respublika.lt

2018 balandžio 22, sekmadienis

Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAInuotraukos (85)

2018 kovo mėn. 13 d. 16:03:11

Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI

„O kiek aš per Tomkų kentėjau nuo KGB... Prasidėjus sąjūdžiui aš, nekalta mergaitė, studijavau prancūzų kalbą ir bendradarbiavau su Inturistu. Dirbau labai mažai. Daugiau tekdavo bendrauti su KGB. Bet ne intymiai, o šiaip. Apie viską. O prasidėjus Sąjūdžiui, kai sąjūdietis Vitas su žmona išvyko į Paryžių, mane KGB kaip šampano kamštį iššovė paskui juos: žaibiškai sutvarkė vizą ir išsiuntė pas kažkokį nepažįstamą prancūzą žurnalistą, atseit, į svečius pagal iškvietimą.

KGB užduotį sąžiningai atlikau: susipažinau su Tomkais ir pasiūliau jiems namo kartu grįžti, pamelavus, kad kitaip negausim atgal bilietų, per Vitą susipažinau su Karolina ir Arūnu Paliuliais, buvusiais ten sąjūdiečiais Arūne, Antanu ir kt. O kai mane tas žurnalistas prancūzas iš savo namų išmetė, su daiktais persikrausčiau į Karolinos butą, ir net vienoje lovoje su Tomkais miegojau: Vitas su žmona iš kraštų, o aš per vidurį, kad jie naktį nesugalvotų išdykauti...

Tik emigrantai manęs nepriėmė. Kur tik su Vitu nueidavau, mane išvarydavo. Kai Klimai pas kuriuos pietavome irgi išprašė, o aš paklausiau kodėl, Vitas man paaiškino, kad vietos lietuviams nepatinka mano užduodami klausimai, nes pernelyg jie specifiniai, gąsdina pašnekovus, nes kelia įtarimą... Taip buvau demaskuota.


Kadangi grįžome į Lietuvą vienoje kupė su Tomkais (taip buvo KGB surėdyta), aš kaip nekalta mergaitė visą kelią raudojau: Įsivaizduojate ką reiškia dvi paras nuo Paryžiaus iki Vilniaus su tuo išgama dardėti vienoje kupė? Vis kamantinėjo, kiek man KGB moka, ar nenoriu su juo pasidalinti? O kai pasienyje Vito žmona pastebėjo, kad aš, neužpildžiusi oficialaus parvykimo lapelio suglamžiusi jį įsidėjau į kišenę, Tomkus visai pasiuto.

Kai TSRS pasieniečiai pagal KGB parėdimą pradėjo kratyti Tomkaus bagažą, jis vis rodė į mane ir melavo, kad tai mano. Muitininkas pas jį randa kokią knygą ar žurnalą, klausia Vito: “Čto ėto?“ (Kas tai?), o tas parazitas rodo į mane pirštu ir žvengia: “Ėto sprosite u tovariščia Jolanta, ėto ejo veščy.“ Atseit, tai mano daiktai, o aš negaliu išsiduoti, kad ne mano, ir vargšai muitininkai bei pasieniečiai mūsų daugiau nebetikrino, nes buvo perspėti, kad mane KGB siuntė.

Pravažiavome sieną laimingai, tik namo parvažiavau nelaiminga labai. Galvojau per tą sąjūdietį aš iš proto išsikraustysiu, šitaip jis mane terorizavo. Taip ir būčiau gyvenusi nelaiminga labai, jeigu manęs laiku gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis nebūtų pastebėjęs. Jis tuo metu jau buvo žymus sąjūdžio veikėjas. Jis priėjo prie manęs, švelniai paglostė mano užgautą širdelę ir paklausė gražiai: „Nelaiminga mergaite, kas tu esi, ar tik ne ašara Dievo aky?“ Susikaupiau ir meiliai atsakiau: „Tai aš, aš... Galų gale susitikome. Tikrai čia aš, dar gyva. Imk mane. Aš tau ištikimai tarnausiu.“ Ir aš jam silpnumo akimirką viską viską papasakojau ir pasipasakojau...

Profesorius labai apsidžiaugė ir pasakė, kad jam tokie žmonės kaip aš yra labai reikalingi ir prižadėjo, kad padarys taip, jog apie mano praeitį niekas niekada Lietuvoje nesužinos. Ir mes labai vienas prie kito prisirišome, o po to per bendras paslaptis ir susirišome. Kai jis, išspardęs sąjūdžio pirmeivius, pasiūlė man vienai užimti visų jų vietą, tapti ir padėjėja, ir konsultante, aš dar ištikimiau pradėjau jam tarnauti, už ką buvau apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1997, Norvegijos Karališkuoju Garbės Komandoro ordinu (1998), vėl Prancūzijos Garbės legiono ordinu (2001), nors brangiausias man kaip nusipelniusiai Lietuvos patriotei yra Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, įteiktas 2003 metais. Na kas galėtų mano vietoje tokio Patriarcho nemylėti?

Tik jo dėka patekau tarp pasaulio galingųjų, ko, beje, nepavyko Paryžiuje padaryti per Tomkų.

Todėl visiems sakiau ir sakysiu: profesorius yra labai padorus žmogus ir aš jį labai gerbiu ir myliu. O jis myli ir globoja mane. Kai šalyje politinė suirutė baigėsi ir mes galutinai nuo TSRS atitrūkome, prasidėjo visuotinės valdžios postų dalybos. Visi puolė prie lovio, be eilės ir be išsilavinimo prastūminėjo savo vaikus ir anūkus, ir aš tikrai, tokia gležna ir smulkutė, nieko nebūčiau be profesoriaus pagalbos pasiekusi. Juolab su tokia biografija: patys suprantate... Už viską, ką aš gyvenime pasiekiau, amžinai būsiu dėkinga tik Vytautui Landsbergiui. Tik jo dėka aš ilgus metus ambasadoriavau Prancūzijoje, o po to buvau be eilės paskirta ir ambasadore Romai, Monakui, Marokui.

Todėl prisiekiu, kol būsiu gyva, niekam neleisiu šmeižti mano brangaus Patriarcho ir niekinti jo žygdarbių. Milijoną kartų pritariu Rasai Juknevičienei, ne tik jai, bet ir man Vytautas Landsbergis buvo, yra ir bus tikrų tikriausias Lietuvos Prezidentas. (Visi kiti nesiskaito, nes iš jų man nebuvo jokios naudos.)“

 

Valdas Vasiliauskas. Susilenkusių žmonių visuomenę  lengva valdyti

JUOKAS...

- Maloniai nustebintas „Respublikos.lt“ dėmesio mano veidaknygės klukliai saviveiklai (“Svetimą privirtą košę srėbti neskanu”), aš vis dėlto  įsijungiau kompiuterį dėl kitko – paakintas “Jolantos Jacovskienės- Balčiūnienės išpažinties “Respublikai”, patikėtos  neetatiniam spec. korespondentui  Vitui Tomkui”.

Iš pradžių skaičiau skaniai. Po to -  su dar didesniu  pasigardžiavimu. Vėliau  - godžiai ir sprigdamas (iš juoko). Galop -  pasipiktinęs, kad taip greitai  baigėsi. Prisiminiau “Sąjūdžio“ ir pirmųjų laisvės metų klestinčią   lietuvišką  žurnalistiką, fantastiškus tiražus ir redakcijose plušančių rinktinių  asmenybių žiedą – neatsitiktinai Lietuvos žmonės  anuomet  labiausiai  pasitikėjo žiniasklaida.

Liaupsindamas  gerb. Jolantos išpažintį, aš neketinu pataikauti  ją išklausiusiam  gerb. Vitui (o ko jam padlaižiauti, jeigu jis jau ne Vyr. Redaktorius, tik spec. neetatinis korespondentas?) Aš net galiu autoriui išdrožti visą teisybę į akis: talento nepragersi ir  nepraloši. Gali tik parduoti, bet tada žurnalistas  pereina į kitą profsąjungą, vienijančią seniausios pasaulyje profesijos  atstoves ir atstovus. Be to Lietuvos rinkoje žurnalistų kainos katastrofiškai  smukusios, nes nėra ko pirkti.

Žiniasklaidos rinkoje likę vien prezidentės  ordininkai ir premjero patarėjai, knygas leidžiantys rašytojai (nesvarbu, kad nelabai raštingi), tiriamosios  žurnalistikos laureatai, paskubomis ir  su klaidomis perrašinėjantys specialiųjų tarnybų pažymas.

Ir kodėl  gerb. Vitas įsikandęs savo geriausio draugo  Gedvydo  Vainausko  pavardę? Pasirodo, iš  atminties ir proto bado, nes G. Vainauskas  žiniasklaidos  dykumoje nelyg  Homeras.  Akivaizdi  daug kam nemaloni  mano hiberbolė.  Bet  kokią kitą charizmatišką, sau vertą žiniasklaidos figūrą  galėtų tarkuoti gerb. Vitas? Tarkim, LRT tarybos pirmininką profesorių  Ž. Pečiulį? Bet, įtariu, gerb. Vitas  profesoriaus net nepažįsta, nors jiedu bemaž bendraamžiai. Kai gerb. Vitas buvo  spaudos   Gorbačiovo “perestroikos”  ir  Atgimimo laikų  žvaigždė, tuo metu būsimas nepriklausomos  Lietuvos  žurnalistų  gurų profesorius  Ž. Pečiulis   buvo pasislėpęs nykiausiame sovietų  Lietuvos radijo ir televizijos  komiteto biuletenyje “Kalba Vilnius”. Nykus  ir pilkas gali  pasislslėpti visur.

Gal kas įsidėmėjęs nepriklausomos Lietuvos išaugintų vyriausiųjų redaktorių, vertų paminėti,  pavardes?  Tačiau kam marionetėms pavardės?

Šit jums ir atsakymas, kodėl  „V.Tomkaus sąrašas“ sutiktas išgąstinga spengiančia tyla - Lietuvos didžioji žiniasklaida nė nekriuktelėjo ir nekrustelėjo, tarytum  sąrašą  sudarytų vieni  marsiečiai. Marionečių teatras yra negyvas, kol jo nepajudina ranka, gavusi šeimininko (šiuo metu – šeimininkės) leidimą. Tik po komandos gali prasidėti veiksmas – dar vienas žiniasklaidos skandalas. Nėra komandos – nėra skandalo.

Kol sulauksime truktelėjimo už virvutės, bemeilyčiau grįžti į Paryžių. Į gerb. Vito , gerb. Jolantos ir mano jaunystės Paryžių.

Po teisybei, aš čia, kaip pasakytų prezidentė , „ne prie ko“ ( lietuviškai – niekuo dėtas). Bet gerb. Jolantos išpažinta  gerb. Vitui istorija priminė mano jaunystės Paryžių, kurį aš tuo metu (dėl savaime suprantamų priežasčių) galėjau regėti tik sapne. Ir  kine – Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972 m).  Jis , patyręs , daug vyresnis našlys (Marlon Brando / Vitas Tomkus) ir  jauna nepatyrusi studentė ( Romy Shneider/ Jolanta Jacovskienė – Balčiūnienė).   Po filmo tokias audringas ir išradingas  scenas lovoje aš, anuomet nuo tikrovės atitrūkęs knygius ir meno kritikas, dar ilgai  buvau matęs tik kine. Ir sapne.

Bet gyvenimas pakoreguoja net kino klasikų scenarijus: kadangi gerb. Vito žmona buvo dar  gyva, į lovą teko gultis trise.  Jeigu teisingai supratau iš gerb. Vito užrašyto pasakojimo, šis nenumatytas siužeto vingis nesutrukdė gerb. Jolantai atlikti jaunos nepatyrusios „Inturisto“ bendradarbės  vaidmenį  iki  galo visomis vaivorykštės spalvomis ir  prasmėmis. 

... PRO AŠARAS

Bet nuo juoko iki ašarų – tik vienas žingsnis. Todėl juokas – dalykas rimtas. Ne mažiau, nei „Inturistas“.

Sovietų laikais „Inturistas“, kaip ir jo jaunesnysis brolis jaunimo (komjaunuolių „Turistas“ , buvo galinga organizacija, atsakinga už tarybinės liaudies saugų turizmą nesaugiame užsienyje ir užsieniečių ne mažiau saugų priėmimą Sovietų sąjungoje. Todėl turėjo galingą aparatą su gidais, vertėjais, agentūras, viešbučius, net laivus, taip pat platų, kruopščiai atrinktą neetatinių, tačiau nuolatinių turistinių grupių vadovų sąrašą. Šiam  grupių vadovų sąrašui, kaip pati prisipažino, priklausė ir Dalia Grybauskaitė. Tačiau po nepriklausomybės paskelbimo „Inturistas“ iš Lietuvos išgaravo kaip kamparas – su visais sąrašais ir turtais.

Kaip ir kitos KGB priedangos organizacijos: ar kas domėjosi, kur dingo „Tėviškės“ draugija, jos „Gimtasis kraštas“, buvusio LTSR Radijo ir televizijos komiteto Laidų užsienio lietuviams (Lul‘lo) redakcija, ar praverčia šioje ypatingoje redakcijoje įgyta nepakartojama patirtis užimant LRT  atsakingas vadovaujančias pareigas Audriui Matoniui ir Guodai Litvaitienei?

Neįkainojama patirtis „Inturiste“, prižiūrint  užsieniečius ir tarybinę liaudį užsienyje, atvėrė kelią į pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo pasitikėjimo komandą  ir diplomatinės tarnybos aukštumas ne tik J.E. ambasadorei J.Jacovskienei - Balčiūnienei. Dar anksčiau Lietuvos Aukščiausioje Taryboje - Atkuriamajame Seime  šalia pirmininko buvo įsitaisęs dabartinis Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edvinas Bagdonas, dėl nesuprantamų priežasčių nutylintis, kad iki nepriklausomybės  tarnavo „Inturisto“ kadriniu darbuotoju.

Didžiausia veidmainystė teisintis dėl neįvykusios Lietuvoje liustracijos išvežtais  KGB archyvais. Atseit  net buvo deramasi su Maskva dėl jų grąžinimo! Argi ne kvailystė tikėtis, kad KGB išduos savo agentūrą? Dar didesnė kvailystė  atiduoti savo valstybės saugumą ir likimą į KGB rankas, tikintis jo malonės. Bet gal tai buvo anaiptol ne kvailumas?

Jeigu kam Lietuvoje iš tikrųjų būtų rūpėjusi  liustracija, derėjo po nepriklausomybės atgavimo, priėmus atitinkamus Baudžiamojo kodekso įstatymus, čiupti už pakarpos visus kadrinius KGB darbuotojus, operatyvinius  įgaliotinius, kad jie, įrodydami lojalumą Lietuvos valstybei, išklotų visus savo agentus, konspiracinius butus, bankų sąskaitas,  piniginius fondus ir t.t. Vien paskutinio Lietuvos žurnalistų KGB kuratoriaus  Danuko Arlausko  ar meno darbuotojų ilgamečios KGB prievaizdo Vlado Gulbino agentūrą būtų nors vežimu vežk, jeigu jie prabiltų.  Kaip būtų apsivaliusi nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida ir kultūra. Bet nebuvo teisinių priemonių ir politinės valios juos prakalbinti. Kodėl?

Ne vien dėl kai kurių aukšto rango veikėjų nuslėptos  KGB ar GRU agentų praeities. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo kultivuojamas KGB išbandytas metodas agentūrą verbuoti neigiamos informacijos ir šantažo  pagrindu. Jeigu kokią nekaltą panelę Jolantą ar tyro veido jaunikaitį Edviną , žinodamas ankstenį slaptą jų gyvenimą,  priimi į savo komandą, suteiki jiems globą, savo patronui  jie ištikimai tarnaus iki gyvenimo pabaigos, giedodami jiems padėkos himnus, veržis šiam geradariui dar gyvam esant pastatyti paminklą Lukiškių aikštėje vietoje Vyčio.

Tokią sulinkusią iki žemės visuomenę, krūpčiojančią nuo kiekvienos užuominos apie iš praeities besivelkančią uodegą, labai lengva valdyti. Bet toks patronas, dangstantis savo globotinių nuodėmes, pats pradeda meluoti, praranda moralinį stuburą. Jis pats ir visa visuomenė moraliai nuginkluojama.

Jeigu teisingai supratau, „V.Tomkaus sąrašas“,  į kurį  įtrauktas visas Lietuvos elitas, siekia išvaduoti tautą nuo okupantų primestos praeities naštos, kad Lietuvos žmonės pagaliau išsitiestų, pakeltų galvas ir taptų laisvi.

***

„Vakaro žinios“ skelbė Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės išpažintį, patikėtą neetatiniam spec. korespondentui Vitui Tomkui. Šiandien skelbiame įvykių liudininkės Karolinos Masiulytės-Paliulienės prisiminimus:

- Aš turiu savo nuomonę apie ją (Jacovskienę - red. past.), taip pat žinau iš kitų žmonių, kas ji yra... Bet dabar aš su ja nesikalbu ir ji tai žino (dėl ko - red. past.). Bet dabar apie tai kalbėti viešumoje... Nežinau... Apskritai, kas vyksta „Respublikoje“, man nelabai patinka, nežinau, kas atsitiko Tomkui, gal jis išprotėjo, ar ką - nežinau, kas vyksta... Visada norėjau, kad tai būtų rimtas laikraštis, man tas bulvarinis aspektas nepatinka, amžinai vyksta skandalai ir bandymai destabilizuoti visuomenę... Man taip nepatinka... Visa tai paskelbti viešai, kaip turguj, iš tikrųjų... Aš tikrai nedalyvaučiau šituose dalykuose, norėčiau, kad Lietuva būtų švari. O dabar neaišku - kas iš to? Ką mes laimėsim? Dar labiau destabilizuosim, dar vieną skandalą sukelsim? Atrodysim nerimtai. Pats Vitas puikiai žino apie tą Jacovskienę, jis gyveno su ja ir puikiai žino visą tą istoriją. Mes jau daug kartų apie tai kalbėjom. Dabar tegul jis pats ir pasakoja.

Svarbus liudijimas

A.Taunytė apie pažintį su J.Jacovskiene-Balčiūniene

„Vakaro žinias“ pasiekia vis nauji liudijimai apie Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės karjeros vingius. Ji gi - buvusi ambasadorė Prancūzijoje ir Italijoje, ji gi - kagėbisto V.Landsbergio ir žiauraus enkavėdisto Eusiejaus Jacovskio globotinė, ji gi - D.Grybauskaitės numylėtinė. Šįkart apie akistatą su Jolanta Jacovskiene-Balčiūniene pasakoja Arūnė Taunytė.

Su J.Jacovskiene-Balčiūniene A.Taunytė susipažino 1988-ųjų vasarą Karolinos Masiulytės-Paliulienės bute Paryžiuje, kuriame buvo apsigyvenęs Vitas Tomkus su žmona.

Kuo V.Tomkus ir A.Taunytė galėjo sudominti KGB, kuri savo agentę net į Paryžių žaibiškai permetė? Su V.Tomkumi - viskas aišku: populiariausias Lietuvos žurnalistas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir šiaip rėksnys, ir pan. O A.Taunytė?

A.Taunytė liudija: „Kitą rytą po pirmojo Sąjūdžio mitingo sostinės Katedros aikštėje aš inicijavau Sąjūdžio grupės sukūrimą Kolūkių statybos projektavimo institute, tais laikais dalyvavau visuose piketuose, Sąjūdžio mitinguose. 1988 m. per Vasario 16-osios metines Rasų kapinėse buvau, nors tokie dalykai būdavo labai persekiojami. Ten susitikau su Petru Vaitiekūnu, kuris tais laikais pirmasis viešai pavartojo žodį „okupacija“. Tada platinau „Sąjūdžio žinias“. Be to, mano vyras Arūnas Degutis buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis.“

A.Degutis 1988 metais dalyvavo Sąjūdžio steigiamajame susirinkime LTSR Mokslų Akademijoje. Nuo to meto aktyviai įsijungė į Vilniuje veikusią aktyviausią jo sudėtį, dalyvavo leidžiant „Sąjūdžio žinias“ bei kitus leidinius, tarp jų ir rusų kalba - Sovietų Sąjungoje veikusiems frontams bei neformaliems judėjimams. Kurį laiką „Sąjūdžio žinių“ redakcija buvo perkelta į Degučių namus Rudnios gatvėje.

„Visiškai patikėjau Jolantos pasakymu, kad ji nori labai padėti Sąjūdžiui ir Lietuvai. Pamenu epizodą, kad Jolanta, vos mane pamačiusi, džiugiai pasisveikino, pavadino vardu. Pasakė, kad vaikystėje gyvenome šalimais, tame pačiame name, net adresą pasakė. Atsakiau, kad tikrai neprisimenu, jog augome kartu. Tačiau toks susitikimas tikrai buvo“, - užtikrino A.Taunytė. Tiesa, tą kartą ir pati „draugė“ nepasimetė, koketiškai atkirto, matyt, bus susimaišiusi. Iš kur žinojo pačią Arūnę ir jos vaikystės namus „draugė“? Klausimas liko kyboti ore.

Kalbėjosi Danas NAGELĖ

Už tarnystę partijai (ir KGB?) - skrydis į aukščiausius postus?!

Justina GAFUROVA, žurnalistė

Karjera diplomatinėje tarnyboje - ne kiekvienam skirta korta. Vieniems tenka ilgai nešioti popierius ministerijoje ir stropiai tarnauti, o kitiems, net diplomatinio darbo nereikia išmanyti. Pakanka būti patogiu sistemai ir štai jau esi skiriamas ambasadoriumi. Vienoje šalyje pagyvenus, norisi paragauti kitos kultūros? Prašom, jūsų darbo vieta - kita ambasada.

Taip nutiko vienai Lietuvos diplomatei, kadaise geru laiku atsidūrusiai geroje kompanijoje. Dvi kadencijos iš eilės einant ambasadoriaus pareigas - net ilgamečiams diplomatams yra sunkiai išsipildanti svajonė. Tačiau išimčių yra. Pavyzdžiui, neseniai Užsienio reikalų ministerijos Europos šalių departamento direktore pradėjusi dirbti Jolanta Balčiūnienė.

Nuo 2009 metų ji buvo ambasadorė Prancūzijos Respublikoje. Vos pasibaigus 5 metų kadencijai, prezidentės dekretu ambasadorė paskirta Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Italijos Respublikoje. Taip pat akredituota San Marino Respublikai, Maltos Respublikai ir Lietuvos Respublikos nuolatinei atstovybei prie Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos. Už kokius stebuklingus nuopelnus?

Tokius karjeros kelius poniai Jolantai atvėrė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio patarėjos postas, į kurį ji buvo paskirta 1992 m. (tuomet dar ponia Jacovskienė).

Paties V.Landsbergio prašymu poniai Jolantai buvo suteiktas laikinasis diplomatinis rangas iki Seimo kadencijos pabaigos. Tad dar nesibaigus kadencijai, profesorius įdarbino savo pavaldinę į Užsienio reikalų ministeriją ir J.Jacovskienė tapo Europos integracijos departamento patarėja.

O 2014 m. globojama ambasadorė sėkmingai įskaudino profesoriaus V.Landsbergio priešininkus. Tuometiniai Seimo vicepirmininkai Vydas Gedvilas ir Gediminas Kirkilas pasipiktino tuomet Romoje surengtu Europos Sąjungos šalių parlamentų Europinių reikalų komitetų pirmininkų konferencijos organizavimu. Esą Italijos ambasados diplomatai tiesiog ignoravo iš Lietuvos atvykusią delegaciją. Tuomet ambasadai jau vadovavo ponia J.Balčiūnienė. Kolegos Lietuvoje įtarė, jog taip V.Landsbergiui artima diplomatė elgiasi tyčia. Mat delegacijoje buvo socialdemokratų ir „darbiečių“, tuo metu atstovavusių valdančiajai daugumai. Ar ambasadorė buvo kaip nors nubausta? Ne, juk dirbo ji ne Lietuvai, o tiesiog atlikinėjo užduotis.

- Štai viena sėkmės istorija. J.Balčiūnienei diplomatinis rangas suteikiamas V.Landsbergio prašymu. Taip jai atsivėrė Užsienio reikalų ministerijos durys, o jau po kelių metų prezidentės skyrimu ji tapo ambasadore. Tai sutapimas ar jau malonė? - „Vakaro žinios“ paklausė Seimo nario, buvusio prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovo spaudai Lino BALSIO.

- Taip, čia turbūt tas atvejis, kai malonė labai aiškiai matoma. Tai niekam nebuvo paslaptis. Dar nuo profesoriaus V.Landsbergio laikų žmogus buvo ištikimas ir lojalus. Matyt, daug ir sunkiai dirbo, tad buvo įvertinta. Prezidentės D.Grybauskaitės ir V.Landsbergio santykiai tuo metu buvo itin geri. Tad nenuostabu, kad profesoriaus aplinkos žmonės turėjo ir prezidentės malonę.

Sistema taip ir veikia. Nesakau, kad ši ambasadorė buvo bloga ambasadorė. Kiek man teko susidurti, ji pakankamai kvalifikuota, kalbanti prancūziškai. Tačiau ji yra iš tų, kurie turi vadinamąją globą.

- Ar normali praktika, kai ambasadorius, kuris skiriamas prezidentės, keliauja iš vienos diplomatinės atstovybės į kitą?

- Tokių pavyzdžių, kai ambasadoriai savo postuose būna nuolat ir negrįžta į Lietuvą, pasitaiko. Įstatymas čia nieko labai nereglamentuoja. Viskas sprendžiama vidaus ministerijos taisyklėmis. Be to, ambasadoriai skiriami šalies vadovo teikimu. Tad jei šalies vadovas pageidauja, taip ir įvyksta.Tokių žmonių tikrai buvo, kuriems tarsi sutapdavo, jog ministerija juos siūlė ir jie būdavo patvirtinami.

Be to, ambasadoriai yra dviejų tipų: diplomatai, kurie daro karjerą. Yra ir kitas tipas - vadinamieji politinio pasitikėjimo diplomatai. Tokius prezidentas, pavyzdžiui, savotiškai atsidėkodamas, paskiria kad ir ambasadoriais. Jie nebūtinai ankščiau dirbo užsienio reikalų sistemoje, tačiau būna pamokomi diplomatinės tarnybos. Nežinau, tai didelė problema ar blogybė. Tačiau, nebūtinai diplomatinėje tarnyboje yra išsilavinę ir galintys šalį reprezentuoti žmonės. Iš vienos pusės gerai, kad prezidentui paliekama teisė pasirinkti. Tačiau iš kitos pusės - galimas dalykas, kad tie žmonės, kurie yra prezidento malonėje, gali šia malone labai ilgai mėgautis. Būtų įdomu sužinoti, kaip skiriasi veikla ir rezultatai tų ambasadorių, vadinamųjų parašiutininkų - tiesiai iš prezidentūros į postą, nuo tų, kurie yra karjeros diplomatai.

- Bet lojalus partijai, visai nereiškia lojalus Lietuvai?

- Pačiai visuomenei būtų naudinga diskusija apie tai, gera tokia praktika, ar ne. Suprantama, jog ir diplomatinė tarnyba turėtų būti skaidri ir atvira. Karjeros galimybės čia turėtų būti atviros ir kitiems talentingiems žmonėms. Be to, diplomatai, turi būti lojalūs Lietuvai ir neturėti aiškios politinės įtakos.

Tačiau šiandien žmogus, atėjęs iš vienos politinės jėgos aplinkos, be abejo, tai politinei jėgai ir toliau lieka lojalus arba priklausomas. Bet kartais galima įtarti, jog tokio diplomato sprendimai ar patarimai yra susiję su viena ar kita politine jėga.

„Vakaro žinios“ tęsia tyrimą, kaip asmenys, turėję ryšių ar bendradarbiavę su KGB, patenka į aukščiausius Lietuvos ir Europos valdžios sluoksnius.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

 

SUSIJĘ STRAIPSNIAI:

V.Tomkus: Nuo atgimimo iki išsigimimo

V.Tomkus: Šventinis reportažas iš dar šventiškesnių Seimo rūmų

V.Tomkus: Patriarchai

V.Tomkus: Kodėl aš nepasitikiu internetu?

V.Tomkus: Tautos tribunolas - paskutinė viltis

V.Tomkus: Redaktoriaus replika

V.Tomkus: Esu dukart „atpirkimo ožys“!!!

V.Tomkus: Esu dukart „atpirkimo ožys“ NR.2

V.Tomkus: Pasaka kaip senelis susipyko su dar senesniu

V.Tomkus: Delfinas vs Delfi

V.Tomkus: Atsargiai. Esu superagentas

V.Tomkus: Recenzija, skirta Rūtos (ne Vanagaitės) TV laidai

V.Tomkus: Mano Jolantos Jacovskienės-Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI

V.Tomkus: Dar kartą apie pavogtą Sąjūdžio „Respublikos“ laikraštį

V.Tomkus: Jaučia širdis, kad profesorius L.Mažylis tuoj liks be premijos

V.Tomkus: Redakcijos darbuotojai mane atstatydino iš pareigų

V.Tomkus: Žaidimas su KGB prasideda

V.Tomkus: Komentarai iš pašiūrės prie Razlyvo ežero

V.Tomkus: Kaip Lietuvoje aš tapau bomžu


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (85)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LYGU: Lietuvos futbolo A lygos devintojo turo rungtynėse sekmadienį vicečempionas Vilniaus „Žalgiris“ namuose sužaidė lygiosiomis 1:1 (0:1) su Kauno „Stumbro“ ekipa.
  • SUKČIUS: iš 1938 m. gimusios panevėžietės, telefonu paskambinęs vyriškis šeštadienio rytą apgaule išviliojo 13 800 eurų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Malta 2 proc

Ar lengva Lietuvoje auginti vaikus?

balsuoti rezultatai

Ką manote apie kultūros padėtį Lietuvoje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +2   +4 C

   +8  +11 C

 

   +3   +4 C

  +11   +19 C

   +10  +16 C

 

   +10   +16 C

  6-11 m/s

    7-12 m/s

 

     6-11 m/s

 

USD - 1.2309 PLN - 4.1677
RUB - 75.7375 CHF - 1.1970
GBP - 0.8761 NOK - 9.6050
reklama
Ukis 2018