Lygybė prieš įstatymą įtvirtinta teisiškai. Tačiau galioja ji tik popieriuje. O realybėje - nelabai. Nes įstatymas, kaip įprasta, vieniems prievolė, kitiems - pasirinkimo laisvė, tretiems iš viso svetimas dalykas. Ką daryti, kai įstatymo nesilaikoma, „Vakaro žinių“ žurnalistė Justina Gafurova paklausė teisėsaugos ir politikų.
Evaldo Pašilio vadovaujamos Generalinės prokuratūros klausiame: ką daryti, jeigu gavus informaciją apie nusikaltimą, galimas kaltininkas nekalba?
„Jeigu asmuo yra įtariamasis, jis turi teisę atsisakyti duoti parodymus ir už tai jam negresia jokia atsakomybė. Įtikinti įtariamąjį duoti parodymus ar tuo labiau prisipažinti ir padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti tiriamą nusikalstamą veiką jau yra ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ir prokurorų kompetencija ir gebėjimai. Tam gali būti naudojami jau surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys, atliekamų tyrimo veiksmų parinkimas ir t.t.
Jei asmuo yra liudytojas - jis turi pareigą duoti parodymus ir negali atsisakyti jų duoti, be to, už melagingų parodymų davimą atsako baudžiamąja tvarka.“
Ką daryti, jeigu žinome, kad asmuo ar grupė užsiima finansiniais nusikaltimais? Tačiau iškviesti į STT neduoda parodymų ir tyli lyg burnas užsisiuvę. Kaip elgiasi pareigūnai, kurie įpareigoti ginti įstatymą? „Pasitaiko atvejų, kai įtariamieji atsisako duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet jų kaltė įrodinėjama remiantis duomenimis, surinktais atliekant kitus galimus tyrimo veiksmus, pvz., apklausiant kitus asmenis“, - aiškina Žydrūno Bartkaus vadovaujama STT.
O štai Antonio Mikulskio vadovaujamos FNTT atstovui spaudai Justinui Argustui iš viso pasirodė keista, kodėl apie darbo metodus jis turi pasakoti žiniasklaidai: „Visus veiksmus, susijusius su baudžiamuoju procesu, reglamentuoja LR baudžiamojo proceso kodeksas. O procesiniai veiksmai derinami su tyrimą organizuojančiu ir kontroliuojančiu prokuroru.“
O kaip veikia užsienio agentus gaudanti ir šnipų žaidimus žaidžianti VSD, kuriai diriguoja Darius Jauniškis? Ką ji daro, jeigu nustato įtariamą Kremliaus agentą? Atsakymas - veikia slaptai. Viskas, kas susiję su saugumu, yra labai slapta. Kaip elgtis žurnalistams, jeigu pamatysime užsienio šnipą, D.Jauniškis nepaaiškino.
Taigi ką daryti, jeigu vienas ar dar baisiau - keli asmenys, gal net iš anksto susitarę (vadinasi, veikiantys nusikalstamoje grupėje) daro nusikaltimą? Apvaginėja Lietuvą, nusuka mokesčių mokėtojų pinigus, šantažuoja ar reketuoja kitus žmones? Ką daryti žurnalistui, kai jis turi informacijos, kad, sakykim, politikas daro baisų nusikaltimą, o šis politikas (priminsime, viešas asmuo) net nesiteikia su juo kalbėtis? Sako: „siųskite klausimus raštu“ arba „aš su jumis nekalbėsiu“. Ar nors viena tarnyba įtariamajam siunčia klausimus raštu ir kantriai laukia jo atsakymo?
Įstatymus leidžia, bet pažeidžia
Paklaustas, kaip Seime tyrimą galėtų atlikti komisija, jei kaltinamas parlamentaras atsisakytų bendrauti, Ramūnas Karbauskis įsitikinęs - tai didelių problemų nesukeltų: „Žinoma, žmogus gali atsisakyti teikti informaciją. Bet jeigu klausimas vėliau nukeliaus į teismą, jis vis tiek turės atsakyti.“
O kam žurnalistai galėtų apskųsti politiką, vengiantį bendrauti su konkrečiomis žiniasklaidos priemonėmis, parlamentaras vertinti nenorėjo. Mat prisipažino, kad ir pats bendraujantis ne su visais žurnalistais. „Aš visiškai nebendrauju su Edmundu Jakilaičiu, kuris save vadina žurnalistu. Bet jis yra verslininkas, turintis daug interesų ir pažeidinėjantis žurnalistikos etikos normas. Jo laidos yra labai vienpusės. Ir tai visiems žinomas dalykas. Manau, kad jis yra neetiškas, todėl atsisakau bendrauti su tokiu žmogumi“, - savo nuomone pasidalijo R.Karbauskis.
Tuo tarpu parlamentaras, buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys įsitikinęs, įstatymo laikymosi gali vengti tik turintis ką slėpti politikas: „Jeigu valdžia funkcionuoja, gindama tiesą, ji neturi ko slėpti. O žiniasklaida visuomet bando pasiekti tai, kas slepiama. Kai valdžios galios naudojamos privatiems interesams tenkinti, įstatymas dėl informacijos pateikimo tiek formalizuojamas, kad praktiškai neveikia. Blogai, jei už tai nėra teisinių pasekmių. Juk valstybinės institucijos tam ir sukurtos, kad atstovautų viešajam interesui. O jis yra aukščiau bet kokios valstybinės institucijos interesų. Net Seimas negali uzurpuoti viešojo intereso. Informacijos slėpimas naikina visuomenės pasitikėjimą valstybe. O tai jau yra veikimas prieš valstybę.“
Žurnalistės nuomonė: O jei visi taip elgtųsi?
Justina Gafurova
Tas įstatymas, su kurio nevykdymu kasdien susiduria žiniasklaida, vadinamas LR visuomenės informavimo įstatymu. Jame žurnalistai įpareigoti informuoti visuomenę, paisydami objektyvumo. Jame numatyta teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų kiekvienam asmeniui. Netgi nebūtinai žurnalistui. Bet įstatymas jau senas, dar 1996 m., matyt, dažnai pasimiršta.
Gal todėl Valstybinės institucijos jau seniai įpratusios atsakinėti į žurnalistų paklausimus tik raštu. Geriausiu atveju, jei ir leidžia visagalis spaudos atstovas pakalbėti su atsakingu asmeniu, tai tik suderinus klausimus. Ant pirštų galima suskaičiuoti, su kuriais valstybinių įstaigų vadovais galima susisiekti telefonu, atvykti į pokalbį, prieš tai neįspėjus bent kelių atstovų ir patarėjų. Blogiausia, kad ir mes, žurnalistai, tiek gavę per nagus, prie šios tvarkos jau pripratome.
Jei tikrai Lietuvoje įstatymas šventas, o prieš įstatymą visi lygūs, ką reiškia susitarimas nekalbėti su žurnalistais? Kodėl turėtume laikytis įstatymo leidėjų leidžiamų įstatymų, kai jie patys jų nesilaiko? Jeigu nesilaikoma visuomenės teisę į informaciją užtikrinančio įstatymo, gal ir žurnalistai gali taip pat atsainiai rinktis, kurių politikų leidžiamų ir VSD, STT ar FNTT ginamų įstatymų laikytis. Tik kas tada apgins paprastą Lietuvos žmogų?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“