F.Kauzonas: Grybų karas su Dainų šventenuotraukos (51)

2018 rugpjūčio mėn. 13 d. 11:15:15 Perskaitė 5606

Iš anksto įspėju skaitytoją, kad jis nebūtų naivus ir negalvotų per daug: šio rašinio pavadinimas neturi jokių sąsajų su Lietuvos Respublikos prezidente. Ir ne tik neturi, o dargi atvirkščiai - prezidentė ne tik nedalyvavo kare su Dainų švente, o netgi buvo jos globėja!

 

Tai kodėl „grybų“ ir kodėl „karas“?

Ne pats sugalvojau tokį „metaforišką“ pavadinimą. „Grybus“ man pakišo LRT televizija. „Karą“ - Nerija Putinaitė, ta pati, apie kurią interneto portalas patogupirkti.lt sako: „filosofė, vertėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, buvusi prezidento patarėja“ ir t.t. Bet tauta, ko gero, nieko taip ir nebūtų apie ją žinojusi, jeigu nebūtų skaičiusi ir girdėjusi, kaip aistringai ši filosofė valėsi savo kojas į Justiną Marcinkevičių. Tai štai ši filosofė yra prasitarusi, kad jai visoje J.Marcinkevičiaus kūryboje ir kitokioje jo veikloje nepavyko aptikti ko nors geresnio, nebent knygelę vaikams „Grybų karas“. O kadangi ta pati filosofė ir Dainų šventę, it kilimėlį kojoms valytis, jau viešai pasitiesė, suvokiau: grybai, bet jau visai kitokie, kitokiais vardais, ir net ne miške gyvenantys (kaip kad dar jauno Justino Marcinkevičiaus knygelėje vaikams) pradėjo karą ne prieš miško žvėris, o prieš tai, kuo dauguma lietuvių didžiuojasi, o UNESCO jau prieš 15 metų mūsų, latvių ir estų dainų švenčių tradiciją paskelbė žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

O čia dar ta atsinaujinusi LRT televizija priešpaskutinę Dainų šventės dieną tautai parodė siužetą apie Šokių dienos pirmąjį, „dieninį“, koncertą. Švelniai tariant, rodė labai saikingai - 28 sekundes. Užtat iškart po jo sekęs siužetas apie mūsų miškuose pasirodžiusius grybus užtruko nepalyginamai ilgiau. Ir aš supratau: karas prasidėjo! Grybai puola - Dainų šventė traukiasi... Oi, jūs grybai grybai, ir iš kur tokie pikti randatės?..

Alfredas Bumblauskas

Manau jį pristatinėti skaitytojui nėra reikalo, jis yra mylimas ir paklausus. Gal tik šiame kontekste būtų sveika priminti, kad jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, Karininko ir Komandoro kryžių kavalierius. Prieš pusantrų metų, kai visa „Globalioji Lietuva“ dar tik ruošėsi Šimtmečio dainų šventei, istorikas-laureatas ir kavalierius vienoje LRT radijo muzikinėje laidoje prisipažino, kad jo galvosenai „pasiutusiai daug įtakos padarė rokas“. Galėjo ir neprisipažinti - su metais tą įtaką jo deklaruojamose mintyse vis lengviau gali „pagauti“:

„Ką tik rudenį Kanadoje skaičiau paskaitas. Tai aišku, grioviau aš ten šiek tiek jų iliuzijas - pasakiau, kad man atrodo, dainų šventės tai tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo „į naują būtį“. Nu, aš tai jiems pasakiau, kad dainų šventės man kokčios (sinonimas: „šlykščios“ - aut. past.). O jiems, Kanados lietuviams, Dainų šventė - tai lietuviškosios tapatybės tęstinumas... Klausiu, ar jūs, išeivija, žinot, kas yra „Antis“ ir Kaušpėdas. O manęs klausia: kas tas Kaušpėdas? Sakau, skaitykit knygas. Tas, kurios bando pasakyt, iš kur yra Kovo 11-oji - iš Roko maršo...“ (LRT radijo 2016 m. rugpjūčio 27 d. laidos „Pakartot“ fragmentai).

Niekas turbūt nedrįstų net bandyti neigti Roko maršo žygdarbių ir nuopelnų Kovo 11-ajai. Tačiau visus laurus atiduoti vien jam reikštų, kad Antis sudėjo auksinį kiaušinį ir išperėjo Kovo 11-ąją. Atsiprašau, kad į tokią grubią metaforą drįsau įvynioti ne itin rišlią garbaus istoriko-laureato ir kavalieriaus „ataskaitą“ radijo klausytojams apie tai, kaip jis auklėjo Kanados lietuvius, Lietuvą dar mylinčius, dar norinčius lietuviškai dainuoti, ir dainuoti būtent susirinkus ar suvažiavus draugėn. Drįstu manyti, kad laureatas-kavalierius, gebėdamas linksmai derinti istorijos ir šou reikalus, yra puikiai įvaldęs įtaigos galią. O tai jau yra ne tik efektingas, bet ir efektyvus ginklas. Tik jeigu aš, pavyzdžiui, tokį „pištoletą“ turėčiau, prieš išsitraukdamas jį visada gerai pagalvočiau. Ir niekada nešaudyčiau juo į tai, kas žmonėms dar šventa. O jeigu net ir mano galvosenai jaunystėje pasiutusiai daug įtakos būtų padaręs rokas, teigdamas, kad „Kovo 11-oji - iš Roko maršo“, visada pridurčiau: „o Kovo 11-ąją apgynė mūsų dainų šventės!“. Kad neklysčiau rašydamas šį sakinį, keletą valandų žiūrėjau daug vaizdo medžiagos apie Sausio 13-osios įvykius Nepriklausomybės aikštėje - ak, kaip daugiatūkstantinis žmonių choras ir šimtai mūsų vėliavų it galinga giria vėjyje liūliavo-bangavo giedodama „Lietuva brangi“ ar „Sūneli, Tėvynė tave šaukia“. Rašau „giedodama“, o ne „dainuodama“, nes visos dainos, skambėjusios TEN ir TADA, skambėjo kaip himnai mūsų vienybei. Ar galėtų tokiu galingu ginklu virtusi dainuojanti giria išaugti valstybėje, neturinčioje dainų švenčių tradicijos?..

O dabar siūlau skaitytojams (gal tarp jų bus ir čia minimas profesorius, kuriam dainų šventės yra kokčios) pamąstyti, kokią šiandien turėtume istoriją ir kas būtų nutikę Kovo 11-osios Lietuvai, jeigu Sausio 13-ąją ją būtume gynę ne daina, o „berdankėmis“ ar kitu Aukščiausiajai Tarybai ginti atsineštu trofėjinių ginklų „arsenalu“. Ir kas mes patys šiandien būtume? Ir kur?..

Sigitas Parulskis

Jis - rašytojas. Irgi Nacionalinės premijos laureatas. O čia jo samprotavimai, publikuoti viename dienraštyje. Pasirinkau būtent juos, kad skaitytojas galėtų labiau pajusti šiandienio „Grybų karo“ herojų dvasią ir veržlumą:

„/.../dainuojantis žmogus būna ištiktas komos, jo smegenys nefunkcionuoja, nes triukšmo epicentras ne išorėje, o viduje (įsivaizduokite skalbimo mašiną savo galvoje!), mąstymo lygis nulinis, o tokią būseną pasiekti yra kur kas malonesnių priemonių nei dainavimas...“

Demokratinėje valstybėje niekas negali uždrausti žmogui turėti ir garsiai reikšti savo nuomonę. Ypač apie dainavimą. Tačiau reikia dar turėti ir ypatingus etinius įsitikinimus, kad tokias mintis reikštum Dainų šventei įpusėjus, kai iki to momento, kai Vingio parkas vienu metu su lietuviais visame pasaulyje užgiedos Tautinę giesmę, buvo likę vos trys dienos!.. Beje, tą momentą, Dainų šventės apoteozę, rašytojas-laureatas savo vaizduotėje jau irgi buvo suformulavęs: „Padirginsim tautiškumo erogenines zonas, susikibsime šventėje už rankų, sudrėgsime, sustangrėsime, pajusime dievišką bendrumą...“ O kas būtų, jeigu prie šios mano paryškintos frazės, atskleidžiančios Parulskio intymiausius jausmus Dainų šventei, prikabinčiau dar ir šios jo publikacijos pavadinimą: „KANKLĖMIS PER KONKOLUS“?..

Jokiame rimtame žodyne neaptikau „konkolų“. Jaučiau, ką jie reiškia, bet nebuvau tikras. Ir staiga internete randu: „Suneštinis lietuvių jaunimo kalbos, slengo, keiksmažodžių, žargono bei įvairių barbarizmų žodynas“. Susirandu „K“ raidę: „Konditeris“, „Kondonas“... Yrrraaa! „Konkolai“ - „Vyriškieji rutuliai. Apatiniai. Pvz., Atėjo Vardenis, kad pradėjo man savo konkolais mojuot, ma net akis sutraukė (Gretute, Spalio 30, 2008)“

Užkilo azartas. Susirandu raidę „P“: „Partmanaškė“, „Partnioras“... Yrrraaa! „Parulskis“ - „Tiesiogine reikšme - toks mizantropiškas rašytojas. Netiesiogine - piktas ir pretenzingas žmogus, be kita ko, talentingas bei turintis išlavintą humoro jausmą. Pvz., Toks jaunas, o jau Parulskis. (Tomas, Vasario 5, 2007)“

Bet grįžkime prie Parulskio „Kanklėmis per konkolus“. Dainų šventės Folkloro dieną labai daug fotografavau. Peržiūrėjau apie pusę tūkstančio nuotraukų ir aptikau tą, kuri labiausiai pritiktų iliustruoti Parulskio samprotavimus apie dainų šventes: puslankiu sustoję mergaičiukės tautiniais rūbeliais, o priešais jas, ant Bernardinų sodo žolytės patiestų tautinių abrūsėlių, guli penkerios kanklės. Mergaičiukės kikena, laukia eilėje savo pasirodymo publikai. O gal jau po koncerto?.. Gal laukia kokio nors rašytojo-laureato? Kad rėžtų kanklėmis jam per vieną vietą? Tą, kurią pats yra nurodęs?..

Kas mus „išgimdė“?

Manau, kad nė vienam iš šių trijų veikėjų, dviejų laureatų ir Putinaitės, karas su Dainų šventėmis visiškai nereikalingas. Jiems svarbiau Lietuvą (Bumblausko atveju, dar ir dalį Kanados) pritrėkšti savo unikaliu mąstymu, kartais ciniškai tyčiojantis iš šventomis virtusių tradicinių vertybių. Kurios šventos galbūt net ir jiems patiems. Tik jie niekada neprisipažins. Negali prisipažinti - grius jų mitas. Puikus to įrodymas - ta pati Putinaitė: šluostydamasi kojas į Joną Basanavičių, Justiną Marcinkevičių, dainų šventes, Sąjūdį ir tokiu būdu, neva griaudama jų mitus, ji „automatiškai“ kuria savo mitą - mitą apie save.

Bet buvo kitas karas. Karas ne su Dainų švente, kaip mūsų kultūros reiškiniu, o su konkrečia šiemete Dainų švente. Ir toks karas, kad keli ar keliolika nuo šventės dalyviams tiekiamo maisto suviduriavusiųjų virto žemės drebėjimu. Visa žiniasklaida buvo perpildyta. Vienu metu buvau bemanąs, kad tą suviduriavimą bus inscenizavę... patys dainų šventės organizatoriai. Kad žiniasklaida, o ypač „lietuviškai rodančios“ mūsų televizijos, užkibtų. Ir kad bent šiek tiek prabiltų apie Šimtmečio dainų šventę!.. Ir užkibo, ir prabilo...

Pasirodo, klydau. Suviduriavimo faktų iš tiesų būta. Žinoma, skaudu, žinoma, apmaudu. Ir dar Šimtmečio proga. Bet kai tie patys televizijos kanalai mus kasdien, ir net nevienąkart per dieną, maitina dvasine dvėseliena, tylime? Neviduriuojame? Žemės drebėjimas nekyla. Kodėl? Todėl, kad išsigimėme? Ne. Todėl, kad mus „išgimdė“ tos pačios televizijos. Ir šiandien, buvusiai „Delfi“ vadovei stojus prie mūsų „gimtosios LRT“ vairo, jau atsisakome „Kultūros“ kanalo pavadinimo! Kodėl? Kad mes, lietuviškų televizijų „išgimdytieji“ nesuviduriuotume nuo žodžio „Kultūra“?..

Apie Lūšį, Vilką ir Mešką

Grįžkime prie J.Marcinkevičiaus knygelės vaikams, kuri patinka net Putinaitei. Atsimenate, kaip joje grybų sukeltas karas išgąsdino miško žvėrelius? Net Meška ir Vilkas krūptelėjo. Ką jau ten kalbėti apie Lūšį... O Skvernelis, Stončaitis ir Šimašius - argi nekrūptelėjo? O jeigu, staiga, likus nedaug laiko iki visokių naujų rinkimų, paaiškės, kad šventės organizatoriai negalėjo skelbti maitintojų konkurso, kol nesužinojo, koks biudžetas bus skirtas šventei, o ši žinia kažkodėl vėlavo? Arba kad šventės organizatoriai patys turėjo ieškoti, kur apnakvindinti šventės dalyvius, nes Vilniaus savivaldybė, pavyzdžiui, nesugebėjo visų nakvyne aprūpinti. Ir ar nepaaiškės, kad šios aplinkybės galėjo turėti lemiamos įtakos kelių ar keliolikos šventės dalyvių suviduriavimui? Ir ar kartais ne dėl šių aplinkybių Vyriausybės kancleris Stončaitis iškart po Dainų šventės davė nurodymą Vidaus reikalų, Sveikatos ir Kultūros ministerijoms skubiausiai parengti pasirengimo Dainų šventei ir šventės eigos vertinimą? O Šimašius? O jis parašė rūstų laišką Vyriausybei ir Kultūros ministerijai, siūlydamas likviduoti pagrindinį Dainų švenčių organizatorių - Lietuvos Nacionalinį kultūros centrą, „nes tai sėkmingai galėtų atlikti kiti paslaugų teikėjai.“

Košmaras! Dieve mano, kur mes einame? Ne. Neteisingai klausiu. Reikia klausti kitko:

- Dieve mano, iš kur mes bėgame?





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net