respublika.lt

Ką po savęs paliko dvyliktosios kadencijos Seimas

(0)
Publikuota: 2020 lapkričio 23 11:18:57, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 18 nuotr.
12-asis Seimas pasiekė įstatymų leidybos rekordą, kurį vargu ar kas nors kada nors bandys pagerinti. Eltos nuotr.

Mokesčių ir šešėlio mažinimas, pensijų kaupimas, švietimo, sveikatos apsaugos, inovacijų ir technologijų srities reformos - svarbiausios veiklos kryptys, kurios buvo numatytos praėjusios kadencijos Seimo programoje. Nors darbą baigę parlamentarai nesikuklindami tariasi nuveikę daug, daug kas liko ir neįgyvendinta.

 


Kas pavyko ir kas liko tik pažadai, apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo politologai Algis KRUPAVIČIUS ir Vytautas SINICA, Seimo narys konservatorius Kęstutis MASIULIS, profesorius Povilas GYLYS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pradėkime nuo nūdienos aktualijos, t.y. koronaviruso pirmosios bangos sėkmės, kuo taip gyrėsi valdantieji. Atėjusi antroji pandemijos banga parodė, kad jai nebuvome pasiruošę. Be to, koronaviruso sukeltomis ekstremaliomis sąlygomis išlindo daug sveikatos apsaugos sistemos „ligų": tai ir nepakankamas dėmesys kitų svarbių ligų gydymui, ir nevykęs bandymas optimizuoti sveikatos apsaugos sistemą, centralizuojant ligoninių tinklą. Švietimo sistemoje, kurioje vieną nevykusią ministrę pakeitė konjunktūrinis, visoms valdžioms tinkantis Algirdas Monkevičius, irgi pasiekimų nebuvo, švietimo sistema braškėjo nuo pedagogų streikų ir neišspręstų, su mokymo įstaigomis susijusių, problemų, laukiamų rezultatų nedavė ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas... Tad kokį 12-ąjį Seimą prisiminsime?

P.GYLYS: Visgi pradėčiau ne nuo detalių, o nuo poros įžanginių ir fundamentinių pastebėjimų. Pirma, ir nueinanti valdžia, kaip ir prieš ją buvusios valdžios, gal ne visai gerai tai suvokdama, dirbo šalyje dominuojant neoliberaliai, viešuosius, bendruosius reikalus nuvertinančiai ideologinei aplinkai. Lietuvą realiai valdantis „dvaras" visą mūsų visuomenę laiko ideologiniame aptvare, kuriame nuvertinta valstybė, viešieji reikalai ir pervertinami privatūs interesai. Antra, „žalieji-valstiečiai" buvo gavę netikėtai daug vietų Seime, bet savo gretose turėjo akivaizdžiai per mažai žmonių, pasiruošusių realiai dalyvauti valstybės valdyme. Tas profesionalių politikų koalicijoje stygius turėjo pasekmių. Viena iš jų - Sauliaus Skvernelio Vyriausybę didžia dalimi formavo ne tik Seimo dauguma, bet ir, tarkime, prezidentūra. Roką Masiulį, Raimundą Karoblį, Vilių Šapoką ar legendinę švietimo ministrę Jurgitą Petrauskienę vargu ar galima vadinti „valstiečių" ministrais, Ramūno Karbauskio žmonėmis. Prie viso to pridėjus faktą, kad premjeras yra instinktyvus liberalas, gausime liūdnoką vaizdelį - gana didelius vertybinius skirtumus tarp Seimo daugumos ir Vyriausybės. Seimo daugumoje buvo daugiau valstybininkų nei Vyriausybėje. Šis disonansas gerokai mažino valdžios veiksmingumą.

Pereinant prie detalių, tenka pripažinti, kad, tarkime, sveikatos apsaugos politikoje virusas pridengė daugelį ten egzistuojančių problemų - nepamatuotą fizinį ir ekonominį medicinos nutolimą nuo žmonių, privataus prado stiprėjimą medicinoje ir viešojo intereso šioje sferoje menkėjimą. Pvz., net valstybinė sveikatos apsauga yra vis didesne dalimi mokama. Politekonominiu požiūriu tai reiškia faktinį valstybinės sveikatos apsaugos privatizavimą. Ir kartu miglotą situaciją. Juk mes mokame sveikatos draudimo įmokas, bet vis tiek tenka oficialiai primokėti už poliklinikų ir ligoninių paslaugas. Ir ne centus. Arba kitas faktas - pandemijos metu privačios medicinos paslaugos buvo prieinamos, o valstybinės - beveik ne. Šiuos klausimus visuomenė kėlė, bet atsakymų į juos - nesulaukė. Be to, antrajai COVID-19 bangai, mano manymu, nebuvo rimtai pasiruošta.

Švietimo ir mokslo sistemoje taip pat nesulaukta rimtų pokyčių, nes šių sričių vadovai ir administratoriai nesuprato, kad jos pagal savo prigimtinę misiją priklauso daugiau viešojo intereso nei rinkos valdoms. Taip ir nebuvo suvokta, kad pragaištinga „krepšelinė" sistema yra ne kas kita, kaip bandymas imituoti rinką ten, kur ji netinka. Bet apie tai reikėtų kalbėti plačiau, galbūt kitame pokalbyje.

K.MASIULIS: Per pirmąją COVID -19 bangą pavasarį Lietuva taip įsmuko į skolas, kad to nėra buvę istorijoje. Valstybės Kontrolės duomenimis, skola šiemet pasieks apie 50 proc. BVP. Prisidengiant virusu, buvo švaistomos lėšos atskiroms rinkėjų grupėms, siekiant paveikti rinkimų baigtį, o Vyriausybės kanceliarija net finansavo orkestrų pasirodymus visoje Lietuvoje. Kas bus rudenį, sveikatos apsaugos ministras nesirūpino, o dabar matome to pasekmes. Ligoninės nepasiruošusios, o gydytojai skundžiasi dideliu krūviu. Švietimo srityje Lietuva tiesiog prarado dar 4 metus. Nebuvo jokių rimtų strateginių pokyčių, o skirtumai tarp atskirų mokyklų bei miestų ir regionų tik dar paaštrėjo. Universitetai susiduria su studentų mažėjimu ir yra palikti patys ieškoti būdų, kaip išgyventi, kartais, deja, tik imituodami mokymo procesą. Per 4 metus nebuvo jokio proveržio ne dėl ministrų asmenybių pajėgumo ar nepajėgumo vykdyti reformas, bet dėl valdančiosios koalicijos nenoro imtis permainų.

G.JAKAVONIS: Kai skaitau, kad valdantieji su panegirika kalba įvykdę urėdijų reformą, pertvarką viešajame sektoriuje, kur turimas omenyje „Lietuvos geležinkelių" ruošimas privatizacijai, pradedu dairytis psichiatrų... Kalbant apie alkoholio prekybos draudimus, reikėtų pasakyti, kad tokiais sprendimais tik kėlėme kaimyninių valstybių Latvijos, Lenkijos ir net Baltarusijos ekonomiką. Beje, kalbant apie visais tais draudimais grįstą „valstiečių-žaliųjų" policinės valstybės valdymo stilių, peršasi išvada, kad čia „karbauskininkai" persišovė sau koją. Tokiais „saliamoniškais" sprendimais, kaip drausti rūkyti balkonuose ir t.t., patys atvedė į valdžią Laisvės partiją, kuri man labiau panaši net ne į liberalus, o politikus, gyvenančius su šūkiu „anarchija - tvarkos motina".

A.KRUPAVIČIUS: Apskritai, nuėjusi Seimo dauguma pasižymėjo keliais bruožais savo politiniuose sprendimuose. Vienas dalykas tai, kad stengėsi išplėsti reguliavimą daugelyje sričių. Naujų taisyklių įvedimas ir griežtesnis alkoholio įsigijimo reguliavimas yra vienas iš pavyzdžių. Bet, sakyčiau, kad didele dalimi visuomenė griežtesnį alkoholio reguliavimą priėmė ir nebuvo ypatingų požymių, kad visuomenė atmestų siūlomus valdžios veiksmus. Urėdijų reforma yra antros tendencijos politiniuose sprendimuose - centralizacijos - pavyzdys. Jeigu žiūrėtume apskritai į valdymo logiką, kuri buvo būdinga „valstiečių-žaliųjų" dominuojančiai daugumai, tai centralizacija buvo pasirinkta kaip vienas iš esminių instrumentų. Urėdijų reforma buvo tik vienas atvejis, dėl kurio buvo ilgai kalbama, daug laužoma iečių. Buvusios koalicijos viduje nuomonės išsiskyrė su socialdemokratais. Urėdijų reforma, sakyčiau, nebuvo itin sėkminga. Manau, kad urėdijų reformos variklis buvo vidinės paskatos ir noras centralizuotis. Panašiai bandyta elgtis pertvarkant aukštojo mokslo sistemą, kurioje buvo numatytas universitetų jungimas, tačiau ir jis pasibaigė labai ribotais rezultatais. Centralizacija buvo projektuojama ir sveikatos apsaugos sistemoje, mažintas ligoninių skaičius, iškėlus jų tinklo optimizavimo vėliavą. Bet ta reforma iš esmės neįvyko. Minėtais klausimais valdančiosios koalicijos veiklos rezultatai daugiau negu abejotini.

P.GYLYS: Urėdijų panaikinimas buvo sena medienos pramonės magnatų svajonė. Ir ją įgyvendino save žaliaisiais vadinantys „valstiečiai". Vadinamųjų „žaliųjų" valdymo laikais buvo tęsiamas mūsų bendrojo nacionalinio turto - miškų - naikinimas. Kalbu pirmiausia apie plynuosius kirtimus. Niekas neneigia, kad miškininkystė yra ir ekonomikos dalis. Bet tokiu mastu miškininkystę pajungti kapitalo interesams yra nusikaltimas. O juk miškai ne tik kertami, bet ir masiškai pardavinėjami užsieniečiams.

Su nerimu tenka konstatuoti vogčiomis vykusį neaiškių asmenų įtraukimą į valstybinių įmonių valdybas. Lyg būtų ruošiamasi jas privatizuoti. Matėme pastangas privatizuoti geležinkelių ekonomiką pagal principą - privatu yra geriau nei vieša, valstybiška. Tai dar kartą rodo, kad neoliberalus mąstymas bei veikimas buvo labai būdingas ne tik visoms buvusioms, bet ir nueinančiai Vyriausybei. Bet, nujaučiu, kad ateinanti Vyriausybė šiuo požiūriu bus dar akiplėšiškesnė - ir privatizuos be skrupulų tai, kas dar neprivatizuota. Juk liberalai yra žmonės, kurie turi polinkį parduoti tai, kas jiems nepriklauso. O „Trijų mergelių" koalicija, be abejonių, yra liberali. Norėčiau klysti.

Na, o dėl draudimų, manau, reiktų daugiau tartis su visuomene. Deja, „dvaro" žiniasklaida tokiai laisvai, pliuralistinei diskusijai nesudaro sąlygų - ima „stumti" kokius nors privačius, pavyzdžiui, alkoholio pramonės, interesus arba vadovautis grynai ideologiniais instinktais. Nėra ir negali būti visuomenės be apribojimų, be draudimų, bet jie neturi prieštarauti sveikai nuovokai. Pagaliau, ne viską reiktų spręsti Seimo lygmeniu. Dėl daug ko galėtų tartis bendruomenės. Tarkime, namo gyventojai dėl apribojimų rūkaliams.

V.SINICA: Nesutinku, kad alkoholio prekybos ribojimai buvo klaida. Klaidų iš tiesų buvo, tačiau bendras tikslas mažinti alkoholio prieinamumą šalyje yra teisingas, o sakyti, kad tai niekada nepavyks dėl šešėlio ir pirkimo užsienyje, nepagrįsta. Efektyviausia alkoholio ribojimo priemonė yra alkoholio prekyba tik specializuotose parduotuvėse, ko, deja, „valstiečiai" nedrįso įvesti. Ateityje valstybė turėtų tiesiog judėti specializuotų alkoholio parduotuvių link, o visus kitus smulkmeniškus ribojimus naikinti. „Valstiečių", kaip „draudimų valdžios", įvaizdis suveikė dviprasmiškai. Viena vertus, jie tikrai išsaugojo savo rinkėjų bazę ir tai yra unikalu, nes visos valdžios po buvimo valdžioje populiarumą prarasdavo. „Valstiečiai" rinkimuose pasirodė puikiai. Ką jie padarė, tai visus kitus, neapsisprendusius, ne jų gerbėjus, bet ir ne priešus, nuteikė prieš draudimus ir taip nukreipė bendrą nuotaiką visuomenėje „laisvės politikos" link. Iš to daugiausiai išlošė Laisvės partija ir liberalai, o per juos ir TS-LKD, pagaliau turėjusi su kuo formuoti koaliciją.

K.MASIULIS: Kai politikai neturi idėjų, nenori imtis lyderystės ir ieškoti geriausių sprendimų, tai imasi „jėgos" politikos - drausti arba kažką įsakyti. Tokiu valdymo stiliumi pasižymėjo šis Seimas ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybė. Tai nerodo jokios valdančiųjų stiprybės, priešingai - tik silpnumą ir negebėjimą turimos valdžios panaudoti valstybės interesams. Valdantieji buvo labai nevieningi ir nesusitelkę, skyrėsi Vyriausybės kursas ir Seimo valia, „karbauskininkų" ir „skvernelininkų" stovyklos, atskiros partijos ir atskirų lyderių kalbėjimai. Juos visus sutelkdavo tik noras įsiteikti kažkuriai rinkėjų grupei.

G.JAKAVONIS: Gerai, kad pagaliau skyrėm krašto gynybai 2 proc. nuo BVP, tik ar sugebam ir sugebėsim teisingai juos panaudoti? Nes krašto apsaugos specialistams dažnai užkliūva minėtų lėšų panaudojimo būtinumas ir prioritetai. Kai kalbama apie šalies užsienio politikos tęstinumą, atrodo, taip ir likome tokie patys pikti ir ambicingi Pabaltijo nykštukai, kurie susireikšminę visiems kaimynams rodo špygas. Vis žiūrime į Vakarų didžiuosius, stengdamiesi jiems visaip įtikti. Atrodo, kad savo nacionalinių interesų Lietuva neturi ir temoka tik grūmoti bei erzinti grėsmingus Rytų kaimynus. Pamirštame, kad esame nedidelė tauta, kuri, atsidūrusi globaliniuose procesuose, turi išlikti, saugodama savo kultūrą, savastį, kalbą. Apmaudu, kad pasiekimais kultūros baruose negalime pasigirti, nors Seimo Kultūros komitetui vadovavo pats buvusios valdančiosios partijos vadas, garsiai deklaravęs tautiškumo skatinimo idėją. Atrodo, kad praėjusios kadencijos Seime trūko visumą matančių, strategiškai mąstančių žmonių...

A.KRUPAVIČIUS: Mėgindamas apibendrinti buvusio Seimo veiklą pasakyčiau, kad jis buvo nei itin geras, nei itin blogas. Pasitikėjimas juo svyravo apie 10 proc., o mes matėme ir blogiau vertintų Seimų, pvz., 2008-2012 metais konservatorių valdymo laikotarpio. Vienas svarbus pastebėjimas, kad matytume bent kokį kontekstą. Šiame Seime buvo daug diskutuojama dėl gana smulkių klausimų. Matyt, neatsitiktinai šis Seimas pasiekė vieną rekordų, per visą kadenciją priėmęs per 3330 teisės aktų. Iki šiol toks rezultatas nei viename Seime nebuvo pasiektas. Tai ženklas, kad buvo diskutuojama dėl daugelio smulkių dalykų. Maždaug trečdalis iš jų buvo skirti jau esamų įstatymų pataisoms. Kita, iš tikrųjų labai rimta, buvusio Seimo problema buvo ta, kad Lietuvos politikoje toliau buvo skatinama patyčių kultūra. Ir tą darė tiek opozicija, tiek ir pozicijos politikai. Tokio laipsnio patyčių kultūros, kokia buvo šiame Seime, suklestėjimo, ko gero, irgi dar nematėme. Vienas kito žeminimas, apsižodžiavimai buvo įprastas reiškinys. Kai parlamentas suformuoja perpildytą darbotvarkę, kurioje yra daug smulkių sprendimų, be abejo, strateginiai klausimai lieka gerokai nuošaliau, jiems dėmesio galbūt pritrūkstama. Kalbant apie nacionalinį saugumą ir gynybą, judėjimas 2 proc. lėšų gynybai nuo BVP skyrimo link, vyko palaipsniui. Aišku 2 proc. buvo paskirti pirmą kartą Lietuvos istorijoje, tai galima „prirašyti" šio Seimo ir S.Skvenelio Vyriausybės pasiekimams. Juo labiau kad dauguma partijų pasirašė ir naują susitarimą dėl 2,5 proc. išlaidų saugumui ir gynybai didinimo iki 2030 metų. Socialdemokratų partija buvo vienintelė iš reikšmingiausių Lietuvos partijų, kuri oponavo tokiam sprendimui. Iš tikrųjų, toks susitarimas yra strateginis, bet diskusijos dėl jo tarp partijų, taip pat ir parlamente, akivaizdžiai trūko. Argumentų yra ir vienų, ir kitų į vieną ar kitą pusę, bet diskusijos nebuvo. Sprendimą siūlė tuometinė prezidentė, buvo pasirinktas politinės konjunktūros kelias. Prezidentei buvo nuspręsta pritarti, todėl turime, ką turime. Apibendrindamas pasakyčiau, kad ypatingų strateginių sprendimų per 2016-2020 metų kadenciją tikrai nebuvo padaryta. Dar daugiau, kalbant apie strateginius sprendimus reikia pažymėti, kad ši Vyriausybė ir Seimas buvo užsibrėžę įgyvendinti šešias struktūrines reformas. Tai yra pertvarkyti švietimą, sveikatos apsaugą, mokesčių sistemą, pakeisti inovacijų politiką, pertvarkyti pensijų sistemą, sukurti efektyvią šešėlinės ekonomikos mažinimo strategiją ir ją įgyvendinti. Jeigu mes vertintume kiekvieną iš šešių struktūrinių reformų, tai galėtume sakyti, kad sveikatos apsaugoje tam tikri žingsniai buvo žengti - dėl kompensuojamųjų vaistų, dėl šeimos gydytojų, tačiau tuo sąrašas beveik užsidaro. Švietimo reformos gerokai sustojo, kai mokytojai pradėjo streikuoti ir lipti per ministerijos langus. Aukšto mokslo reforma „nei lupta, nei skusta". Dėl pensijų rezultatai yra geresni, „Sodros" biudžetai pertvarkyti, ji turi pakankamai lėšų. Pensijos po truputį augo. Jos toli gražu nėra europietiškos, bet tam tikrų teigiamų požymių matyti. Jeigu reikėtų ieškoti sėkmingiausios reformos, kurią dabartinis Seimas ir Vyriausybė įgyvendino, matyt, būtų mokesčių reforma. O sugrįžtant prie to bendro vertinimo, 12-asis Seimas buvo nei itin geras, nei itin blogas, todėl jo palikimas bus vertinamas dviprasmiškai.

P.GYLYS: Pradėsiu nuo jūsų klausimo pabaigos - apie strategiškai mąstančius. Tokių beveik neturime. Kaip oro ir vandens Lietuvoje trūksta žmonių, suvokiančių visumą - nacionalinio, o ypač tarptautinio, lygio reiškinius. Mes matome, kaip iš visumos ištraukiama kokia nors jos dalis ir ją bandoma patekti kaip visumą, kaip sistemą. Ir tai daroma palaikant visuomenėje isterinę būseną. Pavyzdžiui, nuolat bandoma sudaryti įspūdį, kad mūsų šaliai egzistuoja tik karinės grėsmės. Nors saugumo teorija ir net mūsų Saugumo įstatymas sako, kad grėsmės šaliai gali būti įvairios kilmės. Tai gali būti ir ekologinės katastrofos, ir masiniai miškų gaisrai, ir uraganai, ir žemės drebėjimai, ir t.t. Grėsmę valstybės egzistavimui gali kelti ir, tarkime, neadekvatūs, voliuntaristiniai, avantiūristiniai valdžios sprendimai, revoliucijos, perversmai ir t.t. Apie tai mūsų viešojoje erdvėje beveik nekalbama. Nors griaunančias avantiūrizmo bangas mūsų šalis patiria periodiškai. Ypač kai į valdžią patenka faktinio šalies vadovo vadovaujama „šventųjų", „be kaltės pradėtųjų" partija. Ką tik tokią valdžią rinkėjų mažuma vėl mums išrinko.

Taip, mes turime palaikyti savo šalies karinį potencialą, koordinuoti savo veiksmus su savo partneriais, tačiau kartu privalome galvoti, kaip išvengti karinių konfliktų. Turime derinti solidarumą NATO ir Europos Sąjungos rėmuose ir kartu per daug neišsiskirti savo karingu elgesiu. Turime nuolat galvoti apie savo nacionalinius interesus sisteminio saugumo koncepcijos rėmuose.

Manau, kad mūsų elitas ar, kaip aš vadinu, „dvaras", per dažnai elgiasi vasališkai, norėdamas įtikti stipresniems partneriams, ir dėl to nukenčia mūsų šalies sisteminio saugumo situacija. Pasikartosiu, būkime solidarūs, bet kartu ir budrūs, ieškodami išmintingo balanso tarp kolektyvinio saugumo NATO ir ES rėmuose ir mūsų nacionalinio saugumo. Vargu ar kas gali užginčyti tai, kad, tarkime, Vokietijos, Portugalijos, Graikijos ir Lietuvos saugumo situacijos nacionaliniu požiūriu nėra vienodos. Nors jos visos priklauso NATO ir Europos Sąjungai.

K.MASIULIS: Labai gaila, bet tikrų politikų, kurie matytų bent kelis žingsnius į priekį ir būtų apsiskaitę, valdančiųjų gretose trūko. Lyderiauti ėmėsi garsiau šaukiantys ir piktesni veikėjai, kurie įnešė chaoso. Ne išimtis ir kultūros sritis, kuri, kaip buvo žadama, turėjo būti prioritetinė. Ar gali kas nors pasakyti, kokie reikšmingi pokyčiai įvyko kultūros sektoriuje? Tas pat ir su Vyriausybe. Pažadų buvo daug ir įvairių, bet valdantieji patyrė visišką fiasko. Lietuvą gelbėjo tik labai palanki tarptautinė situacija. 4 metus buvo stabilu, pramonė ir prekyba augo, ekonomika kilo, žmonės per atlyginimus ir socialines išmokas jautė, kad gyvenimas gerėja. Bet tie patys procesai vyko ir Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Turėjome gerą šansą spurtuoti ir dar greičiau nei kaimynės priartėti prie Vokietijos gyvenimo standartų, bet tuo nepasinaudojome.

V.SINICA: Ankstesnė valdžia vertybiniais klausimais, įskaitant ir Vyčio Lukiškėse klausimą, darė tai, ką žada daryti ir dabar - stabdė antivalstybines iniciatyvas, tačiau pati nesinaudojo proga įgyvendinti teisingų, tautinę savimonę stiprinančių ar visuomenės moralės normas atitinkančių projektų. Nepriimta jokių „gėjų partnerysčių", tačiau prielaidos tam nepanaikintos iš Civilinio kodekso. Balsų tikrai būtų užtekę. Neįteisintas lyties keitimas, tačiau neįteisintas ir draudimas. Projektas pateiktas su daugiau kaip 30-ties Seimo narių parašais, bet net nedrįsta dėl to balsuoti. Nepraleistas Labašausko „kalnelis" Lukiškėse, tačiau laiku ir nepriimtas Vyčio Lukiškių aikštėje įstatymas. Visur vertybiniais klausimais stabdytos blogos iniciatyvos, bet nesinaudota valdžia tam, kad priimtų geras. Dabar, atsidūrus opozicijoje, Ramūnas Karbauskis sako, kad toliau darys tą patį - bus pagrindinis Šimonytės liberalizmo stabdis. Šaunu, bet tam ir užtenka būti opozicija.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s