Vienybė laimi. Medikai išsikovojo, kad jų atlyginimams būtų nustatytos „grindys“. Tai yra, pats mažiausias atlyginimas prieš mokesčius, kurio mažinti jau negalima.
Kovos rezultatas toks. Gydytojų mažiausias atlyginimas prieš mokesčius - ne mažesnis nei 1000 eurų. O slaugytojų - ne mažesnis nei 700 eurų. Taip medikus atstovaujančios organizacijos susiderėjo su Sveikatos apsaugos ministerija. Ir derybų rezultatai jau matomi. Vilniaus Santaros klinikų gydytojų algos vidutiniškai padidėjo 290 eurų, o slaugytojų - 150 eurų. Kauno klinikų gydytojams atlyginimas vidutiniškai didės 21,5 proc. ir sieks apie 325 eurus, o slaugytojams ir jiems prilygintam personalui - 23,1 proc., - apie 190 eurų. Ministrui Aurelijui Verygai rekomendavus, daugiausiai padidėjo mažiausi atlyginimai.
Rezultatas pasiektas, nes vieningai veikė Lietuvos gydytojų sąjunga ir Medikų sąjūdis. Todėl, kad užteko intelekto suvokti, jog skaldymasis, nuomonių skirtumai naudingi tik valdžiai. Kad nieko nedarytų. Neieškotų papildomo finansavimo galimybių. Tačiau kai prie Seimo susirenka taikingi, mandagūs, aukštos kvalifikacijos, mokantys užsienio kalbų ir tikrai paklausūs Vakarų valstybėse žmonės, valdžiai telieka kapituliuoti. Nors veikiau būtų norėjusi eksploatuoti visus pacientų neišgydymo, nugydymo ar kyšio paėmimo skandalus. Ar patraukti į savo pusę kokios nors medikų profesinės sąjungos vadovą. Ir taip suskaldyti vienybę. O piliečius įtikinti, jog prasti medikai, nugydantys vargšus pacientus, ir taip gauna per daug.
Bet taip neįvyko. Medikai, skirtingai nei pensininkai ar pedagogai, išliko vieningi. Niekas nesudreifavo. Todėl laimėjo. Štai ir pavyzdys! Profesinės ir socialinės grupės pasiektų daugiau, jei turėtų vieningus ir intelektualius savo atstovus. Apskaičiuojančius, kada palankiausias laikas streikuoti, išeiti į gatvę. O kada priešprieša nereikalinga, nes galima ir taip susitarti. Kada kovai tinka šakės, o kada pakanka pagarbių derybų. Bet Lietuvoje tokia vienybė retai pasitaiko. Pvz., kai žemdirbiai, įkvėpti tuometinio žemės ūkio pirmininko Jono Ramono, blokavo automagistrales, pats pirmininkas laikinai apsigyveno ligoninės palatoje. Kai pensininkai bočiai reikalauja didesnės pensijos, pensininkai nebočiai nereikalauja. Viskuo patenkinti. O jei nebočiai reikalauja, supasuoja bočiai. Piliečiams trūksta pilietinio solidarumo. Jei streikuoja pedagogai, tai tik jų reikalas. Žmonės piktinasi, jog dėl auklyčių streiko neturi kur padėti darželinukų. O kad auklyčių atlyginimai - visiški mizeriai, tik auklytėms terūpi. „Na, ir kas? - sako pasipiktinusi supermamytė, - jei alga maža, tegul įsidarbina kitur. Koks mano reikalas?“ Bet tai visų piliečių reikalas. Kad ligoninės nepritrūktų medikų. Kad darželiai nepritrūktų auklėtojų. Kad mokyklose dirbtų skurdo neišsekinti, nesuirzę pedagogai. Būtų labai pilietiška, jei medikus palaikytų jų pacientai. Pedagogus - moksleivių tėvai. Bibliotekininkus - visi knygas skaitantys. Gydytojai, rašytojai, politikai, režisieriai, vairuotojai, gimnazistai ir t.t. Nes kada lietuviai išmoks vienybės? Tokios, kaip protestuojantys prancūzai, lenkai ar britai?