respublika.lt
e3

Europarlamentaro V.Tomaševskio žmona: Kiekvienas nešame savo kryžių

2012 gruodžio mėn. 09 d. 09:09:01
Deimantė ZAILSKAITĖ, „Respublikos“ žurnalistė
STIPRYBĖ. Violeta Tomaševska džiaugiasi, kai prie bendro stalo susirenka visa šeima: sūnus Pavelas ir Vladekas bei vyras Valdemaras

Europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis kopia į politines aukštumas, o politiko žmona Violeta Tomaševska (48 m.) skendi šeimos rūpesčiuose. Jau 23-ejus metus moteris atsidavusi nuo gimimo negalią turinčio vyriausiojo sūnaus priežiūrai. „Iš karto, aišku, buvo labai sunku, buvo daug ašarų, bet paskui išmokome gyventi - vadinasi, tokia buvo Dievo valia“, - sako politiko žmona.

- Ar nustebino pats faktas, kad sutuoktinio V.Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija Seime iškovojo aštuonis mandatus ir netgi tapo valdančiosios koalicijos nare?

- Tiesiog džiugu, kad Seime pasirodė aštuonių žmonių frakcija, ko anksčiau nebuvo. Jie turėdavo valdžią tik savivaldybėse, - nepasakysiu, kiek kadencijų, bet ten Lietuvos lenkų rinkimų akcija vadovauja jau ilgokai. Aš džiaugiuosi, kad mano vyras yra įvertintas, ir esu įsitikinusi, kad jis žmonių tikrai nenuvils. Nors jie su bendražygiais daugumoje yra lenkai, bet pastaruoju metu partijoje atsirado ir kitų tautybių žmonių. Žinoma, kartu tai yra ir didžiulė atsakomybė, nes dabar politikai, tarp jų ir mano vyras, bus dar labiau stebimi.

Dėl nuolatinių išvažiavimų, susirinkimų vyro darbas trunka nuo ryto iki vakaro - nesvarbu, jis Vilniuje ar Briuselyje - vis tiek jo ištisai nebūna namie.

- Iki europarlamentaro V.Tomaševskio kadencijos pabaigos liko dar pusantrų metų. Ar į namus grįžtančio vyro laukiate kad ir iki paryčių?

- Jeigu kokie nors labai svarbūs reikalai, kad ir rinkimai, aišku, neiškentėsi iki keturių ryto, tai ir užmiegu. Bet kadangi mano miegas yra labai negilus, išgirstu, kai vyras grįžta, tada atsikeliu ir mes dar pasikalbame apie politiką. Aišku, aš ne politikė, bet man įdomu, kas dedasi Lietuvoje, aš stebiu kas, kur ir kaip vyksta. Vyras man viską išaiškina, tik tada einame miegoti. Galima sakyti, kad aš gyvenu savo vyro gyvenimą, nes nedirbu nuo tada, kai gimė mūsų pirmas vaikas Vladekas ir jam paskyrė invalidumą - maždaug nuo metų amžiaus, o dabar jam jau sukako 23-eji. Na, tai kas man lieka? Tik vaikai ir domėjimasis politika. (Šypsosi.)

- Ar paauginusi neįgalų sūnų svarstėte galimybę grįžti į darbą?

- Aš tikrai dirbčiau, jeigu būtų buvę kam prižiūrėti sūnų. Iki susilaukdama vaiko dirbau buhaltere, o po motinystės atostogų į darbą taip ir nesugrįžau. Tokio savo vaikelio į savaitinį darželį išleisti neleido širdis - niekam negalėjau jo patikėti, tik pačiai norėjosi juo rūpintis. Ir, aišku, buvo nepaprastai sunku. O kad samdytume auklę, nebuvome tokie turtingi, be to, tai būtų svetimas žmogus, ir dar tokiam vaikui. Mes su vyru net nediskutavome šia tema - tiesiog aš savaime pasilikau namuose, ir viskas. Mūsų gyvenimas visus tuos metus taip ir atrodė: pusę metų sūnus verkė, mes vienas po kito jį nešiojome ant rankų ir sūpavome - ir aš, ir vyras, ir dar mama padėdavo. Pati išmokau savo vaikui net suleisti vaistus. O po pusės metų staiga jis nurimo - žiūrime, kažkaip labai jau tylu: „O, Dieve, gal vaikas mirė“. O pasirodo, jis taip ramiai guli, radijo klausosi. Visus tuos metus darėme (ir tebedarome) viską, ką tik galėjome: masažai, mankštos, reabilitacijos ir taip toliau.

- Iš kur semiatės tiek stiprybės?

- Stiprybės atsiranda savaime, aišku, jos suteikia ir tikėjimas. Sakoma, jeigu su kuo nors susipykai ar nori su kažkuo pasitarti, pirmiausiai pasikalbėk su Dievu. Jeigu tau bloga, visada eik pagalbos prašyti pas Dievą. Tada viskas stoja į savas vietas. Iš karto, aišku, buvo labai sunku, buvo daug ašarų, bet paskui išmokome gyventi - vadinasi, tokia buvo Dievo valia. Gal dėl to geresni pasidarėme, nors anksčiau mes nebuvome ir labai blogi. Gal Dievas mus išbando - duoda va tokį kryželį ir paskui pasižiūri, ar žmogus silpnas, ar jis pasidarė tvirtesnis. Kiekvienas nešame savo kryželį ir aš nemanau, kad kas norėtų jais apsikeisti. Nežinau, ar kito kryžius būtų lengvesnis...

- Iš medikų lūpų išgirdus negailestingą sūnaus diagnozę nesuėmė neviltis, koks Dievas yra neteisingas?

- Nors anksčiau ir nematydavome neįgaliųjų, nes jie daugiausiai būdavo uždaromi namuose, tikrai nekaltinome, kodėl Dievas mus taip nubaudė. Mes sūnų labai mylėjome ir dabar labai mylime. O meilė ir rūpestis sugrįžta su kaupu. Kartais būna taip sunku ir nėra nuotaikos, pavyzdžiui, jeigu vyras dalyvauja televizijos laidoje, aš turbūt jaudinuosi daugiau negu jis, sėdint prie televizoriaus iš nervų man tiesiog viskas viduje užverda: kaip jam seksis atsakyti į klausimus, prisikabins prie jo ar neprisikabins.

O kai užeinu pas sūnų, jaučiu, kaip iš jo sklinda tokia begalinė meilė ir švelnumas. „Mamyte, viskas bus gerai“, - jis mane nuramina.

Svarbiausia, kad negalią turintis žmogus augtų apsuptas labai didelės meilės. Prisimenu, jis kaltino save: kodėl aš toks, aš esu negeras, kad aš daug ko nesugebu padaryti pats. Sakau, tu taip nesakyk, tu gi to nenorėjai. Koks skirtumas, kad tu negali vaikščioti. Bet tu puikiai sugebi kitus dalykus daryti. Pavyzdžiui, moki anglų kalbą, o aš nemoku ir tavęs klausinėju. Kokia puiki tavo atmintis - aš amžinai ko nors neatsimenu, o jis viską gali prisiminti net valandų tikslumu. Svarbiausia nenuleisti rankų ir jokiu būdu nepasiduoti.

- Su šeima gyvenate viename iš Pilaitės mikrorajono daugiabučių - trijų kambarių bute. Nesinori prabangesnio gyvenimo, erdvesnio būsto?

- Mes niekada neprisirišdavome prie materialinių vertybių, niekada nereikėjo deimantų, kailinių ar važiuoti į Paryžių susišukuoti - tai ne mano gyvenimas. O namas - taip, mes jau nusipirkome sklypą Zujūnuose ir svarstome galimybę ten pradėti statytis namą. Vyro senelis Vilniaus Lazdynų rajone turėjo 10 hektarų - nuo pat televizijos bokšto beveik iki parodų rūmų, bet anytai gražino tik du arus, ir mes buvome priversti nusipirkti žemės sklypą. Norime pasistatyti kuklų vieno aukšto namelį - daugiau dėl vyresnėlio, kad jis galėtų išvažiuoti į sodą ir grožėtis gamta, o ne žiūrėti pro daugiabučio langą.

- Ar dabar aplinkiniai į neįgalumą žiūri tolerantiškiau?

- Mes niekada sūnaus neuždarinėjome namuose, esą mes neturime tokių problemų, neturime tokio vaiko, - mes visur su juo važinėjome. Prisimenu, turėjome padovanotą labai gražų lenkišką vežimėlį, ne invalido, bet vaikišką, tik šiek tiek didesnį. Ir išgirdau dvi pro šalį einančias mergaites replikuojant: „Koks didelis ir vežime sėdi“. Tie žodžiai man perėjo per širdį. Bet dabar, man atrodo, šito nebeišgirsi, nes žmonės turi daugiau tolerancijos. Vaikai irgi dabar kitokie. Sūnus labai mėgsta eiti į neįgaliųjų dienos centrą, kur jie rengia koncertus ar daro kokius rankdarbius, - ten kaip savanoriai dažnai ateina ne tik suaugusieji, bet ir vaikai iš mokyklos. Pastarieji noriai padeda ir bendrauja su neįgaliaisiais. Sveikiems vaikams irgi reikia parodyti, kad yra ir kitokių žmonių - juk niekas nėra apdraustas, kad neteks kada nors sėdėti vežimėlyje, kai nuolat įvyksta avarijos, ištinka ligos ir visokios nelaimės. Ir tie sveiki vaikai tampa visiškai kitokie, nes jie supranta, kaip neįgaliajam yra sunku, - jie tampa geresni, supratingesni ir nesavanaudžiai.

- Ar jūsų vyras yra griežtas tėvas?

- Jis negriežtas tėvas, bet gyvena pagal tam tikrus vertybinius principus. Pirmiausia būtinai reikalingas Dievas, be šito niekaip, kaip ir be bažnyčios. Mūsų jaunesnis sūnus Pavelas, kuriam trylika, be jokių raginimų užsisuka žadintuvą, pats atsikelia sekmadienį anksti ryte ir 9-ai valandai eina į bažnyčią, kuri yra arti namų. Kadangi vyresnis pats nevaikšto, tai į bažnyčią mes nuvažiuojame kartu. O bažnyčioje tik gero gali išmokti. Tai yra gyvenimo pagrindas. Mūsų šeima taip ir gyvena - pagal dešimt Dievo įsakymų.

- Krikščioniškąsias vertybes ginantis V.Tomaševskis sulaukė nemažai kritikos strėlių, kai ėmė kovoti už negimusio vaiko apsaugos įstatymą.

- Tai yra krikščioniškas požiūris. Jeigu tu esi krikščionis, negalima šito daryti, kaip yra pasakęs popiežius, jeigu mes žudome savo vaikus, tai šita tauta neturi ateities. Reikia susimąstyti apie tai. Bet gyvenime būna įvairių situacijų. Dažnai moterys taip elgiasi iš nežinojimo arba verčiamos partnerių. Reikia siekti, kad tokių atvejų mažėtų, kad valstybė į tai daugiau dėmesio kreiptų ir padėtų vienišoms moterims, atsidūrusioms tokioje sunkioje situacijoje. Lietuvių taigi mažėja, dar sunaikinkime, tai išvis kiek jų liks? Dauguma politinių išsišokėlių to nesupranta. Tai yra krikščioniškas požiūris, pagal tas taisykles mąstantys, gyvenantys žmonės šitaip neturėtų elgtis.

- Ar politika stipriai pakeitė jūsų vyrą?

- Nepasakyčiau. Šiaip jis yra geras žmogus, - šiltas, supratingas, drąsus, tolerantiškas, užjaučiantis. Toks ir išliko. Neduok Dieve, susirgsi, tai jis dešimt kartų pas tave ateis pasižiūrėti, kaip tu jautiesi ir ar nieko netrūksta. Jau nori užmigti, bet jis vis tiek dar užeis pas tave ir siūlys arbatos. (Šypsosi.) Kad išsaugotum santuoką, svarbiausias dalykas - kalbėti, kas yra negerai. Reikia būti labai tolerantiškam, nes neišauklėsi sutuoktinio ir jis neišauklės tavęs. Koks žmogus yra, toks jis ir bus - reikia išmokti gyventi su tuo žmogumi. Jeigu vyras mėgsta žūklę, aš nieko prieš - tegul jis ir važiuoja į žvejybą. Jam patinka, jis pasiilsi ir tai, kad jis pailsėjęs, man irgi gerai, kodėl dėl to man turi būti blogai? Kartais su juo ir aš važiuoju - buvau ir meškerę užmetusi, ir vieną kartą net pagavau žuvytę, aišku, tvenkinyje. (Šypsosi.)

- Ar šiuo metu jaučiatės laiminga?

- Laiminga? Turbūt esu laiminga, nes turiu šeimą, turiu gerą vyrą, vaikus, jaukius namus, man atrodo, iki laimės trūksta, kad būtų tik šiek tiek ramiau.

Parengta pagal dienraštį "Respublika" 


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: per didelį gaisrą viename Brazilijos Manauso miesto lūšnynų supleškėjo apie 600 trobesių; tūkstančiams žmonių pavyko išsigelbėti, tačiau mažiausiai 17 asmenų buvo sužeisti.
  • BRANGO: šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su antruoju ketvirčiu, būsto kainos padidėjo 1,1 proc.; naujos statybos vienbučiai ir dvibučiai namai pabrango 5,2 proc., o butai daugiabučiuose namuose - 0,6 proc., praneša Lietuvos statistikos departamentas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Kas mums turėtų būti svarbiau - LR Konstitucija ar ES teisė?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti savo miesto (rajono) mero darbu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -8     -5 C

   -9     -5 C

 

   -8     -4 C

  -5     -2 C

  -8    -4 C

 

   -5     -1 C

    4-7 m/s

    3-5 m/s

 

   2-4 m/s

 

USD - 1.1377 PLN - 4.2848
RUB - 76.1678 CHF - 1.1281
GBP - 0.8972 NOK - 9.8835
reklama
Kalėdos 2018