Kas supančiojo viešųjų pirkimų prievaizdus?

Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) priversta stabdyti savo informacinės sistemos modernizavimą. Mat prieš daugiau nei 4 metus pasirašė sutartį, įpareigojusią sistemos pagrindą sudarančios programinės įrangos nekeisti... 50 metų. Ar viešųjų pirkimų prievaizdai patys apsižioplino, ar buvo sąmoningai „pririšti“, aiškintis neskubama. Mat iki šių metų pradžios tai priklausė nuo VPT valdžios - ūkio ministro Rimanto Žyliaus. O šis su skandalinga istorija susijęs asmeniškai.

Pretenzijos po 4 metų

Stabdyti VPT informacinės sistemos modernizavimo darbus pareikalavo švedų kompanija „EUS Holdings Limited“, apkaltinusi tarnybą pažeidinėjant licencijos sąlygas.

Švedų sukurtą licencijuotą programinę įrangą VPT gavo iš 2007 m. Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (CVP IS) sukūrimo konkursą laimėjusios bendrovės „Hewlett Packard“ (HP). Ši įranga yra vienas iš informacinės sistemos komponentų.

Kaip „Respublikai“ aiškino VPT direktoriaus patarėja Aušra Pocienė, sutartyje buvo numatyta, kad švedų sukurta standartinė programinė įranga yra „licencijuojama sąlygomis, kurios yra nustatomos tokios įrangos gamintojo nustatytose licencijavimo sąlygose“. O jose numatyta, kad visos teisės į šią įrangą priklauso bendrovei „EUS Holdings Limited“ net 50 metų.

Šio absurdiško skaičiaus niekas tarsi nepastebėjo, kol VPT nesusirengė tobulinti savo informacinės sistemos.

Pernai vasarą vykusiame atvirame konkurse pagrindinė sistemos kūrėja HP nedalyvavo. Jį laimėjo 2008 m. gruodžio mėn. įsteigta bendrovė „Insoft“.

Konkurso laimėtojui pradėjus CVP IS modernizavimo darbus, „EUS Holdings Limited“ pareiškė pretenzijas VPT, neva ši dėl licencijoje numatytų apribojimų neturi teisės keisti jos pagamintos programinės įrangos arba leisti bet kokioms trečiosioms šalims ją iškompiliuoti ar keisti.

Dviprasmiška sutartis

VPT įsitikinusi, kad nepažeidžia licencijos sąlygų, mat viename iš sutarties su HP punktų rašoma, kad „nuosavybės teisės bei visos autorių turtinės teisės į pagal šią sutartį paslaugų tiekėjo (įskaitant jo subrangovus) sukurtą programinę įrangą ir dokumentus pereina perkančiajai organizacijai“.

Be to, pasak A.Pocienės, pirkimo sąlygose buvo numatyta, jog „paslaugų tiekėjas (bendrovė HP - red. past.) privalo užtikrinti, kad siūloma trečiųjų šalių (subrangovų) programinė įranga neužkirs perkančiajai organizacijai kelio, esant būtinybei, modifikuoti CVP IS atliekamas taikomąsias funkcijas“.

Ginče su švedais VPT remiasi ir Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, numatančiu, kad tas, kas turi teisę naudoti kompiuterių programą, be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo turi teisę adaptuoti programą, jei jos adaptavimas būtinas, kad būtų galima naudotis šia kompiuterių programa pagal paskirtį.

„Licencijuota programinė įranga keičiama minimaliai - tik tiek, kiek reikia skirtingoms programoms suderinti, - sakė A.Pocienė. - Bandome derėtis su švedų kompanija, kurios atstovas šią savaitę buvo atvykęs į VPT. Išeities iš susidariusios situacijos bus bandoma ieškoti dalyvaujant švedų, HP ir „Insoft“ atstovams“.

Specialistai mato absurdą

Informacinių technologijų (IT) įmones jungiančios asociacijos „Infobalt“ ES reikalų vadovei Vilmai Misiukonienei, puikiai išmanančiai intelektinės nuosavybės apsaugą, faktas, kad programinės įrangos licencija buvo perleista net 50 metų, sunkiai suvokiamas.

„Paprastai laikoma, jeigu jau „geležinės“ dalies gyvavimo laikas yra tik kokie 3-5 metai, tai programinės įrangos - 2 metai, na, iki 3. Vėliau programinė įranga morališkai pasensta, technologijos keičiasi, - aiškino V.Misiukonienė. - Labai keistai, sakyčiau, tie 50 m. apribojimai atrodo, nes realiai tai reiškia „niekada“.

Pasak specialistės, nesusipratimų programinės įrangos viešuosiuose pirkimuose pasitaiko dažnokai, bet nei valstybės įstaigos, nei IT bendrovės nieko nedaro, kad jų būtų išvengta.

„Mūsų asociacija ne kartą siūlė valstybės įstaigoms, kurios įsigyja programinę įrangą, sukurti standartizuotas sutartis ir gaires, aiškinančias, kokios nuostatos kokiais atvejais naudotinos ir t.t. Tokius standartinius paketus turi britai, suomiai, tad jų valstybinis ir verslo sektoriai sutartis sudarinėja vienodai. O pas mus kaip kas ką nori apgauti, taip ir surašo sutartis“, - verslo ir valstybės sandorių skaidrumu abejojo V.Misiukonienė.

Ministrą pasivijo praeitis

Abejonės tirštėja akiai užkliuvus už žinomos pavardės, kurios savininkas dalyvavo rengiant VPT užsakytą projektą. Tai - R.Žylius, dabartinis ūkio ministras, kuriam iki šių metų sausio 1 d. buvo pavaldi VPT, vykdanti minėtą projektą ir besiginčijanti su švedais dėl jo metu pateiktos programinės įrangos naudojimo.

O 2007 m. R.Žylius buvo HP darbuotojas, vienas iš tų, kurie ir „įsūdė“ VPT 50 m. priklausomybę nuo vieno produkto. Tačiau dabar ministras to nepripažįsta. „Respubliką“ jis tikino prie skandalingos sutarties nagų neprikišęs, nors neneigė dalyvavęs „kai kuriuose proceso etapuose“.

„Dirbau kompanijoje, kuri laimėjo šį konkursą, - taip. Bet sutarties aš nerengiau, nes tai teisininkų darbas, o pasirašė sutartį tuometis direktorius. Aš nesuprantu, kuo čia galiu būti susijęs - ar aš žinojau, kad būsiu ministras?“ - gynėsi esąs niekuo dėtas R.Žylius.

Ginti savo bendražygio nuo 1999 m. mūru stojo ir premjeras Andrius Kubilius, anuomet pakvietęs jauną karjeros ištroškusį psichologą į savo komandą.

„Aš pasitikiu ūkio ministru, pažįstu jį kaip energingą, modernų žmogų ir tikrai patį besirūpinantį aukščiausiais etikos standartais“, - nė sekundės nesuabejojęs pareiškė A.Kubilius.

Senųjų veikėjų nebeliko

Kas ir kodėl užprogramavo VPT priklausomybę nuo 50 m. galiojančios programinės įrangos licencijos, „Respublika“ bandė sužinoti ir iš kitų 2007 m. veikusiųjų asmenų. Įdomu tai, kad visi jie jau netekę savo atsakingų pareigų. Buvęs VPT vadovas Rimgaudas Stanislovas Vaičiulis pasitraukė iš tarnybos 2010 m. Kompaniją HP paliko ir VPT projekto darbo grupei vadovavusi Egidija Veršinskienė bei pats vadovas Egidijus Andriuškevičius, pasirašęs valstybės įstaigą supančiojusią sutartį.

Šiuo metu E.Veršinskienė internetinėje įmonių duomenų bazėje įrašyta kaip bendrovės „Data Intelligent Systems“ generalinė direktorė. Tačiau ten pat pateiktu bendrovės telefonu atsiliepė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotoja.

„Nežinau, kaip mūsų telefono numeris atsirado prie tos įmonės, bet ieško jos gana dažnai“, - pabrėžė moteris. Ar ieško klientai, ar kreditoriai, nežinia, mat E.Veršinskienės vadovaujama įmonė iš aklųjų tik nuomojasi patalpas. O elektroninio pašto adresas, pateiktas prie įmonės rekvizitų, pasirodo, priklausė jau Anapus išėjusiam buvusiam sąjungos darbuotojui Vaclovui.

Užrakintas duris radome ir nužingsniavę nurodytu adresu į „Data Intelligent Systems“ biurą. Jo kaimynystėje dirbantys kiti patalpų nuomininkai sakė, kad šio biuro šeimininkė pasirodo retokai.

Kai pagaliau pavyko su E.Veršinskiene susisiekti mobiliuoju telefonu, moteris pareiškė, kad ji yra privatus asmuo ir nenori komentuoti daugiau nei 4 m. senumo įvykių.

„Aš jau to ir neatsimenu - taip seniai viskas pasibaigę, viskas veikia, kam dabar kokias pretenzijas pareikšite? Na, pasirašė, ir ką? Buvo toks konkursas, sudalyvavome, viską padarėme pagal viešųjų pirkimų reikalavimus, pretenzijų niekas neturėjo. Beje, aš ir tos sutarties nežinau, jeigu ką - tai vadovo reikalas“, - išsisukinėjo E.Veršinskienė.

Interesai išliko

Buvęs HP vadovas E.Andriuškevičius ir šiandien tebėra susijęs su VPT informacinės sistemos reikalais, mat yra vienas iš jos modernizavimo konkursą laimėjusios bendrovės „Insoft“ akcininkų. Vyras neslepia ir to, kad šioje bendrovėje dirba asmenys, nuo 2007 m. triūsę prie HP įgyvendinto projekto, tad švedų programinė įranga jiems yra puikiai žinoma. Tik nelemtosios licencijos „įsūdymo“ VPT aplinkybių E.Andriuškevičius negalėjo detalizuoti.

„HP to padaryti negalėjo, nes tai - nonsensas! Licencija buvo perduota VPT, regis, net į lietuvių kalbą buvo išversta, bet aš detalių neatsimenu - nežinau, iš kur atsirado tie mistiški 50 metų“, - prasta atmintimi teisinosi jau ne pirmas šios istorijos herojus.

Tačiau E.Andriuškevičius puikiai prisiminė, kad HP vykdomo projekto metu licencijuota švedų programinė įranga jau buvo adaptuota pagal Lietuvos įstatymus ir specialius VPT reikalavimus, kurių nėra kitose valstybėse.

„Tada švedai dėl nieko neprieštaravo, nes sutartis buvo pasirašyta tarp HP ir VPT, - sakė jis. - O dabar informacinės sistemos modernizavimą vykdanti mūsų bendrovė „Insoft“ kuria posistemes ir atlieka naudotojo sąsajos pritaikymą prie pakitusių poreikių. Šie darbai niekaip nesusiję su švedų programine įranga“.

Jam keista, kad švedai apskritai sužinojo apie VPT paskelbtą sistemos modernizavimą ir prisistatė su pretenzijomis, jei nei patys, nei HP nedalyvavo konkurse.

„Patikėkite, jokių pažeidimų nėra, - karščiavosi E.Andriuškevičius. - Na, bent jau kalbant apie mūsų kontraktą su VPT. Aš manau, tų pretenzijų pagrindas yra emocinis. Jeigu tie švedai kažko reikalauja, gal jie įsivaizduoja, kad, perdavę savo licenciją, bus visą laiką čia kviečiami...“

Valentinas MAZURONIS, Seimo opozicijos lyderis:

Sutartis dėl kompiuterinės įrangos 50-čiai metų yra absurdas, nes po 50 metų gal net ir kompiuterių jau nebebus. O kai atkreipi dėmesį, kas pasirašė tokią sutartį ir kodėl iki šiol ji neperžiūrėta, klausimų ir įtarimų tik daugėja.

Nesistebiu, kad A.Kubiliui dėl ministro R.Žyliaus lobistinės veiklos nekyla jokių abejonių. Juk jis neabejojo ir buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio skaidrumu. Ten, kur savi, premjeras tampa aklas, kurčias ir dar burną užsispaudžia. Tėvynės sąjunga, deklaruodama ką tik nori, iš tikrųjų naudojasi savo žmonėmis valstybės įstaigose ir tvarko savo reikalus. Daryčiau prielaidą, kad nealtruistiškai.

Grobstoma tiek daug vietų, kad net akys raibsta. O kompiuteriai ir programinė įranga yra „klondaikas“, čia ne tik technikos priežiūra, bet ir ministerijų užsakymai įvairioms programoms, į kurias, kaip, pavyzdžiui, į elektroninį sveikatos projektą, sumerkiami milijonai. O kadangi mažai kas gaudosi, kas turėtų būti sukurta, tai šis verslas daug geresnis nei išvežinėti sniegą, kuris dažnai ir pats nutirpsta...

Opozicija, aišku, su tuo nesitaiksto, bandysim ir šį klausimą aiškintis. Bet, atvirai pasakysiu, mums raštus į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Generalinę prokuratūrą jau atsibosta rašyti. Nes atsakymai, švelniai tariant, tėra atsirašinėjimas, iš jo jaučiama, kad bijomasi tų, kurie yra valdžioje.