respublika.lt

2017 kovo 27, pirmadienis

Išskirtinis prieš 12 metų iš VSD pašalinto aukšto saugumo karininko A.Sereikos interviu: Tai buvo perversmasnuotraukos (57)

2016 gruodžio mėn. 27 d. 08:00:03
Jūratė KIELĖ, zinios@vakarozinios.lt

Prieš dvylika metų iš saugumo karininko Alberto Sereikos buvo atimti antpečiai ir visa jo praeitis. Taip sistema susidorojo su pareigą paklusti prezidentui vykdžiusiu pareigūnu. „Tokia situacija dabar būtų visiškai negalima“, - sako A.Sereika, grįždamas prie tuomet šalį purčiusio prezidentinio skandalo. Deja, dabar valstybėje galimi kiti dalykai: galvų kapojimas slaptosiomis pažymomis, operatyvinės informacijos dozavimas, teisės į patriotizmą privatizavimas.

 

„Nematau, kaip auga mano duktė“, - pokalbio metu ne kartą prataria Albertas. Ir neslepia - tai jo širdies skausmas, drumsčiantis šiaip jau tvarkingą, aiškų ir tykų dabartinį gyvenimo tarpsnį. Jį užpildo teniso treniruotės Alytaus vaikams, savomis rankomis kuriami namai nuošaliame Einorų kaime, žirgai ir bitės.

Į Alytaus rajoną A.Sereika, palikęs šeimą Vilniuje, persikėlė prieš šešerius metus. Gal pasislėpti nuo pasaulio, išsilaižyti žaizdų, gal įgauti jėgų naujiems iššūkiams. Bet greičiausiai dėl to, kad sostinėje jam tiesiog nebeliko vietos. Pasibaigus Seimo nario kadencijai Albertas negalėjo rasti jokio darbo, darbo birža tegalėjo pasiūlyti bedarbio pašalpą. Taip paprastai baigėsi aukšto saugumo karininko, prezidento patarėjo, Seimo nario karjera. Tačiau gyvenimas nesibaigė, jis tęsiasi, nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog kitoks, teigia 50-metis vyras.

- Galbūt išėjęs iš Seimo 2008 m. galėjote grįžti į saugumo sistemą, į Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardos skyrių, kurį pats ir kūrėte Nepriklausomybės pradžioje, ilgus metus jam vadovavote?


- Kai esi pašalintas, sugrįžti nebegali. Buvau atleistas už pareigūno vardo diskreditavimą. Ši formuluotė man nėra nei smagi, nei maloni, bet neturėjau ir dabar neturiu jėgų su tuo kovoti. Garsiai pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo tyliai nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties, bet visuomenės niekas nesiteikė net informuoti. Jaučiausi įžeistas, jaučiausi teisus. Neklydau - tą pripažino teismai. Net Konstitucinis Teismas pripažino, kad „Alitos“ privatizavimas vyko pažeidžiant įstatymus ir neteisėtai. Man regis, tai yra vienas iš nedaugelio KT sprendimų, kuris neįgyvendintas iki šiol.

Iš tiesų tai jau praeitas laikas ir nebeįdomu dabar apie tai kalbėti ir knaisiotis, o eiti į teismus įrodinėti tiesą gaila laiko ir jėgų.

- Nevertėjo apginti savo gerą vardą vien dėl to, kad turėtumėte iš ko duoną valgyti?

- Toje situacijoje nemačiau jokių galimybių grįžti į Saugumo departamentą, nebūčiau galėjęs normaliai dirbti. Mane kalbino dalyvauti 2008-ųjų rinkimuose į Seimą, socialdemokratai žadėjo gana aukštą vietą sąraše. Bet neturėjau drąsos pasakyti sau, kad galiu eiti kaip socdemas. Į ankstesnę kadenciją patekau su liberalų demokratų sąrašu kaip nepartinis, vėliau perėjau į Socialdemokratų frakciją, įstojau į partiją.

Daugybė žmonių keičia partijas, pritampa ir tai nesudaro jiems nė mažiausių sunkumų. O man tai buvo kaip išdavystė. Tapęs socialdemokratu nė karto nėjau į tribūną, neturėjau drąsos, nors prieš tai nebuvo nė vieno posėdžio, per kurį nebūčiau kalbėjęs. Jei dabar reikėtų rinktis, nežinau, ar eičiau. Bet tuomet buvo rimtų priežasčių pasielgti būtent taip. Aš pats buvau už Seimo sienų, galėjau apsimesti, kad nematau, negirdžiu, bet mano šeimai kliuvo didžiulė našta. Sūnus Karolis buvo paauglys, privalėjau daryti kažkokį sprendimą. Kai vienas iš socialdemokratų vadų mane kalbino, jis sakė: ateik, ir viskas pasibaigs. Taip ir atsitiko - perėjau į jų frakciją, ir pasibaigė puolimas spaudoje, šaipymasis, patyčios. Galbūt tapau tiesiog niekam neįdomus statistinis vienetas, o gal ta partija turėjo ryšius ir mokėjo tvarkyti reikalus.

- Tebesate socialdemokratas?


- Tiesą sakant, nežinau. Turiu partinį bilietą, bet nedalyvauju susirinkimuose, nemoku nario mokesčio. Gal manęs ten jau nėra?

- Toli nuo žmonių, politikos, svarbių reikalų, toli net nuo šeimos - kaip tvarkotės su dabartiniu savo gyvenimu?

- Mano šeima kiekvieną savaitgalį būna čia. Darbo dienomis lieku vienas. Gerai jaučiuosi šiuose namuose, esu čia reikalingas. Trims katėms, žirgams, sodybai, kur kasdien laukia daug ūkio darbų. Turiu dvi vaikų grupes Alytaus sporto ir rekreacijos centre, vedu lauko teniso treniruotes. Jau aštuonerius metus nebuvo nė dienos, kad rankose nelaikyčiau raketės. Stoviu kasdien po šešias valandas, atmušinėju kamuoliuką. Jau turėčiau galvoti, kaip ir kur pasitraukti, - jėgos ne tos, nebesu jaunuolis.

Kaip gyvenu? Visą gyvenimą ieškojau ramybės, ir kuo labiau ieškojau, tuo jos buvo mažiau. Iš tiesų mane labai ramina arkliai. Nuėjęs vėlai vakare į tvartą randu juos gulinčius. Ar matėte kada gulintį zuikį? Žirgai taip pat labai baikštūs, nepasikelia tik tada, kai labai pasitiki. Įdedu šieno, jie rupšnoja, sotūs, ramūs.

Tarsi radau, ko ieškojau, tik visada turiu klausti savęs, kaip išgyventi. Iki šiol tai pavykdavo, džiaugiuosi, kad aštuonerius metus gyvenau iš niekieno malonės, nieko neprašydamas. Net būdamas politiku negalėjau pasiryžti prašyti paramos sau ar partijai, neapsivertė liežuvis. Žavėjausi puikiai šį žanrą įvaldžiusiais kolegomis, bet pats to neišmokau. Ir visiems valstybės tarnautojams linkėčiau imti ir patiems uždirbti nors vieną eurą. Ar braškes parduodant, ar konsultuojant, juk kiekvienas esame savaip unikalūs ir įdomūs. Man tai pavyko. Niekas nesako, kad bus lengva. Pagaliau kas lengvai ateina, tas neturi jokios vertės.

- Galbūt čia, kaimo ramybėje, lengviau pamiršti anuomet išgyventus įvykius?

- Visi mes pergalvojame praeitas gyvenimo atkarpas. Ir aš ilgai neradau ramybės, vis iš naujo klausiau savęs, ar teisingai pasielgiau tada, prieš 12 metų (2004 m. šalį purtė „prezidentinis skandalas“, vienas iš jo epizodų - A.Sereikos Rolandui Paksui perduota „Alitos“ privatizavimo medžiaga - red. past.), ir apskritai kas tuomet įvyko šalyje. Dabar jau žinau: tam tikra prasme tai buvo valstybės perversmas.

Mano vaidmuo buvo labai mažas ir epizodinis, tada nesuvokiau, kokia mašina yra paleista. Iš vakaro teko kalbėti su prezidentu Paksu, mačiau įspeistą į kampą žmogų. Po susitikimo važiavau namo ir galvojau, kaip turėčiau pasielgti toje situacijoje. Ar tai (pristatyti su „Alitos“ privatizavimu susijusią medžiagą - red. past.) yra mano pareiga, ar ne. Nemiegojau visą naktį, o rytą nutariau, kad privalau padaryti tai, kas nuo manęs priklauso. Šiandien tikriausiai pasielgčiau taip pat. Tik vis galvoju, kad tokia situacija dabar būtų visiškai negalima.

- Kodėl? Kas valstybėje pasikeitė?

- Pasikeitė tradicija, susiformavo kita politinė kultūra. Atskirų žinybų vadai negali elgtis taip bravūriškai ir teikti informaciją, kada nori ir kiek nori. O tada buvo būtent taip: dalis informacijos, kuri nepalanki vienai pusei, išmetama į viešąją erdvę, kita dalis, ne mažiau pikantiška, bet kitai pusei nenaudinga, neteikiama ir t.t. Negaliu tvirtinti, kad to dabar nėra, bet, laimei, iki anos situacijos nebūtų prieita, pasistūmė galios centrai, prezidentė - kaip institucija ir asmenybė - dabar yra stipresnė.

- Ryšius su buvusiais kolegomis saugumiečiais dar palaikote?

- Ilgą laiką buvau jiems guodėju. Ištikus kokiai bėdai, sušlubavus sveikatai kelio galas būdavo pas mane. Susitikdavome slaptai, nes jiems buvo uždrausta su manimi bendrauti. Dabar paprasčiau, kai daug kas jau išėjęs į pensiją.

Liūdna, kad Alytaus padalinys panaikintas. Atsimenu, 1992 m. atvažiavau į Alytų, išlipau iš autobuso ir ėmiausi jį kurti visiškai tuščioje vietoje. Nebuvo nei pastatų, nei žmonių - absoliutus nulis. Įdėta labai daug energijos. Na, galbūt taip reikia, ne man spręsti.

- Kaip jums dabar atrodo didieji valstybiniai reikalai, kai esate nuo jų atsitraukęs?

- Mano matymo laukas dabar visai kitas, bendrauju su kitokio sluoksnio žmonėmis, su vaikais. Nerimą kelia tai, kad šiandienė situacija kardinaliai skiriasi nuo tos, kurią radau Alytuje prieš aštuonerius metus. Vaikų mieste sumažėjo perpus. Kai rugsėjo pradžioje nueinu raginti alytiškių, kad leistų savo vaikus į treniruotes, matau labai didelę neviltį. Jiems ne teniso reikia - tai tarsi maro metu mokinti valgyti iš sidabrinių indų, - bet duonos kasdieninės tikrąja to žodžio prasme. Pusė mano vaikų neįperka raketės, kuri kainuoja 25-30 eurų, vežiojuosi visą krepšį susiskolintų iš draugų ir pažįstamų. Dar kita pusė neišgali sumokėti už būrelį - aštuonių eurų per mėnesį. Nedrįstu raginti tėvų, už pusę vaikų moku iš savo kišenės. Ir tai nėra socialiai remtinos šeimos... Šiandien tėvai neklausia, kiek reikės mokėti, tik ar reikės mokėti. Tiesiog nusvyra rankos.

Statistiką gali pateikti, skaičius dėlioti, kaip nori, realybė, deja, yra tokia - kur kas liūdnesnė nei prieš aštuonerius metus.

- Suprantu, kad į specialiąsias tarnybas kelio jums nebėra, bet vis dėlto paklausiu: ar įsivaizduotumėte save tokioje saugumo sistemoje, kokia ji yra šiandien? Ar jūsų laikais slaptosios pažymos jau buvo naudojamos kaip šantažo priemonė ar įrankis neprileisti prie valdžios neįtikusių žmonių?


- Mano laikais pažymos buvo visai kitos vertės, kitos paskirties. Mes daug ką žinojome, daug ką galėjome manyti, bet tai buvo tik pažymų lygis - su jomis niekur iš kabineto negalėjome išeiti. Atsimenu, Jurgis Jurgelis yra man sakęs: man pažyma reikalinga žinoti, su kuo sveikintis, su kuo ne. Štai ir visa jos vertė.

Net Algirdas Brazauskas, žmogus praktikas, braukdavo tas pažymas ir mesdavo. Sakydavo: jei ką turite, šnekėkimės, bet jei tai tik pažymos, pasilaikykite jas sau.

Joms pateikti reikėjo labai svarių įrodymų. Esu pasirašęs kelias slaptas pažymas, pavyzdžiui, vienam pasienio pareigūnui dirbti su įslaptinta informacija. Jis kreipėsi į teismą, ir nė viena instancija mūsų pažymų nepripažino. Žinojome, kad tai nepavyks, nes galėjai kiek nori rašyti gražiausių pažymų, jos buvo tik vidiniam naudojimui.

Tokios pažymos, kokia buvo surašyta prieš Milių (jau buvusį Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Joną Milių - red. past.), būtų nuėjusios tiesiai į šiukšlių dėžę ir niekam nebūtų įdomios. Norėjai - turėjai eiti su visa medžiaga į prokuratūrą, kad būtų ikiteisminis tyrimas ir t.t.

- Kaip atsitiko, kad dabar pažymos įgijo tokią galią?

- Tai, kas su pažymomis vyksta dabar, - liūdnos valstybės požymis. Liūdniausia, kad visi galvoja: tai liečia kitus, bet tik ne mane. Dar 2004-aisiais diskutuodamas su Gintaru Steponavičiumi ir Eligijumi Masiuliu sakiau, jog specialiosios tarnybos stiprios tuo, kad sukaupia daug informacijos. Ir jeigu ją pradės laidyti dozuotai į vieną ir į kitą pusę, gali išsprogdinti bet ką. Turėtų būti labai aiški tvarka, atsakomybė, kaip ja disponuoti, kokia yra jos vertė. Jie tada pažiūrėjo pro pirštus, neva tai jų nepalies. Deja, ėmė ratas ir apsisuko.

Socialdemokratai juo labiau buvo įsitikinę, kad apie juos niekas nieko nepasakys, nes jie patys turi svertus ir traukioja virveles. Bet, pavyzdžiui, kai reikėjo pakutenti padus Zigmui Balčyčiui, jam labai lengvai buvo primestos sūnaus bėdos. Jis buvo labai nustebęs, sakė negalėjęs net pagalvoti, kad taip įvyks.

Iki Pakso skandalo pažymų vaikščiojimas buvo visiškai kitaip reglamentuotas, niekas taip jomis nesišvaistė. Tada pirmą kartą brutaliai, ciniškai pasinaudota operatyvine informacija, pradedant telefoninių pokalbių viešinimais. Tas atviras įsivėlimas į politikų reikalus davė baisią pradžią - buvo atidaryta Pandoros skrynia. Dabar nerandame būdų ją uždaryti. Suvaldyti šitą gaivalą iš tiesų labai sudėtinga.

Valstybei tai duoda absoliutų nestabilumą. Investicijų bendrame sraute mažėja, nes esame nepatikima valstybė, bet, svarbiausia, žmogus Lietuvoje nesijaučia saugus, jį kausto baimė, nepasitikėjimas. Jis bet kada gali būti sutryptas, pažemintas.

- Kaip vertinate po šių rinkimų konservatorių mestą pasiūlymą visiems koalicijos partneriams pereiti saugumo filtrą?

- Tai kažkoks populizmas, nieko verti žodžiai. Kažkodėl konservatoriai mano, kad jie yra patikimiausi. Lietuvoje visi kažką privatizavo. Socdemai tai, ką jie smulkiaburžuaziškai matė - ūkį, pinigus, pramonę. Konservatoriams liko teisė į patriotiškumą. Man tai atrodo kvaila.

Visgi reikia nusistatyti žaidimo taisykles. Pagal šimtmečių, net tūkstantmečių tradicijas, vox populi, vox dei - išrinktas senatorius yra senatorius, tauta norėjo tokį matyti. Aišku, yra ribos, kurių parlamentaras negali peržengti, bet jeigu yra išrinktas, jis privalo turėti visus jam reikalingus įgaliojimus. Kokios dar gali būti papildomos specialios pažymos?

- O jeigu jis dirba Kremliui? Šią kortą ypač mėgstama išsitraukti, kai reikia ką nors sužlugdyti - ar politiką, ar verslininką.

- Likimo ironija - gyvenime įvyksta didžiausios metamorfozės, partinėse struktūrose buvę žmonės staiga tampa ištikimiausiais valstybės gynėjais, didžiausiais patriotais. Net ir mūsų prezidentės biografija yra dvipusė, kažkada ji buvo pasirinkusi vieną poziciją, dabar yra kitoje. Negaliu kaltinti ir netikėti prezidentės nuoširdumu. Tik apskritai man visada gyvenime keistai atrodo tokie kraštutinumai.

Kalbant apie santykius su Rusija, man, turėjusiam santykių su specialiosiomis tarnybomis, akivaizdu, kad pasipriešinti jėga mes neturime nė mažiausių galimybių. Turime rasti būdų, kaip išgyventi visai kitomis formomis. Mūsų stiprybė - ne haubicų ir ne bokserių pirkimas. Priešinimasis turėtų būti kitoje plotmėje - nacionalinės savimonės, intelekto, galų gale informacinių technologijų.

Kartą mums jau pasisekė. Audrius Butkevičius buvo pragmatikas ir matė, kad jeigu žaisime pagal Rusijos bandomas primesti taisykles - priešintis ginklu, į karinę invaziją atsakyti jėga, - būsime pasmerkti. Rastas taikus būdas. Fantastika!

Priklausau tai senų nihilistų kartai, kurie buvo skaudžiai pamokyti. Mano pusė giminės žuvo laukdami, kada ateis Amerika. Giminės istorija mane mokė, kad niekas kitas, be mūsų pačių, mūsų neapgins. Nelinkėčiau laukti kažkokių NATO, duok Dieve, jei jie padės, būtų lengviau, bet kelių šimtų metų istorija rodo: mes galime išgyventi tik patys.

- Ar turite vilties, kad dar sužinosime tiesą apie Vytauto Pociūno žūtį?

- Pažinojau jį kaip šaunų žmogų, kartu su juo atėjome į VSD tuo sunkiu valstybės atkūrimo metu. Vyto žūtis man yra kažkokia mistika. Kad ir kaip nepopuliariai tai skambėtų, esu linkęs tikėti ekspertų išvadomis. Esu kalbėjęs su kolegomis, kai kas įsitikinęs šimtu procentų, kad jis buvo išstumtas. Aš nežinau.

- Sakoma, buvusių saugumiečių nebūna. Tiesa?


- Iš tiesų ilgą laiką sapnavau, kad dirbu. Ilgai negalėjau to atsikratyti. Tie sapnai mane paliko tik visai neseniai. Priklausau tai žmonių kategorijai, kurie uždarę duris niekada negrįžta. Taip uždariau VSD duris, taip ir į Seimą niekada nebeužėjau.

Palikdamas VSD pasirašiau visus įsipareigojimus, negaliu jų atskleisti, už tai numatyta atsakomybė. Tai galioja visam gyvenimui. Be teisinių, dar yra moraliniai dalykai, atsakomybė prieš žmones. Kalbėti, skleisti medžiagą gali tik turėdamas tam tikrą medžiagą ir tvirtumą, kad ją apginsi. O kalbėti, kaip dabar - kažkokių pažymų, gandų forma, tai nerimta.

Ar sunku nešiotis tai, ką žinau? Nei sunku, nei lengva, tiesiog... Tik kartais būna įdomu, sveikiniesi su žmogumi ir galvoji: žinai, pasakyčiau aš tau viską.


Alberto Sereikos dosjė:

gimęs 1966 m. birželio 7 d. Šumo kaime (Varėnos r.);

žmona Daiva, vaikai Karolis, Ūla;

išsilavinimas - aukštasis, istorikas (1993 m. baigė VU);

moka prancūzų, rusų kalbas, supranta lenkiškai;

pomėgiai - žirgų sportas, tenisas, muzika (1974-1982 m. mokėsi Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje), teatras;

1992-2004 m. - Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardos skyriaus viršininkas;

2004 m. kovo- balandžio mėn. LR Prezidento kanceliarijos Nacionalinio saugumo grupės ekspertas;

2004-2008 m. Seimo narys;

dabar - lauko teniso treneris, ūkio savininkas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (57)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Kaip įveikti tuberkuliozę?

balsuoti rezultatai

Ar keliaujate į užsienį apsipirkti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +1    +3 C

  +1   +3 C

 

   -3    0 C

  +8   +11 C

  +6   +8 C

 

    +2   +5 C

    3-8 m/s

     6-11 m/s

 

      5-10 m/s

USD - 1.0805 PLN - 4.2695
RUB - 61.6859 CHF - 1.0718
GBP - 0.8660 NOK - 9.1793
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12