Kaip Lietuva gyvens po 2020-ųjų?nuotraukos (30)

2018 gegužės mėn. 14 d. 07:03:22 Perskaitė 3040

Skubėdami „įsisavinti“ pinigus, prisistatėme objektų, kuriuos išlaikyti be proto brangu, pritiesėme kelių, kurie veda į niekur, sutvarkėme miesteliuose parkus, kuriuose nėra kam ilsėtis. Dabar jau daug kam atsivėrė akys, kurios mato, kad Europos Sąjungos milijardai sukišti kaip į kiaurą maišą. Ar šalies valdžia turi kokią nors viziją, kaip gyvensime po 2020-ųjų, kai milijardai nustos byrėję?

 

Apie tai šiandien prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Akto signataras, ekonomistas Audrius RUDYS, Lietuvos Seimo narys Kęstutis MASIULIS, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, verslininkas Juozas ZYKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Visi žinome, kad 2020 metais baigiasi Europos Sąjungos išmokos, reikės gyventi iš savų pinigų. Tačiau aiškios vizijos, kaip versimės savo jėgomis, tikrai pasigendame. Jūsų, verslininko, nuomone, ką Lietuva turėtų daryti?

J.ZYKUS: Visų pirma aš esu daugiau visuomenininkas, negu verslininkas. Turiu labai didelę patirtį, skaudžiai išgyvenau praėjusią krizę. Todėl keliu tokią mintį, kad artinasi ekonominė krizė, tad ką daryti - priešintis, bėgti iš Lietuvos ar nieko nedaryti ir kentėti?

G.JAKAVONIS: Patikslinsiu, ar jūs teigiate, kad 2020 metais pasibaigus ES išmokoms, prasidės ekonominė krizė?

J.ZYKUS: Ta krizė prasidės anksčiau nei tos išmokos pasibaigs ir jos „charakteris“ bus truputį kitoks nei buvo ana, kurią suformavo bankų kreditai, kritę nuo 3 mlrd. iki 1,5 mlrd. Dabar bus toks krizės „charakteris“: kiekvienais metais, pradedant 2020 m., dar nesibaigus europinei paramai, po milijardą kreditų vis mažės. Galime paimti statistiką ir pažiūrėti, kad dabar mes pastatome daugiau namų nei pastatėme prieš praėjusią krizę, o leidimų išsiėmę statyti pusantro karto daugiau nei tada. Vadinasi, niekur nedingsime, pamatai padaryti, pastatai statomi ir 2019 metais jau tas burbulas bus išpūstas. Įžvalgesni žmonės matys, kad jau šių metų pabaigoje krizė yra neišvengiama. Jiems klausimas, kaip elgtis - ar tam priešintis, ar iškelti verslą į užsienį, ar nieko nedaryti ir žlugti? Dabar mes maždaug po milijardą gauname kreditų, po milijardą gauname europinių pinigų ir po milijardą mums atsiunčia emigrantai, pirkdami čia tuos butus, kuriuos statome. Kai baigsime statyti, prasidės nedarbas, žiniasklaida kalbės apie krizę, o ne apie Seime vykstančius ginčus dėl to ar žemę aria kas nors, ar nearia.

Manau, Seime turi būti ir tokie asmenys, kurie atstovautų protingiems žmonėms, ne tik vagims, kvailiams ir pan. Tai tuomet tie, kurie atstovauja protingiems žmonėms, turėtų žvelgti toliau ir galvoti, kas čia bus po dvejų metų.

G.JAKAVONIS: Tos problemos, kurias įvardijo Juozas, tikrai egzistuoja. Jūs, valdančios daugumos atstovas Seime, galėtumėte atsakyti, ar galvojama apie tai, ar vyks kokios nors diskusijos? Kaip jūs įsivaizduojate, kokios situacijos Lietuvoje galime tikėtis?

A.SKARDŽIUS: Kaip aš asmeniškai įsivaizduoju, tai europinė parama buvo skiriama valstybėms, kad jos susivienodintų su bendru Europos Sąjungos ekonominiu vidurkiu. Mūsų vidurkis jau yra aukštesnis negu Europos Sąjungos ir mes jau tapsime donorais. Parama 2020 metais nesibaigs. Tiesiog mūsų įmokos bus ženkliai didesnės, o gaunama parama iš Europos biudžeto bus mažesnė. Mano įsitikinimu, parama turėjo būti nukreipta į investicijas, kad mes, kaip valstybė, taptume konkurencinga kitoms Europos Sąjungos valstybėms. Ar Europos Sąjungos valstybės norėjo to? Ar jos norėjo turėti vartotoją, ar konkurentą? Mūsų tikslas buvo pasivyti Europos Sąjungos valstybes ir gyventi taip, kaip gyvena šiandien vokiečiai ar kai kurios Skandinavijos valstybės, esančios ES narėmis. Tačiau ar ta europinė parama, kurią mes gavome, buvo pravalgyta, ar panaudota efektyviai, ilgalaikėms investicijoms, kuriančioms tvarią ekonomiką, ūkį ir t.t., kuri duos ilgalaikę naudą? Šiandien aš vienareikšmiškai galiu pasakyti - ji nebuvo panaudota efektyviai.

Dabartinė valdžia, dirbanti pusantrų metų, yra ne išimtis. Be abejo, Europos Sąjungos parama yra inercinis procesas ir ji persiduoda su projektų įgyvendinimu, su tinkamu paramos nukreipimu atitinkamomis kryptimis, kur Lietuva galėtų būti konkurencinga. Tie pinigai neturėtų būti pravalgomi, o projektai užmirštami. Kartais susidaro vaizdas, kad yra duoti pinigai ir reikia juos įsisavinti, o kaip efektyviai - visiškai nesvarbu. Tai sukelia kainas, darbo užmokestį, kuris ir dabar numatoma, kad 2018-2019 m. didės po 7 proc. Vienareikšmiškai kainos augs ir augs sparčiau. Svarbiausia, kad tie pinigai būtų efektyviai panaudojami, kad būtų sukuriama nauda, kuri grįžta piliečiams. Iš piliečių pusės tas sąmoningumas yra, o iš valstybės aparato sąmoningumo dar trūksta ir tie pinigai yra praryjami.

G.JAKAVONIS: Ne paslaptis, kad mums įstojus į Europos Sąjungą pirmiausia laimėjo didžiosios, senosios valstybės - Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija. Jos gavo pigios darbo jėgos, išplėtė savo rinkas. O kaip saldainį mes gavome tas europines išmokas. Jūs, Kęstuti, kaip opozicijos atstovas, gal turite kokių nors planų, kaip gyvensime po tų 2020 metų?

K.MASIULIS: Aš norėčiau pratęsti Artūro ir Juozo mintį. Praktiškai tai, ką gavome, panaudojome netikslingai. Pastatėme daugybę, daugiau nei šimtą įvairiausių daugiafunkcių centrų, kultūros namų, baseinų. Kai kurie vienas nuo kito yra nutolę per 6 km. Be abejo, statybininkai iš to gauna atlyginimus, bet čia yra vienkartinis pasidžiaugimas. Nesukuriama nieko tvaraus, kas ilgai egzistuotų ir toliau neštų naudą regionų gyventojams. Pinigų pravalgymas įvyko ir toliau sėkmingai tęsiamas. O pinigai buvo skirti skirtumo tarp regionų mažinimui. Europos reikalų komitete, kuriame dirbu, mes tą temą - kas bus po 2020 m. - svarstėme. Vienas iš darbų, kuris buvo padarytas, tai bandymas atkreipti dėmesį, jog Lietuva yra suskirstyta į du regionus: į Vilniaus ir kitą - likusį. Jeigu mes paliekame Lietuvą kaip vientisą regioną, kaip ir buvo iki šiol, tai jokių paramų regionų išlyginimui tikrai nebebus. Tačiau jeigu Vilnių išskiriame, tai Vilnius yra išaugęs, jis jau gal yra pranokęs Europos Sąjungos vidurkį. Tad visai likusiai daliai dar yra šansų gauti paramą. Bet jeigu lėšos ir toliau bus taip naudojamos, tai bus tik laikinas džiaugsmas.

A.RUDYS: Man belieka apgailestauti, kad ką ruošiausi pasakyti, pasakė kolegos. Galiu tik pateikti savo paties įspūdžio pavyzdį. Maždaug prieš trejetą metų važiavau dviračiu iš Druskininkų per Lynežerį, Kabelius, Musteiką, Margionis ir t.t. Nuvažiavau apie 20 km - puikus, asfaltuotas, platus kelias, o mane aplenkė gal kokie du automobiliai. Kitaip tariant, aš sugrįžau į kokius 1990 metus. Bet tai tik pasako apie politiką, kaip panaudojome pinigus. Prisiminkime, prieš stojant į Europos Sąjungą, tokios sąvokos, kaip „įsisavinti pinigus“, nebuvo.

Pripažįstu, kad Europos pinigų srautas į Lietuvą yra didelis ir jis suformuoja apie 6 proc. bendro šalies produkto dydį. Tad jeigu jis stipriai sumažės, postūmis mūsų augimui taip pat sumažės. Ką reiktų daryti? Pirmiausia valstybė turi pradėti kištis į makroekonomiką ir kištis labai rimtai. Finansinė Lietuvos politika yra ribota todėl, kad mūsų biudžetus tvirtina Seimas. Bet tik po to, kai tam pritaria Europos Sąjungos institucijos. Norėdami sulaukti nors truputį lengvesnių pasekmių nei užėjus praėjusiai krizei, mes kaip valstybė šiuo atveju iš tikrųjų turėtume susigrąžinti tam tikras galias. Galias galime susigrąžinti, jeigu tam bus politinė valia ir Europos Sąjungos norminis laukas, kuriame mes esame. Kitas žingsnis - būtina pasiekti, kad lyginant su Europos vidurkiu sparčiai mažėtų darbo užmokesčio atsilikimas Lietuvoje, lyginant su darbo našumo esama dalimi. 75 proc. yra Lietuvos darbuotojo vidutinis darbo našumas Europos Sąjungos vidurkio atžvilgiu, 40 proc. - vidutinis darbo užmokestis lyginant su Europos Sąjungos užmokesčio vidurkiu. Yra 35 procentiniai punktai, t. y. viršeksploatacija, viršišnaudojimas. Šis atsilikimas yra Lietuvos skurdo pagrindas.

Būtinai reikia pertvarkyti mokesčių sistemą. Ne taip, kaip dabar. Nes dabar yra tik kosmetika. Aš pritariu toms priemonėms, kurias numato siūlyti Vyriausybė, bet tai yra tik 10 proc. ką reiktų padaryti. Lietuvoje mokesčių sistemą reikėtų apversti, nes dabar ji yra regresyvi. Kuo mažesnes pajamas žmogus turi, tuo didesnę jų dalį atiduoda biudžetui. Atkreipkite dėmesį, kad iš Lietuvos žmonės emigruoja ne į tas šalis, kuriose mažesni mokesčiai, bet į tas šalis, kuriose mokesčiai yra žymiai didesni. Reikia atkreipti dėmesį, kad artėja pasaulinė krizė. Jei mes nebūsime pasiruošę krizės valdyti tinkamai, tokiu atveju mes gausime žymiai didesnį smūgį nei kitos šalys.

G.JAKAVONIS: Situaciją matome vienodai, artėja krizė, sumažės ES skiriamų pinigų. Mes tikrai nesame krizės sukėlėjai, bet kaip protingai elgtis? Kaip pamenu tą 2008 metų krizę, estams pavyko lengviau išsisukti, nes jie buvo sukaupę finansinių resursų. Žiūrint į Lietuvą, tie gauti ES pinigai buvo investuojami į socialinius objektus, tačiau gal būtų buvę geriau investuoti į pačius žmones, į jų darbo vietų kūrimą, į gamybą ir pan. Norėčiau paklausti jūsų nuomonės, ką šiais pastaraisiais metais, kol dar gauname pinigus iš Europos Sąjungos, reikėtų daryti. Ir ką daryti tuomet, kai pinigų jau nebegausime?

J.ZYKUS: Visiems dar vis atrodo, kad mes ir po 2020 metų gausime pinigų iš Europos Sąjungos šalių. Teisingai, gal ir gausime, tačiau mūsų įmokos jiems bus daug didesnės nei iki šiol. Turiu lenteles, kuriose atsispindi, kaip pasiskirsto gaunami pinigai. Pasirodo, kad mes - ne tokie ir išlaidūs. Tai, ką gauname iš emigrantų, kiekvienais metais po milijardą įdedame į bankų indėlius. Reikėtų daugiau dėmesio skirti infrastruktūrai, keliams.

A.SKARDŽIUS: Problema yra ta, kad neturime ilgalaikės ūkio plėtros strategijos. Yra trejų metų valstybės investiciniai planai. Kuo jie baigiasi? Mokyklų, ligoninių remontu. Mes neturime normalios strategijos, tad ir krypties negalime nubrėžti. Aš jau nekalbu apie tęstinumą, kai keičiasi valdžios kas ketveri metai, kad ta kryptis turi būti valstybės išlaikyta. Jeigu kitos valstybės šiandien yra okupavusios finansinio tarpininkavimo sektorių, energetiką, šilumos ūkį, gviešiasi geležinkelių, kelių infrastruktūros, tai yra užsienio valstybių investicijos. Mes be okupacijos atiduodame tas „žąsis, dedančias aukso kiaušinius“ užsienio šalims. Jos per krizę savo kapitalą atitraukė, vėliau mums už 9 proc. paskolino ir mes dar iki 2022 metų turėsime sumokėti daug daugiau, negu latviai sumokėjo.

Mes nemokame strategiškai mąstyti, neturime ilgalaikio mąstymo. Jeigu buvo ekonominis pakilimas, tai lauk, kad šis periodas pasibaigs ir bus nuosmukis, nes toks yra ekonomikos ir finansų „variklis“. Neturėdami savo krypties į užsienio investicijas, t. y. paslaugų, gamybos eksportą, kur valstybė galėtų iš to uždirbti ir pajamas gauti čia, mes turime turėti labai gerą fiskalinę politiką, kuri skatintų žmones turėti čia registruotas įmones, kad pajamos liktų čia, o ne verstų juos registruotis, pvz., Latvijoje ir mokėti mokesčius ten. Pas mus strategija yra viena, o investicijų kryptis yra priešinga. Jokio tvarumo mes čia negausime, todėl kad nėra sisteminio, ilgalaikio tęstinumo. Mūsų ekonomistai prieš save mato tik siaurą vaizdą, kad niekas jų neblaškytų. Kol taip bus, mes neturėsime tvarios ateities, kad galėtumėm jaustis saugūs. Mes kalbame apie emigraciją, kaip apie blogą reiškinį, jaunimas yra nekvailas, jis renkasi tą žemę, kurioje grūdas gali sudaiginti didesnį derlių.

K.MASIULIS: Galėtumėme pasimokyti iš Didžiosios Britanijos, kur jau ne pirmą dešimtmetį yra tokia tvarka, kad norint statyti kokį nors viešosios paskirties objektą, tos statybos iniciatorius, norėdamas gauti paramą iš valstybės, turi įrodyti, jog verslas negali už savo pinigus pastatyti to objekto. Filosofija yra tokia, kad pinigų valstybės biudžete yra ribotas kiekis, objektų norisi pastatyti daugiau, tuomet vyksta privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas, kuris yra išplėtotas Šveicarijoje, Norvegijoje ir tose valstybėse, į kurias lietuviai emigruoja. Didžioji Britanija - šiuo atžvilgiu yra lyderiai, nes valdininkai net neleidžia naudoti valstybės pinigų, jei tai gali atlikti privatus verslas.

Juozas jau minėjo, kad Lietuva yra sukaupusi pinigų bankuose. Jei šie pinigai būtų naudojami viešajai infrastruktūrai... Verslas pinigų taip paprastai neduos. Prieš investuodamas verslininkas būtinai pasiskaičiuos, kad ten srautas bus, kad jam atsipirks, nes jis, statydamas tiltą ar požeminę perėją, prisiima riziką. Mes kartais neprotingai statome vieną ar kitą infrastruktūrinį darinį. Tarkime, tiltą prie Seimo, kur tikrai nedaug mašinų važiuoja ir pan. Tai čia galėtų būti vienas iš žingsnių, kuris gyvintų ekonomiką, nes būtų naudojami pinigai, sukaupti bankuose. O likę pinigai turėtų būti naudojami taupiau, strategiškai nukreipti, kad valstybei garantuotų tvarią plėtrą. Būtent ekonominę plėtrą, ypač ten kur skurdžiausia - regionuose.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Audriau, kaip jūs manote, kaip reikėtų panaudoti paskutinius gaunamus pinigus?

A.RUDYS: Labai sunku atsakyti į jūsų klausimą, nes, mano nuomone, mūsų valstybė yra save naikinanti struktūra. Kodėl? Todėl, kad įstojome į vienokią Europos Sąjungą, kuri buvo valstybių sąjunga ir tuo metu buvo tinkamas žingsnis. Vėliau Europos Sąjunga generuojama į vieną valstybę-federaciją, tuomet jau mūsų valdžia, kokia ji bebūtų, jau elgiasi blogai. Pirmiausia todėl, kad nežino, kas yra nacionalinis interesas. Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybė yra Europos Sąjungos aparato aptarnaujantis aparatas. Tokiu atveju, jei mes negrąžiname valstybei jos galių, mes nieko negalime daryti. Mums pasakyta, kad mes turim laikytis vienokios ar kitokios politikos ir mes jos laikomės. Tuo labiau kad mes jau nebeturime instrumentų vykdyti savo nacionalinius interesus atitinkančią politiką, jeigu mes apskritai susitariame, kokie yra mūsų nacionaliniai interesai.

Pavyzdžiui, buvo pasiūlyta puiki galimybė pateikti idėją Lietuvai. Nuostabi proga susitelkti visai Lietuvai ir pasakyti, ką reikia daryti, ko mūsų visuomenė nori. Galų gale tai yra viešųjų ryšių akcija pasiekti vieną vienintelį tikslą - kaip nors įpiršti daugybinę pilietybę, nes visa kita yra tik priedanga. Visa tai svarbu, bet ar tai yra nacionalinio proveržio dalykas? Tai yra savos valstybės pagrindų naikinimas. Mes kaip valstybė pirmiausia turime susigrąžinti maksimumą valstybės suvereniteto galių tam, kad galų gale mes galėtumėme pradėti vykdyti mums naudingą politiką, nors ir Europos Sąjungos rėmuose.

Aš galiu pasakyti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose valstijos turi didesnę savo gyvenimo reguliavimo galią nei Lietuvos valstybė Europos Sąjungoje. Vadinasi, labai greitai mes būsime nebe valstybė, o valstija, tik reikia pakeisti Konstituciją. Jeigu mes susigrąžiname galias, tuomet galime vykdyti tą politiką, dėl kurios sumažėtų emigracija, kad didelė dalis emigrantų sugrįžtų atgal į Lietuvą. Miesteliai pas mus gražūs, puošnūs. Lietuviams, iš čia išvažiuojant, yra atlaisvinama labai patogaus gyvenimo erdvė kitiems.

G.JAKAVONIS: Su viskuo sutinku, ką jūs sakėte, tačiau ką čia jaunimas veiks sugrįžęs, jei čia nėra darbo vietų?

A.RUDYS:
Jūs pažiūrėkite, kokią didelę klaidą daro Lietuvos verslas. Jis galvoja, kad jeigu trūksta darbo jėgos, tai mes jos prisivešime. Taip galvoja tie, kurie dirba su eksportinėmis prekėmis. Juos labai palaiko prekybininkai, todėl, kad Lietuvoje mažėja žmonių, kurie gali eiti į prekybos centrus ir pirkti. Kai atvažiuoja didesnis kiekis žmonių, tuomet jie pradeda kurti savo verslą. Jei verslas tikisi daugiau gauti iš pigios imigracijos, tai tikrai tiek negaus, atvirkščiai, didelė dalis lietuvių verslininkų gaus konkurentus.

J.ZYKUS:
Po dvejų metų pas mus jau neįplauks po milijardą iš Europos. Vienas milijardas įdarbina apie šimtą tūkstančių žmonių. Vadinasi, jei neteksime šių pinigų, šimtas tūkstančių žmonių turės išvažiuoti. Tačiau kiekvienais metais mes po milijardą įsidedame į bankus. Negausime iš Europos, tačiau 17 milijardų guli bankuose. Tik ar leis Lietuvos valdininkai tuos pinigus panaudoti čia, Lietuvoje. Man labai patiko mintis, kaip Anglija išnaudoja privačius pinigus.

A.SKARDŽIUS:
Viešųjų funkcijų, iš kurių verslas galėtų uždirbti, yra daug, tik reikia leisti privačiam kapitalui bendradarbiauti su viešuoju sektoriumi. Tai galėtų atgaivinti mūsų ūkį ir įdarbinti privačias lėšas viešosioms funkcijoms vykdyti.

Plačiau apie tai skaitykite čia.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net