytojus apskelbęs Adolfą Hitlerį šventuoju ir pareikšti, jog tai - tik menas. Estetinis spyris visuomenei. Kad susijaudintų.

„Ne, - abejoja V.Podolskaitė, - su meile, su talentu atliktą meno kūrinį žmonės dar atpažįsta. Kaip ir gamtos grožį, nes didžiausia menininkė yra gamta. O mes dabar gyvename kaip apmusijęs, apterštas sidabras. Net sidabro nesimato. Reikėtų mus labai nuvalyti, nublizginti, kad suspindėtume.“

Tapytojas, dailės pedagogas ir kritikas Aloyzas STASIULEVIČIUS:

- Tas vamzdis yra ne menas, bet Lietuvos gėda. Šokiruoja, kad menotyrininkei Laimai Kreivytei rekomendavus, net nacionalinė premija autoriui buvo paskirta.

O dabar - iš linksmybių. Buvo pareikšta, kad vamzdžiu teka draugystė. O man atrodo, kad teka š... Vienas santechnikas už porą tūkstančių litų būtų taip vamzdžius suvirinęs, o čia užmokėta daug daugiau. Dailininkų sąjungos susirinkime viena iš menotyrininkių manęs paklausė, ką galiu apie tą vamzdį pasakyti. Atsakiau - žinote, kai pravažiuoju, man šlapintis norisi. Labai pasipiktino.

Iš tikrųjų šis vamzdis - Lietuvos gėda. Galime pasidžiaugti Valdovų rūmais, kitais gražiais dalykais, o čia - gėda. Pernai Kaune vyko pleneras, atvyko japonas, Laisvės paminklą apkalė lentomis, prinešė indų ir virtuvę iš mūsų „Laisvės“ padarė. Ir stovėjo mūsų „Laisvė“ kelias savaites apkalta. Skambinau kauniečiams, sakiau - vyrai, už tokį dalyką reikėjo į snukį duoti. Varšuvoje jam baigtųsi blogai, o Marijos žemėje kas ką nori, tą ir daro.

O postmodernizmas - tik žodis. Jį įvardijo Jonas Mačiūnas su „Fluxus“. Tikslas - sugriauti dailiuosius menus. Tai griovimo, tyčiojimosi „kultūra“. Pats Mačiūnas universiteto koplyčioje dalino komuniją, kurioje buvo įdėta vidurius liuosuojančių vaistų. Visiems vidurius paleido. Ir tai menas?


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (50)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSIDOROJO: Sinalojos valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose nežinomi nusikaltėliai susidorojo su sporto žurnalistu Omaru Ivanu Camachu; kaip pranešė pirmadienį laikraštis „Milenio“, jo kūnas su akivaizdžiais smurto pėdsakais buvo rastas po tiltu Salvador Alvarado rajone.
  • REMS IR TOLIAU: naftos perdirbimo produktų bendrovė Baltijos šalyse „Orlen Lietuva“ ir Kauno „Žalgiris“ praėjusią savaitę pasirašė bendradarbiavimo sutartį dar vieneriems metams.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
PABUDIMAS

Ar savaitgalį aukojote „Maisto banko“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Ar norėtumėte pakeisti dabartinę arba įgyti dar vieną profesiją?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1     0 C

0     +2 C

 

-5     -4 C

+4    +6 C

+2    +4 C

 

+2    +4 C

2-3 m/s

2-3 m/s

 

3-4 m/s

 

reklama
Sveikata ir grožis