Įstatymas vienam žmogui - teisingas?

G.JAKAVONIS: Kodėl reikėjo priimti įstatymą vienam žmogui?

K.MASIULIS: Kiek suprantu, ponas Kėvišas greičiausiai nepradės eiti pareigų ne dėl šito įstatymo. Konkursas gali būti pripažintas, o gal jau ir yra pripažintas neįvykusiu dėl kitų aplinkybių - kad konkurse dalyvavo su G.Kėvišu susiję asmenys. Juos sieja tai, kad visi jie dirba „Vilniaus festivaliuose“. Mano nuomone, dėl to, o ne dėl minimo įstatymo konkursas bus laikomas neįvykusiu.

Kaip vertinti įstatymą, kuriamą vienam žmogui? Nemanau, kad vienam žmogui kuriamas įstatymas, ir nenorėčiau teisinti vieno ar kito įstatymo kūrėjų, bet kartais situacija priverčia kurti įstatymus pagal asmenį.

A.SKARDŽIUS: Aš esu tikras, kad įstatymas mūsų kolegos profesoriaus Vytauto Juozapaičio buvo užregistruotas būtent dėl vieno žmogaus, dėl G.Kėvišo, kuriam atleisti iš darbo nebuvo rasta kitų teisinių priemonių. Paskui įstatymas buvo papildytas įdomiomis greičiausiai Kultūros komiteto pasiūlytomis nuostatomis, kad nacionalinio, valstybinio, savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovai turi atitikti nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Mane labai stebina, kad toks vadovas „negali piktnaudžiauti alkoholiu, vartoti narkotikų, psichotropinių ar toksinių medžiagų“, nes tai sąvokos, kurios gali būti įvairiai taikomos. Vadinasi, vadovas, jeigu bus pastebėtas su alaus bokalu, šampano taure ar imantis cigaretę, gali būti apkaltintas piktnaudžiaujantis alkoholiu ar toksinėmis medžiagomis ir atleistas iš darbo.

Mes neturėtume pradėti nuo mažiausiai žalos ar valstybės gyvenimui įtaką darančių veiksnių, tokių kaip kultūros, koncertų įstaigų vadovai, ypač savivaldybėse, kaimiškose vietovėse, sprendžiant vieno žmogaus, kad ir labai svarbaus ir įtakingo, t.y. Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pono Kėvišo, problemą.

Argumentų buvo įvairiausių. Bet aš turėjau reaguoti į šio projekto iniciatoriaus V.Juozapaičio poziciją, esą per ilgai sėdi vienoje vietoje, nusibodo, turi ateiti naujų veidų. Kai tik įsijungiu LRT Kultūros kanalą ir metai iš metų vietoj įvairesnės kultūros programos matau jau iki blogumo įgrisusį poną Juozapaitį, norisi patarti, kad teikiant tokius įstatymus ir kalbant iš Seimo tribūnos pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs.

G.JAKAVONIS: Buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis teigė, neva šis konkursas - tarptautinis ir jame dalyvavo pretendentai iš kitų Europos valstybių. Jeigu šitas įstatymas atsidurtų Konstituciniame Teisme, gal būtų išaiškinta, kad jis neteisėtas?

K.MASIULIS: Sunku pasakyti. Tačiau, pvz., lietuviškuose prekybos centruose šiuo metu yra tam tikra krizė, nes atėjo „Lidl“, didelė konkurencija. Vienas parduotuvių tinklas atleido vadovus todėl, kad jie netinkamai reaguoja į krizę. Jeigu ilgai „cackintųsi“ su vadovais, jos neliktų ir visi darbuotojai netektų darbo. Nuo vadovų labai daug kas priklauso. Taip pat turi būti sprendžiama ir dėl valstybinių įstaigų vadovų. Ministrai, mano supratimu, turi turėti gana dideles teises keisti vadovus. Nes keičiasi politika, kultūros politika, energetikos politika, o ten sėdi, atsiprašau, apsamanojęs kalvis Ignotas ir vykdo socdemų politiką.

A.SKARDŽIUS: Man tai kažkur girdėta, panašiai buvo giedama Internacionale. Kad viską sugriausim iki pamatų ir pasaulį naują pastatysim.

Tokiame nepertraukiamame ir nuosekliame procese, kaip kūryba, menas, mes norime įvesti biurokratinį valdymą, kaip prekybos centre ar kioskuose. Aš esu tikrai prieš ir manau, kad žaidžiama noru susidoroti, noru išvalyti valstybės, savivaldybių sektorių net ir meno srityje. Bet kodėl pradedama nuo silpniausių? Kodėl kiekvienais metais turi būti pateikiamos ir vertinamos ataskaitos, jei Seimas nesugeba net prokuratūros ataskaitų išklausyti ir įvertinti. Pradėkime nuo dramblių. Vykdant parlamentinę kontrolę tikrai reikia kiekvienais metais atsakingai išklausyti ataskaitas Seimo skiriamų pareigūnų ir jas įvertinti. Šito Seimas nesugeba, o kai nesugeba įkąsti drambliams, tada imasi skruzdėlių.

G.JAKAVONIS: Susikirto dvi temos: pirma - apie tęstinumą ir kadencijų įvedimą. Kaip sakė vienas urėdas, per vieną iš dviejų 5 metų kadencijų jis pataikaus valdžiai, kad paliktų antrai, o per antrą galbūt mišką nelegaliai pardavinės ar dar kuo užsiims, nes trečios kadencijos eiti vis tiek negalės. Kitas dalykas, kai kalbama apie mokyklų vadovų kadencijas. Nes gerų mokyklų vadovų tikrai trūksta.

K.MASIULIS: Visiškai nesutinku. Šiuolaikinė viešojo valdymo teorija sako, kad kadencijos ir rotacijos yra priimtinas ir sveikintinas dalykas dėl kelių aplinkybių. Kadencijos turėtų būti įvedamos kiek galint plačiau visiems vadovams, panašiai kaip yra kadencijos universitetuose profesoriams, docentams, vyr. moksliniams bendradarbiams. Praėjo 4 metai, vėl reikia dalyvauti konkurse. Aš drįsčiau abejoti ir diskutuoti dėl to, ar būtina riboti kadencijų skaičių.

Galime diskutuoti, bet tai, kad praėjus 4 metams reikia vėl kovoti su kitais besiveržiančiais jaunesniais ar iš kitur atėjusiais kolegomis ir įrodinėti, kad esi vis dar tinkamas užimti šią vietą, yra gėris. Konkuruok ir įrodinėk, kad tu esi vis dar stipriausias, vis dar vertas būti vadovas. Bet kai tu, atsiprašau, nuo caro laikų sėdi apkerpėjęs, nes esi kažkam labai tinkamas, nebelieka galimybės kitiems žmonėms net ir turėti vilties konkuruoti. Galbūt tavo mokykloje yra žmonių, kurie galėtų pareikšti pretenziją, kad jie irgi gali būti vadovais. Galėtų stengtis ir įrodinėti, kad jie yra tinkami, bet nėra šansų. Šioje mokykloje, jeigu tu pradėjai dirbti mokytoju, tai ir būsi mokytojas visada, nes direktorius, kol jo, atsiprašau, neišneš su karstu, tol ir bus direktorius. Vadinasi, žmonėms nebėra jokios galimybės daryti karjeros. Susidaro tokia savotiška pelkės atmosfera. Labai sveika vadovui kartais tapti nebe vadovu, buvusiam dekanui pabūti paprastu profesoriumi ir panašiai.

Tai esu patyręs savo gyvenime: buvau dekanu, paskui nebebuvau dekanu. Visai kitaip matai ir nieko čia tokio nėra tragiško. Daug kur universitetuose matydavau, kaip keičiasi vadovai. Pvz., Šveicarijoje vadovų kadencijos apribotos tik 2 metais. Tai kodėl mes sakome, kad tai yra blogis? Mes taip norime tų įamžintų vadovų? Leiskime ir kitiems bekonkuruojantiems, besiveržiantiems pasirodyti, dalyvauti tame konkurse. O dabar ne, amžini vadovai. Yra ir kiti, kurie nori dalyvauti.

Tik vienas dalykas, su kuo aš sutinku, kad gali būti taip, jog, tarkime, kultūros namų direktorius yra tikrai nuostabus žmogus, tad reikia ir trečią, ir ketvirtą kartą jam leisti dalyvauti konkurse. O ne po dviejų kadencijų sakyti: pabaiga, tu turi būtinai pasitraukti. Reikėtų leisti jam dalyvauti konkurse. Bet turi būti realus, tikras konkursas.

G.JAKAVONIS: Yra Seimo narių, kurie nuo Nepriklausomybės atkūrimo yra Seimo nariai, nepraleidžia nė vienos kadencijos. Kodėl tada nekalbame apie Seimo narių kadencijų skaičių?

A.SKARDŽIUS: Seimas kaip tik ir atitinka tuos kriterijus, nes kas 4 metai jis pasitikrina, nes Seimo nariams mandatą suteikia Tauta. Ar jis dalyvauja kažkurios partijos sąraše, ar jis vienmandatininkas. Ir tas pasitikrinimas vyksta ne po dviejų kadencijų, o kiekvieną kadenciją. Aš visiškai sutinku su Emanueliu Zingeriu, kuris sakė, kad būtent Parlamentas ir yra ta vieta, kur turi būti tęstinumas, kaupiama valstybinė politinė išmintis. Aišku, kartais Tauta, kaip protestą, į Parlamentą išrenka labai kontroversiškus asmenis, bet nėra ko pykti, tai yra tiesioginis, kaip veidrodyje, Tautos atspindys. Tiek Parlamento atstovavimas, tiek rinkimų procesas. Ir aš manau, kad demokratijos keliu žengianti valstybė negali pereiti prie vienasmenio valdymo, grynai prie prezidentinio valdymo arba, kaip jūs sakote, caro.

G.JAKAVONIS: Vis tiek neatsakote į klausimą.

A.SKARDŽIUS: Mes kalbame, kad savivaldybių tarybų nariams tai nėra taikoma, jie pasitikrina kas ketveri metai. Kanceliarijos darbuotojams, kaip ir Seimo kanceliarijos darbuotojams, be abejo, galioja tie valstybės, savivaldybių įstatymai. Mes kalbame apie politinio pasitikėjimo asmenis, kurie yra renkami, atstovaujamąją valdžią. Tai mes tikrinamės. Prezidento vienasmenis asmuo, kuris turi labai dideles galias, čia galbūt sulyginti tų kriterijų negalima, jis vienasmeniškai priima sprendimus, o mes kolektyviai, 141, sprendžiame, nagrinėjame iniciatyvas, kylančias iš vykdomosios valdžios, ir pritariame joms arba nepritariame.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“