Kas bus su Lukiškių aikšte?nuotraukos (45)

2018 sausio mėn. 07 d. 18:54:43 Perskaitė 4233

 

 

Prologas

Kai iki Pirmojo valstybės atkūrimo jubiliejinių metų pradžios dar buvo likę pora savaičių, vienoje televizijos laidoje Rita Miliūtė, visiems gerai žinomas televizijos žmogus, laidos dalyviams pateikė labai suktą klausimą: „Kas žino, kas dabar bus su Lukiškių aikšte?“.. Mano galva, tai buvo net ne klausimas, o didžiulis galvosūkis. Beje, dėl jo kai kurios Lietuvos galvos ir pusgalviai galvas suka jau ketvirtį amžiaus. Suka ir suka, bet dėl tų sukimų nė viena galva nebuvo nusukta. Regis, ima rastis pirmoji kandidatė. JAU...

Ministrės mykimai su akrobatiniais efektais

Pirmoji galvosūkį spręsti čia pat, LRT laidoje, pabandė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, ta pati, kuriai tarsi ir derėtų žinoti, kas bus su Lukiškių aikšte. Ji tarsi ir žino. Bet tarsi ir nelabai. Ir visi turime būti dėkingi laidos vedėjai poniai Ritai, kad ji šiuo konkrečiu atveju visiškai netrukdė poniai Lianai atsiskleisti visu savo gražumu ir išmintimi:

„Na, atsakyti į tokį klausimą dabar, šiuo metu, turbūt būtų naaa... netikslu nes aaa... kaip žinia... įvykęs konkursas, paskutinis iš daugelio konkursų, yra išrinktas laimėtojas, rengiamas techninis projektas laimėjusio memorialo, tiksliau, skulptūros, kuris skirta... ammm... laisvės kovotojams atminti. Na aaa... Aš manyčiau, kad vyksta du... du procesai... vienu metu.. Eeee... Tas, kas priklauso... ooo-mmm... laimėtojui, jis atlieka savo... savo darbą, na, ir toliau tęsiasi, kaip matot, diskusijos visuomenėje, atsirado na... dvi pusės, tokios gal kardinaliai besiskiriančios nuomonės tame diskusijų lauke - vieni pasisako už Vytį, arba viena dalis palaiko būtent II vietą gyventojų apklausoje laimėjusią skulptūrą, t. y., raitelį, kita pusė pasisako už... na... modernesnį galbūt mūsų laisvės kovotojų įamžinimą. Tai yra 62,34 proc. apklaustųjų vis dėlto pasirinko modernesnę išraišką paties memorialo.“

Labai atsiprašau skaitytojų, kad taip pažodžiui, ir net „pamykiui“, pacitavau tik vieną laidoje demonstruotos gražbylystės fragmentėlį. Ar galėjau savo purvinais pirštais redaguoti tekstą, visai Lietuvai pasakytą pačios Jonsson. Esu įsitikinęs, kad tokios universalios kultūros ministrės Lietuva dar niekada neturėjo. Diplomatė, aktorė ir poetė. Vertėja ir šokėja - moka ir mėgsta šokti salsą, ypač kubietišką, bačatą, kizombą. Tokių gašlių šokių, jaučiu, nemokėjo, o dauguma atvejų galbūt net jų pavadinimų nebuvo girdėjęs nė vienas iš 15 iki jos buvusių Lietuvos kultūros ministrų. Nebent Saulius Šaltenis...

Buvo dar viena priežastis neremontuoti ministrės kalbos. Bijojau. Kad jos iškilios minties nenuvesčiau šunkeliais. Žinokite, svetimą mintį labai lengva nuvesti. Ypač tais atvejais, kai tos minties tekste tu nepajėgi apčiuopti, o man, neišmanėliui, būtent taip ir nutiko - nesupratau beveik nieko, ką ministrė toje laidoje mykė. Nuolankiai atsiprašau, jeigu veiksmažodis „mykti“ žeistų ministrės garbę ir orumą, tačiau man būtent jį vartoti rekomendavo Lietuvių kalbos žodynas: „MYKTI - abejojant, nežinant ar nenorint sakyti, neaiškiai, lyg stenant kalbėti, murmėti“.

Vis dėlto kai ką minėtame mykime galima iššifruoti. Visi, kas domėjosi Lukiškių aikštės memorialo konkursu, tikriausiai atsimena, kad „Vytis“ gavo daugiausiai internetu apklaustųjų balsų - 37,66 proc. Vadinasi, už likusius keturis projektus, tarp jų ir „Bunkerį“, balsavo likusieji ministrės minimi 62,34 procentai. Ir dėmesio - ministrės minties akrobatika! JI leidžia sau konstatuoti, kad net 62,34 proc. balsuotojų „pasirinko modernesnę memorialo išraišką“.

Ką ši sudėtinga ministrės akrobatika turėjo reikšti?

1. Kad beveik 2/3 balsavusios tautos pasisakė prieš Vytį?

2. Kad Vytį iš Vilniaus išvijo ne ponia Jonsson, ne Šimašius, ne Vilniaus dailės akademija (VDA) ar Šiuolaikinio meno centras (ŠMC)? Kad net ne Gelūnas, tas pats, kuris kažkada buvo kultūros ministras ir juo būdamas įkalbėjo būsimąją ministrę iš Skandinavijos sugrįžti į Lietuvą ir įsilieti į kultūros tobulinimo procesą? Tai, ko gero reiškia, kad ministrė iš paskutiniųjų stengiasi mums įpiršti savo genialų atradimą - „VYTĮ IŠVIJOTE JŪS PATYS - TAUTA!“?..

3. Ar kartais ministrei nekilo ir noras mums įteigti, kad jos minimi 62,34 proc., t.y. 2/3 apklaustųjų, o gal ir visos Lietuvos, jau išpažįsta naujas - „modernesnes“ dvasines vertybes? Ar kartais nebus ponia Jonsson per porą dešimtmečių, praleistų ten, savo skandinavijose, primiršusi mūsų valstybės istoriją, liudijančią, kaip nelengvai lietuviai ryžtasi išduoti savo tradicines vertybes ir priimti svetimus tikėjimus?

Deja, privalau suabejoti ir jos aktyviais mėginimais „prakišinėti“ savo išvadą, kad pati visuomenė pasirinko „modernesnį laisvės kovotojų įamžinimą“. Modernusis „bunkeris“, kurį ŠMC ekspertų grupė parinko Lukiškių aikštei, visuomenei galėjo pasirodyti ne tik nemodernus, bet ir ne itin originalus. Ne vienam mūsų toks ar panašaus žanro memorialas yra jau regėtas - kai kam tik Vašingtone, o kai kam ir namie. Ir ne Labašausko dar tik „nupaišytas“. Yra ir gyvų pavyzdžių. Kad ir tas, dar „gūdžiu sovietmečiu“ pastatytas Kaune, Vilijampolėje. Tiesa, pastarasis jau nelabai gyvas - paminklas seniai demontuotas, likęs tik pats jau apgriuvęs bunkeris, kurio „brolį“ ar bent jau „pusbrolį“ ŠMC ekspertai išrinko Lukiškių aikštei. Turime ir dar vieną „bunkerio“ atitikmenį, tik nepalyginamai modernesnį. Ir jis yra visai šalia Vilniaus - Europos parke. Prieš 13 metų jį sukūrė pasaulyje gerai žinoma skulptorė Beverly Pepper. Beje, ši Italijos menininkė pati yra amerikietiškos kilmės, bet jos seneliai į Ameriką buvo atvykę iš Lietuvos.

Bet aš siūlau atkreipti dėmesį į šių trijų bunkerių pavadinimus. Lukiškių aikštėje jis, matyt, vadinsis „Partizanų bunkeriu“ ar kokia nors „Partizanų kalvele“. Vilijampolėje jis vadinosi „Monumentas komjaunuoliams, žuvusiems už tarybų valdžią Lietuvoje“. Europos parke jo pavadinimas - „Teatras“! „Bunkerių žanras tinka bet kokiam atvejui. Kažkoks kataklizmas ištinka Lietuvą, pavadinimus per naktį tik suspėk pakeisti - ir tau nei griaut, nei Grūtan keliaut!

Karas už išlikimą

Nusilenkime iš Lukiškių aikštės išvarytam ir jau Kaunan šuoliuojančiam Vyčiui - tai nuo jo pakelto kardo nubudo visuomenė, o mes virtome piliečiais. Ir galbūt iš tiesų ne taip jau ir svarbu, kur atsistos šis mūsų istorijos simbolis - tik Kaune, o gal ir kituose miestuose, miesteliuose, pavienėse valstiečių sodybose. Ko gero, svarbiau yra tai, kad vos įsižiebusi, o gal įžiebta, lengva Vyčio ir Bunkerio dvikova Lietuvai leido praregėti ir pamatyt, kad dalyvaujame ne šioje dvikovoje, o DVIEJŲ KULTŪRŲ KARE! Kas bus, jeigu mūsų tradicinė kultūra su savo iš kartos į kartą perduodamomis tautinėmis ir bendražmogiškomis vertybėmis nepajėgs atsispirti tai kitai, postmodernizmo beprasmybės pagimdytai, visuomenę demoralizuojančiai savo grimasomis - „ano galo“ performansais ar supuvusių kiaulių galvų („šio galo“) instaliacijomis?.. Tai kas bus, jeigu JIE MUS?..

Kai kas mala liežuviais, kad JIEMS esą jau seniai vadovaująs Arūnas Gelūnas. Bet aš tuo netikiu - jo tokios patikimos akys. Galų gale, gal tai net nėra taip jau labai ir svarbu. Mano kukliu suvokimu, kurį suformavo atlikta dar kuklesnė analizė, kur kas svarbiau, kad JŲ „agentų“ yra prifiltruota mažne į visas kultūros grandis: tarybas, komisijas, skirstančias kultūros pinigus, formuojančias kultūros politiką, siūlančias ministerijos vadovybei įvairių premijų komitetų, konkursų ekspertų sudėtis. Manau, tų „agentų“ pakako ir ekspertų komisijoje, nulėmusioje Lukiškių bunkerio pergalę. Jeigu, žinoma, tai jau pergalė...

Tai kas gi bus, JEIGU?.. Po to, kai pagaliau postmodernistams galutinai pavyks okupuoti mūsų kultūrą, jau nebėra jokio skirtumo, kas bus po to. Net nesvarbu, kas „po to“ okupuotų ir mus pačius. Nes MES jau nebebūsime MES.

Epilogas

Ano amžiaus 7-ajame dešimtmetyje vieno rajono valdžia pasiūlė jaunam žmogui, žemės ūkio specialistui, imtis vadovauti ką tik iš dviejų sujungtų prasigėrusių ir nugyventų kolūkių („Pergalės“ ir „Lenino“) sukurtam tarybiniam ūkiui. Jaunas žmogus sėdo ant motociklo, o gal dviračio, ir jau artimiausią subatvakarį nulėkė pasidairyti po kaimą, kuriame buvo ūkio centras. Kažkokioje salytėje, šalia kelio, vyko šokiai. Klykė ir siautėjo girtas jaunimas. Staiga, pora girtų jaunuolių į salytę įveda... karvę. Vargšelė išsigąsta triukšmo, muzikos ir pakėlusi uodegą tėkšt ant grindų vieną didžiulį blyną, tėkšt antrą. Visi klykia iš juoko. O jaunas žmogus? Atsisakė vadovauti ūkiui? Nieko panašaus. Jis tiesiog suprato, kad naują ūkį reikia pradėti nuo kultūros. Ir pradėjo...

Visa tai dėjosi Šilutės rajone. 1964-ųjų Juknaičiuose. O jaunas vaikinas buvo Zigmantas Dokšas. Po kiek laiko šis ūkis jau garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje, o žmonės atvažiavę pasigrožėti Juknaičiais net iš Vakarų Europos negalėdavo susiorientuoti, kur patekę - į Ameriką ar komunizmą... Ką reiškia žinoti, nuo ko pradėti. Ačiū karvei...

Tai negi mūsų valdžia šiandien nemato KARVĖS pakelta uodega? Turiu galvoje visai ne kultūros ministrę, kurios lemtis, ko gero, tik likti atpirkimo ožka. Ir net ne jos bičiulį Gelūną. Turiu galvoje mūsų valstybei karą paskelbusią JŲ kultūrą, atliekančią savo Didįjį performansą ant mūsų galvų. Ir ant valdžios galvų taip pat - ei, jūs, negi dar nejaučiate?!

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net