Jei būtų nauja Sausio 13-oji, ar vėl būtume barikadose?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės krašto apsaugos vadovas Audrius BUTKEVIČIUS, dimisijos pulkininkas Jonas GEČAS, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos darbuotojas Vidmantas EITUTIS ir dimisijos generolas Česlovas JEZERSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Visi mūsų pašnekovai - Sausio 13-osios dalyviai, liudininkai ir ekspertai. Praėjo 25 metai, ir dabar atsiranda įvairių spekuliacijų, atsiranda tuo metu nežinomų, o dabar susireikšminusių veikėjų. Kaip tai vertinti?

Č.JEZERSKAS: Teisybė, kuo toliau nuo šių įvykių, tuo daugiau atsiranda žmonių, mačiusių, girdėjusių. Gal jie taip ir matė, ir girdėjo, aš nieko nesakau, bet kartais kai kurie per daug susireikšmina.

Minėjote, kad pirmas krašto apsaugos vadovas buvo Audrius Butkevičius. Jis buvo pirmas Krašto apsaugos departamento direktorius. Nes 1990 metų kovo 11 dieną, kai mes vėl tapome laisvi, nepriklausomi, buvo sprendžiama: ministerija ar departamentas. Politikai nusprendė, kad bus departamentas. Viskas gerai. Taip ir reikėjo. Ministerija departamentas tapo 1991 metais, jau po visų įvykių. Būtent departamento reikšmė tuose įvykiuose yra labai didelė. Viena iš pagrindinių, ko niekada niekas niekur nėra akcentavęs. Kai kur tik epizodiškai užsimenama, kokie buvo direktoriaus įsakymai, kokį mes rezervą turėjome, kokią ginkluotę turėjome, kaip sustabdėme vyrus nuo provokacijų. Juk jeigu būtų buvęs nors vienas klaidingas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio ir A.Butkevičiaus, kaip direktoriaus, įsakymas, būtų buvę labai daug neprognozuojamų įvykių.

Jeigu paklausite, ar mes galėjome apginti Seimą su savo pajėgomis - mokomuoju junginiu ar savanoriais, - aišku, negalėjome. Nes ta ginkluota karinė jėga visai nebūtų skaičiusis su mūsų žmonėmis. Būtų nušlavę viską, ir tik paskui paleidę kareivius parodyti, kad jie užėmė kokį nors svarbų mums pastatą. Patį svarbiausią mums pastatą - Aukščiausiąją Tarybą. Dėl ko aš tai sakau? Tada departamento direktorius davė įsakymą pasilikti tik nedidelei grupei žmonių. Liko J.Gečas ir apie šimtas Aukščiausiosios Tarybos apsaugos vyrų. Tūkstančiai kitų buvo gražiai paprašyti eiti į lauką, kad padėtų ten, jeigu prasidėtų kokie nors kariniai veiksmai.

A.Butkevičius tada labai gerai pasakė: vyrai, išsaugokime žmones, ypač jaunimą, o tie, kurie liekame, turime parodyti, kad priešinamės, kad esame čia, kad tie, kurie mus puls, mums yra priešai. Aš tokius įvykius mačiau, bet nenoriu susireikšminti. Mes buvome Krašto apsaugos departamento darbuotojai. Mūsų pareiga buvo ten būti. Daugiau reikia kalbėti apie tuos žmones, kurie atėjo nekviesti, bet jie atėjo ir gynė Aukščiausiąją Tarybą. Tai jie yra tikrieji mūsų laisvės ir nepriklausomybės gynėjai.

G.JAKAVONIS: Tą naktį Aukščiausiojoje Taryboje buvo ne tik jos apsaugos darbuotojai, bet ir šauliai, pasieniečiai. Kaip pavyko suderinti tų skirtingo pavaldumo žmonių veiksmus, visi juk klausė savo vadų?

V.EITUTIS: Tuo metu jautėsi susitelkimas ir visuotinis palaikymas. Tiesą sakant, negalėjai justi kokio nors didelio skirtumo, ar tu buvai iš krašto apsaugos, ar iš pasieniečių. Realiai vertinant tą situaciją, mes visi buvome mirtininkai, savanoriai mirtininkai, ir tokiu momentu nėra didelio skirtumo, kas ten vadovauja. Reikalingas tik lyderis, kuris pasakytų: taip, vyrai, aš su jumis, aš jūsų nepaliksiu. Tas visuotinis susitelkimas davė kažkokios jėgos mums ir kartu palaikė.

Taip pat norėčiau akcentuoti, kad tai ne tik tų krašto apsaugos darbuotojų ar kitų gynėjų nuopelnas. Tai buvo Tautos pasirinkimas. Žaidžiant krepšinį net nedidelė grupė sirgalių įkvepia komandą, o tuo metu, patys prisimename, aplink Aukščiausiąją Tarybą buvo tūkstančiai žmonių. Tai buvo ypatingas jausmas. Bendras siekis suvienijo žmones.

G.JAKAVONIS: Ką galime vadinti tų dienų savanoriu? Koks jo portretas?

J.GEČAS: Atsakyti į šį klausimą pradėsiu kiek iš toliau. Šiek tiek paprieštarausiu kolegai iš Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus dėl vieningos Tautos. Dabar madinga sakyti, kad esame susiskaldę - įvairios partijos, verslo konfliktai ir visa kita, - o tada tai buvome vieningi. Tauta nebuvo vieninga ir tuo metu ir tai yra vienas iš mitų. Gerai, prie Aukščiausiosios Tarybos arba mitinguose susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, bet Lietuvoje buvo trys su puse milijono gyventojų. Kiek buvo tų, kurie buvo su „Jedinstvo“? Ar jie ir jų vaikai bei anūkai dingo iš Lietuvos? Nedingo. Ir tada Lietuvos gyventojai nebuvo vieningi, ir dabar nėra vieningi. Kiek buvo tokių, kurie sėdėjo namuose ir laukė, kol E.Bučelytė baigs savo paskutinį reportažą iš televizijos, galvodami, kaip reikės gyventi ir išlaukti sunkų laikotarpį. Ir buvo tokių, kurie pasiryžo ir atėjo. Pirmiausia tie, kurie atėjo į jėgos struktūras, į Krašto apsaugos departamentą, į Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, į Šaulių sąjungą, į Sąjūdžio savanorius. Tai buvo keliolika tūkstančių tų, kurie prisiekė ir pasiryžo tapti mirtininkais.

Antras dalykas, dėl kurio pritarčiau pašnekovams, visos tuose įvykiuose dalyvavusios jėgos struktūros buvo svarbios. Kiekviena turėjo savo nišą. Ir kiekvienas žmogus, dalyvavęs tuose įvykiuose, juos matė iš tam tikro taško, iš tam tikros vietos. Bendrą vaizdą matančių ir situaciją valdančių žmonių iš tikrųjų buvo labai nedaug. Net ir tie vadovai, kurie matė situaciją, irgi ne viską žinojo. Nes buvo labai didelė tuose įvykiuose aktyviai dalyvaujančių žmonių iniciatyva. Pavyzdžiui, kiek bandžiau atsekti, niekas šiandien neprisimena, kas pradėjo statyti barikadas - nešti iš dabartinio Seimo bendrabučio statybvietės geležinę armatūrą? Yra filmuotos tų įvykių medžiagos. Bet kam šovė mintis pradėti nešti? Pagaliau, kas vežė sprogmenis? Kas ieškojo ginklų? Tada buvo tiek daug iniciatyvos ir įvairių dalykų, kad daug ko šiandien mes jau nežinome ir, matyt, niekada nesužinosime.

Trečias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad tarp įvairių tuose įvykiuose dalyvavusių struktūrų ir šiandien jaučiamas susipriešinimas, pasakyčiau, galbūt susireikšminimas. Įvairiuose interviu, išleistose prisiminimų knygose dažnai stengiamasi ne tik pateikti savo struktūrą kaip pačią svarbiausią, bet ir truputėlį sumenkinti visas kitas. Tai priešiška tendencija mūsų šiandieninei valstybei ir šiandieniniam jaunimui. Gerų to laikotarpio archyvų nėra ir daugelis remiasi žmonių prisiminimais. O kai tų prisiminimų autoriai ima prieštarauti vieni kitiems ar net veikti antagonistiškai vieni prieš kitus, tai nėra gerai.

Dažnai diskutuojama apie savanorio terminą. Kas buvo tas savanoris? Savanoris buvo kiekvienas. Savanoris buvo departamento generalinis direktorius, savanoris buvo Č.Jezerskas, savanoris buvo ir J.Gečas, savanoriai buvo tie du tūkstančiai, kurie pirmosiomis sausio dienomis prisiekė aikštėje, savanorių buvo įvairiose savivaldybėse. Neturime užmiršti, kad tuo metu buvo saugoma ne tik Aukščiausioji Taryba, buvo saugomas ir Vyriausybės pastatas, ir valstybinis bankas, buvo saugomos miestų savivaldybės, kai kurie energetiniai objektai. Visi tie žmonės, nepriklausomai nuo to, kuriai struktūrai jie buvo oficialiai priskirti, visi jie buvo savanoriai iki pat pučo pabaigos. Savanoriai buvo ir kariuomenės kūrėjai, visi jie gavo jiems priklausančius apdovanojimus. Tad diskusijas šia tema reikėtų baigti.

Dar vienas dalykas: nereikėtų užmiršti, prisimenant sausio įvykius, kad jie tęsėsi aštuonis mėnesius. Mes dažnai akcentuojame sausio 12-ąją ir 13-ąją, lyg jos būtų svarbiausios. Taip, jos buvo lemiamos. Taip, jos buvo pergalės dienos. Po jų sovietinė kariuomenė nebedrįso atakuoti ginklu. Bet dar buvo OMON, buvo pasienis, kuris nuo to omono kentėjo visus tuos metus: buvo deginami pasienio postai, daužomi žmonės. Tad kalbant apie 1991-uosius reikėtų aprėpti visą laikotarpį.

Na, ir visiškai paskutinis dalykas. Reikia neužmiršti to, ką E.Ganusauskas gerai pasakė ir įvardijo knygoje „Gyvoji barikada“. Visos struktūros būtų buvusios nieko vertos, jeigu nebūtų buvę gyvųjų barikadų - tų žmonių, kurie išėjo į gatves.

A.BUTKEVIČIUS: Aš manau, kad reikia sudėti taškus dar ir kitu aspektu. Ar tai buvo kažkoks stichinis veiksmas, kaip dažnai šiandien bandoma pakreipti visus tuos istorinius įvykius, ar tai buvo suderinta valstybinė gynybos operacija. Taigi, mano atsiminimai ir mano žinios apie tai. 1990-ųjų gruodžio mėnesį, 1991-ųjų sausio pradžioje mums buvo visiškai aišku, kad su mumis bus susidorota jėga. Tuos pasirengimus iš priešininko pusės mes pastebėjome dar 1990 m. rugpjūtį. Vienas iš pirmųjų to pasireiškimų spalio-lapkričio mėnesiais - kuriamos priešininko štabų struktūros, įvežamos specialiosios dalys. Taigi, kad yra apsisprendimas mus sunaikinti, mums buvo aišku.

Tada mes ėmėmės atitinkamų propagandinių veiksmų, tokių kaip nežinomo kareivio perlaidojimas Kaune, kai mes pirmą kartą išstatėme savo kareivius su ginklais ir viešai pasakėme, kad ginsimės ir šaudysime. Pasakėme tą viešai, pasikvietę pagrindinius to metu valstybės vadovus, tai yra V.Landsbergį ir opozicijos vadovą A.Brazauską, kad niekam nekiltų abejonių, jog valstybė ginsis ir krašto apsaugos struktūros atliks savo vaidmenį.

Kadangi gynybos iniciatyva buvo Krašto apsaugos departamento rankose, mes kreipėmės į tuo metu jau byrančią Vyriausybę ir parlamento vadovybę, siūlydami, kad būtų sudaryta tokia struktūra kaip Laikinoji gynybos vadovybė. Ši Laikinoji gynybos vadovybė atskiru įstatymu buvo suformuota, jai buvo suteiktos labai didelės galios, net teisė perimti dalį Vyriausybės funkcijų, jeigu Vyriausybė taptų neveiksni. Ir štai šiai Laikinajai gynybos vadovybei man teko pristatyti valstybės gynybos planą ir operacijos ginant svarbius valstybinius objektus planą.

Tai vyko 1991-ųjų sausio 7-8 dienomis. Aš pristačiau mūsų apsisprendimą, kad valstybė turėtų būti ginama naudojant netradicines gynybos formas. Tuo metu mes glaudžiai bendradarbiavome su profesoriumi Džinu Šarpu (Gene Sharp), kuris propagavo vadinamąją pilietinio pasipriešinimo doktriną, pagal kurią į gynybos veiksmus įtraukiami specialiai parengti, kiek tai įmanoma, civiliai asmenys, o gynybai suteikiamas labai demonstratyvus, labai viešas charakteris. Šiai mūsų nuostatai buvo pritarta. Kartu priėmėme sprendimą, kad pagrindiniai valstybės objektai, kurie iš esmės yra simboliai ir į kuriuos priešininkas, mūsų žiniomis, turėjo nukreipti savo jėgą, bus ginami ginklu, aiškiai pademonstruojant, kad mes esame valstybė ir laisva valia neatiduodame savo valstybės pagrindinių valdymo pultų.

Priėmus šį planą viskas tapo labai aišku. Parlamentas, Vyriausybės pastatas, pagrindiniai komunikacijos taškai tapo tais objektais, kurie turėjo būti ginami. Kadangi mūsų pajėgų buvo mažai, visą valstybės periferiją atidavėme, sakykime, mūsų padaliniams rajonuose, savarankiškam gynybos organizavimui. Ir tai buvo padaryta. Galima sakyti, kiekviena stambi savivaldybė Krašto apsaugos departamento darbuotojų ir įvairių vietinių iniciatyvių žmonių pagrindu organizavo gynybą, o tokie objektai kaip televizijos bokštai buvo ginami panaudojant mūsų padalinius rajonuose. Tarkime, labai efektyviai suveikė toks gynybos planas Kaune, kai net priešininkui perėmus pagrindinius šalies radijo ir televizijos pastatus bei bokštą, visi kiti retransliacijos bokštai veikė, o Kaunas turėjo galimybę transliuoti savo televizijos programą. Taip mes nepraradome ryšio ir komunikacijos kanalo su žmonėmis.

Centras, į kurį buvo nukreiptas visas dėmesys, buvo ginamas pasitelkus mūsų pagaliau sukurtą mokomąjį junginį prie Krašto apsaugos departamento ir jau ganėtinai dideles pasienio apsaugos darbuotojų pajėgas. Pasienio apsauga tuo metu priklausė Krašto apsaugos departamentui, tai buvo mūsų sukurta struktūra. Sausio 11-12 dienomis buvo sutelkta arti tūkstančio pasieniečių. Pasienio postuose liko po vieną pamainą, o kitos pamainos buvo rotuojamos ir siunčiamos į Aukščiausiąją Tarybą. Parlamentą gynė nemažai vidaus reikalų sistemos darbuotojų. Be to, pasitelkėme įvairias organizuotas visuomenės grupes, tokias kaip Afganistano karo veteranai, įvairios sportinės organizacijos. Bijodamas ko nors nepaminėti, aš nevardysiu visų tų organizacijų, bet mes jų turėjome daugybę. Parlamento gynybai jos buvo sutelktos dėl to, kad jų vadovai pažinojo savo žmones, galėjo garantuoti jų lojalumą ir daugmaž patikimą elgesį krizės metu. Konkrečiai parlamentui ir Vyriausybei ginti buvo sukurtas štabas, jis buvo sudarytas iš Krašto apsaugos departamento darbuotojų, o vadovauti štabui pavesta J.Gečui. Štabas buvo tiesiogiai pavaldus man. Įvairūs objektai taip pat turėjo savo gynybos organizavimo vadus. Taip atrodė mūsų tuometinis gynybos organizavimas.

Pagrindinis dėmesys buvo skirtas pritraukti didelėms žmonių masėms, kad būtų pademonstruota, jog valstybę palaiko jos piliečiai. Atskirai reikėtų paminėti, kad mes labai intensyviai dirbome su tuo metu Lietuvą gausiai užplūdusiais užsienio žurnalistais. Prie jų buvo priskirti užsienio kalbas mokantys mūsų darbuotojai ir savanoriai, kurie turėjo žurnalistams rodyti karštus taškus ir juos vedžioti. Suvokdami, jog priešininkas mus atakuos, mes siekėme, kad pasaulis pamatytų, kaip visa tai atrodo. Šiandien mus dažnai kaltina, esą mes prisidengėme civiliais žmonėmis ir mes esame atsakingi, arba aš konkrečiai esu atsakingas už tų žmonių žūtį. Galiu tik atsakyti, kad ne mes, ne Lietuvos Respublikos vadovybė, ne Krašto apsaugos departamentas privertė pajudėti ginkluotas SSRS kariuomenės mases, ne mes priėmėme sprendimus, kad būtų į miestą pasiųsta ginkluota karinė technika, kad būtų naudojamas šaunamasis ginklas, kad būtų naudojamos tankų patrankos, specialūs garsiniai užtaisai minioms išsklaidyti. Tai buvo mūsų priešininkų sprendimas ir tai jie yra visiškai atsakingi už šią pačių surengtą provokaciją.

Dažnai kyla klausimas, ar mūsų pusė naudojo ginklus už parlamento ribų. Aiškiai atsakau: mes nė vienoje vietoje nenaudojome šaunamojo ginklo. Mūsų sukauptos ginklų atsargos buvo tik pačiame parlamente, jo viduje. Netgi pagal gynybos koncepciją, kurios mes laikėmės, buvo aiškiai nustatyta, kad ginklas neturi būti naudojamas. Ar priešininkas naudojo ginklą? Turime daugybę užfiksuotų atvejų, kai SSRS pajėgos ginklus naudojo. Dabar dažnai diskutuojama, ar šio konflikto metu buvo naudojami snaiperiai. Galiu pasakyti, kad nė viena SSRS kariuomenės operacija nebuvo vykdoma be snaiperių priedangos. Galimas daiktas, kad visi tie snaiperiai, apie kuriuos kalbama, buvo SSRS kariškių operacijos dalis.

G.JAKAVONIS: 1991-aisiais situacija buvo kitokia nei dabar. Ar mūsų krašto apsauga pasikeitė taip pat? Ar sulauktume gyvosios barikados palaikymo?

Č.JEZERSKAS: Tokia situacija, kokia buvo prieš 25 metus, nepasikartos vien dėl to, kad priešas tada buvo viduje. Mes aiškiai žinojome, kas jis. Uniformuotas, ginkluotas ir šarvuotas jis buvo čia ir 1993-iųjų rugsėjo 1 dieną išėjo iš mūsų šalies. Liko tie, kurie, kaip J.Gečas sako, nebuvo mums draugiški. Jie čia liko. Bet per tą laiką dauguma jų tapo ir draugiški Lietuvai, ir postus kažkokius užima.

Tačiau tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kažkokia dalimi vyksta ir Lietuvoje - susipriešinimas tarp žmonių. Dabar labai sunku atskirti, kur priešas, kur draugas. Jeigu yra frontai, tarkim, kaip Antrajame pasauliniame kare tūkstančio kilometro frontas, aišku - ten priešas, čia draugas. Dabar pasaulyje nėra linijų, viskas susimaišė, tas priešas gali būti viduje, gali būti išorėje.

G.JAKAVONIS: Naujų terorizmo formų atsirado.

Č.JEZERSKAS: Galima ir taip įvardyti. Jie sukeldami paniką tarp žmonių pasiekia savo tikslus. Baisiausias ir yra tas susipriešinimas tarp tikėjimų, tarp ideologijų. Lietuvoje mes per 25 metus irgi užsiauginome sau nedraugiškus žmones vien kalbėdami, aš turiu omeny kitataučius, rusus, lenkus. Juk jeigu mes visą laiką sakome, kad jis toks, anoks ar kitoks, jis gi negali gerai apie mus pradėti kalbėti.

Pažiūrėkite, koks dabar Lietuvoje jaunimas. Lietuviškas jaunimas ir rusiškas jaunimas. Sako, išvažiavo rusų jaunimas į kažkokias karines stovyklas. Teisybė, negerai, kad jis išvažiavo. Gal tada mums reikia daugiau dėmesio skirti jaunimo auklėjimui. Yra 1500 ar 1200 vidurinių mokyklų. Kiekvienoje mokykloje galėtų būti po vieną atsargos karininką, paskirtą šefuoti tą mokyklą nuo kokios dešimtos klasės. Kai jaunuoliai po dvejų metų baigs mokyklą, aš galiu garantuoti, kad kokie penki ar dešimt iš jų tikrai bus parengti tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

G.JAKAVONIS: Koks mūsų pasiruošimas, mūsų žmonių patriotizmas, kovinis parengimas, apskritai mūsų kariuomenės būklė?

V.EITUTIS: Reikėtų grįžti prie ankstesnės minties apie vienybę. Vienybę norėčiau suprasti šiuo atveju kaip valstybės piliečio, kaip pilietiškumo suvokimą. Jeigu yra įvairios bendruomenės, gyvenančios valstybėje, aišku, jos turi savo interesų, dėl kažko nesutaria ir įvairiais klausimais gali ginčytis. Nepaisant to, kiekviena bendruomenė ir kiekvienas tos bendruomenės narys pirmiausia yra Lietuvos pilietis. Vadinasi, jis turi būti visiškai integruotas į valstybę. Ir nesvarbu, ar tai yra lenkas, ar rusas, ar totorius, ar tai yra žemaitis. Vis tiek jis turi būti integruotas į valstybę. Tuo turėtų būti rūpinamasi valstybiniu lygmeniu.

1991 metais mes turėjome aiškų priešą. Tai buvo uniformuotas žmogus ir tarnaujantis svetimai valstybei. O dabar potencialų priešą mes sunkiai galime atpažinti. Nebent iš jo pasisakymų ir kažkokių šalutinių veiksmų.

Iš kur atsiranda tokie anklavai kaip Donbasas, Luhanskas? Ukrainos valstybė neintegravo šitų teritorijų, tų žmonių, su jais nedirbo. Ir ką pasėjo, dabar ir pjauna. Aišku, dabar tai yra krizinis variantas. Mums turbūt reikėtų žiūrėti į svetimus pavyzdžius, o ne kartoti klaidas, neatsistoti ant to paties grėblio. Į patriotinį auklėjimą taip pat reikėtų žiūrėti sistemiškai. Jau buvo minėta, gal reikėtų grąžinti karinį parengimą, sovietmečiu buvo toks dalykas. O kuo jis blogas? Mano galva, tai net labai girtina. Mes turime ir kitų gražių pavyzdžių. Žinau, kad Kaune yra Generolo P.Plechavičiaus kadetų licėjus. O kodėl tokių licėjų nėra Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje?

A.BUTKEVIČIUS: Įtampa šių dienų pasaulyje auga kasdien. Prieš 5-6 metus galėjo atrodyti tiesiog neįmanoma tai, kad Rusija atims iš Ukrainos Krymą, turkai šaudys Rusijos lėktuvus, dvi tautos, kurios kelis šimtmečius deklaravo save kaip broliškas tautas, plieksis tarpusavy, o neapykanta tarp jų išaugs iki tokio lygio, kurio negalima palyginti net su neapykanta Antrojo pasaulinio karo metais.

Pasaulis priims sprendimus, kurie dažnai turės jėgos išraiškos formas. Ar mes liksime nuošaly nuo šių sprendimų? Tikėtis, kad mes savo pelkėse kažkodėl liksime nepaliesti ar kad mūsų troba galinė, tikrai negalime. Taigi reikia kalbėti apie karinį valstybės rengimą ir apie valstybės rengimą krizei.

Mano išmanymu, šis rengimas turi prasidėti nuo visuomenės mobilizavimo psichologine prasme. Visuomenė turi būt mokoma, ji turi būti parengta, turi žinoti, kaip elgtis, ji turi būti ištikima šitos valstybės idėjoms. Šiandien labai daug žmonių įsivaizduoja, kad jeigu kažkas atsitiks, jie tiesiog pabėgs ir pasitrauks. Bet bus tokių, kurie negalės pasitraukti. Taip visada būna. Valstybė turi labai aiškiai suvokti, aš turiu omeny Vyriausybę, parlamento vadovus, prezidentę, kad darbas turi prasidėti nuo atviro pokalbio su visuomene apie tai, kaip reikės elgtis, jeigu mes turėsime problemų. Tai pirmas dalykas.

Antras dalykas yra valstybės specialiosios tarnybos, kurios turi būti parengtos. Aš turiu omenyje ir kariuomenę, ir vidaus reikalų sistemą, ir ypač saugumo bei žvalgybos tarnybas. Deja, mano požiūriu, mes čia labai stipriai atsiliekame.

Trečias dalykas, šiandieninis karas ir šiandieninė krizė turės labai daug naujų nestandartinių formų. Tai yra ir informacinis karas, ir ekonominis karas. Kuo labiau visuomenė yra išaugusi ir pažengusi, tuo lengviau ji pažeidžiama. Šiandien vienu kompiuterio pelės spragtelėjimu galima sunaikinti ne tik bankines operacijas, bet ir aprūpinimą pagrindiniais reikalingais resursais, net vandeniu. Galima sutrikdyti eismą, logistiką.

Visi šie klausimai, kurie iš esmės yra informacinio karo doktrinos sudėtinės dalys, turi būti sprendžiami iš anksto, suprantant, kad krizei atėjus ir padariniams paaiškėjus, teliks skaičiuoti tik nuostolius. O krizės valdymas pirmiausia reiškia gebėjimą neleisti pasireikšti krizę provokuojantiems veiksniams, o ne nuostolių skaičiavimą, į ką šiandieninė Lietuvos vadovybė yra linkusi. Aš noriu pasakyti, kad klausimai, susiję su kariuomene, šauliais, ginklais, sudaro labai nedidelę šiandieninio konflikto dalį. Mes matome šiuos pavyzdžius Ukrainoje, matome pavyzdžius Sirijoje ir tie televiziniai vaizdeliai stojasi prieš mūsų akis. Deja, kitos konflikto dalys tiesiog nėra išryškinamos. Ir pagrindinis frontas, kuriame šiandien viskas vyksta ir kuriame labai stipriai pralaimime, yra ideologinis frontas. Ir čia yra tik vienas klausimas - ar mums reikia šios valstybės. Ar mes esame visi tik tos emigrantiškos dvasios kupini ir norime pasakyti sau: „Aš suspėsiu pasitraukti“.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“