respublika.lt

2018 rugsėjo 19, trečiadienis

Kaip mes statėme Vytįnuotraukos (50)

2018 liepos mėn. 05 d. 06:58:10
Danutė ŠEPETYTĖ

Šiandien visos mintys skrieja Kauno link, kur atidengiamas pagrindinis Šimtmečio paminklas. Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko šešių metrų aukščio, trijų tonų Laisvės kario (Vyčio) skulptūra, atlieta iš bronzos Ukrainoje, jau stovi Kauno pilies kieme.

 

Labai norėtųsi sakyti, kad šioje šventėje valdžia yra išvien su savo Tauta, tačiau tiesa ta, kad užgynusi paminklo statybą sostinėje, ji greičiau pademonstravo prarają, ją skiriančią nuo Tautos. Simbolinis Vytis radosi tik aukojusių Lietuvos žmonių (tiek vietos, tiek išeivijos) ir Kauno savivaldybės dėka. „Vyčio paramos fondui“ pinigų nereikia, mes juos surinksime, bet mes norime, kad ir valdžia būtų su mumis, kad ji galėtų pasakyti: mes tai padarėme su Lietuvos žmonėmis“, - prieš metus yra sakęs Vilius Kavaliauskas.

Priminsime, kad šį paminklą Lietuvos visuomeninių organizacijų iniciatyva buvo svajota pastatyti Vilniaus Lukiškių aikštėje; dar 2015 metais buvo kreiptasi į prezidentę ir premjerą, miesto merą, kultūros ministrą dėl šio paminklo, skiriamo Lietuvos valstybingumui ir kovojusiems už Lietuvos valstybę (1863 metų sukilėliams, 1918-1920 metų savanoriams, pokario rezistentams ir Sausio 13-ąją laisvę gynusiems piliečiams). Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurtas Vyčio paramos fondas, jo pirmininku tapo atsargos brigados generolas Česlovas Jezerskas. Fondo atstovui žurnalistui kolekcininkui Viliui KAVALIAUSKUI šioje istorijoje kliuvo taip pat ne šalutinis vaidmuo.

- Jei neklystu, paminklas radosi per pusmetį ir varomoji jėga buvo Vilius Kavaliauskas...

- Mes su Česlovu susitarėme: aš iki savo gyvenimo pabaigos jam sakysiu, kad jis statė Vytį, o jis man sakys, kad aš... (Juokiasi.) Tačiau kalbant rimtai, paminklą pastatė Kauno miestas ir Lietuvos žmonės. O apskritai šitas kūrinys yra ne vien tiktai Kauno Vytis, jis yra visos Lietuvos Vytis. Jis yra viltis, kad ir ateityje mes galime kažką nuveikti ir be valdžios palaiminimo.

- Ką pavyko sužinoti naujo per šitą laiką apie Lietuvą ir lietuvius?

- Dėl paminklo išsiuntinėjau 143 prašymus didžiausioms pagal apyvartą ir pelnus Lietuvos nacionalinėms įmonėms, tarp jų - 84 Kauno regione, tačiau nė viena iš jų nesureagavo. Giganto neturime nė vieno. Nė vieno. Daugiausia rėmė tos įmonės, kurių darbuotojus beveik galima suskaičiuot ant pirštų, - smulkusis bei vidutinis verslas. Džiaugiuosi, kad jos tai darė nuoširdžiai. Džiaugiuosi, kad paminklas yra arti žmonių. Tokio aktyvumo nė nesitikėjome. Štai šiandien atėjo auka iš Telšių ir iš Vilniaus, ir iš Kauno rajono; ypač daug rėmėjų buvo iš šio rajono, ypač iš Garliavos. Pavyzdžiui, verslo klubas vienbalsiai nusprendė paremti šį projektą ir rėmė visi, kiek kas galėjo, nors Garliavoje didelės pramonės ir nesama. Turbūt nustebinsiu pasakęs, kad 300 žmonių, paskyrę 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paminklui - Vilnijos gyventojai; aš labai džiaugiuosi, kad 300 Lietuvos lenkų yra už Vytį. Iš viso paminklui aukojo apie 1300 žmonių, gyvenančių čia ir išeivijoje. Man iki šiol skauda širdį dėl Onutės iš Kaštonų gatvės Vilniuje: tada, kai viltis išvysti Laisvės karį Vilniuje dar nebuvo mirusi, ji įnešė solidžią 500 eurų sumą. Susiradęs jos telefoną, sužinojau, kad ji pensininkė, kad į šią sumą įeina net kelios jos pensijos, tačiau į klausimą, kodėl tiek daug ji paaukojusi, atsakė, kad tiesiog pavargo žiūrėdama į Lukiškių aikštę. Ji aukojo dėl Lukiškių aikštės, tačiau kai Vytis iš jos buvo išvarytas, pinigų neatsiėmė. Vis pagalvoju, o gal dėl to ji liko nusiminusi?..

- Vadinasi, vadinamieji oligarchai ir valdžia pasirodė esą vienoje valtyje?

- Vienintelis valdžios žmogus, kuris aukojo šiam paminklui, - Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis; iš pat pradžių jutome jo paramą. Vyčio paramos fondas veiklą pradėjo nuo to, kad pirmiausia patys valdybos nariai sudėjome po penkis šimtus eurų, kad jei kas nutiktų, prarastume savo, o ne žmonių lėšas. Ilgai laikiausi, kad nė vieno žmonių cento nebūtų išleista ir tik kai tapo aišku, kad viskas bus gerai, pradėjome juos leisti paminklo gamybai. Jau esu išsiuntęs 700 padėkų. Gaila, negalėjau to padaryti nenurodžiusiems nei adreso, nei telefono. Smagu turėti tokį gražų dokumentą, sukurtą Rimanto Dichavičiaus bei Antano Šakalio pagal prieškario Lietuvos diplomo, kuriuo buvo dėkojama už auką Kauno karo muziejaus statybai, pavyzdį.

- Vytis pasirodė arti žmonių, bet toli nuo valdžios...

- Nuo Lietuvos valdžios, akivaizdu. Kai Kultūros ministerija su Šiuolaikinio meno centru organizavo konkursą dėl kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo, mes pasitraukėme, nusprendę neleisti, kad iš mūsų tyčiotųsi. Laisvės kovotojai dėl to mums priekaištavo, sakė, mes juos išdavėme, sakė, mums reikėjo toliau kovoti, bet mes turėjome argumentą nekovoti - jautėme atsakomybę prieš Vyčio paminklui aukojusius žmones. Galima buvo rodyti įvairias grimasas, vaikščioti su vėliavomis, bet mes būtume apgavę žmones, jei būtume taip nieko ir nepadarę. Turėčiau tarti didžiulį ačiū prezidentui Valdui Adamkui, kuris pasakė: „Jei mūsų čia nenori, tai ko mes čia brukamės“. Sako, važiuojam į Kauną. Sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Kauną. Su Kauno savivaldybe tapom partneriai ir iš bėdos, ir iš džiaugsmo: Kauno savivaldybė yra dalykiška, o mūsų skulptūrą juk reikėjo pastatyti konkrečioje vietoje, aikštėje, reikėjo ją sutvarkyti, išgrįsti ir pan., - tam lėšų nebuvome numatę. Dėl viso to mums ir pavyko susitarti.

- Šiandienos džiaugsmą daugeliui žmonių temdys apmaudas ne tik dėl to, kad Vytis bus Kaune, bet ir dėl to, kad jų valia buvo paniekinta.

- Žinoma, labai norėjosi, kad Vilniuje būtų pastatytas paminklas ir Jonui Basanavičiui, ir Antanui Smetonai, - viskas buvo numatyta, viskas aptarta, suplanuota, - aš pats gi šimtmečio programą 2015 metais rašiau. Bet paskui iš jos buvo išsityčiota, pavadinta apsipaminklinimu ir imta projektuoti bei statyti antipaminklus. Prieš dešimt dienų Albanijoje buvau užėjęs į nacionalinį istorijos muziejų. Pusė jos salės skirta bunkerių programai. Didysis albanų komunistas ir Mao draugas, matyt, ir Stalino draugas Enveras Hodza (Hoxha) buvo nusprendęs, kad albanai bus laimingi, jeigu kiekvienas turės po bunkerį. Jų Albanijoje buvo pastatyta 750 tūkstančių. Kai lankiausi kaimuose, buvau įlindęs į kelis, juose gyventojai laiko daržoves, raugintus agurkus... Grįždamas netvėriau juoku: albanai užbaigė savo bunkerių programą, o mes ją pradedam. Statysim pirmą bunkerį sostinės centre. Tiranos centre, priešais prezidento rūmus esančiame parke, yra pastatytas iš kaimo atvežtas vienas toks grybo formos bunkeriukas, o prie jo - du metrai buvusios Berlyno sienos su užrašu „komunistinio absurdo pavyzdžiai“. Aš manau, kad bunkeris nesimbolizuoja mūsų laisvės, nesimbolizuoja mūsų valstybės, nesimbolizuoja paskutinio šimtmečio istorijos.

- Manote, kad jis bus pastatytas?

- Partizanų kova - didvyriškumo pavyzdys, bet ją simbolizuoja ne bunkeris. Man atrodo, kad bunkerio vardas buvo panaudotas tiktai tam, kad nieko nebūtų daroma. Buvo duota užduotis - nieko nedaryti ir išbirbinti valstybės pinigus. Jūs man pasakykit, kas priėmė sprendimą išleisti pusę milijono biudžeto pinigų Lukiškių projektui? Komisija, kurios skyrimo dokumentų taip niekas ir neranda iki šiol? Taigi jei nėra kito memorialo Laisvės kovotojams, tebūna tas memorialas Kaune. Vilniui, Valdovų rūmų muziejui, Vyčio paramos fondas dovanoja sumažintą (vieno metro aukščio) Vyčio modelį ir nanotechnologijos pagalba sukurtą nano Vytį, kurį bus galima stebėti mikroskopu. Galbūt laikui bėgant Laisvės memorialas atsiras ir sostinėje, nes aš nė kiek neabejoju, kad kultūros ministrė ir viceministrė su bendraminčiais yra neilgaamžiai šioje srityje. Apskritai man sunkiai suprantamas dalykas, kaip mes prileidžiame prie kultūros vairo žmones, kurie tyčiojasi iš valstybės istorijos.

- O gal jie tos istorijos nė nežino?

- Gal. Gal į valdžią pakliūna tie žmonės, kurie prastai mokėsi, neskaitė knygelių, kuriems šeimoje niekas apie Lietuvą nepasakojo, ir mes tampame tokios valdžios įkaitais. Aš nekaltinu premjero, kai jis siūlo mums aiškintis su kultūros ministre, - bet mes galvojam, kad valdžia - ne vienas žmogus, kad ant tos valdžios irgi kartais būna valdžia. Mes galvojam, kad ir aukščiausi vadai galėtų ką nors pasakyti šita tema.

- Juk nepasakę nieko, jie pasakė kur kas daugiau, argi ne?

- Norėtųsi, kad pasakytų, juk mes visi norime turėti kažokį „stogą“ virš savęs, visi norime, kad mus gerai vairuotų. Žinoma, Vytis nėra tas pamatas, ant kurio laikosi mūsų valstybė, gal yra ir svarbesnių dalykų, bet šitas atvejis nejučia kelia klausimą, ar mes dar norime būti valstybė ar jau nebenorime. Ar visi esam pasmerkti tapti „globalios Lietuvos“ aukomis. Mes dabar svarstome, kas bus kitas mūsų prezidentas - ar jisai supras mūsų simbolius, ar supras, kam reikalingi tokie „inkarai“, kurie pririštų lietuvį prie šitos žemės. Kunigas Ričardas Mikutavičius, nuo kurio nužudymo praėjo jau du dešimtmečiai, yra sakęs, kad didžiausias pavojus yra tas, kad Lietuva gali išsivaikščioti. Ir staiga po 20 metų pamatėme, kad jis buvo pranašiškai teisus - trečdalis Lietuvos jau išvažiavo. Trečdalis aktyviausių žmonių. Išvažiavo ne todėl, kad nemyli Lietuvos, bet, matyt, sąlygos buvo tokios sukurtos, kad jiems geriau buvo išvažiuoti. Būtų puiku, kad mes turėtume prezidentą, kuris matytų Lietuvos žmones ir žinotų kur eiti. Ne PASKUI ką eiti, bet KUR patiems EITI. Kad žinotų, ko mes siekiame, kokią valstybę kuriame, kaip mums išvengti katastrofos, kuri mums užprogramuota. Juk jeigu per kelerius artimiausius metus nesustabdysime emigracijos, prasidės nesustabdomi procesai.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (50)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PABĖGO: antradienį Pietų Korėjos Tedžono mieste, kuris yra už 160 kilometrų į pietus nuo Seulo, iš zoologijos sodo pabėgo puma.
  • NELAIMĖ: Austrijos Graco mieste traukiniui susidūrus su autobusu, vienas žmogus žuvo, o dar 11 buvo sužeista.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar vizitai pas gydytojus ir tyrimai turėtų būti apmokestinti?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +8 +11 C

   +9  +11 C

 

   +8  +10 C

  +11  +24 C

   +22  +26 C

 

   +21  +24 C

  2-3 m/s

 3-5 m/s

 

    2-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018