Kada viešieji pirkimai taps skaidresni?

Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotoje diskusijoje kalbėjo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Vytas Rimkus, generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis, Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Rimgaudas Stanislovas Vaičiulis ir žalgirietis Karlenas Grdiljancas. Diskusijai vadovavo dienraščio “Respublika” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Ramunė Vaičiulytė. Diskusijos video galite žiūrėti čia: 1 dalis ; 2 dalis;

R.VAIČIULYTĖ: Šioje diskusijoje dalyvauja verslininkas, kuris yra susidūręs su įvairiomis viešųjų pirkimų situacijomis. Gal galite pasidalyti savo patirtimi?

K.GRDILJANCAS: Susidarė tokia situacija, kurią aš pavadinčiau 3P: pavojus, pabodo, pagalbos. Ieškau pagalbos, nes iš tikrųjų manau, kad verslas yra rimtame pavojuje. Prekiauti su valstybe, dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose yra tikrai sudėtinga, nes viskas yra iš anksto suderinta, sutarta ir tie, kurie dalyvauja konkursuose, tik atlieka kažkokį vaidmenį. Konkursas būna laimėtas dar nepaskelbus jo rezultatų.

Aš atstovauju užsienio kompanijai, kuri stato vaikų žaidimų aikšteles, ir nuo balandžio esu dalyvavęs keturiuose viešuosiuose konkursuose. Trijose savivaldybėse - Varėnoje, Visagine, Jonavoje - mano atstovaujama įmonė pradinėje apklausoje pagal pasiūlytą kainą laimėjo pirmą arba antrą vietą. Tuo tarpu mūsų artimiausi konkurentai, pavyzdžiui, Visagine, siūlė net 60 proc. didesnę kainą. Ir laimėjo.

Galbūt viskas būtų ir normalu, jei visuose konkursuose nelaimėtų ir sutarčių nepasirašinėtų viena firma - CGS, taip pat atstovaujanti užsienio gamintojui. Žinote, man keista, Lietuvoje šiais metais šioje srityje vyko gal šeši konkursai ir jau pusė jų laimėta tos pačios vienos firmos, kuri nepateikia mažiausių kainų. Varėnos savivaldybės administracijos direktorius į viską pažiūrėjo paprastai - taip, mūsų pasiūlymas pigiausias, bet mes neatitinkame kažkokių reikalavimų. Tačiau reikalavimai sukurti pagal vieną firmą! Ir išeina taip: kad ir koks būtum geras, kad ir kokią gerą kainą pasiūlytum sunkmečiu, viešųjų pirkimų konkurso nelaimėsi.

R.VAIČIULYTĖ: Štai tokia yra verslininkų patirtis. Ar išties Lietuvoje viešiesiems pirkimams trūksta skaidrumo?

G.JASAITIS: Viešųjų pirkimų procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas. Kiek man teko jį studijuoti, šio įstatymo nuostatos pakankamai aiškios: išdėstyti pagrindiniai principai, kontrolės mechanizmai ir institucijos, kurios vykdo šio įstatymo priežiūrą. Kitaip tariant, mano požiūriu, įstatymai reguliuoja tinkamai. Kitas dalykas, kad iš tikrųjų dėl viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, kurie susiję su pareigūnų piktnaudžiavimu, pradėta nemažai ikiteisminių tyrimų.

Jei kalbame apie skaidrumą, mes susiduriame su labai paprasta problema. Jeigu gaunama informacijos apie galimus piktnaudžiavimus viešųjų pirkimų konkurse iš anksto, tai įstatymai leidžia vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu ar Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, pradėti tyrimus: sekti, kontroliuoti žmones, kurie dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, ir rinkti duomenis dėl galimo piktnaudžiavimo, kyšininkavimo ar papirkimo. Tokiu atveju atliekami tyrimai, surenkami įrodymai ir bylos perduodamos į teismą. Tačiau jeigu iš anksto tokios informacijos negaunama ir visa procedūra nekontroliuojama, vėliau praktiškai neįmanoma surinkti jokių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas atliekant viešuosius pirkimus. Tai yra pati didžiausia problema, su kuria susiduria teisėsaugos institucijos.

Ikiteisminių tyrimų kol kas nėra tiek, kad būtų galima kalbėti, jog korupcijos problema viešuosiuose pirkimuose jau įveikta. Bet tiek, kiek teisėsauga gauna informacijos, mes dirbame ir stengiamės savo darbą atlikti tinkamai.

V.RIMKUS: Žinoma, viešuosiuose pirkimuose yra pakankamai rizikos, pavyzdžiui, kultūros sričiai padaryta daug išimčių įstatymuose, rengiant pirkimų sąlygas, suteikiamos galimybės gana plačiai interpretuoti įvairius dalykus ir viską surašyti taip, kad tiktų tik keliems tiekėjams ar pan. Dažnas verslo atstovas teigia, kad jau gavęs sąlygas žino, kas laimės. Kai klausiame jų, kodėl nesinaudoja įstatymo suteikta galimybe skųsti, reikšti pretenzijas, jie sako nenorintys taip tarpusavyje konkuruoti, nes kitą kartą jų sprendimas bus apskųstas. Reikia pasakyti, kad pats verslas nėra iki galo suinteresuotas skaidrumu. Jis suinteresuotas ieškoti būdo apeiti ir gauti valstybinius užsakymus. Šiuo atveju neskaidrios abi pusės - ir konkurencija skatina korupciją, ir įstatymo spragos, ir nedori valdininkai. Dėl to mes inicijavome pasiūlymus, kaip būtų galima patobulinti viešųjų pirkimų procedūras, deja, visa tai yra gana ilgalaikiai procesai.

R.VAIČIULIS: Žinote, viešųjų pirkimų specifika tokia - dalyvauja penki šeši, paskutiniu metu - net iki penkiasdešimties dalyvių viename konkurse, o laimi tik vienas. Prizinių vietų nėra. Todėl visi kiti lieka nepatenkinti bet kuriuo atveju.

Tačiau visada reikia pasinaudoti įstatymo galia. Juk įstatymuose aiškiai pasakyta, kad jeigu tu gavęs dokumentus pamatai, kad kažkas ten parašyta ne taip, turi klausti perkančią organizaciją. Jei ji nepaaiškina ar šiurkščiai atsako, kad čia yra ne tavo reikalas ir pan., tamsta turi pateikti pretenziją ir pareikalauti, kad kažkuri nuostata būtų pakeista. Jeigu tada nesulauki atsakymo arba vėl atsirašinėjama - duodi į teismą.

Noriu pasakyti, kad dauguma, kurie tą daro, laimi. Nors pastaruoju metu tie procesai yra ganėtinai ilgi. Valstybės kontrolei, kuri kreipėsi į mus norėdama sužinoti mūsų nuomonę apie valstybinius auditus, nurodėme, kad teismai per ilgai užsiima šių skundų nagrinėjimu. Juk įstatyme parašyta, jog jie turi per 45 dienas duoti atsakymą, tačiau mūsų praktika rodo, kad tam prireikia ir 80, kartais net 150 dienų. Turime ir vieną unikalų atvejį Klaipėdos jūrų uoste, kur buvo bylinėjamasi net dvejus su puse metų. Per tą laiką medžiagos pabrango, krantinės griūti pradėjo, kitaip tariant, kainos ir situacija pasikeitė.

Nors VPT neturi tiesės nagrinėti skundų, nes nėra tokia teisė suteikta, gavę pretenziją, mes kiekvienąkart reaguojame, tiriame ir pasakome savo išvadas. Dažniausiai nurodome svarstyti iš naujo. Jei svarstant iš naujo neatsižvelgiama į mūsų pastabas, tada mes baudžiame.

R.VAIČIULYTĖ: Gal galėtumėte įvardyti, kurios sritys yra neskaidriausios?

V.RIMKUS: Aš neišvardysiu eilės tvarka, bet tarp neskaidriausių visada buvo minimos informacinės technologijos, energetikos sektorius ir statybos. Kitaip tariant, tie sektoriai, kur yra daugiausia lėšų ir sudėtingiausios sąlygos - kad būtų galima paveikti pirkimo rezultatus.

G.JASAITIS: Derėtų pridurti, kad sunkiausiai įvertinami statybos ir intelektiniai darbai. Tarkim, jeigu kažkas norėtų patikrinti, ar namas pastatytas būtent už tokią kainą, kokia buvo numatyta viešojo pirkimo sąlygose, tai būtų sudėtinga padaryti. Tam nepakaktų vien kontrolinių matavimų, gręžimų ir pan., reikėtų patikrinti ir vidinius darbus.

Tuo tarpu perkant intelektinius darbus labai sunku įvertinti pačią autorių kūrybą. Žinoma, jau yra pradėta keletas ikiteisminių tyrimų - turiu galvoje projektą “Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009” (VEKS) - tai reikės vertinti tokius darbus. Bet visada kyla klausimas - ar tie intelektinio darbo vertinimai turi tam tikrus pagrindus? Vyriausybės ar kokios kitos žinybos nustatytų kriterijų, kaip tą daryti, nėra.

R.VAIČIULIS: Nesutikčiau su gerbiamu prokuroru. Kiekvienas procesas turi savo griežtus reglamentus. Statybose yra paslėptų darbų aktai ir kiekvieno mėnesio aktuotės. Pastaruoju metu buvo kilęs klausimas dėl stadiono, pasirodo, jame atlikta darbų, kurių nėra arba kurie nebuvo atlikti. Tai aš nesuprantu, kaip techninės priežiūros atstovai, kurie vykdė nuolatinę kasdienę kontrolę, negalėjo atsakyti, ar tas darbas atliktas, ar ne. Juk kas mėnesį pateikiamos formos, kurias jie turi pasirašyti ir nurodyti, kokie darbai, kiek medžiagų, kiek atlikta, kiek kainuoja ir pan. Kur šitoje vietoje gali būti korupcija ar kažkas panašaus, jeigu techninė priežiūra atliks savo pareigą?

Intelektinei produkcijai vertinti yra ekspertai. Juk neatsirado kažkas iš mėnulio, kas sukūrė tą vamzdį prie Neries? Yra ekspertai, tegul ateina ir įvertina, kiek galėtų kainuoti toks “nuostabus” meno kūrinys.

G.JASAITIS: Nors dėl tokių intelektinių darbų dar nėra teisinės praktikos, aš jau galiu numanyti, kad vieni ekspertai gali taikyti vienokius kriterijus, kiti - kitokius ir t.t. Kai bylos bus išnagrinėtos teismuose, tada bus galima apie tai kalbėti. Bet šiandien statybos darbams ar automobilių pirkimui Vyriausybė yra nustačiusi kriterijus, o intelektinių darbų ir produkcijos niekas nereglamentuoja.

R.VAIČIULYTĖ: Pakalbėkime apie mechanizmus, kaip patogiau nupirkti kokią paslaugą ar daiktą. Kitaip tariant, pereikime prie praktikos. Įsivaizduokite, kad mes su Karlenu esame verslininkai, turime kokią nors bendrovę “Kultūros sostinė”. Patarkite mums, kaip reikėtų laimėti viešųjų pirkimų konkursus - ką reikėtų paspausti, kur ką reikėtų duoti ir kaip tartis dėl sąlygų. Kokie yra tų neskaidrių viešųjų pirkimų mechanizmai?

(Tyla, paskui juokas - red. past.)

K.GRDILJANCAS: Aš žinau, bet tylėsiu.

G.JASAITIS: Tiesą sakant, turėtume patarti, kaip nedaryti.

K.GRDILJANCAS: Bet kitaip neišeina.

R.VAIČIULIS: Gerbiamas prokurore, jis žino, bet nesakys. Jis turėtų pasakyti, jei yra pilietis.

K.GRDILJANCAS: Gerbiamas Rimgaudai, kaip tik dėl to mes ir esame čia.

G.JASAITIS: Iš baudžiamųjų bylų medžiagos galima daryti tam tikras išvadas, kad iš anksto susitariama, kas turi laimėti konkursą. Paprastai įmonių, įstaigų, valstybės institucijų vadovai susitaria ir už tai gauna atitinkamą užmokestį. Paskutinis toks atvejis buvo Teisingumo ministerijoje perkant automobilius ir Vidaus reikalų ministerijoje vykdyti pirkimai. Čia dažniausiai veikia viešųjų pirkimų komisijų vadovai, o už “teisingą” laimėjimą atsilyginama įvairiausiai - nuo pinigų iki suteikiamų paslaugų.

V.RIMKUS: Techninės specifikacijos rengimo etape akivaizdžiai matyti, kur eliminuojamos neparankios firmos arba konkurentai. Tuo momentu iškėlus reikalavimus, surašius atitinkamas sąlygas, liks tiktai tie, kurie pateiks didesnes kainas. Šitas etapas turėtų būti ypač kontroliuojamas ir galbūt tai suteiktų kiek skaidrumo.

R.VAIČIULIS: Prokuroras sako, kad būna susitariama. Taip tariasi, bet kaip juos pagauti besitariančius ir iš karto užkirsti kelią tolesniems veiksmams? VPT - ne operatyvinė įstaiga ir neturi tokios teisės. Aš net savo darbuotojų negaliu pasekti, ar jie tikrai važiuoja į seminarą, ar dar kur. Nes bus pažeistos jų teisės. O visais atvejais mes tikriname procedūras pagal savo kompetenciją.
Tačiau aš noriu pasakyti, kad vis dėlto tiekėjai nėra aktyvūs - daugiau mala liežuviu, nei dirba darbą. Ką reiškia “aš žinau, bet nieko nesakysiu”? Vienas toks žinovas pasakytų, tai nueitume jo į Lukiškes aplankyt...

K.GRDILJANCAS: Aš čia ir esu. Štai trys aplankai dokumentų, pone Rimgaudai.

R.VAIČIULIS: Tai atiduokite juos tam, kam priklauso, kad pradėtų tyrimą.

G.JASAITIS: Matote, jūsų atveju mes kalbame apie jau praėjusius įvykius. Net jeigu jūs ir kreipsitės į teisėsaugos institucijas, tai ką jos tyrinės? Jos tyrinės tik dokumentus. Kitaip tariant, pradinės informacijos apie galimus korupcinius susitarimus mes jau neturėsime. O ką tai reiškia? Šitokiu atveju latentiškumas ir pasireiškia tuo, kad procedūros buvo atliktos pagal nustatytą tvarką, bet korumpuotos visų šitų procedūrų pradžios praktiškai neįmanoma įrodyti.

R.VAIČIULYTĖ: Ar jums patiems nėra keista ir paradoksali pati situacija? Jeigu Karlenas būtų atėjęs ir paprašęs stabdyti korupciją, būtumėte sakę, kad nusikaltimas nepadarytas ir jūs padaryti nieko negalite. Šiuo atveju jūs sakote: viskas jau praėjo, mes nieko nebegalime įrodyti. STT sako, kad juos kontroliuoja prokurorai ir jie nieko negali padaryti. Prokurorai sako, kad čia kažką daryti turėtų VPT. Ar ši situacija jums patiems nėra paradoksali?

G.JASAITIS: Ne, ne, ne. Aš iš pradžių minėjau tokią situaciją. Operatyvinės veiklos įstatymas leidžia veikti tokiais atvejais, kai yra patikimos informacijos apie galimai padarytą ar daromą nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, nebūtinai iš šitos informacijos mes turime nuspręsti, kokia veika daroma, bet jeigu ta informacija yra pakankamai patikima, kad bus, sakykim, paperkamas pareigūnas, duodamas kyšis, tada operatyvinę veiklą galima pradėti vykdyti - sekti, kontroliuoti susižinojimą tarp galimai nusikalstamą veiką darančių asmenų ir surinkti duomenis. Bet, kaip aš ir minėjau, tokia informacija turi būti patikima.

Aišku, neprivalo verslininkas arba konkurentas surinkti visos informacijos, kuri patvirtintų kaltę, ir galėtum su ta informacija eiti į teismą. Tai yra teisėsaugos institucijų pareiga. Bet jei mes negauname pakankamai duomenų, tai mes neturime pagrindo ir veikti.

R.VAIČIULIS: Įstatymas numato galimybę ir mūsų tarnybai kreiptis į prokuratūrą, STT arba Konkurencijos tarybą - jeigu mes, vertindami dokumentus arba tik-rindami organizaciją, pastebime, kad tokie veiksmai galėjo įvykti. Praėjusiais metais tokių kreipimųsi į prokurorus buvo apie penkis, į STT - keturi. Šiemet, dar nepatvirtintais duomenimis, į STT kreipėmės penkis kartus, į prokuratūrą - keturis. Laukiam atsakymų.

K.GRDILJANCAS: Norėčiau replikuoti. Mano pavardė jūsų tarnyboje, pone Rimgaudai, žinoma labai gerai. Aš minėjau Jonavos, Visagino ir Varėnos rajono savivaldybių vykdytus konkursus. Po jų kiek-vieną kartą rašyta ne po vieną, o po keletą pretenzijų - ir dėl konkurso paskelbimo, ir dėl sąlygų, ir po to, kai konkursai įvyko. Gavome atsakymus iš VPT, kad mes teisūs, ir viskas. Bet kas iš to? Rezultatas koks? Kas iš to? Rezultato juk nėra, procesas vyksta. Kur toliau? Į teismą? Gerai, dėl vieno konkurso kreipiausi į juristus. Jie surašė dešimties punktų pretenziją. Kaunietis advokatas Paulius Čerka, kuris specializuojasi viešuosiuose pirkimuose, man aiškino, kad neturi būti atšauktas konkursas - tiesiog turi būti paskelbtas kitas laimėtojas...

R.VAIČIULIS: Parašėt skundą į teismą?

K.GRDILJANCAS: Ne, mes dar skundo į teismus nerašėme - mes rašėme jums. Jūs pats pasakėte, kad teismai nuo 120 iki 150 dienų sprendžia ginčus. Nejaugi man siūlote tapti advokatu?
Aš atėjau čia ne skųstis ir prašyti padėti laimėti. Aš turiu užsakymų kituose miestuose. Bet kai kuriose savivaldybėse sėdi maži karaliukai, kurie užsisakinėja viską dvigubai brangiau.

R.VAIČIULIS: Aš girdėjau, kad Jonavoje jūs norėjote statyti medines aikšteles.

K.GRDILJANCAS: Mes visur siūlome medines aikšteles.

R.VAIČIULIS: Ten jie užsisakė plastikinių.

K.GRDILJANCAS: O ką reiškia “užsisakė”?

R.VAIČIULIS: Pirkėjas - karalius, jis moka pinigus ir užsisako, ko jis nori. Jūs siūlote medines, o jam reikia plastikinių.

K.GRDILJANCAS: O kas nusprendė, kad būtent šitam miestui reikia plastikinių?

R.VAIČIULIS: Jie. O jūs pykstate, kad medines aikšteles siūlote.

V.RIMKUS: Galima perklausti? Jeigu jiems reikės automobilių ir jie sakys, kad reikia automobilio, varomo benzinu, bet ne dyzelinu, jūs sakysite - tai pažeidimas ar ne?

R.VAIČIULIS: Nesakysiu, kad pažeidimas. Jie matyt, apsiskaičiavo, kad benzinu važiuoti bus pigiau. Jei pasakys, kad BMW, o ne mersedesas, tada...

K.GRDILJANCAS: Bet kodėl visoje Europoje, Vilniuje, Kaune stovi tokios medinės vaikų žaidimų aikštelės, o Jonavoje, Varėnoje ir Visagine negali stovėti?

R.VAIČIULIS: Gal merai taupesni?

K.GRDILJANCAS: Perka dvigubai brangiau ir yra taupesni?

G.JASAITIS: Na, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad Lietuvoje verslas rinką tam tikrose sferose yra pasidalijęs ir naują dalyvį sunkiai įsileidžia. Pagal įstatymus, rinkos niekaip nesureguliuosi, todėl aš visą laiką sakau, kad verslininkai turi kalbėtis tarpusavyje ir vieną dieną vienas kitam pasakyti...

K.GRDILJANCAS: ...čia - mano, o čia - tavo?

G.JASAITIS: Ne. O kad nemokėsim jokių dešimt ar penkių nuošimčių už laimėtą konkursą. Nes kitaip normalios laisvos rinkos Lietuvoje nebus.

Mano įsitikinimu, kol verslininkai nepradės šnekėtis apie tai tarpusavyje, kol jie neatsisakys tų visų atlyginimų ir valdininkų papirkimų, tol nieko čia nebus.

R.VAIČIULYTĖ: Gerai, pakalbėkime apie teisėsaugininkų darbo rezultatus. Gal galėtumėte pasidalyti skaičiais - kiek asmenų buvo nubausta vykdant viešųjų pirkimų procedūras ir kiek asmenų buvo nubausta, pagauta užsiimant neskaidriais viešaisiais pirkimais?

R.VAIČIULIS: Už viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimus praėjusiais metais buvo nubausti 22 asmenys, o šiemet jau turime 18 nubaustų asmenų. Bet nubausti yra ir merai, ir administracijos direktoriai, ir įstaigų direktoriai - ne patys mažiausi, kurie dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.
Administracinės teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad galiu taikyti baudas nuo 500 iki 2500 litų.

K.GRDILJANCAS: Galiu pasakyti, pone Rimgaudai, kad “atkatas”, kurį tas nubaustasis gaus, tik-rai gerokai viršys...

G.JASAITIS: Negalima sakyti, kad kiekvienas viešasis pirkimas korumpuotas.

K.GRDILJANCAS: Aš ir nesakau. Bet jūs man pasakykite, kaip iš šešių konkursų keturiuose laimi ta pati firma, nors iš jų trijuose nebuvo pirma pagal kainą? Pasakykite, gerbiamieji...

R.VAIČIULYTĖ: O kiek buvo pagauta asmenų, kurie vykdė viešuosius pirkimus neskaidriai?

V.RIMKUS: Paprastai per metus dėl viešųjų pirkimų pradedame 6-8 bylas ir iš jų visada būna nuteisiama 1-2 asmenys. Dažniausiai ir duodantysis kyšį, ir tas, kuris ima.

R.VAIČIULYTĖ: Jūsų nuomone, tai daug ar mažai?

V.RIMKUS: Labai sunku atsakyti. Kaip buvo minėta, tai labai latentiški nusikaltimai - kai tariasi du žmonės tarpusavyje, įsiskverbti labai sunku. Juolab kad visoje Lietuvoje vyksta pirkimai, o, pavyzdžiui, pernai jų suma buvo net 13 mlrd. litų. Už tiek milijardų perkama visose įstaigose, o STT dirba apie šimtas darbuotojų, kurie tiria tokias bylas. Mes negalime jų pristatyti prie kiekvieno, negalime jų sekti, be to, reikia gauti pakankamai pagrįstą informaciją, kad yra daromas nusikaltimas. Nes nebūtinai viskas, ką tiriame, pavirsta byla.

R.VAIČIULYTĖ: Ar yra bent vienas asmuo, sėdęs už neskaidriai įvykdytus viešuosius pirkimus?

G.JASAITIS: Jeigu inkriminuojamas piktnaudžiavimas, tai už jį numatytos maksimalios sankcijos Baudžiamajame kodekse yra laisvės atėmimas iki ketverių metų, jeigu siekiama asmeninės naudos - iki šešerių metų. Tačiau jei asmuo nebuvo teistas, tai joks teismas neskirs realios laisvės atėmimo bausmės.

R.VAIČIULYTĖ: Tuomet sakykite, kokia pati didžiausia bausmė skirta už tokius piktnaudžiavimus?

G.JASAITIS: Paprastai tai būna piniginės baudos.

R.VAIČIULYTĖ: Gal atsimenate kokį konkretų pavyzdį?

(Tyla - red. past.)

V.RIMKUS: Tai bus 12,5 tūkst. litų bauda.

G.JASAITIS: Pavardės tiksliai nepasakysime, bet pareigūnas iš Sveikatos apsaugos ministerijos, neskaidriai nupirkęs medicininės įrangos, gavo didesnę kaip 12 tūkst. litų baudą.

R.VAIČIULYTĖ: Tai daug ar mažai?

G.JASAITIS: Apie baudžiamosios politikos kryptį, jos griežtumą mes turėtume labai ilgai šnekėti. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai tokie atvejai ištiriami, prokuratūrą tenkina faktas, kad asmuo apskritai yra pripažįstamas kaltu. Jeigu mes nesutinkame su bausme ir jos dydžiu, ją skundžiame kasacinės instancijos teismui, bet, atsižvelgiant į tai, kad šiandien bausmių politika yra tokia, kokia numatyta kodekse, mes iš esmės daugiau nieko ir negalime padaryti.

Esmė paprasta: po 2003-2004 m., kai buvo liberalizuotas Baudžiamasis kodeksas ir jo liberalizacija suderinta su Europos Sąjungos baudžiamuoju teisynu, tai šiandien turime, ką turime.

R.VAIČIULYTĖ: Na, reikia tikėtis, kad viešieji pirkimai skaidrės, spragos juos reglamentuojančiuose įstatymuose siaurės, korupcija mažės, o nusikaltėliai sėdės. Apibendrinkime diskusiją: kokių esama galimybių didinti skaidrumą ir mažinti korupciją šioje srityje? Galbūt jūs ketinate imtis konkrečių veiksmų toms galimybėms paversti realiomis?

G.JASAITIS: Įstatymai numato kasdieninę prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų veiklą, taip pat ir kovą su tokio pobūdžio korupcija, bet aš vėl noriu pasikartot, kad mes iš pradžių turime gauti informaciją. Šiandien aš kviečiu visus verslininkus, kurie yra provokuojami, prievartaujami duoti kyšius dėl viešųjų pirkimų konkurso laimėjimo, kad jie laiku praneštų prokuratūrai ir kiek-vienas atvejis bus ištirtas.

V.RIMKUS: Aš pasakyčiau, kad STT vienas iš prioritetų yra viešieji pirkimai, kalbant ir apie baudžiamuosius tyrimus, ir apie prevencinę veiklą. Aš jau minėjau, kiek yra tyrimų, ir tai nemažas skaičius, o dėl prevencinės veiklos - jeigu pasieksime, kad būtų uždrausta juridiniams asmenims finansuoti politines partijas, jeigu pavyks padaryti atitinkamus pakeitimus įstatymuose, jeigu pavyks priimti pareiškėjo apsaugos įstatymą, taip pat švelninti atsakomybę tiems, kurie pranešė, tai viskas tikrai skaidrės.

K.GRDILJANCAS: Mano nuomone, tai yra VPT atsakomybė už tai, kas vyksta jos ūkyje. Jie turėtų žiūrėti, kaip, kas ir kodėl. O paskui bendradarbiauti su STT ir prokuratūra. Manau, skaidrėjimas gali prasidėti tik nuo to. Taip pat turėtų būti juodieji sąrašai bendrovių, kurios tai daro, ir jie turėtų būti viešinami. Trečias dalykas, kuris yra labai svarbus - pone Rimgaudai, jūs, kaip VPT vadovas, turite advokatauti valstybei, o ne savivaldybių karaliams. Tai yra skirtingi dalykai.

R.VAIČIULIS: Aš advokatauju ne savivaldybėms, o perkančioms organizacijoms. Bet kadangi yra nepatenkinti tiekėjai, mes giname ir jų interesus. Labai glaudžiai bendradarbiaujame su prokuratūra ir STT ir visada keičiamės informacija. Pastebėję bet kokiuose pirkimuose ar viešojo intereso pažeidimų, ar korupcijos apraiškų - visada kreipiamės į šiuos gerbiamus žmones ir visada gauname iš jų išsamią informaciją. Tačiau prižadu tamstai dar sugriežtini mūsų vertinimus ir tikrinimus, dar labiau bausime tuos, kurie pažeidžia Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"